Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02520-2016-3 Procesinio sprendimo kategorija 2.1.2.4.2.7; 2.1.3.3.1

2019 m. lapkričio 28 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Mikuckienės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo B. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1619-614/2018 pagal ieškovo B. Š. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snorui, trečiasis asmuo byloje – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“, dėl obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas B. Š. kreipėsi į teismą, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.91 straipsnio pagrindu prašydamas pripažinti negaliojančia jo su atsakove akcine bendrove (šiuo metu bankrutavusia, toliau – ir BAB) banku Snoru 2011 m. liepos 13 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110713V990025 (toliau – ir (ginčo, ginčijama) sutartis, sandoris) bei taikyti vienašalę restituciją – pagal sutartį sumokėtą sumą laikyti ieškovo lėšomis banko sąskaitoje, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, kad 2011 m. liepos 13 d. sudarė su banku ginčo sutartį, o bankui Snorui iškėlus bankroto bylą, 2016 m. lapkričio 14 d., iš viešoje erdvėje pasklidusios informacijos, sužinojo apie tai, kad Lietuvos banko valdyba 2011 m. sausio 18 d. buvo priėmusi nutarimą Nr. 03-2 dėl raštiškų nurodymų davimo, individualaus banko veiklos riziką ribojančio normatyvo dydžio ir papildomų banko veiklos rizikos ribojimo reikalavimų nustatymo AB bankui Snorui (toliau – ir nutarimas).

3. Ieškovas pažymėjo, kad Vertybinių popierių komisija 2011 m. birželio 16 d. pažyma Nr. 4R-10 patvirtino 500 000 000 Lt obligacijų emisijos bazinį prospektą su galutinių sąlygų aprašymu (toliau – ir Prospektas), kurį atsakovė paskelbė, o ieškovas, sudarydamas ginčo sutartį, su paskelbtu Prospektu susipažino. Prospekto 4.4.5. punkte „Informacija apie bet kuriuos pastarojo meto įvykius, susijusius su emitentu ir turinčius esminės reikšmės vertinant emitento mokumą“, buvo nurodyta, kad esminių įvykių, susijusių su emitentu, kurie turi esminės reikšmės vertinant jo mokumą, nebuvo. Tačiau minėtame Lietuvos banko nutarime buvo nurodyta, kad atsakovė nesudarė reikiamų specialių atidėjinių veiklos rizikai mažinti; prieš priimdama sprendimą skolinti, neįsitikindavo ar kliento finansinės galimybės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus; nepašalino praėjusio inspektavimo metu nustatytų trūkumų; nustatinėjo didesnes nei vidutinės indėlių palūkanas, siekė pritraukti daugiau lėšų, kurios tam tikrais atvejais neinvestuojamos į pajamų duodančius aktyvus ar į rizikingus aktyvus, neturint pakankamai kapitalo galimiems nuostoliams dengti; sudarydama vienkartinius sandorius ne rinkos sąlygomis dirbtinai gerino veiklos finansinius rodiklius; pasirinkdama užsienio šalių emitentų skolos vertybinių popierių saugotojus, nesivadovavo saugios ir patikimos bankininkystės principais. Lietuvos bankas rašte (atsakyme advokatui) nurodė, kad viena iš moratoriumo paskelbimo bankui bei administratoriaus paskyrimo priežasčių yra ta, jog bankas ignoravo ar tik formaliai vykdė Lietuvos banko nurodymus mažinti veiklos riziką, taip pat nurodė, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovė pašalino nutarime nustatytus veiklos trūkumus ir tinkamai vykdė duotus nurodymus. Lietuvos bankas pagal pareigas prižiūri kredito ir mokėjimo įstaigų veiklą, todėl jo raštas (atsakymas) laikytinas oficialiu įrodymu. Taigi, šiuo atveju Lietuvos banko valdybos 2011 m. sausio 18 d. nutarime minimi draudimai bankui patvirtina, kad atsakovė turėjo ypač rimtų ir įsisenėjusių finansinių problemų, kurios buvo vienos iš pagrindinių sąlygų skelbti atsakovės moratoriumą ir inicijuoti bankroto procedūrą. Nutarimas ir jo pagrindu taikomos poveikio priemonės laikytinos esminiu įvykiu, kuris turėjo būti tinkamai atskleistas Prospekte (Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo (toliau – VPĮ) 19 straipsnis). Nutarime esanti konkreti informacija viešai skelbiama nebuvo, skelbta tik formaliai (neatskleidžiant viso nutarimo turinio) ir ne teisės aktams skelbti nustatyta tvarka. Atsakovė, žinodama apie taikomus apribojimus ir kitas aplinkybes, sąmoningai, turėdama tikslą suklaidinti, parengė teisės aktų neatitinkantį Prospektą, skelbė tikrovės neatitinkančią informaciją, ėmėsi priemonių išvengti Lietuvos banko taikomos poveikio priemonės – draudimo priimti indėlius didesnėmis nei vidutinėmis palūkanomis, išleido obligacijas.

4. Ieškovo tvirtinimu, atsakovės apgaulė pasireiškė ne tik esminių aplinkybių nutylėjimu Prospekte, bet ir aktyviais atsakovės veiksmais, nes jos darbuotojai teikė informaciją, kad atsakovės finansinė būklė gera, jog jai netaikomi jokie apribojimai, kad su investuotojų lėšomis elgiamasi apdairiai. Atsakovės informavimas apie riziką taip pat buvo abstraktus, nebuvo aptarta, kaip atsakovė spręs nutarime nustatytus trūkumus, kokią įtaką jos turės atsakovės veiklai, taigi, ieškovui nebuvo suteikta galimybė atlikti motyvuotą atsakovės veiklos rizikos vertinimą. Ieškovas, kaip neprofesionalus investuotojas, būdamas vidutiniškai protingas ir apdairus asmuo, žinodamas aplinkybes apie atsakovės finansinę padėtį, ginčo sutarties su atsakove nebūtų sudaręs. Ieškovas, prieš sudarydamas ginčo sutartį su atsakove, konsultavosi su atsakovės darbuotojais, susipažino su Prospektu, buvo apdairus ir pagrįstai tikėjosi, kad jam suteikiama informacija yra teisinga.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 31 d. sprendimu ieškovo B. Š. ieškinį atmetė.

6. Teismas pažymėjo, kad remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, turi būti vertinami ne tik atsakovės, bet ir ieškovo veiksmai, tiriamas bei vertinamas jo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo, siekiant išsiaiškinti jo valios formavimosi procesą ir tai, ar sudarytas sandoris turi valios trūkumų.

7. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Prospektas, su kuriuo ieškovas nurodė susipažinęs, pakankamai didelės ir daug didesnės apimties nei kliento aptarnavimo sutartis dokumentas, surašytas vartojant specifinius terminus, o ieškovas neišdėstė jokių aplinkybių, kada ir kokiu būdu jis Prospektą nuodugniai perskaitė ir ką tuo metu suprato. Kadangi B. Š. nepasinaudojo teise duoti parodymus teismo posėdžio metu, pats į posėdį neatvyko net du kartus ir aplinkybių, kaip formavosi jo valia sudaryti ginčo sandorį, nepaaiškino, teismui kilo abejonių dėl ieškinyje išdėstytų ieškovo argumentų. Teismas pastebėjo, kad apie Prospekto reikšmę jo valiai sudaryti ginčijamą sandorį ieškovas pareiškė tik 2016 metų lapkričio mėnesio pabaigoje, tai yra tada, kai vienoje civilinėje byloje (kurioje ieškovą atstovavo tas pats atstovas) Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu tenkino ieškovo G. B. ieškinį – pripažino obligacijų pasirašymo sutartį negaliojančia ir taikė restituciją – pripažino sumokėtą pagal šią sutartį sumą ieškovo G. B. lėšomis banko sąskaitoje (civilinė byla Nr. e2-2573-585/2016). Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. liepos 13 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują – ieškinį atmetė, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. balandžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018 minėtą Lietuvos apeliacinio teismo sprendimą paliko nepakeistą.

8. Teismas pažymėjo, kad po minėtos bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme B. Š. pateikė ieškinį, kuriame faktinį ir teisinį pagrindą nurodė analogišką minimoje byloje ieškovo pateiktam patikslintam ieškiniui. Dėl nurodytos aplinkybės, teismas tokį ieškovo ieškinio pateikimo momentą vertino kaip neatsitiktinį, sudarantį pagrindą abejoti ieškovo paaiškinimų apie tai, kaip formavosi jo valia sudaryti ginčo sandorį, patikimumu. Teismas akcentavo, kad ieškovas nepateikė jokių konkrečių duomenų, iš kurių teismas galėtų vienaip ar kitaip vertinti, ar iš tiesų Prospekto turinys ieškovui buvo detaliai žinomas ir suprastas, kokią įtaką jo valios formavimuisi turėjo. Be to, teismo vertinimu, ieškovo procesinis elgesys prieštaringas, paaiškinimai nenuoseklūs, ieškovas negynė savo teisių teisme apie penkerius metus po bankroto bylos bankui iškėlimo.

9. Teismas kritiškai vertino ir ieškovo paaiškinimus dėl jo valios sudaryti ginčijamą sandorį formavimosi aplinkybių, atkreipdamas dėmesį, kad ieškovas nepateikė konkrečių paaiškinimų dėl sužinojimo apie Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimą aplinkybių, bei pažymėdamas, kad apie inspektavimą ir ieškovo minimą nutarimą Lietuvos banko tinklapyje buvo skelbta dar 2011 m. sausio 18 d., o ne 2016 m. pabaigoje. Teismas nurodė, kad informacija apie atsakovės veiklos trūkumus ir atitinkamus ribojimus buvo viešai prieinama iki ginčijamo sandorio sudarymo. Minima informacija buvo prieinama ir po banko bankroto bylos iškėlimo, archyvuose ji randama ir dabar. Aplinkybė, kad ši informacija ieškovui nebuvo aktuali iki ieškovui G. B. palankaus sprendimo priėmimo Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-2573-585/2016, lėmė teismo išvadą, kad ne informacija (ar jos trūkumas) apie banko veiklą iš tikrųjų formavo ieškovo apsisprendimą sudaryti ginčo sandorį. Ieškovo aptariamų aplinkybių ir argumentų dėl Prospekto turinio nenurodymas ir teisminio proceso nepradėjimas penkerius metus, teismo vertinimu, suponuoja galimybę teigti tai, kad ieškovas Prospektą vertino arba kaip neaktualų, neturėjusį įtakos jo valiai sudaryti sandorį, arba, jog jis apskritai Prospekto neskaitė.

10. Teismas pažymėjo, kad ieškovo argumentai, jog atsakovė tyčia klaidino tiek Prospekte, tiek viešai skelbta informacija apie obligacijų saugumą, dideles palūkanas (grąžą) bei skleista klaidinga informacija apie banko finansinę padėtį, nėra įrodyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Ieškinyje nurodoma aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. nutarimu uždraudė atsakovei sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis, teismo įsitikinimu, nereiškia, jog bankas jau tada buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos, siūlyti obligacijų, nurodyti jų pranašumus. Tai, kad bankas po minėto nutarimo priėmimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo klientus, tarp jų ir ieškovą.

11. Teismas nurodė ir tai, kad ir ankstesniuose inspektavimuose buvo nustatyti banko veiklos trūkumai, apie tai ne kartą skelbta Lietuvos banko tinklapyje, taip pat būdavo skelbiama ir apie kitų bankų inspektavimus bei veiklos trūkumus. Tokie neigiamo pobūdžio pranešimai viešoje erdvėje ieškovui turėjo būti žinomi, jei jis, kaip teigia, atidžiai domėjosi banko būkle. Teismo įsitikinimu, būtent ieškovui kyla pareiga pagrįsti, jog visuomenės informavimo priemonėse skelbiami pranešimai apie banko finansinę padėtį, kuriais remiasi ieškovas, įrodinėdamas apgaulės faktą, buvo melagingi. Aplinkybė, kad 2011 metų pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, pati savaime nėra pakankama pagrįsti, jog banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą (juo labiau apie veiklą 2006, 2009, 2010 metais), yra akivaizdžiai melagingi.

12. Teismas sprendė, kad byloje nesant kitų įrodymų, išskyrus ieškovo teiginius apie apgaulę ar blogą banko finansinę padėtį ginčo sandorio sudarymo metu, nėra pagrindo konstatuoti tyčinius ir (ar) nesąžiningus atsakovės veiksmus, siekiant suklaidinti ieškovą dėl banko finansinės padėties. Teismo vertinimu, byloje taip pat nėra įrodyta aplinkybė, jog banko inspektavimas ar nutarimas apie raštiškų nurodymų davimą bei reikalavimų bankui nustatymą tuo metu, galėtų būti laikomas tokiu įvykiu, apie kurį informacijos atskleidimas galėjo turėti didelį poveikį atsakovės išleistų vertybinių popierių rinkos kainai.

I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

13. Ieškovas B. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. kovo 1 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 2-231-464/2018, kurioje nagrinėjamas ginčas pagal BAB banko Snoro ieškinį atsakovui (duomenys neskelbtini) dėl 306 296 694,75 Eur nuostolių atlyginimo. Byla nagrinėta uždaruose teismo posėdžiuose, tačiau minėta nutartis buvo paskelbta viešai ir ieškovui apie nutartį tapo žinoma tik po jos viešo paskelbimo. Minėtoje teismo nutartyje aptarta banko turto perėmimo antroji schema, kuria buvo sukeltas banko Snoro nemokumas, kaip tik ir buvo įvykdyta, nepaisant Lietuvos banko valdybos 2011 m. sausio 18 d. nutarime nustatytų banko veiklos ribojimų. Nutartyje išdėstytos aplinkybės turi įtakos aiškinant emitento pareigos atskleisti informaciją Prospekte turinį bei kartu yra paties banko Snoro patvirtinimas dėl nemokumo atsiradimo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino minėtos Lietuvos aperliacinio teismo nutarties.

13.2. Teismo išvada, kad informacija apie atsakovės veiklos trūkumus ir ribojimus buvo viešai prieinama iki sudarant ginčijamą sandorį, yra nepagrįsta. Iš Lietuvos banko tinklapyje 2011 m. sausio 18 d. paskelbtos informacijos nėra aišku, nei kokio pobūdžio trūkumai nustatyti, nei kokie nurodymai duoti, nei kokie kapitalo reikalavimai nustatyti. Prospektas buvo patvirtintas valstybinės institucijos – Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos, 2011 m. birželio 16 d., ir jame buvo nurodyta, jog atsakovė nėra pažeidusi jokių teisės aktų reikalavimų, tai reiškia, kad buvo apdairu ir pagrįsta manyti, jog Prospekte pateikta informacija yra teisinga. Ieškinys yra grindžiamas nutarimu, kuriame išdėstyti konkretūs atsakovės veiklos trūkumai, ir oficialiuoju rašytiniu įrodymu – Lietuvos banko atsakymu, kuris pagrindžia, jog atsakovė nutarimo reikalavimų nevykdė ir tai lėmė nemokumą. Informacija apie tai, kokie konkretūs atsakovės veiklai taikyti ribojimai buvo taikomi, dar ir šią dieną nėra viešai prieinama.

13.3. Įstatymų leidėjas nustatė prospekto turinį bei kartu nustatė, jog šis dokumentas yra skirtas neprofesionalių investuotojų apsaugai, vadinasi, įstatymų leidėjui priimant atitinkamą teisinį reguliavimą nekilo abejonių, ar prospektą galės suprasti neprofesionalus investuotojus. Ieškinyje ieškovas nurodė konkrečias Prospekto nuostatas, kurių pagrindu buvo priimtas sprendimas sudaryti ginčo obligacijų sutartį – Prospekto 2.1. punktas ir Prospekto 4.4.5.punkto nuostatos. Šios nuostatos nėra sudėtingos ir yra suprantamos vidutiniškai apdairiam ir rūpestingam asmeniui. Nei atsakovė, nei trečiasis asmuo teismo proceso metu nereiškė jokių abejonių dėl ieškovo gebėjimo suprasti Prospekto turinį. Viešas Prospekto paskelbimas ir byloje esantis rašytinis įrodymas (obligacijų sutartis) patvirtina, kad ieškovas su Prospektu susipažino ir jį suprato. Obligacijos pagal savo esmę yra nesudėtingas vertybinis popierius, kuriam įsigyti nebūtina turėti profesionaliam klientui būdingos kvalifikacijos. Įprastas obligacijų įsigijimo procesas yra pritaikytas paprastam vartotojui ir yra paprastas.

13.4. Teismo išvada apie Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-2573-585/2016 ir jo įtaką ieškovo apsispendimui kreiptis į teismą yra nepagrįsta byloje esančia medžiaga bei prieštarauja B. Š. atvirai deklaruotai pozicijai. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad iš viešojoje erdvėje pasirodžiusios informacijos jis 2016 m. lapkričio 14 d. sužinojo, jog Lietuvos banko valdyba 2011 m. sausio 18 d. buvo priėmusi nutarimą dėl raštiškų nurodymų davimo, individualaus banko veiklos riziką ribojančio normatyvo dydžio ir papildomų banko veiklos rizikos ribojimo reikalavimų nustatymo AB bankui Snorui. Ieškovui susisiekus su straipsnio, patalpinto Delfi portale, autoriumi, tapo žinoma apie 2016 m. gegužės 2 d. Lietuvos banko priežiūros tarnybos atsakymą Nr. S 2016/(21.16-2102)-12-1896. Minėtame 2016 m. lapkričio 14 d. straipsnyje nėra jokios užuominos apie G. B. ieškinį ir byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad minėta (kita) byla būtų susijusi su ieškovo apsisprendimu pareikšti ieškinį.

13.5. Nei atsakovė, nei trečiasis asmuo byloje nereiškė prašymo pripažinti ieškovo dalyvavimą būtinu, tokios nutarties savo iniciatyva nepriėmė ir teismas, vadinasi. neegzistuoja jokio teisėto ir pagrįsto pagrindo abejoti ieškovo išdėstytomis aplinkybėmis bei obligacijų pasirašymo sutartyje nurodytomis aplinkybėmis apie tai, jog B. Š. su Prospektu susipažino ir jo turinį suvokė. Prašymų ieškovo dalyvavimą teismo posėdyje pripažinti būtinu nepareiškimas, be kita ko, reiškia, kad ginčo šalims bei teismui, nagrinėjant bylą, nekilo abejonių dėl ieškovo gebėjimo suvokti ir susipažinti su Prospektu bei paties susipažinimo fakto.

13.6. Kasacinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 nepasisakyta dėl apgaulės, sudarant obligacijų sutartis, o byloje Nr. e3K-3-164-611/2018 kasacinis teismas sprendė, kad kasacinis skundas yra netenkinamas dėl to, jog kasatorius keitė savo procesinę poziciją ir tikslino ieškinį. Savo ruožtu šioje byloje kilusiame ginče nėra jokių aplinkybių, kurios pagrįstų ieškovo pozicijos nenuoseklumą. Taigi, teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi neaktualia teismų praktika ir nepagrindė savo išvadų.

13.7. Vadovaujantis teismo logika, po to, kai G. B. pareiškė patikslintą ieškinį, kiti asmenys, ginčijantys obligacijų sutartis, iškart laikomi nesąžiningais. Toks aplinkybių traktavimas nesiderina su esminiais civilinio proceso principais bei iš esmės paneigia asmens teisę į teisminę gynybą. Nei ieškinių tapatumo, nei ieškinio pareiškimo laiko argumentai nebuvo nagrinėti teismo posėdyje, o G. B. patikslintas ieškinys net nėra nagrinėjamos bylos medžiagos dalis.

13.8. Nei vienas iš teismo sprendimo argumentų nepaneigia byloje esančio įrodymo – obligacijų pasirašymo sutarties, kurioje yra patvirtinta, kad ieškovas susipažino su Prospektu. Apgaulė pasireiškė ne dėl to, kaip ieškovas buvo supažindintas ar pats susipažino su visa reikiama informacija, prieš sudarydamas obligacijų sandorį, bet dėl to, kad dokumentuose (Prospekte) apskritai nebuvo informacijos apie bankui taikomus nurodymus ir ribojimus. Taigi, bankui privalomuose dokumentuose nenurodant visos informacijos, reikšmingos ieškovui, vertinant obligacijų sandorio sudarymo riziką, byloje apskritai nereikšmingas yra vertinimas, kaip ieškovas susipažino su informacija, kurios jis negavo, nes neįmanoma susipažinti su nepateikta informacija.

14. Trečiasis asmuo byloje VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Ieškovas Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartį prašė prijungti prie bylos tik 2018 m. spalio 11 d., kai civilinė byla buvo nagrinėjama iš esmės 2018 m. spalio 12 d. ir tokio prašymo tenkinimas būtų užvilkinęs bylos nagrinėjimą. Teismas, bylos medžiagai nesant viešai, priėmė pagrįstą sprendimą minėtos nutarties prie civilinės bylos neprijungti.

14.2. Priešingai nei nurodo ieškovas, įrodymai byloje patvirtina, kad informacija apie priimtą Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimą buvo skelbiama viešai. Informacija apie priimtą nutarimą buvo viešai prieinama tiek ginčo sutarties sudarymo metu, tiek ir šiuo metu. Taigi, bankas Snoras informacijos apie nutarimą nuo ieškovo niekada neslėpė. Be to, apie tai, kad nutartimi buvo konstatuoti atsakovės veiklos trūkumai, buvo plačiai skelbiama spaudoje. Ieškovas, be savo paaiškinimų, nepateikė jokių įrodymų, kad prieš sutarties sudarymą, domėjosi banko finansine padėtimi, gilinosi į Prospektą ir būtent jame esanti informacija jam būtų turėjusi esminės reikšmės nusprendžiant sudaryti sutartį.

14.3. Ieškovo elgesys, pozicija bylos nagrinėjimo metu patvirtina, kad jo valia sudaryti sutartį visiškai nepriklausė nuo to, ar Prospekte buvo paskelbta informacija apie Lietuvos banko nutarimą, ar ne. Nutarime nurodytos informacijos nepaminėjimas, nereiškia, kad ieškovas buvo apgautas. Nutarime pateikta informacija neatitiko esminio įvykio kriterijaus: nutarime nebuvo numatyta jokių ribojimų, kurie būtų susiję konkrečiai su banko platinamomis obligacijomis pagal Prospektą; nutarime nėra pateikta pastabų, jog bankas neteisingai ar netiksliai atspindėtų savo finansinę atskaitomybę; nutarimas buvo sudarytas 2011 m. sausio 18 d., t. y. daugiau nei pusė metų iki sutarties sudarymo. Taigi, net ir paskelbus apie nutarimą Prospekte, tai nebūtinai reikštų, jog faktinė banko situacija tuo metu buvo tokia pati, kaip ir nutarimo priėmimo dieną. Be to, net jeigu būtų konstatuota, kad nutarime pateikta informacija buvo tokia esminė, jog ji turėjo būti atskleista expresis verbis Prospekte, tai savaime nepatvirtina, kad ieškovas nebūtų sudaręs sutarties. Nutarime buvo įvardinti tik su banko veiklos organizavimu susiję trūkumai, kurie nėra susiję su banko finansine situacija (jo mokumu). Ieškovas, teigdamas, kad nutarimas turėjo jam esminę įtaką, turėjo įrodyti, kuri konkrečiai nutarime nurodyta informacija (kuris ribojimas ar Lietuvos banko pastabos) buvo ieškovui tokia esminė, kad būtų nulėmusi apsisprendimą nesudaryti sutarties. Ieškovas minėtų aplinkybių neįrodė.

14.4. Ieškovui buvo tinkamai atskleistos su sutarties sudarymu susijusios rizikos. Ieškovo akcentuojamas nutarimas galėtų būti vertinamas, kaip turėjęs esminę įtaką ieškovo apsisprendimui sudaryti sutartį tik tuo atveju jei ieškovui pateiktoje informacijoje investuotojo rizika apskritai nebūtų nurodyta, tačiau ieškovas, pasirašydamas sutartį, buvo aiškiai informuotas ir prisiėmė riziką dėl obligacijas išleidusio banko galimo nemokumo, o aplinkybė, kad pusmetį iki Prospekto išleidimo Lietuvos bankas viešai paskelbė apie atsakovės inspektavimo rezultatus, nepatvirtina banko veiklos trūkumų ir (ar) nemokumo buvimo nei Prospekto išleidimo momentu, nei ginčo sutarties pasirašymo momentu.

14.5. Teismas pagrįstai atmetė ieškovo ieškinį, įvertinęs tokio ieškinio pateikimo momentą kaip neatsitiktinį, o taip pat kaip aplinkybę, kuri leidžia abejoti ieškovo paaiškinimų apie tai, kaip formavosi jo valia, patikimumu. Ieškovas į posėdį neatvyko ir paaiškinimų, kaip formavosi jo valia sudaryti sutartį nedavė. Teismas teisingai nurodė, kad apelianto procesinis elgesys buvo prieštaringas, o paaiškinimai nenuoseklūs.

14.6. Teismo nurodyta kasacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018 aktuali tuo, kad joje buvo nagrinėjamas analogiškas šiai bylai klausimas. Ieškovas, pateikęs teismui prašymą dėl šios bylos sustabdymo pats sutiko su pozicija, jog tarp šios bylos ir civilinės bylos Nr. e3K-3-164-611/2018 egzistuoja tiesioginis teisinis ryšys. Taigi, pirmosios instancijos teismas vadovavosi aktualia teismų praktika.

14.7. Apeliantas galėjo ir privalėjo suprasti, kad obligacijos, kaip vertybinis popierius, turi jas išleidusio emitento nemokumo riziką ir negalėjo būti apgautas, tuo labiau kad tai, jog bankas gali bankrutuoti buvo aiškiai įvardinta pačiame Prospekte, kurį ieškovas nurodo atidžiai perskaitęs. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad banko darbuotojai jį įtikinėjo dėl geros banko finansinės padėties, jog jokie ribojimai bankui netaikomi ir pan., neprašė apklausti banko darbuotojų, kurie bendravo su apeliantu, taigi, šių aplinkybių neįrodė. Ieškovas taip pat nepateikė ir įrodymų, kad iki sutarties sudarymo arba vėliau būtų siekęs gauti kokios nors informacijos apie banko finansinę padėtį, jo mokumą bei veiklos perspektyvas, o bankas būtų atsisakęs ją pateikti arba būtų pateikęs aiškiai klaidinančius duomenis. Labiau tikėtina, kad apsisprendimą sudaryti sutartį būtent dėl tokių vertybinių popierių kaip obligacijos įsigijimo lėmė didesnė jų finansinė grąža nei terminuotų indėlių sutarčių sudarymo (pratęsimo) atveju, todėl buvo prisiimta ir didesnė rizika, jog tokie lūkesčiai gali neišsipildyti. Bankas aiškiai atskleidė Prospekte būdingos rizikos aprašyme galimą emitento (banko) bankroto riziką, tinkamai supažindino su šia rizika obligacijas įsigyjančius asmenis, nėra jokio pagrindo konstatuoti banko tyčinius veiksmus, nukreiptus apgauti ieškovą.

15. Atsakovė BAB bankas Snoras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Apelianto atstovas pateikė Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartimi grindžiamus paaiškinimus tik 2018 m. spalio 12 d. (teismo posėdžio dieną), kartu su prašymu dėl bylos nagrinėjimo ieškovui ir jo atstovui nedalyvaujant, t. y. praėjus daugiau nei 7 mėnesiams po nutarties priėmimo. Apeliantas turėjo galimybę teikti paaiškinimus daug anksčiau, tačiau šia savo teise nepasinaudojo. Akivaizdu, kad naujų argumentų pateikimas teismo posėdžio dieną užvilkintų bylos nagrinėjimą. Be to, civilinės bylos Nr. 2-3417-603/2018 nagrinėjimas nėra baigtas, o bylos medžiaga yra nevieša. Faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymais civilinėje byloje, iki jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka, todėl civilinės bylos Nr. 2-3417-603/2018 medžiaga apskritai negali tapti įrodymu nagrinėjamoje civilinėje byloje ir teismas visiškai pagrįstai nevertino ieškovo argumentų, susijusių su minėta nutartimi.

15.2. Informacija apie Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimą buvo atskleista ir turėjo būti žinoma apeliantui dar iki Prospekto patvirtinimo ir paskelbimo bei ginčijamo sandorio sudarymo: Lietuvos banko tinklalapyje 2011 m. sausio 18 d. buvo paskelbtas pranešimas „Dėl akcinės bendrovės banko Snoras inspektavimo rezultatų ir priežiūrinio tikrinimo ir vertinimo rezultatų“; atsakovė apie Lietuvos banko atlikto inspektavimo rezultatus informavo Vertybinių popierių komisiją, kuri 2011 m. sausio 20 d. paskelbė šią informaciją Centrinėje reglamentuojamos informacijos bazėje; pranešimai apie banko Snoro inspektavimo metu nustatytų veiklos trūkumų įvertinimą Lietuvos banko valdyboje buvo paskelbti daugybėje visuomenės informavimo priemonių. Nors apeliantas teigia, kad iš pranešimo Lietuvos banko tinklalapyje „nėra aišku, nei kokio pobūdžio trūkumai nustatyti, kokie nurodymai duoti, kokie kapitalo reikalavimai nustatyti“, kaip visiškai teisingai pažymėjo teismas, nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės (argumentų dėl Prospekto turinio nenurodymas ir teisminio proceso nepradėjimas penkerius metus) įrodo, kad informaciją apie nutarimą ieškovui apskritai nebuvo aktuali iki Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje priimto ieškovui G. B. palankaus sprendimo. Ieškovas nepateikė į bylą jokių įrodymų, kad iki 2016 m. lapkričio 14 d. portale www.delfi.lt paskelbto straipsnio apie Lietuvos banko nutarimą, jis domėjosi šio nutarimo turiniu ir (ar) kreipėsi į Lietuvos banką su prašymu pateikti informaciją apie nutarimą.

15.3. B. Š. teiginys, kad nutarimo reikalavimų nevykdymas lėmė banko nemokumą, vertintinas kaip prielaida, todėl atmestinas. Nei nutarimas, nei Lietuvos banko 2016 m. gegužės 2 d. atsakymas nepatvirtina banko faktinio nemokumo būsenos ginčijamos obligacijų pasirašymo sutarties sudarymo metu. Iš 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimo Nr. 03-186 „Dėl akcinės bendrovės banko Snoras veiklos apribojimo (moratoriumo)“ matyti, kad banko finansinė situacija pradėjo sparčiai blogėti, atsirado nemokumo grėsmė iš esmės tik prieš poveikio priemonės (moratoriumo) pritaikymą.

15.4. Apeliantas iš esmės teigia, kad Prospekto 2.1 punkto nuostata („šiuo metu bankas vykdo visus reikalavimus“) yra melaginga, tačiau ne tik nenurodo, kokių konkrečių reikalavimų bankas neva nevykdė ginčijamos obligacijų pasirašymo sutarties sudarymo metu, bet ir net nemėgina įrodinėti, kokią įtaką tariamai egzistavęs neįvardintų reikalavimų nevykdymas turėjo konkrečiai jo (o ne abstraktaus banko obligacijų pirkėjo) valios formavimuisi. Nutarimas galimai būtų vertinamas kaip turėjęs esminę įtaką ieškovo apsisprendimui sudaryti ginčijamą sutartį tik tuo atveju, jei bankas apskritai neatskleistų apeliantui investavimo į obligacijas rizikų, tačiau į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad bankas informavo ieškovą apie minėtas rizikas obligacijų Prospekto 1.3.1 ir 1.3.2 punktuose, įskaitant atsiskaitymo bei likvidumo rizikas bei operacinę riziką. Bankas akcentavo, kad tik valstybių išleistos obligacijos yra nerizikingos, nes beveik neegzistuoja rizika, jog jos bus neišpirktos. Taigi, ieškovas nebuvo apgautas dėl egzistuojančių investavimo į obligacijas rizikų, jis buvo apie jas tinkamai informuotas ir suprato, kad bankas, kaip ir bet kuris kitas finansinių priemonių emitentas, gali bankrutuoti.

15.5. Ieškovo pozicija byloje yra dirbtinė ir neatitinka realių ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybių. Teismas pagrįstai įvertino B. Š. ieškinio pateikimo momentą kaip neatsitiktinį ir leidžiantį abejoti jo paaiškinimų apie tai, kaip formavosi jo valia sudarant ginčijamą sandorį, patikimumu. Nors apeliantas neigia, kad jo ieškinys yra tiesiogiai susijęs su kitoje byloje priimtu palankiu G. B. teismo sprendimu, tačiau įvykių chronologinė seka (sprendimas kitoje byloje pagal G. B. ieškinį priimtas 2016 m. lapkričio 3 d., straipsnis portale Delfi paskelbtas 2016 m. lapkričio 14 d., ieškinys nagrinėjamoje byloje pareikštas 2016 m. lapkričio 24 d.) bei ieškovų motyvų civilinėje byloje Nr. e2-2573-585/2016 ir nagrinėjamoje byloje identiškumas, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad tarp šių bylų egzistuoja tiesioginis ryšys. Ieškovas iš esmės bandė įtikinti teismą, kad egzistavo visuotinis banko klientų klaidinimas dėl banko finansinės padėties. Būtent todėl, manytina, apeliantas vengė būti prisaikdintas ir paaiškinti ginčijamo sandorio sudarymo faktines aplinkybes, atsakyti į teismo bei kitų proceso dalyvių klausimus. Taigi, teismas visiškai pagrįstai vertino ieškovo paaiškinimus dėl valios sudaryti ginčijamą sandorį formavimosi aplinkybių kaip nepatikimus.

15.6. Nėra pagrindo sutikti su ieškovo nuomone, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi neaktualia kasacinio teismo praktiką ir nepagrindė išvadų. Kasacinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 yra aktuali nagrinėjamai bylai tuo aspektu, kad joje teismas išaiškino, jog indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, o obligacijoms – ne, nes įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką, kuri nėra priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema. Ieškovas teikė teismui prašymą dėl nagrinėjamos civilinės bylos sustabdymo iki įsiteisės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. eCIK-1325/2017 (aktualus numeris – e3K-3-164-611/2018) pagal G. B. kasacinį skundą, tokiu būdu pats patvirtindamas, kad tarp šių bylų egzistuoja tiesioginis teisinis ryšys.

15.7. Byloje nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovas buvo apgautas. Ieškovas neįrodė ne tik banko nemokumo, tačiau nepateikė įrodymų net ir apie tai, kad banko būklė ginčijamo sandorio sudarymo metu ar obligacijų Prospekto paskelbimo metu neatitiko banko viešai skelbiamos. Ieškovas tik abstrakčiai ir deklaratyviai teigia, kad nutarime konstatuoti teisės aktų pažeidimai ir banko veiklos trūkumai bei nustatyti veiklos ribojimai ir įpareigojimai pašalinti trūkumus neva reiškia, kad banko finansinė padėtis buvo bloga, ir, jei ieškovas būtų apie tai informuotas, jis ginčijamo sandorio nesudarytų. Ieškovas visiškai neargumentavo konkrečių nutarime paminėtų teisės aktų pažeidimų, trūkumų, veiklos ribojimų ir įpareigojimų ryšio su byla.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

I. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal B. Š. apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

17. Apeliantas B. Š. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-231-464/2018 ir joje nurodytų aplinkybių, kurios, apelianto teigimu, turi įtakos aiškinant emitento pareigos atskleisti informaciją prospekte turinį bei ieškinyje keliamiems teisės klausimams, o taip pat yra paties banko Snoro patvirtinimas dėl nemokumo atsiradimo aplinkybių. Pastarąją nutartį ieškovas pateikė kartu su nagrinėjamu apeliaciniu skundu.

18. Vadovaujantis CPK 177, 180 straipsniais, naujai teikiami įrodymai turi atitikti bendruosius leistinumo reikalavimus ir būti susiję su byloje nagrinėjamais klausimais. Sprendžiant naujų įrodymų priėmimo byloje klausimą, šių įrodymų įrodomoji vertė nagrinėjamam byloje ginčui turi būti esminė, t. y. nuo jų paprastai gali priklausyti bylos ginčo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2014). Jeigu įrodymai, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje, teismas turi teisę atsisakyti juos priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015 ir kt.).

19. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

20. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko (toliau – ir Liteko) duomenų, argumentus dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nutarties prijungimo ir vertinimo byloje būtinumo ieškovas pirmosios instancijos teismui nurodė tik 2018 m. spalio 12 d., t. y. paskirtą teismo posėdžio dieną, teisme gautame ieškovo ir jo atstovo prašyme išnagrinėti bylą jiems nedalyvaujant, nors apeliaciniame skunde pats ieškovas pripažįsta, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartis buvo jam (ar jo atstovui) prieinama dar 2018 m. kovo 8 d. (kada ir buvo, ieškovo teigimu, atspausdinta). t. y. daugiau nei prieš pusmetį iki paskirto teismo posėdžio šioje byloje dienos. Tačiau argumentų, kodėl tiek delsė pateikti šį, jo nuomone, svarbų įrodymą, ieškovas nenurodė.

21. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 31 d. sprendime pažymėjęs, kad civilinės bylos Nr. 2-231-464/2018 medžiaga nėra vieša, o pati civilinė byla Nr. 2-3417-603/2018 pirmosios instancijos teisme nėra baigta nagrinėti, jos medžiaga taip pat nėra vieša, prašymo prijungti minėtą nutartį netenkino, be kita ko, pabrėžęs, jog toks prašymas yra pateiktas ne laiku ir neabejotinai užvilkintų bylos nagrinėjimą.

22. Nevieša bylos medžiaga – teismo bylą sudarantys dokumentai, įskaitant ir teismo priimtus procesinius dokumentus, kuriuose yra neviešų duomenų (Teisėjų tarybos 2017 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 13P-61-(7.1.2) „Dėl Neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 3.2 punktas). Neviešumo požymis Liteko gali būti panaikinamas tik išnykus aplinkybėms, dėl kurių visa bylos medžiaga ar jos dalis buvo pripažinta nevieša (Tvarkos aprašo 17 punktas).

23. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, Liteko duomenimis, Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėta civilinė byla Nr. 2-231-464/2018, kurioje priimta prie apeliacinio skundo B. Š. pridėta nutartis, yra nevieša, nagrinėta uždaruose teismo posėdžiuose. Neviešumo požymis Liteko sistemoje civilinėje byloje Nr. 2-231-464/2018 nėra panaikintas iki šiol, o tai reiškia, kad visa bylos medžiaga, be kita ko, ir teismo byloje priimti procesiniai dokumentai, yra nevieša – neišnyko aplinkybės, dėl kurių bylos medžiaga pripažinta nevieša, o jų nuasmenintos versijos – neskelbtinos (Tvarkos aprašo 3.2 papunktis, 16 – 17 bei 19 punktai). B. Š. nebuvo civilinėje byloje Nr. 2-231-464/2018 dalyvaujantis asmuo.

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad į šiuo metu nagrinėjamą bylą teikiamas ir prašomas vertinti, kaip įrodymas, neviešoje byloje priimtas teismo procesinis dokumentas, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti minėtą nutartį ir vertinti joje aprašytą banko Snoro procesinę poziciją, pateiktą neviešuose teismo posėdžiuose. Savo ruožtu tai, kad nevieša pripažintoje byloje priimtas teismo procesinis sprendimas galimai buvo viešai paskelbtas nesant tam pagrindo, t. y. per klaidą (kuri dabar yra ištaisyta – nutartis neskelbiama), nesudaro apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai pagrindo prijungti leistinumo reikalavimo neatitinkantį įrodymą (nutartį) ir jį vertinti kartu su kita bylos medžiaga, tuo labiau jog, kaip minėta, ieškovas nepateikė jokių argumentų, kodėl dar 2018 m. kovo 8 d., jo tvirtinimu, gautą nutartį jis pateikė pirmosios instancijos teismui tik posėdžio dieną, t. y. praėjus daugiau nei pusei metų (CPK 314 straipsnis).

25. Kita vertus, teisėjų kolegijos įsitikinimu, Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-231-464/2018 neatitinka ir kito įrodymams keliamo reikalavimo – sąsajumo, nes ji negali nei patvirtinti, nei paneigti B. Š. šioje byloje įrodinėjamo ieškinio pagrindo ir todėl neturi esminės reikšmės šiuo metu nagrinėjamo ginčo baigčiai. Pirmiau nurodytoje nutartyje buvo sprendžiamas tarpinis procesinis teismų jurisdikcijos nagrinėti kilusį toje byloje ginčą klausimas ir jokios faktinės aplinkybės, susijusios ir (ar) reikšmingos šiuo metu nagrinėjamai bylai, minėtoje nutartyje teismo nebuvo tirtos ir nėra bei negalėjo būti konstatuotos.

26. Remdamasi pirmiau nurodytais motyvais bei papildomai atkreipdama dėmesį į tai, kad ieškovas, pridėdamas pirmiau nurodytą nutartį, apeliaciniame skunde net nesuformulavo aiškaus prašymo pridėti ją prie bylos medžiagos, teisėjų kolegija atsisako priimti į bylą šį įrodymą (2018 m. kovo 1 d. nutartį) ir jo, nagrinėdama apelianto skundo argumentus, nevertina.

27. Atsakovė BAB bankas Snoras kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą taip pat pateikė į bylą papildomą įrodymą – 2016 m. lapkričio 14 d. straipsnio, patalpinto tinklalapyje www.delfi.lt, kopiją, tačiau prašymo prijungti šį straipsnį prie bylos medžiagos atsiliepime nesuformulavo ir jokių argumentų, sudarančių pagrindą spręsti esant CPK 314 straipsnyje nurodyto draudimo priimti naujus įrodymus išimčiai šiuo atveju, nenurodė, todėl su atsiliepimu pateiktų duomenų prijungimo prie bylos medžiagos klausimas nespręstinas, tuo labiau kad ieškovas savo procesiniuose dokumentuose pats ne kartą apeliavo į šį straipsnį ir jis yra viešai prieinamas visiems, be kita ko ir teismui.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pagal CK 1.91 straipsnį

28. Pagal CK 1.91 straipsnį apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Pagal CK 1.91 straipsnio 5 dalį apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių.

29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015).

30. Ieškovas B. Š. banko Snoro apgaulę įrodinėjo šiais pagrindiniais argumentais: 1) esminių aplinkybių nutylėjimu (informacijos neatskleidimu, klaidingos informacijos pateikimu) – bankui Snorui Prospekte nurodant, kad esminių įvykių, susijusių su emitentu, kurie turi esminės reikšmės vertinant emitento mokumą, nebuvo, nors tuo metu bankas Snoras jau žinojo apie jo veiklos trūkumus, nustatytus Lietuvos banko valdybos 2011 m. sausio 18 d. nutarime, veiklai taikomus ribojimus, artėjančią mokumo krizę; 2) aktyviais atsakovės darbuotojų veiksmais, klaidinant ieškovą dėl banko finansinės būklės, t. y. jiems patikinant ieškovą, kad pastarojo investuojamos lėšos nebus prarastos, o banko veikla yra sėkminga.

31. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, pripažinęs ieškovo paaiškinimų dėl jo valios sudaryti ginčo sutartį formavimosi nepatikimumą bei priėjęs išvadą, kad informacija apie banko Snoro veiklos trūkumus ir jam taikomus ribojimus buvo viešai prieinama iki ginčo sandorio sudarymo, tačiau ji (informacija) ieškovui iš tikrųjų nebuvo aktuali, pirmiau nurodytus B. Š. argumentus laikė nepagrįstais ir ieškinį atmetė.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, neturi teisinio ir (ar) faktinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurių B. Š. savo apeliacinio skundo argumentais nepaneigė.

33. Antai, nors, ieškovo teigimu, nepagrįsta teismo išvada, kad informacija apie atsakovės veiklos trūkumus ir ribojimus buvo viešai prieinama iki sudarant ginčo sutartį, tiek nagrinėjamos bylos medžiaga (atsakovės atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 14), tiek kitose, analogiškose savo faktinėmis aplinkybėmis, bylose Lietuvos apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad apelianto akcentuojami atsakovės veiklos trūkumai, nustatyti Lietuvos banko valdybos 2011 m. sausio 18 d. nutarime, buvo viešai skelbiami iš karto po šio nutarimo priėmimo, t. y. 2011 m. sausio mėnesį, tiek Lietuvos banko tinklalapyje, tiek ir kituose interneto tinklalapiuose, tarp jų ir www.delfi.lt, kuriame ieškovas teigia pamatęs 2016 m. lapkričio 14 d. straipsnį, tariamai paskatinusį jį aiškintis banko nemokumą sukėlusias aplinkybes ir, galiausiai, pateikti šį ieškinį. Taigi, jeigu ieškovui iš tiesų buvo svarbi banko (atsakovės) veikla (jos trūkumai, taikomi ribojimai), mažai tikėtina, kad apie Lietuvos banko valdybos 2011 m. sausio 18 d. nutarimą jis sužinojo ne 2011 m., kai viešoje erdvėje buvo daug straipsnių, informacijos šia tema, be to, jeigu iš Lietuvos banko ar kitur paskelbtos informacijos jam nebuvo aišku, kokio pobūdžio atsakovės veiklos trūkumai nustatyti ir kokie ribojimai jos veiklai taikyti ir kokią įtaką jie gali (ar negali) daryti banko finansinei padėčiai, nesuprantama, kodėl ieškovas, teigiantis, kad minėta informacija jam buvo esminė, 2011 m. sausio 18 d. nutarimo turinio netikslino, nesiaiškino prieš sudarydamas sutartį, t. y. sudarė sutartį, neišsiaiškinęs visų, jo teigimu, jam svarbių aplinkybių.

34. Pastebėtina, kad informacija apie AB banko Snoro inspektavimo rezultatus Lietuvos banko tinklalapyje buvo skelbiama ir ankstesniais metais (dar nuo 2004 metų). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, jeigu Lietuvos banko valdybos tam tikrų pažeidimų banko Snoro veikloje nustatymas iš tiesų būtų buvęs svarbus apeliantui, jo valiai dėl ginčijamos sutarties su atsakove sudarymo susiformuoti, šia informacija jis galėjo pasidomėti ir ją gauti dar iki apsilankymo banke. Be to, jeigu ieškovas, jo paties aiškinimu, buvo toks atidus bei rūpestingas, kad prieš ginčo sutarties sudarymą išsamiai susipažino su didelės apimties, specifiniais terminais parengtu atsakovės Prospektu ir jį suprato, mažai tikėtini ir nelogiški apelianto paaiškinimai, kad jam nebuvo žinoma viešai ir pakankamai plačiai paskelbta informacija apie atsakovės veiklos trūkumus, taikomus ribojimus, o apie Lietuvos banko valdybos 2011 m. sausio 18 d. nutarimą jis sužinojo tik 2016 m. lapkričio 14 d., iš viešojoje erdvėje, tinklalapyje www.delfi.lt, pasirodžiusios informacijos (straipsnio), kuri net nebuvo konkrečiai apie pirmiau nurodytą Lietuvos banko valdybos nutarimą.

35. Kadangi byloje nėra duomenų, kad B. Š. iki ginčo sutarties sudarymo domėjosi informacija apie banko Snoro veiklą, finansinę padėtį (CPK 178 straipsnis), be to, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, pats ieškovas neatvyko į posėdžius ir aplinkybių, kaip formavosi jo valia sudaryti ginčo sandorį su atsakove, nepaaiškino, spręstina, kad ne informacija (ar jos trūkumas) apie banko veiklą iš tikrųjų formavo apelianto apsisprendimą sudaryti sutartį. Atkreiptinas dėmesys, kad į teismą apeliantas kreipėsi ne iš karto (tik nustačius atsakovės mokumo problemas), o praėjus penkeriems metams po banko Snoro mokumo problemų nustatymo (bankroto bylos jai iškėlimo). Jeigu, kaip teigia B. Š., informacija Prospekte turėjo lemiamą reikšmę jo valios sudaryti ginčijamą sutartį formavimuisi, jis, vos tik iškėlus atsakovei bankroto bylą, galėjo įtarti dar ginčo sutarties sudarymo metu buvus tam tikras, su atsakovės veikla susijusias, aplinkybes, bei domėtis ir viešoje erdvėje nesunkiai sužinoti deklaruojamas kaip reikšmingas jam, tačiau, jo teigimu, banko nuslėptas, aplinkybes apie banko veiklą, tačiau to nedarė. Taigi, nėra pagrindo manyti, kad informacijos apie 2011 m. sausio 18 d. nutarimą Prospekte nebuvimas kaip nors suklaidino ieškovą ir nulėmė jo apsisprendimą sudaryti sutartį.

36. Kita vertus, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje jau ne kartą pasisakyta, kad vien aplinkybė, jog bankas platino obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, po to, kai 2011 m. sausio 18 d. nutarimu jam buvo uždrausta sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis, savaime nereiškia, kad bankas apgaudinėjo klientus ir siekė šiais nesąžiningais veiksmais išgauti žmonių lėšas, o taip pat nereiškia, jog bankas jau tada buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti jokios savo veiklos, be kita ko platinti obligacijas (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016; 2018 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-689-464/2018; kt.).

37. Pirmiau nurodytų išvadų niekaip nepaneigia ir ieškovo akcentuojamas Lietuvos banko Priežiūros tarnybos atsakymas advokatei, nes, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, minėtame rašte nėra nurodyta, kad aplinkybė, jog bankas Snoras formaliai (netinkamai) vykdė Lietuvos banko nurodymus mažinti veiklos riziką, yra esminė ir vienintelė banko Snoro veiklos apribojimo (moratoriumo) paskelbimo priežastis, be to, jame nėra duomenų, jog jau ieškovui pasirašant obligacijų sutartį atsakovės finansinė padėtis buvo bloga. Kaip jau minėta, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad informacija, ar bankas Snoras tinkamai įvykdė kiekvieną Lietuvos banko nurodymą (net nesusijusį su obligacijomis, kurias pirko ieškovas), apeliantui buvo esminė ir jog žinodamas, kad kai kuriuos Lietuvos banko nurodymus bankas Snoras vykdo formaliai (nepakankamai), ieškovas tai būtų vertinęs kaip grėsmę emitento finansinei padėčiai ir dėl to būtų atsisakęs sudaryti ginčo sutartį. Kiekvienas asmuo, vertindamas situaciją retrospektyviai, gali pasakyti, kad jeigu žinotų apie tai, jog bankas neužilgo bankrutuos, jis nesudarytų sutarčių su šiuo banku, tačiau tam, kad būtų galima sandorį pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės, tokį sandorį siekiantis nuginčyti asmuo turi įrodyti, jog kontrahentas žinojo tam tikrą esminę ieškovo valiai sudaryti ginčo sutartį susiformuoti informaciją jau sutarties sudarymo metu, tačiau ją nuslėpė ar nurodė kitokią. Savo ruožtu apeliantas šioje byloje ne tik neįrodė, kad atsakovė jau ginčo sutarties sudarymo metu buvo nemoki ar žinojo, jog po pusės metų bankrutuos, bet ir to, kad ieškovas apskritai prieš ginčo sutarties sudarymą domėjosi atsakovės finansine padėtimi, t. y. tokia informacija jam buvo reikšminga prieš sudarant sandorį, o 2018 m. sausio 18 d. nutarime nustatyti atsakovės veiklos trūkumai ar ribojimai, jeigu būtų nurodyti Prospekte, būtų ieškovo tuo metu įvertinti, kaip užkertantys kelią sudaryti sutartį su atsakove.

38. Pažymėtina, kad be paties ieškovo deklaratyvių argumentų procesiniuose dokumentuose, byloje taip pat nėra jokių kitų įrodymų, jog banko darbuotojai įtikinėjo ieškovą dėl banko veiklos sėkmingumo, investuojamų lėšų nepraradimo, ar įrodymų, kad atsakovės darbuotojai spaudė ieškovą pasirašyti ginčo sutartį (CPK 178 straipsnis), taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas neįrodė apgaulės, pasireiškusios nei informacijos nutylėjimu, nei aktyviais veiksmais, buvimo fakto.

39. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad aplinkybių, susijusių su kreipimosi į teismą momentu, aiškinimas skundžiamame teismo sprendime pažeidžia kuriuos nors esminius civilinio proceso principus ar iš esmės paneigia B. Š. teisę į teisminę gynybą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį (ginčą) išnagrinėjo iš esmės, įvertindamas visus ieškovo ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų argumentus, taigi, teisė į gynybą apeliantui nebuvo apribota. Kreipimosi į teismą momentas (įvykių chronologinė seka) bei ieškovo B. Š. ir G. B. gynybinės pozicijos panašumas (vienodumas) pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui suabejoti ieškovo paaiškinimų, išdėstytų procesiniuose dokumentuose, patikimumu, tuo labiau kad pats ieškovas, kaip pagrįstai akcentavo pirmosios instancijos teismas, į teismo posėdžius neatvyko ir plačiau nepaaiškino savo valios sudaryti ginčo sutartį formavimosi proceso. Kita vertus, pirmosios instancijos teismo motyvai dėl kitoje civilinėje byloje pagal ieškovo G. B. ieškinį (civilinė byla Nr. e2-2573-585/2016) teismo priimto sprendimo įtakos apelianto B. Š. apsisprendimui kreiptis į teismą su ieškiniu, nebuvo vieninteliai ir esminiai, jie niekaip nekeičia teisėjų kolegijos šioje nutartyje jau išdėstytų išvadų dėl to, kad ieškovas neįrodė apgaulės buvimo fakto, be kurio ieškovo ieškinio tenkinimas nėra įmanomas.

40. Atmestinas, kaip nepagrįstas, ir apeliacinio skundo argumentas, kad aplinkybė, jog byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė pareiškimo dėl ieškovo dalyvavimo teismo posėdyje pripažinimo būtinu ir to nepareikalavo teismas, reiškia, kad neegzistuoja jokio teisėto pagrindo abejoti ieškovo procesiniuose dokumentuose išdėstytomis aplinkybėmis (ieškovo pozicijos patikimumu). Nagrinėjama byla nėra tokio pobūdžio, kurioje teismui būtų priskirtas aktyvesnis vaidmuo, o pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą, įpareigojantį šalis įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, būtent ieškovas, o ne kiti byloje dalyvaujantys asmenys, teigdamas, kad jis išsamiai susipažino su Prospektu, jog jam buvo ypač svarbios nuostatos dėl to, ar atsakovė tinkamai vykdo Lietuvos banko reikalavimus, ar banko veikla yra stabili, taip pat pareikšdamas, jog jis nebūtų sudaręs sutarties, jeigu žinotų 2011 m. sausio 18 d. nutarimo turinį ir nutarime nurodyti banko veiklos trūkumai būtų atspindėti Prospekte, turėjo pateikti pakankamus įrodymus, pagrindžiančius minėtą ieškovo poziciją, tačiau tokių įrodymų jis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nepateikė.

41. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi neaktualia teismų praktika ir todėl nepagrindė savo išvadų. Ieškovo argumentą, kad kasacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018 nėra aktuali šiuo metu nagrinėjamai bylai, paneigia ne tik įsiteisėjusi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 26 d. nutartis, priimta šioje byloje, kuria teismas, konstatavęs bylų sąsajumą, sustabdė šią bylą iki civilinėje bylos Nr. e3K-3-164-611/2018 išnagrinėjimo, bet ir, kaip teisingai pastebėjo trečiasis asmuo ir atsakovė savo atsiliepimuose, paties apelianto ankstesnė pozicija byloje, nes teismas pirmiau nurodyta nutartimi bylą sustabdė, tenkinęs būtent paties B. Š. prašymą sustabdyti bylą iki bus priimtas procesinis sprendimas byloje, nagrinėjamoje pagal G. B. kasacinį skundą, be kita ko, savo prašyme pats pripažindamas tiesioginio teisinio ryšio tarp kasacinio teismo nagrinėtos Nr. e3K-3-164-611/2018 ir šiuo metu pagal B. Š. ieškinį nagrinėjamos bylos egzistavimą.

42. Savo ruožtu kasacinio teismo išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K-7-602-684/2015, kurią skundžiamame sprendime taip pat nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamai bylai aktuali tuo aspektu, kad joje teismas išaiškino, jog obligacijoms netaikoma indėlių garantijų sistema, taip pat, kad įgydamas obligaciją, asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką, kuri nėra priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.

43. Abejose pirmiau nurodytose kasacinio teismo išnagrinėtose bylose pateikti išaiškinimai, be kita ko, suponuoja teismo pareigą įvertinti ieškovo, siekiančio sandorio nuginčijimo, elgesį iki ginčo sandorio sudarymo ir po jo, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas tokiais išaiškinimais negalėjo grįsti savo pozicijos dėl ieškinio reikalavimų nepagrįstumo.

44. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas jau nurodyta pirmiau šioje nutartyje, pritardama pirmosios instancijos teismo sprendime išsamiai išdėstytai ieškinio reikalavimų atmetimo argumentacijai ir manydama, kad kiti apelianto skunde nurodyti argumentai iš esmės nedaro įtakos bylos išnagrinėjimo teisiniam rezultatui, detaliau dėl jų nepasisako, konstatuodama, jog apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pagrįstą bei teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos Respublikos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.