- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-05-10
- Bylos Nr.
- e2A-1065-936/2022
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Urmila Valiukienė
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Sorita“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Urmila Valiukienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „Sorita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Sorita“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau –AB) „Vilniaus šilumos tinklai“ kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Sorita“ 1 218,34 Eur skolą, 44 Eur delspinigius, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 32,82 Eur bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė ieškinyje nurodė, jog tiekia šilumos energiją patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini), Vilnius. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pastatas skolos susidarymo laikotarpiu priklausė atsakovei UAB „Sorita“, o patalpos šildymo būdas yra centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų. Atsakovės patalpai ieškovės informacinėje sistemoje suteiktas vartotojo kodas 8008270. Laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 1 d. iki 2021 m. gegužės 31 d. atsakovė už teikiamas paslaugas nemokėjo, ko pasėkoje susidarė 1 218,34 Eur įsiskolinimas, bei apskaičiuoti 44 Eur delspinigiai už laikotarpį nuo 2021 m. gegužės 1 d. iki 2021 m. spalio 31 d. Skolą ir delspinigių dydį pagrindžia ieškovės mokesčių ir delspinigių paskaičiavimo pažyma, parengta pagal pardavimų apskaitos ir kontrolės sistemos duomenis, sąskaitos. Nagrinėjamu atveju su atsakove nebuvo sudarytos individualios rašytinės šilumos pirkimo-pardavimo sutarties, tačiau patalpos šilumos/karšto vandens tiekimo-vartojimo įrenginiai prijungti prie namo šilumos energijos tiekimo tinklų, todėl laikytina, kad energetikos įmonė žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais sudarė su atsakove neterminuotą energijos pirkimo-pardavimo sutartį, o atsakovės pareiga atsiskaityti už į jo patalpą tiekiamą šilumos energiją bei karštą vandenį numatyta teisiniu reguliavimu.
Atsiliepimas
3. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškovės ieškinį atmesti bei atsakovės naudai priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, jog ieškinio faktinis pagrindas yra visiškai neįrodytas, o ieškinio bei jo priedų turinys nėra aiškus, nėra pateikta jokių duomenų, jog ieškovė administruoja bendrojo naudojimo patalpas, teikė ir teikia paslaugas atsakovei. Be to, ieškovė nepateikia jokių faktinių duomenų apie tai, kokios paslaugos atsakovei yra suteiktos, kokia jų kainodara, kad atsakovė šias paslaugas realiai gavo. Atsiliepime nurodoma, kad atsakovė neneigia, jog pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilnius, priklauso UAB „Sorita“, tačiau patalpos yra negyvenamosios, tai slėptuvė, o atsakovė nesinaudoja jokiu bendru turtu, už kurio administravimą ir eksploatavimą apmokėti reikalauja ieškovė. Ieškovė taip pat nenurodė duomenų užmokesčiui apskaičiuoti šaltinių ir nepateikė skaičiavimų, kuriuos atlikusi gavo iš atsakovo reikalaujamas priteisti sumas, bei nepateikė atitinkamus įkainius pagrindžiančių duomenų. Byloje taip pat nėra pateikta įrodymų, jog ieškovė suteikė paslaugas atsakovui. Atsižvelgiant į tai, atsakovo nuomone, ieškovė nepagrindė ir neįrodė savo reikalavimo teisės, todėl jos ieškinys turėtų būti atmestas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino visiškai: priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 1 218,34 Eur skolą, 44 Eur delspinigių, iš viso – 1 262,34 Eur; 6 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą 1 262,34 Eur nuo bylos iškėlimo teisme 2021 m. lapkričio 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 32,82 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė jog:
4.1. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė tiekia centralizuotą šilumos energiją ir karštą vandenį į pastatą, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuriame yra atsakovei nuosavybės teise priklausanti patalpa - slėptuvė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); iš nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, jog patalpos šildymo būdas – centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų. Ieškovės mokesčių ir delspinigių paskaičiavimo pažyma bei PVM sąskaitos faktūros patvirtina, jog laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 1 d. iki 2021 m. gegužės 31 d. už ieškovės į atsakovei priklausančią patalpą patiektą šilumos energiją susidarė 1 218,34 Eur skola ir 44 Eur dydžio delspinigiai už laikotarpį nuo 2021 m. gegužės 1 d. iki 2021 m. spalio 31 d.
4.2. Teismas pažymėjo, jog šiuo atveju, atsakovė, teigdama, jog patalpos yra negyvenamosios ir slėptuvės paskirties, turėjo įrodyti, kad jai priklausančiose patalpose yra užbaigtos teisės aktų nustatyta tvarka šildymo sistemos atjungimo nuo bendros pastato šildymo sistemos procedūros. Tačiau iš 2021 spalio 4 d. registro pažymos matyti, jog atsakovei 2015 m. vasario 24 d. įregistravus nuosavybės teisę į ginčo patalpą, kartu buvo įregistruotas ir centrinio šildymo iš centralizuotų sistemų faktas. Atsižvelgiant į tai, atsakovei nepateikus teismui įrodymų, patvirtinančių, jog ji yra atsijungusi nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos bei nebuvo šio fakto įregistravusi nekilnojamojo turto registre, teismas neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo spręsti, jog nurodytu laikotarpiu atsakovei nebuvo teikiamos šildymo paslaugos.
4.3. Taip pat nurodė, kad ieškovės pateiktoje mokesčių paskaičiavimo pažymoje ir sąskaitose – faktūrose yra detalizuotas paslaugų pavadinimas (turinys), jų kiekis ir kaina; taip pat nurodyta mokesčių apskaičiavimo tvarka, o nei pažymos, nei sąskaitų atsakovė neginčijo. Taigi, atsakovei kyla prievolė padengti susidariusį įsiskolinimą. Todėl teismas kaip nepagrįstus atmetė atsakovės argumentus, kuriais ji teigė, jog ieškovė nepateikė jokių dokumentų apie tai, kokios paslaugos buvo suteiktos, kokia jų kainodara, ar atsakovė šias paslaugas realiai gavo, nes byloje esanti tiek ieškovės mokesčių ir delspinigių paskaičiavimo pažyma, tiek PVM sąskaitos - faktūros savo turiniu ir forma visiškai atitinka atsikaitymo dokumentams keliamus reikalavimus, juolab, kad duomenų, jog atsakovė būtų ginčijusi, ar kreipusis į ieškovą dėl jų neišsamumo ar neaiškumo, nėra.
4.4. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovės ginčijamos aplinkybės jau buvo išnagrinėtos civilinėse bylose Nr. e2-24710-845/2019 ir e2-24759-1097/2020, kuriose teismo sprendimai yra įsiteisėję ir turi res judicata galią, o tai reiškia, jog šalių ginčas dėl atsakovės prievolės mokėti už ieškovės tiekiamą centralizuotą šilumos energiją ir karštą vandenį į pastatą, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuriame yra atsakovei nuosavybės teise priklausanti patalpa - slėptuvė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 18 d. sprendimą panaikinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
5.1. Ieškovė, būdama stipresnė teisinių santykių pusė bei monopolinis konkrečios paslaugos – šilumos energijos bei karšto vandens tiekimo kontrahentas, turėjo pareigą sudaryti paslaugų teikimo sutartį su atsakove bei šioje sutartyje aptarti paslaugų tiekimo apimtis, įkainius bei pobūdį, taip pat ir mokėjimo terminus. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovė yra silpnesnioji šalis, ieškovei kilo pareiga sudaryti šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartį, kuri atitiktų atsakovės interesus, o ieškovė atsakovės neinformavo bei su ja apskritai nebendravo, tik po tariamos skolos susidarymo kreipėsi į teismą, kas nėra nei teisinga, nei sąžininga.
5.2. Atsakovė niekuomet neteikė jokių duomenų ieškovei, todėl nei žodžiu, nei konkliudentiniais veiksmais šilumos tiekimo sutartis negalėjo būti sudaryta. Be to, informaciją apie atsakovę ieškovė surinko tik kreipdamasi į teismą dėl skolos priteisimo bei nepateikė jokių duomenų, jog dokumentai, reikalingi šilumos tiekimo sutarties sudarymui buvo pateikti. Atsakovės nuomone, ieškovė savavališkai tiekė šilumos energiją, neinformavo šilumos gavėjo apie šį faktą, todėl ieškovės veiksmai turėtų būti laikomi neteisėtais. O vien tik šilumos tiekimo-vartojimo įrenginių prijungimas centralizuotų šilumos energijos tiekimo tinkle negali suponuoti fakto, jog atsakovė išreiškė valinį pageidavimą sudaryti sutartį konkliudentiniais veiksmais.
5.3. Taip pat, atsakovės nuomone, ieškovė neįgyvendino CPK 178 straipsnyje nurodytos nuostatos, jog šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, nes esant tokiai situacijai ne atsakovė turėjo įrodinėti, kad tarp šalių nebuvo susiklostę sutartiniai santykiai, o būtent ieškovė turėjo įrodyti, jog tarp šalių susiklostė šie santykiai ir pateikti įrodymus.
5.4. Ieškovė nepateikė jokių ieškinyje paminėtų sąskaitų faktūrų įteikimo atsakovei įrodymų (šios aplinkybės yra patvirtintos ir teismo sprendime), kas patvirtina faktą, jog atsakovei minėti dokumentai nebuvo tinkamai įteikti bei apskaityti atsakovės buhalterinėje apskaitos sistemoje, todėl aplinkybės apie susidariusią tariamą skolą atsakovei apskritai nebuvo žinomos iki ieškinio pareiškimo momento, o būtent ieškovės pareiga yra tinkamai informuoti klientą.
Atsiliepimas
6. Ieškovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė atsakovės apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
6.1. Atsakovei savo mokėjimo prievolių nevykdant, ieškovė jau ne pirmą kartą kreipėsi į teismą ir šalių ginčai dėl skolos už šilumos energiją iš atsakovo priteisimo už ankstesnius laikotarpius yra išspręsti ir visus kartus teismas ieškovės ieškinį tenkino bei priteisė įsiskolinimą iš atsakovės.
6.2. Ieškovė nurodė, kad nors tarp šalių ir nebuvo rašytinės šilumos pirkimo-pardavimo sutarties, tačiau patalpos šilumos / karšto vandens tiekimo-vartojimo įrenginiai prijungti prie namo šilumos energijos tiekimo tinklų, todėl laikytina, kad energetikos įmonė žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais sudarė su atsakove neterminuota energijos pirkimo-pardavimo sutartį.
Atsiliepimas
6.3. Atsiliepime nurodoma, jog nepagrįsti atsakovės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas ir todėl priėmė nepalankų atsakovei sprendimą. Teismas priėmė teisėtą sprendimą, vadovaudamasis įstatymo nustatytomis priemonėmis bei nustatyta tvarka konstatavo reikšmingas aplinkybes, vadovavosi rungimosi principu bei tinkamai įvertino byloje esančius faktus.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys.
8. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
9. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo 2022 m. sausio 18 d. sprendimo, kuriuo ieškovei iš atsakovės buvo priteistas įsiskolinimas bei delspinigiai už šilumos tiekimą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Faktinės bylos aplinkybės
10. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė tiekia centralizuotą šilumos energiją ir karštą vandenį į pastatą, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, kuriame yra atsakovei nuosavybės teise priklausanti negyvenamoji patalpa – slėptuvė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, jog patalpos šildymo būdas – centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų. Ieškovės mokesčių ir palūkanų paskaičiavimo pažyma ir PVM sąskaitos faktūros patvirtina, jog laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 1 d. iki 2021 m. gegužės 31 d. už ieškovės į atsakovei priklausančią patalpą patiektą šilumos energiją susidarė 1 218,34 Eur skola.
11. Ginčas kilo dėl to, jog atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisėtai priteisė ieškovei įsiskolinimą iš atsakovės, nes tarp šalių nebuvo sudaryta energijos pirkimo-pardavimo sutartis nei rašytine forma, nei konkliudentiniais veiksmais, taip pat, ieškovė nepateikė įrodymų, dėl kurių teismas galėtų spręsti, jog įsiskolinimas yra pagrįstas. Su šiais atsakovės argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
12. Pagal energijos (ar energijos išteklių) pirkimo–pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto energijos vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą (CK 6.383 straipsnis). Pabrėžtina, jog energijos pirkimo–pardavimo sutarties formai taikomi bendrieji pirkimo–pardavimo sutarties formos reikalavimai.
13. Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 38 punktas numato, jog šilumos pirkimo-pardavimo sutartis yra šilumos tiekėjo ir buitinio šilumos vartotojo ar šilumos vartotojo, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, sudaroma sutartis. Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnis numato, jog šilumos pirkimo–pardavimo sutartys sudaromos ar keičiamos laikantis standartinių sąlygų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių, t. y. tiekėjo ir pastato savininko–šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko–buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, Nr. 3K-3-3/2008). Nagrinėjamu atveju su atsakove nebuvo sudaryta rašytinė energijos pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau atsakovei priklausančios ginčo patalpos prijungtos prie centralizuotos šildymo tiekimo sistemos, todėl laikytina, kad patalpoms buvo tiekiama šilumos energija centralizuotomis sistemomis, o ieškovė konkliudentiniais veiksmais sudarė su atsakove šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartį pagal teisės aktais patvirtintas standartines sąlygas. Byloje esantys rašytiniai įrodymai teikia pakankamą pagrindą išvadai, kad būtent konkliudentiniais veiksmais atsakovė išreiškė sutikimą ieškovei tiekti šilumos energiją (duomenų, kad patalpos atjungtos nuo centrinio šildymo sistemos, nepateikta), todėl ieškovei tiekiant šilumos energiją į atsakovei priklausantį nekilnojamojo turto objektą, tarp ginčo šalių susiklostė faktiniai šilumos elektros energijos vartojimo teisiniai santykiai.
14. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-24710-845/2019, Nr. e2-24759-1097/2020 tarp ieškovės ir atsakovės dėl atsiskaitymų už praėjusiais laikotarpiais tiektą šilumos energiją į ginčo patalpas. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo atmesti atsakovės argumentai, susiję su šilumos energijos netiekimu į atsakovės patalpas bei su energijos tiekimo sutarties nesudarymu. Atsižvelgiant į tai, kad jokių naujų duomenų šiais klausimais atsakovė į bylą nepateikė, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos išvadoms dėl atsakovės pareigos atsiskaityti už į jai nuosavybės teise priklausančias patalpas tiektą šilumos energiją. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, atsakovė žinojo, jog jos valdomam pastatui yra tiekiama šilumos energija, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka neišreiškė valios nutraukti sutartį ir nesikreipė į tiekėją dėl atjungimo nuo tinklo (CK 6.390 str. 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, atmestini kaip nepagrįsti ir atsakovės teiginiai, jog ji nežinojo ir nebuvo informuota apie sudarytą šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartį. Atvirkščiai, vien tai, jog dėl įsiskolinimo ieškovė inicijavo jau ne vieną teismo procesą atsakovės atžvilgiu, suponuoja išvadą, jog atsakovė žinojo, kad jos valdomoms patalpoms yra tiekiama šilumos energija, už kurią kyla pareiga atsiskaityti. Minėta pareiga suponuoja atsakovės kaip patalpų savininkės pareigą domėtis turimu turtu, rūpintis tinkamu prievolių vykdymu.
15. Nors atsakovė ir nurodo, jog ieškovė neįrodė įsiskolinimo, tačiau su šiais atsakovės teiginiais sutikti nėra pagrindo. Pateiktos ir suvartotos energijos kiekis nustatomas pagal apskaitos prietaisų rodmenis ar kitu sutartyje numatytu būdu (CK 6.385 straipsnis). Ieškinyje ieškovė nurodo, jog mokėjimai už šilumos energiją/karštą vandenį skaičiuojami Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka, t. y. jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam vartotojui. Kartu su ieškiniu ieškovė taip pat pateikė atsakovui išrašytas sąskaitas faktūras bei mokesčių paskaičiavimo pažymą, kurių duomenų atsakovė neginčijo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šiuo atveju ieškovė pateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių atsakovės valdomai patalpai tiekiamos šilumos energijos kiekius ir kainas, o atsakovė nepateikė jokių įrodymų, jog šios paslaugos jai nebuvo realiai suteiktos arba kad ji yra už jas atsiskaičiusi (CPK 178 straipsnis).
16. Nesutiktina su atsakovės argumentais, jog ji yra silpnesnioji šalis, o ieškovė yra stipresnioji šalis, todėl turėjo pritaikyti atsakovei tinkamas sutarties sąlygas, ją informuoti, kitaip ieškovės veiksmai turėtų būti laikomi neteisėtais bei savavališkais. Vien tai, jog ieškovė yra tiekėja, o atsakovė šiuo atveju klientas, nesuponuoja išvados, jog ji yra silpnesnioji šalis. Silpnesniosios šalies sąvoka vartojama, kai kalbama apie vartojimo sutartis. Šioje situacijoje nėra pagrindo taikyti vartojimo sutarčių nuostatas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bendrąja prasme vartojimo sutarčiai kvalifikuoti nustatytini trys būdingi požymiai, apibūdinantys sutarties šalių teisinį statusą, t. y. vartotoją ir verslininką (plačiąja prasme): prekes ar paslaugas turi įsigyti fizinis asmuo; fizinis asmuo prekes ar paslaugas turi įsigyti savo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti; šias prekes ar paslaugas turi teikti verslininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 22 d. nutartis). Šiuo atveju, kaip matyti, atsakovė yra juridinis asmuo, todėl neatitinka sąlygų, kurias reikia nustatyti kvalifikuojant sutartį kaip vartojimo.
17. Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. CK 6.38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Skolininkas laikomas pažeidęs prievolę, kai neįvykdo ar netinkamai vykdo sutartyje numatytų sąlygų (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 1 punktas), praleidžia prievolės įvykdymo terminą (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Byloje nėra duomenų, jog už laikotarpį nuo 2020 m. kovo 1 d. iki 2021 m. gegužės 31 d. atsakovė būtų mokėjusi už šilumos energiją, todėl laikytina, jog atsakovė sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė ir už teikiamas paslaugas nemokėjo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą priteisdamas ieškovei įsiskolinimą bei delspinigius (CK 1.71 straipsnis, CK 6.71 straipsnis, 6.383 straipsnio 1 dalis, 6.384 straipsnio 1 dalis).
18. Dėl kitų atsakovės argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų sprendžiant skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą apeliacinės teismas plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas, priimtas byloje J. v. Lietuvą, bylos Nr. 25330/07).
Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
19. Remiantis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl atsakovės apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
20. Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, jos patirtos išlaidos apeliaciniame procese neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Duomenų apie ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas nepateikta.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.