- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-01-16
- Bylos Nr.
- e2S-605-794/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-17108-2016-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vaclovas Paulikas
- Atsakovas
- R. B.
- Ieškovas
- S. V.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Paulikas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės R. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 1 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo S. V. (S. V.) ieškinį atsakovei R. B. dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo ir atsakovės priešieškinį ieškovui dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo ir priteisto išlaikymo dydžio, formos pakeitimo, išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas S. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. spalio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-19042-55/2009 patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 1.5 punktą ir nustatyti ieškovo ir nepilnamečio vaiko A. V. bendravimo tvarką.
2. Ieškovas pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių – laikinos bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo. Nurodė, kad teismas 2016 m. liepos 7 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir nustatė laikiną ieškovo ir jo sūnaus A. V. bendravimo tvarką, kurioje nėra nustatytas ieškovo bendravimas su vaiku per vasaros atostogas. Pasinaudodama tokia situacija atsakovė nesudarė galimybės ieškovui praleisti vasaros atostogų su sūnumi, geranoriškai šalims nepavyko susitarti, todėl ieškovas prašė nustatyti, kad 2017 metais nepilnamečio vaiko tėvas turi teisę praleisti su nepilnamečiu vaiku dalį jo vasaros mokslo atostogų, t. y. nuo rugpjūčio 8 d. iki rugpjūčio 29 d., o 2018 ir vėlesniais metais nepilnamečio vaiko tėvas turi teisę praleisti su vaiku 1/3 nepilnamečio vaiko vasaros mokslo atostogų, t. y. kiekvienais metais nuo liepos 15 d. iki rugpjūčio 15 d.
Atsiliepimas
3. Atsakovė R. B. atsiliepimu į prašymą su juo nesutiko. Nurodė, kad ieškovas pastoviai nepagrįstai keičia savo nuomonę dėl laikinos bendravimo su vaiku tvarkos, piktnaudžiauja savo teisėmis. Jo prašymu 2016 m. liepos 7 d. teismo nutartimi buvo nustatyta laikina bendravimo su vaiku tvarka. Ieškovo iniciatyva ji buvo keista 2016 m. liepos 8 d. ieškovo ir atsakovės pasirašytu susitarimu, kuriuo vadovautasi iki 2017 m. rugpjūčio 7 d., t. y., iki kai buvo susitarta dėl kitokios laikinos bendravimo tvarkos. Šiuo metu ieškovas su sūnumi bendrauja pagal paskutinį susitarimą. Atsakovė teigia, kad ji skatina tėvo ir sūnaus bendravimą bei nepastebėjo, kad nutartis bendravimui vasarą galiojo tik 2016 metams. Ieškovas pats nurodė, kad vasarą neketina darbe imti atostogų, todėl atsakovė vaiką išvežė į stovyklą.
4. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius atsiliepimo į ieškovo prašymą nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 1 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino iš dalies.
6. Teismas nustatė tokią laikiną ieškovo ir nepilnamečio vaiko A. V. bendravimo tvarką: 1) ieškovas turi teisę bendrauti su vaiku kiekvieną pirmadienį ir trečiadienį, pasiimdamas vaiką iš jo gyvenamosios arba iš šalių suderintos vietos nuo 17 val. ir tą pačią dieną pristatydamas vaiką į jo gyvenamąją arba šalių suderintą vietą iki 19 val. mokslo metų laikotarpiu ir iki 21 val. vaiko atostogų metu, jei kitą dieną nėra pamokų; 2) turi teisę bendrauti su vaiku du savaitgalius per mėnesį, t. y. pirmą ir trečią mėnesio savaitgalius (išskyrus rugpjūčio mėn. trečiąjį savaitgalį nuo 2018 m.), pasiimdamas vaiką iš jo gyvenamosios arba šalių suderintos vietos nuo penktadienio 17 val. ir pristatydamas į vaiko gyvenamąją arba šalių suderintą vietą iki sekmadienio 19 val. mokslo metų laikotarpiu ir iki 21 val. vaiko atostogų metu, jei kitą dieną nėra pamokų; 3) pradedant nuo 2018 metų ir vėlesniais metais nepilnamečio vaiko tėvas turi teisę su vaiku praleisti 1/3 dalį nepilnamečio vaiko vasaros mokslo atostogų, t. y. kiekvienais metais nuo liepos 15 d. iki rugpjūčio 15 d; 4) kai ieškovo bendravimo tvarkos su vaiku laikas sutampa su vaiko užsiėmimais, renginiais, šventėmis, apsilankymais pas gydytojus ar pan., S. V. privalo užtikrinti vaiko dalyvavimą užsiėmimuose, renginiuose, šventėse, pas gydytojus ir kt.
7. Teismas nustatė, kad abi šalys prašo nustatyti tapačią laikiną tėvo ir vaiko bendravimo tvarką. Tiek teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartimi nustatyta, tiek šalių 2017 m. rugpjūčio 7 d. susitarimu nustatyta, bendravimo tvarkos yra panašios. Kadangi abiejų šalių nuomonė dėl 1 ir 2 punkto punktų (bendravimo savaitės dienomis ir savaitgaliais) sutapo, teismas paliko juos nepakeistus, tačiau sutiko su atsakove, kad tėvas nepilnametį vaiką turėtų grąžinti į jo gyvenamąją vietą 19 val. mokslo metų laikotarpiu ir 21 val. atostogų metu, kadangi nepilnamečiuivaikui reikia tinkamai pasiruošti pamokoms. Spręsdamas dėl laikino bendravimo vasaros atostogų metu, teismas nusprendė, jog ieškovo pasiūlyta bendravimo tvarka labiau atitinka jo ir nepilnamečio vaiko interesus, o ieškovės siūlomos datos nemotyvuotos. Taip pat teismas nurodė, kad šalys įpareigotinos tarpusavyje susitarti kaip vyks tėvo ir vaiko bendravimas, jei vaikas norės išvykti į stovyklą būtent tuo metu, kai turės būti jo ir tėvo bendravimas, o motina turi atsižvelgti, į teismo nustatytą bendravimo tvarką ir įrašyti vaiką į stovyklą kitu, nei bendravimo su tėvu, laiku ir neorganizuoti kelionės tuo laiku.
III. Atskirojo skundo argumentai
8. Apeliantė R. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 1 d. nutarties dalį dėl bendravimo tvarkos pagal 3 punktą bei nustatyti ieškovės prašomą bendravimo tvarką pagal ieškovės atskirajame skunde nurodytus 5 ir 6 punktus. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
8.1. Teismas nepagrįstai atmetė prašymą, kad vaikas atostogas su ieškovu leistų nuo liepos 1 d. iki 23 d., nurodydamas, kad atsakovė prašymo niekaip nemotyvavo, nurodė, jog grafikas sutampa su ieškovo darbo grafiku, kadangi atsakovė taip niekada neteigė. Prašo nustatyti bendravimą vasaros metu būtent tokį, kokį šalys nustatė 2017 m. rugpjūčio 7 d. susitarimu, t. y., kad atsakovas su vaiku praleidžia nuo liepos 1 d. iki 23 d. Teismo patvirtintoje nustatytas laikotarpis (nuo liepos 15 d. iki rugpjūčio 15 d.) yra per ilgas, nes ieškovas niekada tiek laiko neišbūna, tai pats pripažino, o ilgesnio laikotarpio jis prašo siekdamas apsidrausti, nors faktiškai visą laiką nebus su vaiku. Teismas nepagrįstai rėmėsi 2016 m. liepos 7 d. nutartimi, kurią šalys jau kitą dieną pakeitė susitarimu. Pagal teismų formuojamą praktiką, teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos. Be to, teismo nustatyta tvarka pagal 3 punktą gali prieštarauti 2 punktui, t. y. sutapti su savaitgaliu, kai ieškovas nebendrauja su vaiku – trečiąjį rugpjūčio savaitgalį.
8.2. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovės siūlomą 5 bendravimo tvarkos punktą, t. y. užtikrinti, kad ieškovo ir vaiko bendravimo tvarka įgyvendinama vadovaujantis išimtinai vaiko interesais, atsižvelgiant į vaiko norus bei įvertinant jo užimtumą, laisvalaikį ir kitas reikšmingas aplinkybes. Šiuo atveju svarbiausia užtikrinti vaiko interesus, vaikas jau yra 12 metų, todėl gali pilnai išreikšti savo poreikius, todėl atmetus prašymą yra taikoma prievarta vaiko atžvilgiu. Tokia nuostata (5 punktu) šalys vadovavosi ir pagal 2016 m. liepos 8 d. susitarimą ir jokių problemų ar ginčų dėl to nekilo.
8.3. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovės siūlomą tvarką (6 punktą) dėl bendravimo tvarkos 1-3 punktų negaliojimo, kai vaikas užsiėmęs kita veikla, išvyksta atostogauti, į žygius, keliones, stovyklas ir panašiai, kadangi susidaro situacija, jog atsakovė su vaiku negali išvykti ilgiau nei tik kelias dienas iš eilės, nes ieškovas turi teisę matytis su vaiku kiekvieną pirmadienį ir trečiadienį. Atsakovė jau yra patyrusi grasinimų dėl tokios situacijos, kai vaikas 6 dienas buvo vasaros stovykloje. Toks susitarimas buvo nustatytas ir 2017 m. rugpjūčio 7 d. susitarime.
Atsiliepimas
9. Ieškovas S. V. ir išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama atskirojo skundo argumentų ribose.
11. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iš dalies tenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
12. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnis), be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Tačiau asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pareigą įrodyti būtinybę jas taikyti. CK 3.175 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Tėvai turi lygias teises ir pareigas dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (CK 3.155 straipsnio 2 dalis, 3.156 straipsnio 1 dalis).
13. Atsakovė nesutinka su skundžiamos 2017 m. rugsėjo 1 d. nutarties dalimi, kuria tenkintas ieškovo prašymas nustatyti, jog ieškovas 2018 metais ir vėlesniais metais turi teisę praleisti vasaros atostogas su vaiku laikotarpiu nuo liepos 15 d. iki rugpjūčio 15 d. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas prašymą atsižvelgė į ieškovo nurodomas aplinkybes, t. y., kad prašomas laikotarpis vasaros metu, sutampa su ieškovo darbo grafiku. Iš byloje esančio 2017 m. rugpjūčio 31 d. atsakovės atsiliepimo į ieškovo prašymą, matyti, kad atsakovė įvertino ieškovo prašymą dėl bendravimo 2017 metų vasaros laikotarpiu, o dėl vėlesnių, t. y. 2018 metų ir kitų metų nepasisakė, nedetalizavo, kodėl, jos vertinimu, teismas neturėtų nustatyti ieškovo prašomos bendravimo tvarkos 2018 metų ir vėlesnių vasarų metu. Atsakovė teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė ieškovo ir atsakovės 2017 m. rugpjūčio 7 d. pasirašytu susitarimu. Nors teismų praktikoje laikytina, jog teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, tačiau šiuo atveju aplinkybių visuma rodo, jog šalys geranoriškai nesusitaria. Nors 2017 m. rugpjūčio 7 d. buvo pasirašytas susitarimas, tačiau abi šalys vis teikia teismui įrodymus, siekdamos parodyti, jog neranda bendro sutarimo, jog viena ar kita šalis netinkamai laikosi bendravimo tvarkos. Taip pat pabrėžtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nėra įpareigotas šalių 2017 m. rugpjūčio 7 d. susitarimo sąlygų, kadangi šis susitarimas neturi teisinės galios. Be to, kiekvienu atveju, kada nagrinėjamoje byloje egzistuoja su vaiko teisėmis ir teisėtais interesais susijęs elementas, t. y. šeimos teisinių santykių elementas, vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugai skirtinas ypatingas dėmesys, o teismas, nagrinėdamas tokią bylą, yra aktyvus, kiek reikia, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2007). Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas šalių pateiktą medžiagą, nurodytas aplinkybes, tinkamai įvertino situaciją bei nustatė tokią bendravimo su vaiku 2018 metų ir vėlesnių metų vasaromis, kuri geriausiai atitinka šalių nepilnamečio vaiko interesus.
14. Atsakovė taip pat skundžia nutarties dalį, kuria teismas atsisakė tenkinti atsakovės prašymą dėl bendravimo tvarkos sąlygos, jog ieškovo S. V. ir vaiko bendravimo tvarka įgyvendinama vadovaujantis išimtinai vaiko interesais, atsižvelgiant į vaiko norus bei įvertinant jo užimtumą, laisvalaikį ir kitas reikšmingas aplinkybes. Apeliantės teigimu, atmetus šį prašymą, buvo pažeistos vaikos teisės, nes šis punktas nustato, jog pirmiausia reikia atžvelgti į vaiko norus, o tokio punkto nenustačius, sudaromas pagrindas prievartos taikymui vaiko atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis atskirojo skundo argumentas visiškai nepagrįstas, kadangi tokio punkto neįtraukus, tai jokiu būdu nereiškia, jog ieškovas ar atsakovė gali nepaisyti vaiko interesų, neatsižvelgti į jo norus, poreikius. Jau minėta, kad kiekvienu kartu, sprendžiant tokio pobūdžio klausimus, visuomet vadovaujamasi prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (CK 3.3 straipsnis). Taigi, vien todėl, kad teismas nutartyje nenurodo, jog laikantis nustatytos bendravimo tvarkos, būtina atsižvelgti į vaiko interesus, nereiškia, jog tėvai, vykdydami teismo nutartį, gali paneigti vaiko interesus, imtis prievartos.
15. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra būtina nustatyti sąlygos, jog bendravimo tvarka negalioja, jei tuo metu vaikas yra užsiėmęs kita veikla, išvyksta atostogauti, į žygius, keliones, stovyklas ir pan. Apeliantės teigimu, tokios sąlygos nebuvimas pažeidžia tiek atsakovės, tiek vaiko interesus. Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos išvada, kad tokios sąlygos nustatymas sudaro pagrindą piktnaudžiavimui, yra sąlyginis ir nevykdytinas. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokios sąlygos nustatytas ne tik sudarytų pagrindą piktnaudžiavimui, bet kartu ir veiktų priešingais vaikui interesais, kadangi atsakovė įgytų išskirtinę galimybę veikti išskirtinai savo interesais, nepaisyti ieškovo teisės matytis su sūnumi. Šiuo atveju taip pat matyti, kad esminė atsakovės problema, jog ji negali su vaiku pabūti nepertraukiamai daugiau nei keturias dienas iš eilės, kas trukdo atsakovei išvykti atostogų su vaiku ilgesniam laikotarpiui, ir siekdama įtvirtinti tokią sąlygą, ji bando užtikrinti savo pačios interesus, savo atžvilgiu suteikia prioritetą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, teismas negali nustatyti tokios bendravimo tvarkos, kuri atitiktų visus gyvenimiškus aspektus. Tai tėvų pareiga, nepriklausomai nuo tarpusavio konfliktų, siekti sutarti geranoriškai, t. y. veikti vien savo vaiko interesais. Taigi, pirmosios instancijos teismas nutartimi negalėjo sureguliuoti absoliučiai kiekvieno šalių veiksmo. Jeigu susidaro situacija, jog vienas iš tėvų planuoja išvyką ir neužtenka dienų, nustatytų bendravimo tvarkoje, tai tėvų pareiga geranoriškai susitarti dėl vaiko labui planuojamos kelionės, žygio ar panašiai. O nagrinėjamu atveju pripažintina, kad atsakovės prašoma sąlyga dėl bendrosios tvarkos negaliojimo yra nekonkreti, sudaranti galimybes piktnaudžiauti turimomis teisėmis bei pažeidžianti vaiko interesus. Santykiai dėl bendravimo su vaikais ir auklėjimo tvarkos yra tęstinio pobūdžio, todėl atsakovė, pasikeitusi situacijai, šiuo atveju ieškovui ir atsakovei susitarus kitaip, turi teisę kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar laikytis savo 2017 m. rugpjūčio 7 d. susitarimo.
16. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės pilnai ir visapusiškai išsiaiškinti reikalingo ir būtino vieno iš tėvų, su kuriuo vaikas nuolatos negyvena, bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos intensyvumo. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. bus nustatyta konkreti vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, o su kitu bus nustatyta konkreti bendravimo tvarka. Tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į ieškinio dalyką sudarančius klausimus, su kuriuo iš skyrium gyvenančių tėvų turi būti nustatyta nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, kokia konkreti bendravimo tvarka nustatytina su kitu, su vaiku negyvenčiau, tėvu (motina). Tuo tarpu nustatyta specialia laikinąja apsaugos priemone yra siekiama apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus, užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiamos ne tik vaiko, bet ir jo tėvų teisės bei teisėti interesai iki teismo sprendimo priėmimo dienos.
17. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria iš dalies tenkintas ieškovo ieškinys, yra priimta iš esmės nepažeidžiant proceso ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, be to apsaugo prioritetinius nepilnamečių vaikų interesus, todėl atskirojo skundo argumentais naikinti ją nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 1 d. nutartį palikti nepakeistą.