- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-09-28
- Bylos Nr.
- eAS-622-556/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02709-2022-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis panaikinta ir perduota nagrinėti iš naujo.
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas
- Pareiškėjas
- AB INTER RAO Lietuva
- Atsakovas
- LR Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Tarptautinių sankcijų koordinavimo komisija
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo akcinės bendrovės „Inter Rao Lietuva“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. liepos 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Inter Rao Lietuva“ skundą atsakovui Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Tarptautinių sankcijų koordinavimo komisija) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Inter Rao Lietuva“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2022 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. 25/6-2-12 „(duomenys neskelbtini)“; 2) panaikinti Tarnybos 2022 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 25-; įpareigoti Tarnybą išbraukti AB „Inter Rao Lietuva“ iš jos interneto tinklalapyje (duomenys neskelbtini) skelbiamo „(duomenys neskelbtini)“ sąrašo; 4) išspręsti klausimą iš esmės ir įpareigoti Tarnybą išbraukti AB „Inter Rao Lietuva“ iš sąrašo, pateikiamo Tarnybos interneto tinklalapyje. Pareiškėjas taip pat pateikia procesinius prašymus dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, įrodymų išreikalavimo, bylos nagrinėjimo uždaruose posėdžiuose ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. liepos 1 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą.
Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas ginčija Tarnybos raštus, kuriuose nurodyta, jog Tarnyba neturi pagrindo išbraukti jos interneto svetainėje skelbiamos informacijos apie pareiškėją, tačiau pareiškėjo argumentai iš esmės buvo susiję su pareiškėjo įtraukimu į (duomenys neskelbtini), sąrašą nepagrįstumu. Pareiškėjo vertinimu, jis nepriklausė (duomenys neskelbtini) ir nebuvo jų kontroliuojamas, todėl nebuvo pagrindo pareiškėjui taikyti Reglamento Nr. 269/2014 ir Sprendimo Nr. 2014/145BUST nuostatų dėl ribojamųjų priemonių (turto įšaldymo) taikymo pareiškėjui, kaip nesankcionuotam asmeniui.
Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. gegužės 25 d. nutarimo Nr. 535 „Dėl Lietuvos Respublikos Tarptautinių sankcijų įstatymo įgyvendinimo“ 13.2 punktą, pažymėjo, kad asmenys į Tarnybos skelbiamą sąrašą įrašomi tam tikro Tarnybos priimamo sprendimo (įsakymo pagrindu), ir būtent šis sprendimas sukelia asmeniui neigiamus padarinius, o įrašymą į Tarnybos internetinėje svetainėje skelbiamą sąrašą (kaip ir informacijos perdavimas valstybės registrų ir valstybės informacinių sistemų tvarkytojams) buvo priimto sprendimo išviešinimas, bet ne sprendimas savaime.
Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neskundė sprendimo (įsakymo), kurio pagrindu pareiškėjas buvo įtrauktas į Tarnybos 2022 m. birželio 1 d. skelbiamą sąrašą, ir kuris sukėlė pareiškėjui teisinius padarinius, o skundžia raštus, kurie nepakeičia pareiškėjo teisių ir pareigų, turėtų iki raštų priėmimo. Teismo vertinimu, minėtų raštų panaikinimas, nepanaikinus sprendimo, kurio pagrindu pareiškėjas buvo įtrauktas į sąrašą, nesukeltų pareiškėjui teisinių padarinių, todėl negalėjo būti nagrinėjimo dalyku administracinėje byloje.
Teismas taip pat nurodė, kad įpareigojimas išbraukti pareiškėją iš sąrašo buvo išvestinis reikalavimas, susijęs su sprendimo įrašyti pareiškėją į sąrašą teisėtumu ir pagrįstumu, todėl irgi negalėjo būti savarankišku nagrinėjimo dalyku.
Teismas pažymėjo, jog Tarnybos direktoriaus 2016 m. spalio 20 d. įsakymo Nr. V-273 „Dėl Tinkamo tarptautinių finansinių sankcijų įgyvendinimo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos reguliavimo srityje priežiūros nurodymų patvirtinimo“ (toliau – ir Įstatymas) 12 punkte yra nustatyta, kad subjektai, kuriems taikomos ribojamosios priemonės pagal Bendrąją poziciją 2001/931/CFSP (su paskutiniais atnaujinimais), turi teisę: kreiptis į Europos Sąjungos Tarybą su prašymu persvarstyti jų atvejį, remiantis prašymą pagrindžiančiais dokumentais; apskųsti Europos Sąjungos Tarybos sprendimą Europos Sąjungos pirmosios instancijos teismui – Europos Sąjungos Bendrajam teismui; kreiptis į Tarnybą dėl įšaldymo nutraukimo, pridėdami prašymą pagrindžiančius dokumentus. Įsakymo 13 punkte nurodyta, jog Tarnyba sprendimą dėl ribojamųjų priemonių įgyvendinimo išimties ar lėšų įšaldymo nutraukimo subjektui Lietuvos Respublikoje priima per 30 dienų nuo kreipimosi gavimo, o Įsakymo 14 punkte nurodyta, jog minėti sprendimai gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka.
Teismas, įvertinęs minėtą reglamentavimą, nurodė, kad administraciniam teismui galėjo būti skundžiamas sprendimas dėl ribojamųjų priemonių įgyvendinimo išimties (ne)taikymo ir sprendimas dėl lėšų įšaldymo nutraukimo, o nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė panaikinti Tarnybos raštus, kuriais atsisakyta išbraukti pareiškėją iš Tarnybos interneto svetainėje skelbiamos informacijos ir įpareigoti Tarnybą išbraukti pareiškėją iš sąrašo, pateikiamo Tarnybos interneto tinklalapyje. Teismo vertinimu, nei ginčijami Tarnybos raštai, nei pareiškėjo suformuluoti reikalavimai nebuvo susiję su Įsakymo 13 punkte aptariamais sprendimais, todėl administraciniame teisme jie nenagrinėti.
Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimus dėl raštų panaikinimo bei išvestinius skundo reikalavimus dėl Tarnybos įpareigojimo atlikti veiksmus.
III.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. liepos 1 d. nutartį, perduoti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą iš naujo nagrinėti kitos sudėties pirmosios instancijos teismui, nagrinėti bylą uždaruose teismo posėdžiuose ir priteisti pareiškėjui visas bylos nagrinėjimo išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Pareiškėjas nurodo, kad teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą, pažeidė pareiškėjo teisę į teisminę gynybą. Pareiškėjas teigia, jog jis nėra gavęs jokio Tarnybos sprendimo (įsakymo) dėl įtraukimo į Tarnybos tinklalapyje skelbiamą sąrašą. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 13 straipsnio 1 dalies pareigos nevykdymas iš Tarnybos pusės neturėtų sukelti neigiamas pareigas pareiškėjui, be to, teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl dokumentų išreikalavimo. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis apie teismo nurodyto Tarnybos sprendimo (įsakymo) galimą priėmimą nebuvo informuotas ir jo apskųsti negalėjo. Pareiškėjas pažymi, jog būtent dėl ginčijamų sprendimų Valstybinė energetikos reguliavimo taryba nusprendė panaikinti pareiškėjo ūkinei komercinei veiklai būtinus leidimus.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad ginčijami sprendimai, kuriais atsisakyta atnaujinti sąrašą ir pašalinti pareiškėją iš sąrašo bei nutraukti ribojamųjų priemonių (sankcijų) taikymą yra savarankiški administraciniai sprendimai, kuriais įgyvendinamas sąrašo atnaujinimas ir kurie sukelia reikšmingus teisinius padarinius pareiškėjui, todėl gali būti skundžiami teismui. Pareiškėjo vertinimu, net jeigu Tarnybos sprendimas ar įsakymas, kuriuo pareiškėjas buvo įtrauktas į sąrašą, egzistuoja, pastarasis neteko teisinio pagrindo bei buvo pakeistas priėmus ginčijamą Tarnybos 2022 m. gegužės 27 d. sprendimą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog viešojo administravimo subjektų, įskaitant ir Tarnybą, sprendimai dėl poveikio priemonių ūkio subjektams taikymo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje visuomet bei vienareikšmiškai buvo ir yra pripažįstami individualiais administraciniais aktais. Be to, negalima situacija, kai neteisėti Tarnybos veiksmai plečiant Europos Sąjungos sankcijas klaidingiems subjektams, nesuteiktų pastariesiems teisės į teisminę gynybą vien remiantis teismo numanomais dokumentais, kurių egzistavimo nepagrindžia jokie byloje surinkti įrodymai.
Pareiškėjas teigia, jog teismas ignoravo, kad išbraukimas iš sąrašo yra savarankiškas naujų esminių pareiškėjo pateiktų įrodymų pagrindu atliktinas veiksmas. Pareiškėjas nurodo, jog Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo įgyvendinimo aprašo 16 punktas suteikia pareiškėjui galimybę kreiptis dėl sprendimo panaikinimo į Tarnybą ir tokie prašymai nagrinėjami VAĮ nustatyta tvarka. Pareiškėjas akcentuoja, kad ir pati Tarnyba ginčijamuose sprendimuose nurodė, kad atsisakymas išbraukti pareiškėją iš sąrašo, vadovaujantis ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka. Be to, priimant kiekvieną administracinį sprendimą kaskart išreiškiama unikali viešojo administravimo subjekto valia, todėl administracinis sprendimas visais atvejais yra savarankiškas ir nuo kitų sprendimų nepriklausomas aktas.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad teismas, manydamas, jog pareiškėjo reikalavimas išspręsti klausimą iš esmės ir įpareigoti Tarnybą išbraukti pareiškėją iš sąrašo yra ydingai suformuluotas, privalėjo taikyti trūkumų šalinimo institutą, o ne atsisakyti priimti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas nurodo, jog nevisiškai tikslūs reikalavimai negali būti pagrindu atsisakyti priimti skundą. Pareiškėjas siekia konkretaus teisinio tikslo – nustatyti, kad Tarnyba veikė neteisėtai ir kad pareiškėjas būtų pašalintas iš sąrašo. Be to, pareiškėjas skundu iš esmės siekė, jog teismas įpareigotų Tarnybą nutraukti pareiškėjo turto įšaldymą, kuris egzistuoja vien dėl Tarnybos atsisakymo naujų esminių įrodymų pagrindu išbraukti pareiškėją iš sąrašo. Pareiškėjo vertinimu, teismas nutartyje nepagrįstai ir neteisėtai nevertino, ar pareiškėjo skunde pagal reikalavimų pobūdį yra faktiškai reiškiamas reikalavimas dėl įšaldymo nutraukimo.
Pareiškėjas nurodo, jog jis klaidingai teismo nutartimi siunčiamas savo pažeistų teisių ginti Europos Sąjungos Bendrajame Teisme, nes pareiškėjui netaikomos jokios ribojamosios priemonės pagal Europos Sąjungos Bendrąją poziciją 2001/931/CFSP. Be to, net jeigu teismas remtųsi Sprendimu Nr. 2014/145/BUSP, pareiškėjas vis tiek neturėtų jokio pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos institucijas, nes pareiškėjui Europos Sąjungos Tarybos sprendimas Nr. 2014/145/BUSP netaikomas. Taip pat pareiškėjas nėra ir Reglamento Nr. 269/2014 sankcionuotų asmenų sąraše.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjo vertinimu, teismas nesidomėjo, ar pareiškėjas turėjo galimybę skųsti menamą Tarnybos sprendimą ar įsakymą, todėl teismo nutartis yra be motyvų, nes duomenų apie priimtą Tarnybos sprendimą ar įsakymą nėra. Teismas jokių konkrečių aplinkybių ar pareiškėjo pateiktų argumentų (įrodymų) dėl ginčijamų sprendimų, kaip individualių administracinių aktų, tiesioginio poveikio jo teisėms ir teisėtiems interesams netyrė bei nevertino.
Pareiškėjas pažymi, kad jo racionalus ir teisėtas elgesys jam realizuojant savo teisę į teisminę gynybą skundžiant jo įtraukimo į sąrašą teisėtumą ir pagrįstumą nemotyvuotai ir neproporcingai buvo paneigtas teismo nutartimi. Pareiškėjas prieš pasinaudodamas savo teise kreiptis į teismą teisminės gynybos, du kartus kreipėsi į Tarnybą su įrodymais pagrįstais prašymais išbraukti pareiškėją iš sąrašo ir su paaiškinimais dėl kokių priežasčių pareiškėjui Tarnybos išplėstos Europos Sąjungos sankcijos neatitinka Europos Sąjungos teisės. Tik gavęs du Tarnybos atsisakymus išbraukti pareiškėją iš sąrašo, pareiškėjas nusprendė ginti savo pažeistas teises teisme.
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2022 m. rugpjūčio 1 d. rašytiniuose paaiškinimuose papildomai nurodo, kad Tarnyba iš esmės patvirtino faktą, jog skundo teikimo metu pareiškėjui nebuvo priimtas joks administracinis aktas, kurio pagrindu pareiškėjas įtrauktas į sąrašą ir vieninteliai sprendimai, kuriuos pareiškėjas turėjo ir galėjo skųsti buvo pareiškėjo apskųsti sprendimai. Pareiškėjas teigia, jog Tarnyba 2022 m. liepos 25 d. pateikė atsakymą, kuriame konstatavo, kad pareiškėjas į sąrašą yra įtrauktas Tarnybos direktoriaus 2022 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. V-174 pagrindu, taigi nuo neteisėto pareiškėjo įtraukimo į sąrašą ir ribojamųjų priemonių pritaikymo 2022 m. balandžio 28 d. iki 2022 m. liepos 20 d. neegzistavo joks Tarnybos administracinis sprendimas (teisinis pagrindas) dėl pareiškėjo įtraukimo į sąrašą, todėl, pareiškėjui besikreipiant į teismą, teismo nurodytas Tarnybos sprendimas (įsakymas) neegzistavo.
Pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 15 d. rašytiniuose paaiškinimuose papildomai nurodo, jog Tarnyba 2022 m. rugpjūčio 31 d. atsakyme pripažino, kad nėra jokių kitų administracinių sprendimų, o vienintelis formalus pagrindas įtraukti pareiškėją į sąrašą buvo 2022 m. liepos 20 d. įsakymas, Tarnybos priimtas jau po skundo pateikimo teisme ir po teismo nutarties priėmimo. Pareiškėjas pažymi, jog pareiškėjas 2022 m. rugpjūčio 22 d. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui antrą skundą būtent dėl Tarnybos 2022 m. liepos 20 d. įsakymo panaikinimo, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI2‑6097-541/2022 atsisakė priimti pareiškėjo skundą, nurodęs, jog įsakymas yra abstraktaus turinio, nustatantis bendro pobūdžio taisyklę, o juo konkretūs apribojimai pareiškėjui nėra taikomi. Pareiškėjo vertinimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė dvi viena kitai prieštaraujančias nutartis, abu kartus užkirsdamas pareiškėjui kelią ginti savo pažeistas teises teisme. Pareiškėjas taip pat pažymi, jog nei viena kita institucija, įgyvendinanti Europos Sąjungos sankcijas, nelaiko nei pareiškėjo, nei su juo susijusių įmonių sankcionuotomis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. liepos 1 d. nutartimi atsisakyta priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka.
Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą iš esmės nurodęs, kad pareiškėjo skundžiami sprendimai nepakeičia pareiškėjo teisių ir pareigų, o jų panaikinimas nesukeltų pareiškėjui teisinių padarinių. Teismas taip pat atsisakė priimti pareiškėjo įpareigojimą išbraukti jį iš sąrašo, nes šis reikalavimas buvo išvestinis, susijęs su sprendimo įrašyti pareiškėją į sąrašą teisėtumu ir pagrįstumu, todėl negalėjo būti savarankišku nagrinėjimo dalyku.
Pareiškėjas atskirajame skunde iš esmės nurodo, kad teismas pažeidė pareiškėjo teisę į teisminę gynybą, nesidomėjo ar pareiškėjas turėjo galimybę skųsti Tarnybos sprendimą, kuriuo pareiškėjas buvo įtrauktas į sąrašą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir teisės į pareikšto reikalavimo tenkinimą sąveika lemia tai, kad skundo priėmimo stadijoje sprendžiami klausimai yra procesinio teisinio pobūdžio ir sprendžiama, ar asmuo teisę kreiptis į teismą realizuoja laikydamasis ABTĮ nustatytos tvarkos. Tai, ar pareiškėjas turi teisę į pareikšto reikalavimo tenkinimą ir kokiu mastu, turi būti analizuojama bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Be to, teismas, spręsdamas, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės ar įstatymų saugomo intereso gynimo, turi jo nurodytas teises ar įstatymų saugomus interesus, ir ar jie objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu, turi analizuoti visas skunde nurodomas aplinkybes, kuriomis asmuo grindžia savo teisių ar interesų pažeidimą. Tik įvykdęs ABTĮ 80 straipsnyje įtvirtintą pareigą išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išanalizuoti visas bylai svarbias aplinkybes bei nustatęs pareiškėjo (ne)suinteresuotumą byloje ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies prasme, teismas gali priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas atsisakymo pagrindas, kuriuo remiasi pirmosios instancijos teismas, aiškinamas taip, jog kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A261-69/2011; 2022 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-261/2022; kt.).
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal bendrą taisyklę, administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje negali vertinti, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir negali atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, jog asmens teisės nėra pažeistos. Išimtys iš šio bendro principo gali būti siejamos su tam tikrais akivaizdumo kriterijais, kai skundo priėmimo stadijoje nekyla jokia pagrįsta abejonė, kad skundo dalykas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Tačiau tokie išimtiniai atvejai turi būti ypač argumentuotai nurodomi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-410-438/2016; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-738-143/2016). Taigi skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti tik tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-361-442/2021).
Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinus pareiškėjo skundo turinį, atskirojo skundo argumentus bei pateiktą medžiagą, nagrinėjamoje byloje skundo priėmimo stadijoje nėra akivaizdu, kad skundžiami Tarnybos sprendimai pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių, t. y. nėra akivaizdu, jog nedaro įtakos pareiškėjo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos – pareiškėjo kreipimosi į teismą metu neegzistavo joks Tarnybos sprendimas, kuriuo pareiškėjas būtų įrašytas į Tarnybos skelbiamą sąrašą. Todėl šiuo atveju aplinkybė, ar pareiškėjo skundžiami Tarnybos sprendimai sukelia pareiškėjo nurodomas teisines pasekmes, gali būti nustatyta tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kuriomis yra grindžiamas jo teisių pažeidimas.
Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad skundo (prašymo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ. Šiuo atveju tik nagrinėjant bylą iš esmės būtų galima išsiaiškinti, ar yra pagrindas taikyti pareiškėjo pasirinktą galbūt pažeistų teisių teisminės gynybos būdą.
Be to, skundo priėmimo ir bylos iškėlimo stadijoje nėra ir negali būti patikrinama, ar asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, turi materialiąją teisę į skundą, t. y. negalima atsisakyti priimti skundo dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų – materialiosios reikalavimo teisės neturėjimo. Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011).
Pirmosios instancijos teismas taip pat atsisakė priimti pareiškėjų reikalavimą įpareigoti Tarnybą išbraukti pareiškėją iš Tarnybos tinklalapyje skelbiamo sąrašo, nurodydamas, kad šis reikalavimas yra išvestinis.
Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, pirmosios instancijos teismas turėjo tik nustatyti, ar pareiškėjas, realizuodamas savo teisę kreiptis į teismą, turėjo tam pakankamas procesines prielaidas, ar jas pagrindė, t. y. ar nurodė tas aplinkybes, kurios, jo nuomone, patvirtina, kad Tarnybos veiksmai daro poveikį jo subjektinėms teisėms ir teisėtiems interesams. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju skundo priėmimo stadijoje pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Tarnybą išbraukti pareiškėją iš Tarnybos tinklalapyje skelbiamo sąrašo yra išvestinis reikalavimas, nes atsisakymas atlikti veiksmus savaime yra vienas iš viešojo administravimo subjektui leistinų veiksmų, kurio teisėtumas bei pagrįstumas gali sudaryti bylos nagrinėjimo dalyką.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą, nes skundo priėmimo stadijoje nėra pagrindo išvadai, jog šis skundas akivaizdžiai nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir klausimas dėl skundo priėmimo perduodamas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kadangi šia nutartimi byla nėra išsprendžiama iš esmės, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo šioje proceso stadijoje nesprendžiamas.
Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti pareiškėjo argumentai, nustačius, jog pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, neturi esminės teisinės reikšmės, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo akcinės bendrovės „Inter Rao Lietuva“ atskirąjį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. liepos 1 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo akcinės bendrovės „Inter Rao Lietuva“ skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.