Šiaulių apylinkės teismo nutartis

dalyvaujant atsakovo atstovei adv. K. Pugačienei, neatvykus ieškovo atstovei, gautas prašymas bylą nagrinėti jai nedalyvaujant,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB LEX SYSTEM GmbH ieškinį atsakovui D. Š. dėl žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių m. apylinkės teisme 2010-06-08 buvo gautas ieškovo UAB LEX SYSTEM GmbH ieškinys, kuriuo jis prašė: 1) priteisti iš atsakovo 9 917,60 Lt žalos atlyginimo; 2) priteisti iš atsakovo 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas; 3) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas ieškinyje nurodė šias bylos aplinkybes, teigdamas kad Kelmės raj. apylinkės teismas 2009 m. liepos 14 d. nuosprendžiu (toliau vadinamas - Nuosprendis), priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-17-446/2009, D. Š. pripažintas kaltu, tai yra įvykdęs nusikaltimą, numatytą BK 281 str. 1 d., ir nuteisė jį laisvės atėmimu vieneriems metams, uždraudžiant vienerius metus vairuoti kelių transporto priemones. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p. nuteistajam laisvės atėmimo bausmės vykdymą teismas atidėjo vieneriems metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Tuo pačiu teismas nusprendė baudžiamojoje byloje civilinius ieškinius tenkinti iš dalies ir priteisti iš Lietuvos Transporto priemonių draudikų biuro V. Š. 4 973,66 Lt turtinės ir 1 726,40 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Iš aukščiau nurodytų aplinkybių akivaizdu, jog Atsakovui nebuvo tinkamai pranešta nei apie šios civilinės bylos iškėlimą, nei apie teismo posėdžio laiką ir vietą, o jo atsiliepimo į ieškinį nepateikimo priežastys yra pripažintinos svarbiomis.

Pažymėtina, kad teismas net ir formaliai vertindamas įrodymus, spręsdamas Atsakovo materialinės atsakomybės, grindžiamos apkaltinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, klausimą, privalėjo prisijungti Kelmės rajono apylinkės teismo baudžiamąją bylą Nr. 1-17-446/2009, kurioje yra visi duomenys apie tai, jog Atsakovas atlieka laisvės atėmimo bausmę. Tokiu būdu būtų išvengta papildomų išlaidų skelbiant apie procesinių dokumentų įteikimą spaudoje, o taip pat nebūtų pažeistos Atsakovo teisės dalyvauti procese per atstovą, pareikšti atsikirtimus į jam pareikštą ieškinį.

Dėl termino pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo atnaujinimo

Šios priežastys yra laikytinos svarbiomis, todėl terminas pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti yra atnaujintinas kaip praleistas dėl svarbių priežasčių.

Dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo

Besiruošiant šio pareiškimo nagrinėjimui, prie šios bylos prijungti Kelmės rajono apylinkės teismo baudžiamąją bylą Nr. 1-17-446/2009, kurioje yra duomenys, patvirtinantys šiame pareiškime išdėstytas aplinkybes: tai, kad Atsakovas atlieka laisvės atėmimo bausmę, o taip pat jo turtinę padėtį patvirtinantys įrodymai.

1. Atnaujinti terminą pareiškimui dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. 2-5515-772/2010 peržiūrėjimo paduoti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.

3. Prijungti Kelmės rajono apylinkės teismo baudžiamąją bylą Nr. 1-17-446/2009.

4. Atidėti atsakovui žyminio mokesčio sumokėjimą iki teismo sprendimo byloje priėmimo.

Teismas 2011-01-20 nutartimi tenkino atsakovo prašymus ir atnaujimo terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėti paduoti bei nutarė atsakovo pareiškimą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Taip pat atidėjo atsakovui žyminio mokesčio sumokėjimą už teismui paduotą pareiškimą iki nutarties dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo priėmimo. Be to teismas informavo ieškovą apie atsakovo pateiktą teismui pareiškimą ir pasiūlė jam per nustatytą terminą pateikti teismui atsiliepimą dėl atsakovo pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Ieškovas per nustatytą terminą pateikė teismui atsiliepimą į atsakovo pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodydamas šiuos argumentus.

Kelmės rajono apylinkės teismas (toliau vadinamas - Teismu) 2009 m. liepos 14 d. nuosprendžiu (toliau vadinamas - Nuosprendis), priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-17-446/2009, nusprendė D. Š. (toliau vadinamas - Atsakovu) pripažinti kaltu įvykdžius nusikaltimą, numatytą BK 281 str. 1 d., ir nuteisti laisvės atėmimu vieneriems metams, uždraudžiant vienerius metus vairuoti kelių transporto priemones. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p. laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Teismas nusprendė civilinius ieškinius tenkinti dalinai. Priteisti iš Lietuvos Transporto priemonių draudikų biuro V. Š. 4 973,66 Lt turtinės ir 1 726,40 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Teismas, vadovaudamasis CK 6.264 str., taip pat nusprendė civilinius ieškinius tenkinti ir iš ieškovo LEX SYSTEM GmbH (toliau vadinamas - Ieškovu), t. y. V. Š. priteisti 445 Lt turtinės ir 8 273,60 Lt neturtinės žalos atlyginimo; Valdemarui P. D. 199 Lt turtinės ir 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, iš viso: 9 917,60 Lt. Priteisti iš D. Š. 12 816,10 Lt žalos atlyginimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui ir 294,52 Lt Lietuvos Transporto priemonių draudikų biuriui proceso išlaidų.

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2011-01-20 priėmė nutartį, kuria nutarė atnaujinti atsakovui praleistą įstatymo terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti.

Teismas taip pat nutarė priimti atsakovo pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir jį nagrinėti teisme žodinio proceso tvarka bei nustatė ieškovui 14 dienų terminą nuo prašymo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo išsiuntimo teisme dienos pateikti atsiliepimą į atsakovo pateiktą pareiškimą.

Dėl aplinkybių, turinčių įtakos sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui.

Atsakovas pareiškime taip pat nepagrįstai teismo prašo taikyti DK 257 str. 5 d., kuriame nustatyta, kad darbo ginčą nagrinėjantis organas (šiuo atveju - teismas) gali sumažinti atlygintinos žalos dydį atsižvelgdamas į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, taip pat į atsakovo turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaroma tyčia.

Paminėtina ir tai, kad CPK 182 str. 3 p. nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių -asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai). Byloje spręsdami ieškinio reikalavimo dėl žalos atlyginimui sumokėtų lėšų priteisimo regreso tvarka tenkinimo klausimą, teismai turėjo nustatyti ieškovo išmokėto žalos atlyginimo pagrįstumą atsižvelgiant į visas deliktinei atsakomybei atsirasti būtinas sąlygas: neteisėtus veiksmus, kaltę, žalos dydį ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6. 246 - 6. 249 straipsniai). Faktai dėl atsakovo kaltų neteisėtų veiksmų eismo įvykio metu yra prejudiciniai, nes patvirtinti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, dėl to nagrinėjamoje byloje neįrodinėtini (CPK 182 str. 1 d. 3 p.) (LAT 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Šilutės žemės ūkio mokykla v. A. J., byla Nr. 3K-3-72/2008).

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisės normą bei Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamą praktiką, atsakovo argumentai yra visiškai nepagrįstai, todėl atmestini, o ieškinys turėtų būti patenkinamas visiška apimtimi.

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, pateiktais rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais ieškovo nurodytas aplinkybes, bei CK 6. 37 str., 6. 111 - 6. 114 str., 6. 210 str. 1 d., 6. 280 str. 1 d., CPK 80 str. 1 d. 4 p., 88 str. 1 d. 6 p., 135 str., 182 str., 424-430 str., ieškovas teismo prašė:

1) Priteisti iš atsakovo 9 917,60 Lt (devynis tūkstančius devynis šimtus septyniolika litų 60 ct) žalos atlyginimo.

2) Priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3) Priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas: 149 Lt (vieną šimtą keturiasdešimt devynis litus) žyminio mokesčio ir 800 Lt (aštuonis šimtus litų) už ieškinio parengimą teismui.

Pareiškėjo (atsakovo) prašymas panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą netenkintinas.

LR CPK 288 str. 4 dalis numato, kad teismas, išnagrinėjęs pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, naikina priimtą sprendimą ir atnaujina bylos nagrinėjimą iš esmės tik tuo atveju, jei konstatuoja, kad šalis į teismo posėdį neatvyko dėl svarbių priežasčių, apie kurias negalėjo laiku pranešti teismui ir pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. Pareiškimas panaikinti teismo sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės gali būti tenkintinas tik pasyviajai šaliai įrodžius abi 287 str. 2 dalies 3 ir 4 punktuose nurodytas aplinkybes.

Kaip žinoma, pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo būtina nurodyti aplinkybes, dėl kurių, pareiškėjo nuomone, sprendimas už akių yra nepagrįstas bei neteisėtas, pridėti šias aplinkybes patvirtinančius dokumentus, be to, būtina pagrįsti tai, jog pareiškėjo neatvykimas į teismo posėdį ar procesinių dokumentų nepateikimas buvo nulemtas svarbių priežasčių. Atitinkamai teismas, spręsdamas dėl pareiškimo peržiūrėti sprendimą už akių nagrinėja tik tas aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo neatvykimo į teismo posėdį priežasčių svarbumą bei priimto sprendimo už akių neteisėtumą ar nepagrįstumą, tai yra teismas nagrinėja prašymus dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo tik šiose ribose (CPK 288 str.). Taip pat teismas gavęs atsakovo pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, turi nagrinėti ne visą bylą iš naujo, o tik tas aplinkybes, kurias nurodo atsakovas, ir tuos atsakovo argumentus, kuriais jis grindžia teismo priimto sprendimo už akių neteisėtumą ar nepagrįstumą (CPK 288 str.).

Dėl atsakovo neatvykimo į teismo posėdį priežasčių.

Kaip minėta, viena iš būtinų sprendimo už akių priėmimo sąlygų yra šalies nesirūpinimas proceso eiga, kai šalis ar jos atstovas dėl priežasčių, kurių teismas nepripažįsta svarbiomis, nedalyvavo teismo posėdyje. Nagrinėjamu atveju teismas atsakovo ar jo atstovės nedalyvavimo teismo posėdyje priežastis laikė nesvarbiomis.

Teismas atmeta šiuos atsakovo argumentus ir sprendžia, jog teismas pagrįstai jo neatvykimo į teismo posėdį priežastis laikė nesvarbiomis (CPK 288, 185 str.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas savo paskutinę gyvenamąją vietą ir adresą nurodė tą patį – Dvaro g. 154, Šiauliai. Taigi procesiniai dokumentai jam ir buvo siunčiami šiuo adresu. Todėl neįteikus atsakovui minėtu adresu preliminaraus sprendimo ir įpareigojus ieškovą pateikti teismui papildomus duomenis apie atsakovo gyvenamąją vietą, gauti tie patys duomenys (b.l. 20 - 24, 26, 28). Tačiau kaip žinoma, CK 2. 12, 2. 16 - 2. 17 straipsniai įpareigoja asmenis nedelsiant informuoti apie gyvenamosios vietos pasikeitimą. Pagal CK 2. 17 straipsnio antrąją dalį, jei asmenys nesilaiko minėtos informavimo pareigos, tokio asmens gyvenamąja vieta laikoma paskutinė žinoma gyvenamoji vieta ir procesiniai dokumentai siunčiami paskutiniu teismui žinomu adresu irgi yra laikomi įteiktais (CPK 121 str. 2 d.). Be to CPK 121 str. 3 d., numato, kad už minėtos pareigos nevykdymą teismas dalyvaujantiems byloje asmenims turi teisę skirti baudą. Taigi atsakovui deklaravus minėtą adresą korespondencijai bei neinformavus Gyventojų registro tarnybos, o tuo pačiu nesuteikus ir teismui informacijos apie pasikeitusį adresą, kuriuo siunčiami procesiniai dokumentai pasiektų atsakovą, šaukimas ir kiti dokumentai, išsiųsti paties atsakovo nurodytu adresu, laikomi išsiųstais tinkamai bei įteiktais tinkamai. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovui skirtas sprendimas už akių būtų grįžęs siuntėjui teismui, kaip neįteiktas. Priešingai pats atsakovas nurodė, kad jo tėvai gavo antstolio patvarkymą apie užvestą vykdomąją bylą ir išieškotinas sumas. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, jog paskesnius dokumentus išsiuntus atsakovo nurodytu adresu ir nesant duomenų, jog šie dokumentai būtų neįteikti, rizika, kad nurodytu adresu anksčiau siųsti dokumentai laiku nepasiekė atsakovo, tenka jam pačiam.

Atmestini atsakovo argumentai, jog jis atlikdamas laisvės atėmimo bausmę negali nurodyti jokio kito adreso, nes yra suvaržyta jo laisvė ar, kad teismas negalėjo skelbti apie teismo posėdį viešai spaudoje. Kaip minėta, pačiam atsakovui tenka pareiga nurodyti valstybės įstaigoms ir teismui adresą, kuriuo siunčiami dokumentai jį pasiektų. Be to, šiam tikslui įgyvendinti yra galimybė pasinaudoti kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, pašto teikiamomis pašto dėžutės nuomos paslaugomis. Kartu pažymėtina, jog atsakovui nurodžius korespondencijos adresą ir šiuo adresu išsiųstai pradinei siuntai grįžus, teismas turėjo pagrindą laikyti, jog toliau būtina apie teismo posėdį skelbti spaudoje, nes procesinių dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu irgi yra naudojamas kaip priemonė, kai yra neįmanoma dokumentų įteikti kitais būdais, tai yra išimtinis dokumentų įteikimo būdas (CPK 130 str.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog siekiant įgyvendinti civilinio proceso koncentruotumo, ekonomiškumo, šalių interesų pusiausvyros principus bei pasiekti, kad nebūtų gaišinamas kitų asmenų laikas bei trikdomas teismo darbas, kiekvienas asmuo privalo sąžiningai naudotis savo teisėmis (CPK 42 str. 5 d., Konstitucijos 28 str.). Teismo sprendimo už akių institutas yra susijęs su šia šalies pareiga rūpintis proceso skatinimu, nes tai yra tam tikra procesinio poveikio priemonė šaliai, kuri be pateisinamos priežasties nesidomi procesu, nedalyvauja jame ir taip sudaro sąlygas teismo proceso vilkinimui. Šios aplinkybės privalo būti įvertintos kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant klausimą, ar šalies neatvykimo į teismo posėdį priežastys gali būti pripažįstamos svarbiomis, o teismo sprendimas už akių pažeistų tokios šalies teises. Teismo nuomone, įvertinus anksčiau šioje nutartyje nurodytas aplinkybes bei šaliai tenkančią informavimo pareigą, nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeistos atsakovo teisės (CPK 185 str.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, ankstesnis ginčo nagrinėjimas prasidėjo dar nuo 2008 m. spalio 30 d. Kelmės rajono apylinkės teismui gavus baudžiamąją bylą. Šiame procese atsakovas aktyviai dalyvavo kartu su atstove advokate, teikė įvairius prašymus, jam ne kartą yra aiškintos jo procesinės teisės. Pati atsakovo atstovė pareiškime nurodė, jog be ieškovo, atsakovo kreditoriais laikytini ir kiti asmenys dalyvavę priimant Kelmės raj. apylinkės teismui nuosprendį dėl atsakovo įvykdytos nusikalstamos veikos. Taigi bylos medžiaga patvirtina, jog atsakovui buvo žinoma ar turėjo būti žinoma apie tų bylos dalyvių atgręžtinius reikalavimus jam ir kitus būsimus (galimus) teismų posėdžius. O vien formali aplinkybė, jog nusiuntus procesinį dokumentą atsakovo nurodytu adresu, jis nebuvo įteiktas asmeniškai atsakovui, neduoda pagrindo kitaip vertinti susidariusios situacijos ir konstatuoti buvus atsakovo teisių pažeidimą. Priešinga išvada prieštarautų sąžiningumo, protingumo, proceso koncentruotumo bei ekonomiškumo principams (CPK 3, 7 str.). Be to, šioje nutartyje anksčiau jau buvo paminėta, kad iš pradžių buvo priimtas preliminarus sprendimas, o tik po to atsakovui pranešus apie teismo posėdžio datą ir laiką viešo skelbimu buvo priimtas sprendimas už akių. Kaip matyti iš dokumentų, kurie pateikti į bylą tiek Kelmės raj. apylinkės teisme, tiek Šiaulių m. apylinkės teisme atsakovą atstovavo ir atstovauja tą patį advokatė ir tai, taip pat neduoda pagrindo kitaip vertinti minėtas aplinkybes.

Remdamasis paminėtu, teismas sprendžia, kad skundžiamame sprendime už akių teismas padarė teisingą bei pagrįstą išvadą, jog atsakovas ar jo atstovė į minėtą teismo posėdį neatvyko be pateisinamos priežasties, viešu skelbimu atsakovui buvo tinkamai pranešta apie teismo posėdžio datą ir laiką, iš jo ar atstovės nebuvo gautas pareiškimas atidėti bylos nagrinėjimą, todėl sprendimo už akių priėmimas neprieštarauja CPK 285 straipsnio nuostatoms (CPK 185 str.).

Dėl sprendimo už akių teisėtumo bei pagrįstumo.

Teismas, atmesdamas atsakovo prašymą peržiūrėti sprendimą už akių, sprendžia, jog atsakovas nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų abejoti priimto sprendimo už akių teisėtumu bei pagrįstumu, tai yra laiko, jog nėra ir antrosios sąlygos, numatytos CPK 288 straipsnio ketvirtojoje dalyje. Atsakovas, nesutikdamas su tokia teismo išvada, dėl sprendimo už akių neteisėtumo bei nepagrįstumo pareiškimą grindžia keliomis aplinkybėmis.

Pirma, atsakovas nurodo, jog byla buvo išnagrinėta neobjektyviai, nes Šiaulių m. apylinkės teismas, spręsdamas klausimą dėl atsakovo D. Š. atsakomybės dydžio, neatsižvelgė į pastarojo turtinę padėtį ir kaltę. Nurodo, jog atsakovas šiuo metu nedirba, o dirbdamas pas buvusį darbdavį gaudavo labai žemą darbo užmokestį ir dirbo tik trumpą laikotarpį. Be to atsakovas neturi jokio nei kilnojamojo, nei nekilnojamojo turto. Todėl esą teismas tenkindamas ieškovo ieškinį turėjo įvertinti nurodytas aplinkybes ir sumažinti ieškovui pritesitinos žalos dydį. Atsakovas teigia, kad nagrinėjant šią civilinę bylą reikėjo remtis DK 257 str. nuostatomis atsižvelgiant ir į LAT praktiką.

Motyvuojamoji dalis

Teismas sprendžia, kad šie atsakovo nurodyti argumentai neduoda pagrindo abejoti skundžiamo sprendimo už akių teisėtumu bei pagrįstumu. Pagal CPK 182 straipsnio 2, 3 punkto ir 279 straipsnio 4 dalies nuostatas nebereikia įrodinėti aplinkybįų, kurios buvo įrodinėjimo dalykas ir yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, jeigu nagrinėjamoje civilinėje byloje dalyvauja tie patys asmenys (nepriklausomai nuo jų teisinės padėties) ar jų teisių perėmėjai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalgoje nurodė, kad bylose, kuriose taikoma prejudicija (lot. praeiudicio - iš anksto nuspręstas) itin svarbu tiksliai nustatyti teisinių santykių subjektus. CPK 182 straipsnio 2 punkte yra imperatyviai nurodyta, kad kitoje civilinėje byloje turi dalyvauti tie patys asmenys. Kad galima būtų taikyti prejudicinio fakto taisyklę, nebūtinas paties fizinio asmens dalyvavimas byloje. Pakanka, kad toks asmuo būtų įtrauktas byloje dalyvaujančiu asmeniu. Byloje dalyvaujančio asmens procesinė padėtis nesvarbi. Kitoje byloje ji gali pasikeisti: ieškovas gali tapti atsakovu, atsakovas - ieškovu, tretysis asmuo - atsakovu ir t.t. Kitoje byloje gali dalyvauti pirmojoje byloje dalyvavusių asmenų teisių perėmėjai. Tai netrukdo taikyti faktų prejudicijos taisyklę. Ją galima taikyti ir tais atvejais, kai kitoje byloje dalyvauja ne tie patys byloje dalyvavusių asmenų atstovai, nes atstovai nėra civilinių teisinių santykių subjektai. Kitos bylos ieškinio dalykas gali sutapti tik iš dalies arba netgi būti skirtingas. Gali nesutapti ir kitos bylos ieškinio pagrindas. Svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose ir, kad pirmiau išnagrinėtoje byloje nebūtų dirbtinai įrodinėjami faktai, kurie kitoje byloje būtų laikomi prejudiciniais.

Pirmesniu teismo sprendimu nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai pripažįstami prejudiciniais tik įsigaliojus teismo sprendimui ir praranda šią galią, jeigu pirmesnis teismo sprendimas yra panaikinamas. Tačiau pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai prejudiciniais pripažintini tik tokiu atveju, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis.

Prejudicinę galią civilinėje byloje turi įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti asmens nusikalstamų veiksmų padariniai (CPK 182 straipsnio 3 punktas). Teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių padarinių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalgoje pabrėžė, kad teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi. Kita vertus, pasitaiko civilinių bylų, kuriose baudžiamosiose bylose nustatyti faktai įtraukiami į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje. Pavyzdžiui, nusikalstama veika padarytos turtinės žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginiai padariniai (fizinio asmens mirtis, kūno sužalojimai, turto sunaikinimas ir sugadinimas) ir t.t. Šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos. Taigi CPK 182 straipsnio 3 punkto nuostata aiškintina taip: nebereikia iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu nustatytų nusikalstamos veikos padarinių, sudarančių civilinės bylos įrodinėjimo dalyką, taip pat to, kad tą veiką padarė asmuo, kuriam priimtas teismo nuosprendis (Teismų praktika, Nr. 22, p. 207) Prejudicinę galią turi visų rūšių teismo nuosprendžiais nustatyti nusikalstamų veikų padariniai (apkaltinamuoju, išteisinamuoju nuosprendžiu, taip pat nuosprendžiu, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama). Teismų praktikoje taip pat akcentuojama, kad tam tikrais atvejais tai, jog baudžiamoji byla baigta ne nuosprendžiu, o nutartimi, negali būti kliūtis ja nustatytų aplinkybių laikyti prejudiciniais faktais: „Panevėžio apygardos teismo 2003 m. gegužės 8 d. nutartimi, kuria baudžiamoji byla buvo nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai ir konstatavus, kad A. D. padarė nusikaltimą numatytą BK 281 straipsnio 4 dalyje, ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas. Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių -asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai). Aplinkybė, jog baudžiamoji byla baigta ne nuosprendžiu, o nutartimi, šiuo atveju negali būti kliūtimi ja nustatytų aplinkybių laikyti prejudiciniais faktais: kaip jau minėta, baudžiamojoje byloje priimta teismo nutartimi, kuria užbaigta byla ir kuri yra įsiteisėjusi ir privaloma, yra konstatuota, kad atsakovas A. D. padarė nusikaltimą. Vien tas faktas, kad baudžiamoji byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai, negali perkelti nukentėjusiajam įrodinėjimo naštos dėl aplinkybių, kurios yra nusikalstamų veiksmų pasekmė ir kurios nustatytos teismo procesiniu sprendimu baudžiamojoje byloje. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi baudžiamojoje byloje Panevėžio apygardos teismo 2003 m. gegužės 8 d. nutartimi nustatytomis aplinkybėmis dėl nusikalstamų veiksmų pasekmių ir iš naujo jų netyrė, taigi pagrįstai konstatavo, kad atsakovas, baudžiamojoje byloje pripažintas kaltu dėl įvykusio autoįvykio, pažeidęs galiojusių kelių eismo taisyklių 13.4 ir 13.10 punktų reikalavimus, yra kaltas dėl įvykusio autoįvykio, taigi ir dėl jo pasekmių, taip pat ir ieškovei atsiradusios žalos (Lap CBS teisėjų kolegijos 2005-04-05 nutartis civ. byloje Nr. 2A-144/2005, kat. 44.5.2.4.; 44.5.2.2.).“ Tenka pastebėti, kad ginčo atveju susijungią du prejudiciniai faktai kurių nebereikia įrodinėti ir kurie sukelia teisines pasėkmes.

Antra, teismas, priimdamas sprendimą už akių, atliko formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą bei sprendė, jog ieškovo reikalavimas atlyginti žalą, jau yra nustatytas įsiteisėjusiu Kelmės raj. apylinkės teismo 2009-07-14 nuosprendžiu, todėl dar kartą nustatyti šią žalą nėra teisinio pagrindo. Kitokia teismo išvada būtų susijusi su tuo, kad Kelmės raj. apylinkės teismas pažeidė galiojančias teisės normas, todėl yra pagrindas ginčijamą sumą peržiūrėti. Kadangi teismas negali iš naujo vertinti prejudicinių faktų, todėl negali būti atsižvelgta į atsakovo argumentą, jog iš jo pritestinos žalos dydis gali būti mažinamas. Tokia teise atsakovas galėjo pasinaudoti Kelmės raj. apylinkės teisme kuomet buvo nagrinėjama baudžiamoji bylą ir joje civilinis ieškinys. Be to Kelmės raj. apylinkės teismas jau mažino iš dalies nukentėjusiųjų civilinių ieškinių reikalavimus ir priteisė iš atsakingų asmenų (ginčo atveju ieškovo) daug mažesnę atlygintinos žalos sumą. Tuo pačiu pastebėtina, kad ieškovas reiškė atsakovui atgręžtinį reikalavimą, kuris yra susijęs su išnagrinėta baudžiamąja byla ir joje civiliniu ieškiniu, o ne naują ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

Teismas, vykdydamas teisingumą, aiškina ir taiko teisės normas. Tą teismas daro ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes siedamas su taikytina teisės norma. Todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas, kaip minėta, yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi. Bandymas taikyti konkrečius teismo precedentus bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši teisės norma nereguliuoja. Toks požiūris į Aukščiausiojo Teismo sprendimų privalomumą vyrauja ne tik Vakarų valstybėse, kuriose teismo precedentas formaliai nėra laikomas teisės šaltiniu, bet ir valstybėse, kurios pripažįstamos precedentinės teisės šalimis.

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnį ir CPK 4 straipsnio prasmę Aukščiausiojo Teismo, kaip aukščiausiosios ir galutinės bendrųjų teismų sistemos instancijos, kurios pagrindinis uždavinys yra užtikrinti vienodos teismų praktikos formavimą, įstatymų taikymo išaiškinimai sukuria precedentą tik savo faktinėmis aplinkybėmis panašiose bylose. Todėl Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai turi precedentinę reikšmę, t. y. yra privalomi teismams, šiems nagrinėjant tik panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą.

Atsakovo aiškinimas, kuriuo remiasi jo atstovė, yra priimtas bylose, kuriose nebuvo sprendžiamas prejudicinio fakto klausimas pagal CPK 182 str. 1 d. 2, 3 punktą. Jose buvo nagrinėjami reikalavimai ir klausimai, grindžiami išimtinai prievolių teisės (konkrečiai – dėl darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės), o ne dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, kaip yra ginčo atveju. Todėl atsakovo nurodytose LAT bylose pateiktas išaiškinimas neturi precedentinės galios byloje, kurioje sprendžiamas nusikaltama veika padarytos žalos atlyginimo klausimas, taigi ir nagrinėjant ieškovo reikalavimus, pareikštus visai kitu teisiniu pagrindu, būtent - Lietuvos civilinio kodekso 6. 111, 6. 280 str. straipsnių pagrindu.

Remiantis aukščiau paminėtu atmestinas atsakovo argumentas dėl sprendimo už akių neteisėtumo grindžiant jį materialinius teisės normos taikymo pažeidimu, netaikant DK 257 str. 5 d. ir neatsižvelgiant į LAT nutartis.

Teismas, pakartotinai išnagrinėjęs bylos medžiagą, sprendžia, jog atsakovo pareiškime nurodyti argumentai neduoda pakankamo pagrindo abejoti teismo sprendimo už akių teisėtumu bei pagrįstumu (CPK 185 str.). Kaip žinoma, pagal proceso teisėje galiojančią taisyklę, materialinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas sprendimui už akių panaikinti ar pakeisti, bet tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Taigi remiantis aukščiau paminėtu teismas konstatuoja, kad jokių materialinės teisės normų pažeidimų nagrinėjant ieškovo ieškinį nebuvo padaryta, dėl to neatsiranda pagrindas peržiūrėti iš esmės pagrįstą sprendimą už akių. Šis reguliavimas atitinka proceso koncentruotumo, ekonomiškumo bei protingumo principus ir yra aktualus nagrinėjamu atveju. Kaip minėta, atsakovas savo teiginius grindžia nurodydamas materialinės teisės pažeidimą, tačiau jo nesant nėra teisinio pagrindo tenkinti atsakovo pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Pagal CPK 285 straipsnio nuostatas teismas, priimdamas sprendimą už akių, privalo formaliai įvertinti visus byloje esančius įrodymus iš esmės netirdamas šių įrodymų turinio, tačiau įvertindamas teisinį jų pagrindą. Taigi teismas privalo nustatyti, ar būtų pagrindo tenkinti arba atmesti ieškinį, jeigu pasitvirtintų tų įrodymų turinys (CPK 285 str. 2 d.). Tuo atveju, jeigu formalus įrodymų vertinimas nesuteikia pagrindo tenkinti ieškinį, tokį ieškinį sprendimu už akių būtina atmesti. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo už akių, teismas, priimdamas šį sprendimą, ištyrė byloje esančius įrodymus, konstatavo, jog yra pagrindas tenkinti ieškinį.

Teismas, atsižvelgdamas į anksčiau nurodytas aplinkybes, sprendžia, jog atsakovo pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo išdėstyti argumentai nepaneigia teismo išvadų pagrįstumo ir neduoda pagrindo abejoti teismo sprendimo už akių teisėtumu bei pagrįstumu (CPK 178, 185 str.).

Esant minėtoms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad 2010-09-27 teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą už akių ir peržiūrėti jį pareiškime nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 263 str. 1 d.). Kadangi teismas netenkina atsakovo pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, tai tuo pačiu atmestinas ir jo prašymas prijungti Kelmės raj. apylinkės teisme esančią baudžiamąją bylą Nr. 1-17-446/2009.

Teismas priėmęs atsakovo pareiškimą 2011-01-20 nutartimi atidėjo pastarajam žyminio mokesčio sumokėjimą už pateiktą procesinį dokumentą iki galutinio sprendimo priėmimo byloje. Todėl atmetus atsakovo pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo iš pastarojo priteistinas į valstybės biudžetą ir valstybei nesumokėtas žyminis mokestis, tai yra 67,00 Lt.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo D. Š. prašymą, panaikinti Šiaulių m. apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. 2-5515-772/2010 ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, atmesti.

Priteisti į valstybės biudžetą (surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660) iš atsakovo D. Š. (a/k (duomenys neskelbtini) 67,00 Lt (šešiasdešimt septynis litus) žyminio mokesčio už teismui pateiktą procesinį dokumentą.

Dėl šios nutarties per 7 dienas nuo sužinojimo dienos apie jos priėmimą gali būti duodamas atskirasis skundas Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant per Šiaulių m. apylinkės teismą.