Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės S. V. atskirąjį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės S. V. ieškinį atsakovui R. K. Š., trečiajam asmeniui nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriui dėl kelio servituto nustatymo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

1. Būtina sustabdyti atsakovo veiksmus, kadangi įsiteisėjusiu Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2469-832/2014 dėl įpareigojimo pašalinti valdymo pažeidimus, ieškovė yra įpareigota per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo savo lėšomis nugriauti sprendime nurodytus atsakovo sklype esančius jai nuosavybės teise priklausančius pastatus, bei per teismo nustatytą terminą jai neįvykdžius šio sprendimo, yra suteikta teisė griovimo darbus ieškovės lėšomis atlikti pačiam atsakovui, o 2015 m. liepos 15 d. kaip tik turėjo pasibaigti minėtas teismo nustatytas 2 mėnesiu terminas. Patenkinus ieškinį ir nustačius ieškovei kelio servitutą, toks sprendimas neabejotinai turės prejudicinę reikšmę: be atitinkamų ieškovės teisių į 1806 kv. m ploto atsakovo sklypo dalį atsiradimo, atsiras ir tam tikri atsakovo teisių į šį plotą apribojimai, kurių šiuo metu nėra, nes servitutas šiuo metu yra nenustatytas, ir, atsiradus šiems apribojimams, atsakovas nebeturės pagrindo laikyti, kad minėtame plote esantys ieškovei priklausantys pastatai, nors jie, kaip yra konstatavęs teismas, pastatyti ir savavališkai, kaip nors gali trukdyti jo nuosavybės teisėms, nes nustačius kelio servitutą atsakovas šioje teritorijoje iš esmės niekada nebegalės apskritai vykdyti jokios veiklos.

2. Visiškai nelogiška ir neteisinga, kad pirma ieškovė privalės įvykdyti teismo sprendimą dėl jai priklausančių pastatų nugriovimo, o tik po to teismas išnagrinės jos prašymą dėl toje atsakovo sklypo vietoje servituto jai nustatymo. Teismas, dar nagrinėdamas atsakovo ieškinį dėl valdymo pažeidimų pašalinimo, privalėjo pasiūlyti jai arba pareikšti priešieškinį dėl servituto nustatymo, arba kreiptis į teismą su atskiru ieškiniu, ir tik po to svarstyti atsakovo reikalavimą dėl valdymo pažeidimų pašalinimo. Kadangi reikalavimą dėl servituto nustatymo ji pareiškė tik dabar, būtent dėl to ji dabar ir paprašė teismo, kad, taikant laikinąsias apsaugos priemones, atsakovui laikinai, iki įsiteisės teismo sprendimas dėl servituto nustatymo, būtų neleidžiama griauti teismo sprendime nurodytus ieškovės pastatus. Turėtų būti suprantama, kad po sprendimo byloje dėl servituto nustatymo įsiteisėjimo gali atsirasti teisinis pagrindas ieškovei kreiptis į teismą dėl proceso civilinėje byloje Nr. 2-2469-832/2014 atnaujinimo.

1. Ieškovė siekia išsaugoti savavališkai pastatytus statinius ir tai viešai deklaruoja, nes nurodė, kad jos nuomone, atsakovas negalės vykdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo.

2. Kadangi jis nesutiko su tuo, jog jo žemės sklype būtų ieškovės daržinė, teismas sprendė, kad atsakovė negalės pasinaudoti Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje nustatyta galimybe įteisinti statinį, todėl konstatavo, kad netikslinga suteikti atsakovei laikotarpį statybų įteisinimui, nes statinys yra griautinas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atmetė ieškovės S. V. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisė į teisminę gynybą, kurią garantuoja Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 8 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą.

Byloje nustatyta, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2469-832/2014 atsakovė S. V. įpareigota per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti statinius: daržinę, malkinę, garažą, du sandėlius, ūkinį pastatą, stovinčius R. K. Š. sklype, o per nustatytą terminą neįvykdžius teismo sprendimo, suteikti teisę ieškovui R. K. Š. griovimo darbus atlikti atsakovės lėšomis. Minėtas teismo sprendimas 2015 m. gegužės 15 d. peržiūrėtas apeliacine tvarka, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, todėl ieškovė iki 2015-07-15 turėjo įvykdyti teismo įpareigojimus.

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl kelio servituto nustatymo, siekdama neatlygintinai naudotis savo pastatais, kurie pagal įsiteisėjusi teismo sprendimą jau turėtų būti nugriauti. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių poreikį nulemia grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl objektyvių aplinkybių galimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Iš CPK 144 straipsnio 1 dalyje suformuluoto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo matyti, kad teismas, taikydamas tokias priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Jei preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai preliminariai įvertino, kad ieškovės ieškinio patenkinimo tikimybė nėra didelė, kadangi jos reiškiami reikalavimai ginčija įsiteisėjusį teismo sprendimą, kuriuo ieškovė įpareigota nugriauti savavališkai pastatytus pastatus. Pažymėtina, kad nuosavybė yra neliečiama. Ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neatitinka ekonomiškumo ir proporcingumo principų. Teismas neturėjo pareigos siūlyti ieškovei kreiptis dėl servituto nustatymo, šis institutas negali įteisinti teisės naudotis savavališkais statiniais pažeidžiant kito asmens nuosavybės teises.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo nutartį, todėl ieškovės S. V. atskirasis skundas atmetamas, o Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.