Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Nijolės Matuzevičienės ir Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas 55 parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie Telšių apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 21 d. teismo baudžiamuoju įsakymu ir Telšių apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiu, kurie subendrinti Telšių apylinkės teismo 2019 m. vasario 11 d. nutartimi, likusios neatliktos bausmės dalies, kuri vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunkčiu keistina į 69 parų arešto bausmę, pridėta šiuo nuosprendžiu paskirtos arešto bausmės dalis ir V. D. skirta galutinė subendrinta – 84 parų arešto bausmė. Bausmę skirta atlikti Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Telšių apylinkės teismo 2020 m. vasario 18 d. nutartimi paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios J. D., nustatant, kad kardomosios priemonės taikymo laikotarpiu gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), lieka gyventi nukentėjusioji J. D., palikta galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

4. Nuteistojo V. D. apeliacinis skundas atmestinas.

5. Nuteistasis V. D. apeliaciniame skunde kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių bei jų veikos juridinės kvalifikacijos neginčija. Apeliantas prašo paskirti švelnesnę bausmės rūšį arba sumažinti bausmės dydį todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

6. BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas, turinčias reikšmės bausmei skirti, aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

7. BK 61 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje nurodoma, kad už šio nusikaltimo padarymą yra baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. D. bausmę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo, minėtų įstatymo nuostatų nepažeidė, tinkamai jomis vadovavosi.

8. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. D. padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 140 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), nusikalstamą veiką padarė teistumui neišnykus, šią nusikalstamą veiką prieš savo šeimos narį V. D. padarė neatlikęs bausmės, būdamas keturis kartus teistas, baustas administracine tvarka (1 t., b. l. 62-66, 68-69). Pažymėtina, kad nuteistojo V. D. atsakomybe lengvinančia aplinkybe nepripažintina tai, kad kaltinamasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailėjosi dėl savo poelgio. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai manė, jog toks asmens prisipažinimas ir gailėjimasis yra tik deklaratyvus, siekiant išvengti atsakomybės ar švelninti savo padėtį ir negali būti laikytinas nuoširdžiu, nes pirmo teisiamojo posėdžio metu V. D. nepripažino savo kaltės – neigė prokurorės kaltinime nurodytas aplinkybes, ir būtent tuo pagrindu nebuvo galimybės taikyti sutrumpinto įrodymų tyrimo instituto. Pažymėtina, jog tik po antrojo teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiosios J. D. duotų parodymų, V. D. pripažino savo kaltę dėl suduoto smūgio ir teigė besigailintis tai padaręs. Aukštesniojo teismo vertinimu, kaltinamojo nuoširdų gailėjimąsi eliminuoja ir nuolatinės tapačios nusikalstamos veikos prieš tą patį asmenį, todėl ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip kaltinamojo atsakomybę lengvinanti. Kaltinamojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad V. D. nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Be to, V. D. nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

9. Apelianto nurodomos aplinkybės, jog jis nusikalsta dėl žmonos nuolatinio girtavimo, jos provokavimo, nemenkina nei V. D. kaltės, nei padarytos veikos pavojingumo, todėl tai nesudaro pagrindo jam skirti švelnesnę bausmę. Be, to, pažymėtina, jog V. D. net keturis kartus buvo skirta laisvės apribojimo bausmės rūšis, tačiau bausmės tikslų, akivaizdu, ji nepasiekia. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad aptartos aplinkybės patvirtina neigiamą V. D. orientaciją visuomenėje, susiformavusias antivisuomenines nuostatas ir nenorą laikytis įstatymų, V. D. nekeičia savo elgesio ir toliau daro analogiškas nusikalstamas veikas prieš tą patį asmenį – savo žmoną, išvadų iš jam anksčiau paskirtų bausmių nepadarė ir toliau darė naujus teisės pažeidimus, todėl pirmosios instancijos teismas nuteistajam V. D. už nusikalstamą veiką tinkamai parinko bausmės rūšį – vieną iš griežtesnių straipsnio sankcijoje numatytų bausmių – areštą.

10. Apeliaciniu skundu V. D. prašo pritaikyti 64¹ straipsnį ir sumažinti bausmę vienu trečdaliu, tačiau aukštesnės instancijos teismo nuomone tam nėra pagrindo. Pažymėtina, jog vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Tačiau ši taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Kaip jau buvo pirmiau minėta, V. D. savo kaltę neigė, vėliau pripažino iš dalies ir tik po nukentėjusiosios duotų parodymų, pripažino savo kaltę dėl suduoto smūgio į veido sritį, todėl teismo vertinimu, nėra pagrindo taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatų ir mažinti paskirtą bausmę vienu trečdaliu. Be to, nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad V. D. už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą buvo paskirta artima vidurkiui arešto bausmė (minimalus arešto laikas yra 15 parų, o maksimalus – 90 parų (BK 49 straipsnio 3 dalis)). Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes darytina išvada, jog V. D. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė nėra per griežta, todėl dar labiau ją švelninti nėra pagrindo.

11. BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Nuo 2020 m. liepos 15 d. įsigaliojusioje minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

12. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyrius 2020 m. rugsėjo 25 d. Šiaulių apygardos teismui pateikė pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 80 eurų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo valstybės naudai, kurios susidarė dėl V. D. atstovavimo apeliacinės instancijos teisme advokatui apmokėti. Atsižvelgiant į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, kad nuteistasis yra dirbantis (1 t., b. l. 71), teisėjų kolegija Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtas išlaidas pripažįsta proceso išlaidomis ir iš nuteistojo V. D. Valstybės naudai priteisia – 80 eurų išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. D. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo V. D. valstybės naudai 80 (aštuoniasdešimt) eurų Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje.