Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Aurelijaus Rauckio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aušros Vingilės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Mindaugo Šukio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 243 straipsnį, nes nepadaryta veika turtinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. J. buvo kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 243 straipsnyje padarymu už tai, kad vengė atlikti baudžiamojo poveikio priemonę, o būtent: žinodamas, kad Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 14 d. baudžiamuoju įsakymu būdamas pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje, bei jam, vadovaujantis BK 67, 68 straipsniais paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas tris metus iki (duomenys neskelbtini) d. naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, (duomenys neskelbtini), vairavo kelių transporto priemonę – automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)

2. Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 16 d. nuosprendyje konstatavo, jog D. J. veiksmai, dėl kurių jis buvo kaltinamas vengimu atlikti baudžiamojo poveikio priemonę, šiuo konkrečiu atveju nelaikytini tiek pavojingais, kad būtų pagrindas jam taikyti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 243 straipsnį.

3.1. Skunde prokuroras nurodo, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 243 straipsnį kyla tam, kas vengė atlikti teismo paskirtą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba baudžiamojo poveikio priemonę (išskyrus turto konfiskavimą). Šio baudžiamojo nusižengimo sudėtis formali, todėl jis laikomas baigtu, kai atliekami patys veiksmai (neveikimas), kurie įvertinami kaip vengimas. BK 243 straipsnį nurodytų baudžiamųjų nusižengimų subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia, o tai reiškia, kad kaltininkas supranta jam paskirtų bausmių ar baudžiamojo poveikio priemonių pobūdį, jų sukeliamus suvaržymus, apribojimus, įsipareigojimus ir panašiai, suvokia savo pareigas, bausmių ar baudžiamojo poveikio priemonių atlikimo tvarką, žino, kokie padariniai kyla už nevykdymą. Kasacinės instancijos teismas yra pasisakęs, kad sistemiškai aiškinant baudžiamojo įstatymo nuostatas, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 243 straipsnį neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai atskiriems bausmės ar baudžiamojo poveikio priemonių nevykdymo atvejams įstatymas numato kitus teisinius padarinius ir kai nėra teisinių kliūčių jiems taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-254-511/2018). Šiuo atveju, nėra galimybės D. J. už jam skirtos baudžiamojo poveikio priemonės - draudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones nevykdymą - taikyti kitokią teisinę atsakomybę nei kad numatyta BK 243 straipsnyje.

3.2. Skunde pažymima, kad BK 243 straipsnio dispozicijoje sistemiškumo nereikalaujama, tačiau Kauno apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog norint veiką pripažinti pagal BK 243 straipsnį turi būti sistemiškumas. Šiuo atveju aiškiai ir suprantamai yra nurodyta, kad nusikalstama veika yra vengimas atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę. Prokuroro nuomone, teismo norimas sistemiškumo reikalavimas atliekant nusikalstamas vaikas, numatytas BK 243 straipsnį, yra iš esmės „pritemptas“. Be to, ANK kaip baudžiamus nurodo tuos nusižengimus, kai transporto priemonę vairuojančiam asmeniui apskritai atimta ar sustabdyta teisė vairuoti transporto priemones. Tuo tarpu BK 243 straipsnio dispozicija kalba apie baudžiamojo poveikio priemonės nevykdymo baudžiamąsias pasekmes, o tai yra specialioji norma. Šiuo atveju, D. J. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - būtent specialiosios teisės atėmimas.

4. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išteisintojo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą. Prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Mindaugo Šukio apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliaciniu skundu prokuroras, nesutikdamas su D. J. išteisinimu pagal BK 243 straipsnį, iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir padarytas išvadas. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, ir patikrinusi skundžiamą Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 16 d. nuosprendį, daro išvadą, kad teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, padarė teisingą išvadą, kad D. J. nepadarė veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 243 straipsnyje, požymių, ir pagrįstai jo atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

7. BK 243 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už vengimą atlikti teismo paskirtą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba baudžiamojo poveikio priemonę (išskyrus turto konfiskavimą). Vadovaujantis BK 74 straipsnio 2 dalimi, asmeniui, kuris vengia įvykdyti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę (išskyrus turto konfiskavimą), teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu pagal BK 243 straipsnį gali paskirti bausmę.

8. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Taigi ir tais atvejais, kai nustatomas baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones – pažeidimas, turi būti įvertinta, ar konkrečios veikos pavojingumas yra pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama veika pagal BK 243 straipsnį. Teismų praktika dėl BK 243 straipsnio taikymo nėra gausi ir dar tik formuojama, tačiau, pažymėtina, vienas iš kriterijų, apibūdinančių šios veikos pavojingumą, taikant baudžiamąją atsakomybę už vengimą vykdyti baudžiamojo poveikio priemonę, yra veikos sistemingumas, rodantis aiškų šią veiką padariusio asmens jam skirtos baudžiamojo poveikio priemonės ignoravimą (išplėstinės septynių teisėjų kolegijos kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-59/2012). Kasacinės instancijos teismas be to, išaiškino, kad sistemiškai aiškinant baudžiamojo įstatymo nuostatas, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 243 straipsnį neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai atskiriems bausmės ar baudžiamojo poveikio priemonių nevykdymo atvejams įstatymas numato kitus teisinius padarinius ir kai nėra teisinių kliūčių jiems taikyti.

9. Šiame kontekste pažymėtina, kad už transporto priemonės vairavimą, kai vairuojančiam asmeniui atimta teisė vairuoti transporto priemones, atsakomybė numatyta ANK 424 straipsnio 3 dalyje. Todėl tais atvejais, kai asmens, pažeidusio draudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, veiksmų nėra pagrindo laikyti tiek pavojingais, kad būtų pagrindas taikyti jo atžvilgiu baudžiamąją atsakomybę pagal BK 243 straipsnį, svarstytina dėl to asmens atsakomybės pagal ANK 424 straipsnio 3 dalį.

10. Nagrinėjamoje byloje Kauno apylinkės teismas nustatė, kad esant įsiteisėjusiam Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 14 d. baudžiamajam įsakymui, kuriuo D. J. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialiomis teisėmis – vairuoti transporto priemones trejus metus, (duomenys neskelbtini), jis vairavo automobilį. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, buvo užfiksuotas vienkartinis tokio pobūdžio išteisintojo D. J. padarytas pažeidimas. Nors prokuroras apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pateikė, kad D. J. (duomenys neskelbtini) d. dar kartą buvo užfiksuotas vairuojantis transporto priemonę, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog dėl naujai galimai įvykdytos nusikalstamos veikos yra pradėtas atskiras ikiteisminis tyrimas, tačiau galutinis procesinis sprendimas nėra priimtas. Aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad tai nėra pakankamas pagrindas vertinti, jog D. J. sistemingai nesilaiko baudžiamuoju įsakymu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės. Šiuo atveju yra sprendžiama tai, kad Kauno apylinkės teismas D. J. išteisino pagrįstai nenustačius jo veiksmuose sistemiškumo.

11. Pabrėžtina, kad įvairūs nedidelio pavojingumo teisės pažeidimai negali būti kriminalizuojami, neanalizuojant, ar yra pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises, priešingu atveju tai neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties. Baudžiamoji atsakomybė turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai tų pačių tikslų neįmanoma pasiekti švelnesnėmis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, pavyzdžiui, administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-526/2009, Nr. 2K-P-267/2011, Nr. 2K-262/2011, 2K-409/2011). Taigi, nors byloje nustatytos faktinės aplinkybės objektyviai nepateisina D. J. padaryto baudžiamojo poveikio priemonės vykdymo pažeidimo, tačiau akivaizdu, kad vieną kartą jo padarytas šio draudimo pažeidimas negali būti laikomas sistemingu ir piktavališku, rodančiu išteisintojo elgesio kryptingumą, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pagal byloje nustatytų aplinkybių visumą sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. J. veiksmai nelaikytini tiek pavojingais, kad būtų pagrindas jam taikyti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 243 straipsnį. Nustatytas D. J. vairavimas nevykdant draudimo vairuoti kelių transporto priemones atitinka ANK 424 straipsnio 3 dalyje aprašyto administracinio nusižengimo požymius ir už šią veiką jam gresianti atsakomybė (jos taikymui teisinių kliūčių nėra) bei su ja sietini padariniai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankami siekiant prevencinių tikslų.

12. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, patikrinusi juos tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad D. J. pagal BK 243 straipsnį išteisintas pagrįstai, kadangi nepadaryta veika, turinti baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), todėl naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį ar jį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Prokuroro apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti išteisinimo teisėtumu, pagrįstumu ir daryti dėl D. J. kaltės klausimo priešingas išvadas negu tos, kurias padarė pirmosios instancijos teismas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Mindaugo Šukio apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.