- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-02-24
- Bylos Nr.
- I2-1744-983/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04382-2021-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Asta Adamonytė-Šipkauskienė (pirm.), Fausta Vitkienė, Saulius Jakaitis
- Pareiškėjas
- K. T.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 8.3.1Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvoje
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sauliaus Jakaičio ir Faustos Vitkienės,
nuotoliniame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas K. T. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 21S39342 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos dėl užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytu pagrindu. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (I t., b. l. 1–7).
Nurodo, kad Sprendimu neteisėtai ir nepagrįstai buvo atsisakyta pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Paaiškina, kad patalpų nuomos sutarties sudarymas su juridiniu asmeniu, kuriam vadovauja atsakovui žinomas asmuo (B. P.) savaime nereiškia, kad nuomos sutartis turi trūkumų arba kad pagal šią sutartį nebuvo faktiškai išnuomotos patalpos (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė) veiklai. Pareiškėjas su B. P. susipažino 2019 m., kuris pasiūlė praplėsti Bendrovės veiklą ir kartu bendradarbiauti. Be to, prasidėjus COVID-19 pandemijai, 2020 m. Bendrovės platinamos kosmetikos produkcijos pardavimai sumažėjo, o tuo tarpu prekyba statybinėmis medžiagomis klestėjo. Tokiu būdu Bendrovė sutiko su B. P. pasiūlymu. Apie kitas minėto asmens veiklas pareiškėjui nėra žinoma. Pareiškėjo nuomone, atsakovo Sprendime padarytos išvados, jog B. P. kartu su savo sutuoktine yra žinomi kaip tarpininkai, kurie aktyviai teikia paslaugas trečiųjų šalių piliečiams, siekiant įteisinti savo buvimą yra nepatvirtinti ir nepagrįsti.
Pastebi, kad daug kartų informavo UAB (duomenys neskelbtini) apie tai, jog nuo 2020 m. vasario mėn. saugomas sandėlyje keramines plyteles įsigijo Bendrovė, todėl ragino sudaryti naują sandėliavimo sutartį su Bendrove arba bent išrašyti sąskaitas jos vardu. Visgi UAB (duomenys neskelbtini) į pranešimus nereagavo. Tokiu būdu siekiant išsaugoti sandėliuose esančias prekes, pareiškėjui tekdavo savo vardu apmokėti grynaisiais arba bankiniu pavedimu.
Tvirtina, jog pradėjus bendradarbiauti su B. P., jis atvedė klientų, iš kurių dalis prekes įsigydavo iš jo paties, o kiti tiesiogiai iš Bendrovės. Tokia verslo praktika yra visiškai priimtina ir teisėta. Be to, 2020 m. gegužės 18 d. į Bendrovės sąskaitą banke buvo pervesta 1 791 Eur suma, kuri kartu su kitomis lėšomis buvo skirta nuomos mokesčiui ir darbuotojų atlyginimams sumokėti. Tačiau dėl COVID-19 sukeltos pandemijos sunkumus patyrė ne tik verslo savininkai, bet ir Bendrovės darbuotojai bei parduotuvės nuomotojas. Bendrovė privalėjo toliau mokėti nuomos mokestį bet atlyginimus darbuotojams, todėl pareiškėjui šiuos pinigus teko mokėti iš savo asmeninės sąskaitos. Atsakovas nepagrįstai daro išvadą, jog jų nurodytas klientas neva prekes įsigijo tariamai, tačiau minėtas asmuo buvo rekomenduotas B. P., atsižvelgiant į jų sėkmingą ankstesnę bendradarbiavimo istoriją. Su šiuo klientu buvo sutarta, kad jis už prekes atsiskaitys dalimis.
Pažymi, kad UAB (duomenys neskelbtini) 2020 m. pradėjo atsiminėti savo kapitalą iš Bendrovės dėl prasidėjusios COVID-19 pandemijos. Buvo manoma, kad neigiami padariniai bus tik trumpalaikiai, tačiau įvyko priešingai. Daugelis įmonių bankrutavo, daug žmonių žuvo. Ne išimtis buvo ir Bendrovė, kuri taip pat nukentėjo. Pareiškėjo vertinimu, atsakovo nurodytos aplinkybės Sprendime, jog buvo mokamas nuomos mokestis bei išmokami atlyginimai darbuotojams, be to, jog buvo atliekami mokėjimai azartinių lošimų bendrovei yra nemotyvuotos, neatskleidžiama atsakovo pozicija nustatytų aplinkybių atžvilgiu.
Paaiškina, jog kosmetikos prekės iki 2021 m. sausio mėn., kuriomis prekiavo Bendrovė sudarė daugiau nei 60 prekių rūšių. Siekiant plėtoti verslą, Bendrovėje buvo pradėta pardavinėti moteriškas kojines, kurios buvo parduodamos su Bendrovės prekės ženklu bei antibakteriniais ir antivirusiniais purškalais. Atsakovui buvo paaiškinta, kad savikainai neatitikus pajamų, Bendrovė laikinai nustojo prekiauti kosmetika ir susikoncentravo ties keramikos prekyba. Šiuo metu didžiausios Bendrovės išlaidos sudaro darbo užmokesčio išmokėjimas.
Akcentuoja, kad atsakovui pateikta informacija apie darbuotojų darbo funkcijas ir darbo laiką yra išsami. Atsakovo Sprendime pateikta formuluotė neatskleidžia, kokios informacijos iš tikrųjų klausė atsakovas ir kokios pareiškėjas nepateikė. Bendrovės darbuotojams buvo mokamas darbo užmokestis, todėl nėra pagrindo teigti, jog darbuotojai neatliko jiems priskirtų funkcijų. Tokiu būdu atsakovas nepagrįstai nustatė, jog darbuotojams faktiškai nedirbant buvo mokamas darbo užmokestis. Pareiškėjo vertinimu, jis šiuo metu yra pateikęs visus dokumentus ir informaciją atsakovui, tarp jų ir sandėliavimo sutartis su (duomenys neskelbtini). Be to, atsakovas sukuria tariamo nedrausmingumo foną, primesdamas Bendrovei pareigą kaupti asmens duomenis apie pirkėjus, kuriems nebūtina teikti asmens dokumentų.
Nurodo, kad atsakovas Sprendimo motyvus dėl ūkinės veiklos sumažėjimo surašė neatsižvelgdamas į dėl COVID-19 pandemijos Lietuvoje paskelbtą ekstremaliąją situaciją, du karantinus, nuotolinį darbą bei dažnas darbuotojų prastovas. Tačiau Bendrovė neturi galimybės skelbti net darbuotojų prastovų, kadangi tokiu atveju Bendrovė neatitiks Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Atsakovas taip pat neatsižvelgė į aplinkybę, jog Bendrovei laikotarpiu nuo 2019 m. iki 2021 m. pavyko sumažinti nuostolius nuo 10 511 Eur iki 2 190 Eur. Pareiškėjas 2019 m. pirko kosmetiką ir keramines plyteles, dokumentai yra ir gali būti pateikti teismui. 2020 m. Bendrovė iš UAB (duomenys neskelbtini) įsigijo daugiau nei 13 palečių keramikos plytelių, kurių šiuo metu sandėlyje liko apie pusę, kita dalis išparduota.
Pažymi, kad Bendrovės darbuotojams mokamas kelis kartus didesnis mėnesinis atlyginimas, nei Bendrovės akcininkams. Šiuo metu Bendrovė neturi galimybių mokadekvataus atlyginimo akcininkams už darbą. Pareiškėjas nurodo, kad gauna 200 Eur atlyginimą, tačiau iš individualios veiklos uždirba daugiau nei 2 000 Eur per mėnesį. Todėl atsakovas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo ekonominiai santykiai nėra ilgalaikiai su Lietuva. Nesant ilgalaikių ekonominių ryšių, pareiškėjas nebūtų išsilaikęs tokį ilgą laiką. Pareiškėjo sutuoktinė sėkmingai išlaikius Lietuvos Konstitucijos ir valstybinės kalbos egzaminus, jo vaikų mokymosi rezultatai įvertinti aukštais pažymiais.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti. Nurodė, kad Bendrovės finansinė padėtis yra bloga dėl Covid situacijos. Paaiškino, kad Bendrovėje 2021 m. dirbo jis su žmona ir dar 2 darbuotojai, kurių pavardžių nežino, tik žino, kad viena darbuotoja (duomenys neskelbtini) mirė nuo Covid. Nurodė, kad negali pasakyti koks buvo Bendrovės pelnas 2021 m. metais, kiek ir kokių turėjo klientų, kadangi už prekes buvo mokama grynais pinigais, prekiavo elektroniniu būdu. Teigė, kad 2019-2021 m. jis pardavinėjo kosmetiką, keramiką, turėjo sandėlius.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 37–42).
Nurodo, kad Bendrovė tariamai vykdomai veiklai pagrįsti pateikė dar 2020 m. pradžioje ir vėlesniu laikotarpiu išrašytas sąskaitas faktūras, tačiau nepateikė jų apmokėjimą patvirtinančių dokumentų. Dalis sąskaitų faktūrų buvo išrašytos asmenims, tarpininkaujantiems trečiųjų šalių piliečiams, siekiantiems gauti leidimus laikinai gyventi, taip pat asmenims, kurie tiesiogiai susiję su Bendrovės dalyviais. Bendrovės banko sąskaita yra užblokuota dėl SODRAI nemokamų socialinio draudimo įmokų, o asmeninėje pareiškėjo (Bendrovės direktoriaus) banko sąskaitoje vykusios finansinės operacijos Bendrovės vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje nepatvirtina.
Pastebi, jog UAB (duomenys neskelbtini) sudarytų sutarčių vykdymas ar užsakymų perėmimas nepatvirtina Bendrovės, kurios dalyvis yra pareiškėjas, veiklos vykdymo. Pareiškėjo abstrakčių paaiškinimų teikimas, negalėjimas pateikti savo bei Bendrovėje įdarbintų asmenų atliktų darbų bei vykdytų funkcijų aprašymo per pastaruosius 6 mėnesius iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pateikimo kelia pagrįstų abejonių dėl Bendrovėje įdarbintų asmenų realių darbo funkcijų atlikimo. Įtarimus, jog Bendrovės ūkinė veikla praktiškai nėra vykdoma (vykdoma itin mažomis apimtimis) sustiprina ir tai, kad pastaruosius metus Bendrovės pardavimo pajamos buvo itin mažos. Migracijos departamento vertinimu, vienos ar kelių mažos vertės statybinių prekių (šiuo atveju – keramikos plytelių) gavimas per vienerius metus, kurios, be kita ko, yra tariamai parduodamos Bendrovės darbuotojos sutuoktiniui ar tarpininkavimo paslaugas teikiantiems asmenims, nesudaro pagrindo nepertraukiamam pareiškėjo buvimui Lietuvos Respublikoje.
Teigia, kad informacija apie B. P. vykdomą tarpininkavimo veiklą buvo įvertinta duomenų visumoje, tai nebuvo savarankiškas pagrindas dėl ko pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas pateikė sąrašą asmenų, kurie tariamai pirko keramines plyteles, t. y. B. P., D. A., kuris yra buvęs B. P. sutuoktinės valdomos įmonės direktorius, ir K. P.. Be to, K. P. nuo 2021 m. rugpjūčio 2 d. iki 2021 m. rugsėjo 24 d. buvo įdarbintas B. P. vadovaujamoje įmonėje UAB (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktus duomenis, akivaizdu, kad siekiant imituoti Bendrovės veiklą buvo sudaromos sutartys su tarpusavyje susijusiais asmenimis. Pareiškėjo asmeninės banko sąskaitoje duomenų apie klientų atsiskaitymą už įsigytas prekes, išskyrus D. A. pusę pervestos sumos už tariamai įsigytas prekes (200 Eur), nėra.
Motyvuojamoji dalis
Paaiškina, jog Bendrovės neva vykdytą ūkinę komercinę veiklą patvirtinančios sutartys sudarytos su tarpusavyje susijusiomis, tų pačių asmenų valdomomis įmonėmis, kurios realiai veiklos nevykdė, Bendrovės darbuotojų darbo procesas nenustatytas, darbuotojai nerasti, kai kurių darbuotojų gyvenamoji vieta netgi deklaruota ne Lietuvoje. Bendrovės veiklos adresu bendrovės nėra arba jai teikiama tik virtualaus biuro paslauga. Pareiškėjas nurodė gyvenamąją vietą, kurioje gyvena dar 13 užsieniečių. Šiuo atveju pareiškėjo Migracijos departamentui pateikti dokumentai liudija tik pareiškėjo ketinimus imituoti Bendrovės veiklą.
Pastebi, kad pareiškėjo pateikta sutartis (2019 m. vasario 25 d. UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) prekių sandėliavimo sutartis) nepagrindžia Bendrovės veiklos, kuri yra vertinama dėl pareiškėjo atitikimo Įstatymo keliamiems reikalavimams, nes ją sudarė ne Bendrovė, bet visiškai kiti juridiniai asmenys. Be to, 2021 m. rugsėjo 10 d. Migracijos departamento rašte Nr. 21SD1030 buvo tiksliai nurodyta, kokios informacijos buvo paprašyta pareiškėjo, t. y. visų Bendrovėje įdarbintų asmenų pareigybių aprašymus ir išsamų kiekvieno Bendrovės darbuotojo, įskaitant pareiškėjo, 2021 m. sausio mėn. – 2021 m. rugpjūčio mėn. atliktų darbų (teiktų paslaugų), vykdytų funkcijų aprašymą, tačiau pareiškėjas nurodė tik Bendrovėje įdarbintų asmenų darbo vietas ir faktinį darbo laiką. Be kita ko, kad šiuo atveju asmens duomenų kaupti nebūtina, tačiau turėti dokumentus, patvirtinančius užsakymus ir užsakymų įvykdymą, jų apmokėjimą, pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu, turėtų turėti.
Pažymi, jog nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, kad atsakovas neatsižvelgė į COVID-19 pandemijos sukeltų padarinių ekonomikai, kas neva turėjo neigiamą įtaką ir Bendrovės veiklai. Tačiau Įstatymo 45 straipsnio nuostatos yra imperatyvios ir aplinkybių, jog pareiškėjas jų neatitinka, nustatymas yra pakankamas pagrindas pareiškėjui nepakeisti leidimo laikinai gyventi.
Atsakovo atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 21S39342, kuriuo atsisakyta pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo (I t., b. l. 8–13).
Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 6 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi (I t., b. l. 43–47).
Atsakovas nagrinėdamas pareiškėjo prašymą 2021 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. 21SD1031 įpareigojo pareiškėją iki 2021 m. rugsėjo 30 d. pateikti atitinkamus duomenis. Taip pat informavo, jog prašymo nagrinėjimo terminas sustabdomas nuo šio pranešimo išsiuntimo dienos ir bus atnaujintas pateikus reikalingus duomenis (I t., b. l. 208–209).
Pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 23 d. pateikė paaiškinimus, pagal atsakovo rašte nurodytą paklausimą (I t., b. l. 210–212).
Migracijos departamentas 2021 m. lapkričio 12 d., įvertinęs surinktus duomenis, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei Įstatymo 35 straipsnio 14 punktu, priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjo pateikti duomenys neatitinka tikrovės ir pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu (I t., b. l. 8–13).
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 23 d. iki 2021 m. rugpjūčio 11 d., prašymo teikimo metu).
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.
Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte reglamentuota, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Akcentuotina, kad šia Įstatymo nuostata mažinama fiktyvių įmonių steigimo rizika ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017 ir kt.).
Pagal Įstatymo bei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas būtent užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vykdomos ir ketinamos toliau užsiimti teisėtos veiklos pagrindu, tenka pareiga kompetentingai institucijai pateikti duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą (žr., pvz., LVAT 2017 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4567-624/2017). Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai, patvirtinantys leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3442-756/2017).
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje išvardintos faktinės aplinkybės suponuoja normoje įtvirtintos taisyklės taikymą, t. y. nurodoma, kada išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu, duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė; pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą – jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė; pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą – jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.
Iš teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas ar panaikintas jau išduotas leidimas laikinai gyventi.
LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien tik Įstatymo 45 straipsnyje nustatytų sąlygų egzistavimas per se (pats savaime) nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016). Pabrėžtina, jog iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ir“ akivaizdu, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvūs, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šioje normoje įvirtintų reikalavimų (sąlygų) visumą. Lingvistiniu teisės aiškinimo metodu aiškinant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, konstatuotina, jog išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi gali būti atsisakoma, nustačius bent vieną šiame punkte nurodytą pagrindą: duomenys, kuriuos pateikė užsienietis, norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės; yra buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai; yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas; įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi.
Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis užsiima ir ketina toliau užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje kaip Bendrovės direktorius, kuriam priklauso 1 000 vnt. Bendrovės paprastųjų 28,96 Eur nominalios vertės akcijų. Pareiškėjas teikdamas prašymą taip pat kartu pateikė du Bendrovės verslo planus (iki 2021 m. sausio 1 d. ir po), 2021 m. su VšĮ (duomenys neskelbtini) sudarytą negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 2/1 kopiją, 2021 m. gegužės 27 d. su UAB „(duomenys neskelbtini) sudarytos patalpų nuomos sutarties kopiją, 2019 m. vasario 25 d. UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) sandėliavimo sutarties kopiją, sąskaitas faktūras, rašytinius paaiškinimus, asmeninį banko sąskaitos išrašą. Iš byloje esančių duomenų taip pat nustatyta, kad Migracijos departamentas 2021 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. 21SD1030 įpareigojo pareiškėją pateikti paaiškinimus, pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 26 d. pateikė rašytinius paaiškinimus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, įvertinęs byloje pateiktus pareiškėjo bei Migracijos departamento duomenis, pareiškėjo skunde bei atsakovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, sutinka su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjo pateikti duomenys neatitinka tikrovės ir asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu.
Teismas pažymi, jog pareiškėjo pateikta 2019 m. vasario 25 d. UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) sudaryta prekių sandėliavimo sutartis bei už šios paslaugos teikimą Bendrovei išrašytos sąskaitos faktūros nepatvirtina ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo Bendrovės veiklos vykdymo, kadangi minėta sutartimi nėra patvirtinama Bendrovės vykdoma ūkinė-komercinė veikla (I t., b. l. 178–190). Tokia išvada darytina atsižvelgus į tai, kad pateikta sutartis yra sudaryta tarp kitų juridinių asmenų. Pareiškėjo skundo argumentai, jog jis ne kartą bandė susisiekti su UAB (duomenys neskelbtini), kad ji sudarytų naują prekių sandėliavimo sutartį su Bendrove laikytini deklaratyviais ir niekaip nepaneigiantys atsakovės padarytos išvados. Taigi vertintina, jog 2019 m. vasario 25 d. UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) sudaryta prekių sandėliavimo sutartis niekaip nepagrindžia Bendrovės realios veiklos, todėl negalėjo būti kaip atitinkanti Įstatymo keliamus reikalavimus.
Pastebėtina, jog pareiškėjas įpareigotas atsakovo pateikė paaiškinimus (I t., b. l. 210–212), kuriuose pateikė asmenų sąrašą, kurie per 2021 m. įsigijo parduodamos kosmetikos. Nurodė šiuos asmenis – B. P., D. A., F. C., K. P., D. A. ir jų kontaktinius numerius. Atsakovas vertindamas pareiškėjo prašymą nustatė, jog B. P. yra žinomas kaip asmuo, kuris aktyviai teikia tarpininkavimo paslaugas trečiųjų šalių asmenims, siekiantiems gauti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. F. C. Bendrovėje įdarbintos kasininkės sutuoktinis, D. A. yra buvęs B. P. sutuoktines valdomos įmonės direktorius. Taip pat K. P. nuo 2021 m. rugpjūčio 2 d. iki 2021 m. rugsėjo 24 d. buvo įdarbintas B. P. vadovaujamoje įmonėje UAB (duomenys neskelbtini). Taigi, šiuo atveju sutiktina su atsakovu, jog siekiant imituoti Bendrovės veiklą buvo sudaromos sutartys su tarpusavyje susijusiais asmenimis. Be to, pareiškėjas tik formaliai nurodė šiuos asmenis, tačiau nepateikė duomenų, kurie pagrįstų užsakymų vykdymą, jų apmokėjimą. Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis neturi pareigos saugoti ir kaupti tokius duomenis, tačiau teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiga įrodyti ketinimų vykdyti teisėtą veiklą Lietuvoje realumą tenka būtent pareiškėjui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2018 m. birželio 19 d. nutartis eA-4312-556/2018). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas Bendrovės vykdomos realios veiklos šiuo aspektu neįrodė.
Teismas sutinka su pareiškėjo skundo argumentais, jog atsakovo padaryta išvada, kad B. P. su savo sutuoktine vykdo tarpininkavimo veiklą nepaverčia Bendrovės veiklos fiktyvia, tačiau nurodytų aplinkybių visuma kelia abejonių dėl Bendrovės realiai vykdomos veiklos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, jog pareiškėjas grįsdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė 18 sąskaitų faktūrų, kurias Bendrovė išrašė fiziniams asmenims nuo 2020 m. vasario 4 d. iki 2021 m. birželio 21 d., iš kurių 3 buvo išrašytos B. P., F. C. (tarpusavyje susijusiems asmenimis). Taip pat pateiktos 6 sąskaitos-faktūros nepatvirtino Bendrovės vykdomos veiklos 2021 m. bei pastaruosius 6 mėn. iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi. Be to, sąskaitos faktūros pateiktos be apmokėjimą patvirtinančių dokumentų.
Kaip matyti iš Sprendimo, Migracijos departamentui abejonių dėl Bendrovės veiklos realumo sukėlė ir Bendrovėje įdarbintų asmenų vykdoma veikla. Pareiškėjas įpareigotas atsakovo pateikė duomenis apie Bendrovėje dirbančius asmenis. Nustatyta, jog pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose (I t., b. l. 210–212) nurodė, kad jis yra Bendrovės bei UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, pareiškėjas nurodė, kad jis atsakingas už visapusišką priežiūrą, sutarčių sudarymus, visų rūšių užsienietiškų produktų tiekimą ir importą. Teikdamas duomenis apie kitus Bendrovėje įdarbintus asmenis, pareiškėjas nurodė tik jų darbo vietas ir faktinį darbo laiką. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas detalius darbuotojų pareigybių aprašymus būtų pateikęs teismui, todėl sutiktina su atsakovu, jog kyla pagrįstų įtarimų, kad per pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo Bendrovėje įdarbinti asmenys realių darbinių funkcijų neatliko.
Vertinant pareiškėjo paaiškinimus ir informaciją apie atsiskaitymus už suteiktas ar gautas paslaugas, atsakovas taip pat nustatė, jog Bendrovės banko sąskaita 2020 m. po nesėkmingų kosmetikos pardavimų buvo užblokuota. Teismo nuomone, šios aplinkybes taip pat verčia abejoti Bendrovės realiai vykdoma veikla.
Teismas vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, jog atsakovas Sprendime ydingai ir nemotyvuotai pamini tam tikras aplinkybes, pvz., kad iš pareiškėjo sąskaitos išrašo matyti, kad dauguma pareiškėjo finansinių operacijų yra reguliarūs mokėjimai (duomenys neskelbtini) ir gautų laimėjimų įskaitymai, mokėjimai už kasdienines prekes, grynųjų pinigų įnešimo operacijos, atlikti pervedimai už patalpų nuomą ir nepagrindžia šių aplinkybių poveikio galutiniam sprendimui, pažymi, jog šiuo atveju nurodyta aplinkybė nelaikytina savarankišku pagrindu dėl ko pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, tačiau ši aplinkybė buvo įvertinta pateiktų įrodymų visumoje kaip nepatvirtinanti pareiškėjo Bendrovės vykdomos veiklos.
Teismas akcentuoja, jog šiuo atveju atsisakant pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, savaime neužkerta kelio pareiškėjui dalyvauti Bendrovės veikloje. Pareiškėjo pateikti paaiškinimai apie jo veiklą Bendrovėje yra labai abstraktūs ir neleidžia daryti išvados, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas Bendrovės veiklos valdymui ir vystymui. Pažymėtina, kad nenustatytos jokios darbo funkcijos, kurias pareiškėjas turi atlikti būtinai būdama Lietuvoje. LVAT yra ne kartą pažymėjęs, jog užsieniečio buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonės (žr., pvz., LVAT 2018 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3080-1062/2018 ir kt.).
Teismo vertinimu, byloje esantis duomenys ir faktų visuma leidžia daryti išvadą, kad Bendrovės veikla yra tik imituojama. Nagrinėjamu atveju buvo nustatytas ne vienas veiksnys, dėl kurio gali atsirasti pagrindas manyti, jog Bendrovė yra fiktyvi: pateikti Bendrovės steigimo dokumentuose nurodytos vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje dokumentai neįrodo, kad Bendrovė realiai vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje, yra požymių, kad dalis sąskaitų faktūrų buvo išrašytos asmenims, tarpininkaujantiems trečiųjų šalių piliečiams, siekiantiems gauti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Bendrovės banko sąskaita yra užblokuota, Bendrovės vykdoma veikla yra nuostolinga ir itin mažos apimties, darbuotojų įdarbinimas Bendrovėje yra fiktyvus. Šių nustatytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą spręsti, kad pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, realiai neketindamas užsiimti nurodyta veikla, jo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie, nei oficialiai deklaruojami, ir jo pateikti duomenys neatitinka tikrovės.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo ginčijamas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimas sprendimą Nr. 21S39342 priimtas tinkamai išanalizavus faktines aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl yra teisėtas bei pagrįstas, jo naikinti teismas neturi pagrindo. Todėl netenkintinas ir išvestinis pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame Sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Pareiškėjas prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimamas sprendimas. Nagrinėjamoje byloje atmetus pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo K. T. skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.