- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Data
- 2013-01-28
- Bylos Nr.
- I-4-257/2013
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laisvutė Kartanaitė (pran.), Donatas Daunys, Marytė Švažienė
- Pareiškėjas
- K. P.
- Atsakovas
- Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
- Advokatai
- Vanda Laukevičienė, Aldevinas Ščigla
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš posėdžio pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Laisvutės Kartanaitės, kolegijos narių teisėjų Donato Daunio ir Marytės Švažienės,
nedalyvaujant atsakovės Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo K. P. skundą atsakovei Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. SP-3092(7.1692) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“ panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjas K. P. Šiaulių apygardos administraciniam teismui padavė skundą, kuriuo prašo panaikinti 2012 m. rugpjūčio 27 d. Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau ir Tarnyba) sprendimą Nr. SP-3092(7.1692) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas K. P. nurodė, kad visi įvykiai buvo nuo 2003 metų. Jis kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą dėl neteisėtų antstolės veiksmų, nes buvo parduotas jo turtas. Šiaulių apygardos teismas nepriteisė negautų pajamų, kadangi nebuvo įrodytas ieškinys. Kasacine tvarka civilinė byla yra išnagrinėta 2012-03-15. Jis 2012-05-21 kreipėsi į Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl teisinės pagalbos suteikimo ir nurodė, kad jam reikalingas advokatas tiek dėl turtinės žalos, tiek dėl neturtinės žalos. Įrodinėjant turtinę žalą, turėtų būti skirtos ekspertizės turto vertei nustatyti – kiek kainavo miškas varžytynių metu, nes jam buvo atimta galimybė disponuoti miško sklypu. Jam buvo paskirtas advokatas A. Ščigla, kurio paslaugų jis atsisakė dėl advokato prastos reputacijos. Vėliau jam buvo paskirta advokatė V. Laukevičienė, kuri pasižiūrėjusi jo surinktą medžiagą, tačiau jam išsamiai nepaaiškinusi, atsisakė dalyvauti bylos paruošimo procese, motyvuodama tuo, kad įvykiai seni, nepakanka surinktų įrodymų, kuriais jis grįs ieškinį. Mano, kad Tarnyba nepagrįstai priėmė skundžiamą sprendimą, nes jame nenurodė, dėl kokių priežasčių Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jam neskyrė advokato dėl neturtinės žalos priteisimo. Sprendime kalbama tik apie turtinę žalą. Mano, kad Tarnyba netinkamai išnagrinėjo jo prašymą, nepaaiškino aplinkybių, dėl ko vienu atveju buvo skirtas advokatas, o kitu atveju advokato nebeskyrė. Prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir skirti jam nemokamą antrinę teisinę pagalbą.
Atsiliepimas
Atsakovės Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu. Teismui pateiktame atsiliepime Tarnyba (b. l. 56-57) nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas pateiktas Tarnybai 2012 m. gegužės 21 d. yra turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas dėl antstolių neteisėtų veiksmų.
Tarnyba 2012 m. liepos 24 d. gavo advokatės Vandos Laukevičienės 2012-07-20 pareiškimą, kad atstovavimas pareiškėjui neperspektyvus, nes ji nustatė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra išnagrinėtas Šiaulių apygardos teismo 2010-05-11 sprendimu ir Lietuvos Aukščiausio Teismo 2012-03-15 nutartimi, kurie ieškinio dalį dėl žalos reikalavimo atmetė.
Tarnyba įvertinusi advokatės pareiškimą nustatė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo išnagrinėtas Šiaulių apygardos teismo 2010-05-11 civilinėje byloje Nr. 2-130-372/2010, Lietuvos apeliacinio teismo 2011-06-10 civilinėje byloje Nr. 2A-287/2011, Lietuvos Aukščiausio Teismo 2012-03-15 civilinėje byloje Nr. 3K-3-93/2012.
Pažymėjo, kad teismai nagrinėjo žalos klausimą, pareiškėjo ieškinį šioje dalyje atmetė, todėl Tarnybai nustačius, kad žalos klausimas išspręstas, daro išvadą, jog atstovavimas byloje neperspektyvus.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodo, kad tuomet, kai pareiškėjas pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, Tarnyba nematė Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 11 straipsnio 6 dalyje 2 punkte numatyto pagrindo atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą. Informacija apie atstovavimo, kai yra priimtas sprendimas teikti antrinę teisinę pagalbą, neperspektyvumą paprastai gaunama iš advokato, teikiančio antrinę teisinę pagalbą, pranešimų (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis), taip pat iš teismų priimtų procesinių sprendimų, asmens, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, paaiškinimų ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-2665-11). Pažymėjo, kad neturi įtakos antrinės teisinės pagalbos nutraukimui, ar pareiškėjo prašymo vertinimo metu ar antrinės teisinės pagalbos teikimo metu yra nustatoma, kad pareiškėjo reikalavimas yra tuo pačiu klausimu, dėl kurio yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, nes nustačius šias aplinkybes antrinės teisinės pagalbos teikimas vertintinas kaip neperspektyvus ir turi būti nutrauktas vadovaujantis VGTPĮ 11 str. 6 d. 2 p. arba atitinkamai 23 str. 1 d. 9 p.
Pažymėjo, kad advokatė Vanda Laukevičienė yra antra advokatė, paskirta teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, kadangi pareiškėjas net nepabendravęs su advokatu Aldevinu Ščigla (taip nurodo 2012 m. birželio 6 d. pranešime reg. Nr. GD-332(7.1692) advokatas Aldevinas Ščigla) išreiškė nepasitikėjimą šiuo advokatu, ir esant Aldevino Ščiglos sutikimui, jis buvo pakeistas.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad „Priėmus galutinį ir neskundžiamą sprendimą man atsirado galimybė ginti savo pažeistas teises ir reikalauti iš kaltų asmenų mano turtui padaryto nuostolių atlyginimo <...> Tarnyba, priimdama sprendimą, neturėjo teisinio pagrindo kategoriškai pasisakyti dėl ieškinio senaties, nes šis klausimas gali būti sprendžiamas tik teismo, o esant šalies prašymui dėl termino atnaujinimo – šis klausimas taip pat nagrinėjamas teisme“. Tačiau Tarnyba sprendime tik pakartojo įsiteisėjusio teismo sprendimo motyvaciją dėl senaties termino, taip pat ir tai, kad pareiškėjo klausimas jau yra išspręstas, o sprendimas įsiteisėjęs. K. P. neturėdamas teisinio išsilavinimo bei teisinių žinių neteisingai suvokia ir įvertina savo reikalavimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. kovo 15 d. nutartimi paliko galioti 2010 metų gegužės 11 d. Šiaulių apygardos teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-130-372/2010 dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ir žalos atlyginimo. Šiuo sprendimu teismas iš esmės išnagrinėjo pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo ir priėmė sprendimą atmesti ieškovo K. P. reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo. Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodė, kad „<...> ieškovas nepagrįstai reikalauja apginti savo teises dviem būdais – pripažinus turto varžytinių aktą negaliojančiu, taikyti restituciją ir papildomai reikalauja nuostolių atlyginimo.<...> Teismas sutinka su Teisingumo ministerijos atstovo ir atsakovės Vaivos Šimkienės prašymais taikyti senaties terminą dalyje dėl žalos atlyginimo“. Kaip matyti iš 2011 m. birželio 10 d. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-287/2011, pareiškėjas sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu (III dalies 6 pastraipa cit.: „Ieškovas K. P. prašo skundą atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.“) ir neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmestas jo reikalavimas dėl žalos atlyginimo. Esant tokiai situacijai, įstatymas nenumato galimybės vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
Kaip ne kartą yra pažymėję Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi. K. P. atveju kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo prielaidų nėra. Pagal LR CPK 137 str. 2 d. 4 str., teismas atsisako priimti ieškinį, jei yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. LR CPK 137 str. 2 d. nurodyti atsisakymo priimti ieškinį atvejai yra asmens teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos principo išimtys. Įvertinus visą šią situaciją, akivaizdu, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, o atstovavimas byloje dėl žalos atlyginimo yra neperspektyvus, kadangi nėra galimybės parengti teismui teiktiną procesinį dokumentą, atitinkantį įstatymų reikalavimus, todėl Tarnyba pagrįstai 2012 m. rugpjūčio 27 d. priėmė sprendimą Nr. SP-3092(7.1692) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“.
Sprendime aiškiai nurodyti pagrindiniai faktai, t. y. kad pareiškėjo reikalavimas jau išspręstas 2010 m. gegužės 11 d. Šiaulių apygardos teismo sprendimu ir 2012 m. kovo 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, pateikiamas teisinis pagrindas (VGTPĮ 23 str. 1 d. 9 p.), kuriuo Tarnyba rėmėsi priimdama sprendimą Nr. SP-3092(7.1692), sprendimas pasirašytas asmens, Tarnybos direktoriaus įgalioto pavaduoti direktorių. Todėl K. P. skundas dėl Tarnybos sprendimo Nr. SP-3092(7.1692) panaikinimo yra nepagrįstas. Prašo atmesti K. P. skundą kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo K. P. skundas tenkintinas.
Pareiškėjas K. P. ginčija Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. SP-3092(7.1692) teisėtumą.
Nagrinėjamoje byloje nustatyti faktiniai duomenys, jog 2012 m. gegužės 21 d. pareiškėjas K. P. Tarnybai pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje. Prašyme nurodė, kad reikalinga antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurią patyrė dėl antstolių neteisėtų veiksmų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino visus antstolio veiksmus neteisėtais. Turtinės žalos dydis – apie 395 000 Lt, neturtinė žala – 300 000 Lt. Reikalingas advokatas procesiniams dokumentams suruošti ir atstovauti pirmos instancijos teisme (b. l.14-18). 2012 m. gegužės 21 d. Tarnyba priėmė sprendimą Nr. SP-2009-(7.1692) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“, kuriuo nusprendė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui K. P. civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, rengiant procesinius dokumentus teismui ir atstovaujant pareiškėjo interesams civilinę bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Antrinei teisinei pagalbai teikti paskyrė advokatą Aldeviną Ščiglą (b. l. 35-36). 2012 m. gegužės 30 d. pareiškėjas Tarnybai pateikė prašymą pakeisti advokatą (b. l. 37). 2012 m. birželio 19 d. Tarnyba priėmė sprendimą Nr. SP-2369(7.1692) „Dėl advokato pakeitimo“. Antrinei teisinei pagalbai teikti skirta advokatė Vanda Laukevičienė (b. l. 40). Pareiškėjas K. P. 2012 m. liepos 20 d. pateikė Tarnybai prašymą dėl advokato pakeitimo, kur nurodė, kad advokatė Vanda Laukevičienė asmeniškai pažįstama su atsakovu, turi išankstinę nuomonę, kad bylos neverta pradėti (b. l. 43). 2012 m. liepos 24 d. Tarnyba gavo advokatės Vandos Laukevičienės pranešimą, kuriame buvo nurodyta, kad susipažinusi su K. P. dokumentais, pareiškėjui paaiškino, jog nėra įstatyminio pagrindo rengti dokumentus teismui. Jo reikalavimas jau yra išspręstas Šiaulių apygardos teismo 2010-05-11 sprendimu bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-03-15 nutartimi. Reikalavimui dėl žalos atlyginimo yra suėjęs senaties terminas, tai nurodė ir teismai, atmesdami pareiškėjo reikalavimą, kitų pagrindų pareikšti ieškinį nėra (b. l. 41). 2012 m. rugpjūčio 27 d. Tarnyba priėmė sprendimą Nr. SP-3092(7.1692) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“, kuriuo vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu nusprendė nuo 2012-08-27 nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą K. P. civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo; informuoti apie nutraukimą pareiškėją K. P. ir advokatę Vandą Laukevičienę. Šiame sprendime Tarnyba nurodė, kad išnagrinėjusi pateiktą informaciją nustatė, jog 2010-05-11 civilinėje byloje Nr. 2-130-372/2010 Šiaulių apygardos teismas jau yra pasisakęs dėl žalos atlyginimo – negautų pajamų, kurias pareiškėjas būtų turėjęs, jei nebūtų neteisėtų veiksmų (CK 6.249 str. 1 d.). Kiekviena šalis privalo įrodyti savo reikalavimus arba atsikirtimus į juos (CPK 178 str.). Teismas padarė išvadą, kad ieškovas to nepadarė. Taip pat Tarnyba atsižvelgė į advokatės V. Laukevičienės pranešimą, kad Šiaulių apygardos teismo, Lietuvos apeliacinio teismo sprendimuose ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nustatyta, kad pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo yra suėjęs senaties terminas. Advokatė mano, kad kitų pagrindų pareikšti ieškinį nėra. Todėl Tarnyba dėl atstovavimo byloje neperspektyvumo nutraukė teisinę pagalbą pareiškėjui (b. l. 6-7, 45-47).
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, nustato Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (Valstybės žinios, 2000, Nr. 30-827; Valstybės žinios, 2005, Nr. 18-572). Šio įstatymo 11–12, 23 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama, nutraukiama.
Pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz. 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010), nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus. Atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi.
Sprendžiant, ar yra pagrindas atsisakyti suteikti (kaip ir nutraukti) antrinę teisinę pagalbą, negali būti nagrinėjami tokie klausimai, kuriuos spręsti yra priskirta teismo kompetencijai. Nors VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktų taikymas siejamas su atitinkamų teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmę išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad neabejotina, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas akivaizdžiai nepagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą. Bet įstatymo leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai. Tarnyba, spręsdama dėl teisinės pagalbos pareiškėjui suteikimo ir dėl jos nutraukimo, turi teisę atlikti pirminį pareiškėjo reikalavimų vertinimą. Pareiškėjo, kuris pats inicijuoja ginčą, siekiamas teisinis rezultatas yra jo reikalavimo patenkinimas teisme. Vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu bei susiformavusia teismų praktika, Tarnybos turi teisę ir pareigą atlikti vertinimą ne tik tuo aspektu, ar yra pakankamai prielaidų kreiptis į teismą, bet ir siekiant nustatyti, ar pareiškėjo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, reikalavimas bus patenkintas teisme (bus pasiektas siekiamas rezultatas). Šį vertinimą Tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą.
Šiuo konkrečiu atveju Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, gavusi advokatės Vandos Laukevičienės pareiškimą, turėjo teisę bei pareigą vertinti atstovavimo byloje perspektyvumą – įvertinti ne tik advokato, teikiančio antrinę teisinę pagalbą, pranešime pateiktą informaciją, bet ir kitus informacijos šaltinius, susijusius su antrinės teisinės pagalbos teikimo dalyku, asmens, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, paaiškinimus, jo pateiktus dokumentus ir kt., tačiau, teismo nuomone, to nepadarė. Tarnyba, remdamasi Šiaulių apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-130-372/2010, nurodė, kad teismas yra pasisakęs dėl žalos atlyginimo – negautų pajamų, kurias pareiškėjas būtų turėjęs, jei nebūtų neteisėtų veiksmų (CK 6.249 str. 1 d.) ir atsižvelgdama į advokatės V. Laukevičienės pranešimą, kad Šiaulių apygardos teismo, Lietuvos apeliacinio teismo sprendimuose ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nustatyta, kad pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo yra suėjęs senaties terminas, o advokatės nuomone, kitų pagrindų pareikšti ieškinį nėra, nusprendė, kad atstovavimas byloje neperspektyvus. Atsiliepime Tarnyba nurodė (b. l. 56-57), kad esant tokiai situacijai, įstatymas nenumato galimybės kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Teismo nuomone, tarnyba privalėjo paaiškinti pareiškėjui, kad CK 6.249 straipsnyje yra ne vienas pagrindas žalai atlyginti, t. y. ne tik negautos pajamos, kaip buvo pareikštas ieškinys Šiaulių apygardos teismui, tačiau turtinė žala yra ir asmens turto netekimas, tiesioginiai nuostoliai, kuriuos asmuo būtų turėjęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, ir kt. ir ne visais šiame straipsnyje nurodytais pagrindais K. P. pareiškė ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo Šiaulių apygardos teisme. Šiaulių apygardos teismas dėl žalos atlyginimo K. P. nurodytu pagrindu taikė ieškinio senaties terminą bei nurodė, kad pareiškėjas senaties termino atnaujinti neprašė.
Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis). Tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Viena vertus, ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai (Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 nutarimu Nr. 39). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais. Jeigu ji priklausytų vien nuo asmens vidinio suvokimo, ieškinio senaties termino eigos pradžia taptų per daug nekonkreti ir neapibrėžta, o ieškinio senaties instituto praktinis taikymas neatitiktų pirminio sumanymo – užtikrinti visuomeninių santykių stabilumą, skatinti nukentėjusiuosius asmenis operatyviai kreiptis į teismą, garantuoti tinkamą ir efektyvų bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Todėl turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas, skirtingai nei realaus sužinojimo momentas, sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžiai neturi įtakos, ar egzistuoja reali galimybė faktiškai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Asmens sveikatos ar turtinės padėties pablogėjimas, įstatymo sužinojimas tam tikru momentu ir kitos panašios kliūtys kreiptis į teismą gali būti vertinamos sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo, bet ne jo eigos pradžios momento nustatymo klausimą. Taigi, teismo nuomone, Tarnyba privalo užtikrinti pareiškėjo K. P. galimybę ginti savo subjektines teises tiek dėl žalos atlyginimo kitais įstatyme numatytais pagrindais, tiek dėl ieškinio senaties termino taikymo, priklausomai nuo pareiškėjo paaiškinimų ir pateiktų įrodymų viseto.
Juo labiau, pareiškėjas K. P. bendrosios kompetencijos teisme nereiškė savarankiško reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau 2012 m. gegužės 21 d. prašyme Tarnybai nurodė, kad reikalinga antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje ne tik dėl turtinės, bet ir neturtinės žalos atlyginimo, kurią patyrė dėl antstolių neteisėtų veiksmų. Tačiau Tarnyba, priimdama skundžiamą sprendimą, pasisakė tik dėl atstovavimo byloje neperspektyvumo dėl turtinės žalos atlyginimo, tačiau nieko nepasisakė dėl neturtinės žalos atlyginimo, t. y. visiškai nesprendė šio pareiškėjo reikalavimo, priimtame sprendime nepasisakė dėl jo, nepareikalavo iš pareiškėjo konkrečių įrodymų dėl neturtinės žalos ir jos dydžio.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba netinkamai įvertino visas faktines aplinkybes ir priėmė nepagrįstą sprendimą, todėl Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas Nr. SP-3092(7.1692) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“ panaikintinas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi LR ABTĮ 44-45 str., 85-87 str., 88 str. 1 d. 2 p., teisėjų kolegija,
nusprendžia:
Panaikinti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. SP-3092(7.1692) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“, kuriuo pareiškėjui K. P. nuo 2012-08-27 nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.