Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainos Kukalienės ir Ramūno Šarkos,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Ž. skundą atsakovams Lietuvos kalėjimų tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Skundas patenkintinas iš dalies.

Motyvuojamoji dalis

Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad BVK ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenumato, kad nuteistųjų skirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias gyvenamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti BVK įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012). Taigi pareiškėjo argumentai, kad jis norėjo likti 3-me sektoriuje ir nebuvo jokių aplinkybių, kurios kliudytų jį laikyti tame pačiame sektoriuje, atmestini kaip nepagrįsti. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo argumentus, kad jo perkėlimas į kitą sektorių būtų priežastiniame ryšyje su, kaip nurodoma skunde, pareigūnų siekiu susidoroti su pareiškėju, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą.

Kaip minėta, priimant ginčijamą Įsakymą remtasi Patariamosios nuteistųjų ir suimtųjų teisinės padėties pokyčių ir kitais klausimais Trečiajame sektoriuje komisijos 2022-08-09 posėdžio protokolu Nr. 63-2156 ir 2022-08-10 protokolu Nr.63-2164, taip pat Patariamosios nuteistųjų ir suimtųjų teisinės padėties pokyčių ir kitais klausimais Antrajame sektoriuje komisijos 2022-08-12 posėdžio protokolu Nr. 62-4521. Iš į bylą pateikto 2022-08-09 protokolo Nr. 63-2156 matyti, kad minėto posėdžio metu buvo svarstomas klausimas dėl kitų nuteistųjų perkėlimo į antrąjį sektorių klausimas, tačiau duomenų apie pareiškėjo perkėlimo svarstymą protokole nėra (b. l. 98). Iš 2022-08-12 ir 2022-08-10 posėdžių protokolų matyti, kad svarstymo metu buvo nutarta perkelti M. Ž. iš trečiojo sektoriaus į antrąjį sektorių (b. l. 94-96). Minėtais duomenimis nustatyta, kad svarstymo metu komisija vertino Pravieniškių PN-AK trečiojo sektoriaus Resocializacijos skyriaus specialistės J. Č. 2022-08-10 tarnybinį pranešimą, kuriame nurodyta, kad siekiant gerinti resocializaciją ir įgyvendinti tikslus, tikslinga nuteistąjį M. Ž. perkelti iš trečiojo sektoriaus į antrąjį sektorių. Protokoluose daugiau informacijos nepateikta, t. y. nenurodyta, kokie kiti dokumentai, medžiaga buvo analizuojama priimant sprendimą, nėra nurodyti motyvai, kuriais remdamasi Komisija priėmė minėtą sprendimą. Iš tarnybinio pranešimo rezoliucijos matyti, kad perkelti pareiškėją į 2-jį sektorių siūloma dėl pradėto ikiteisminio tyrimo.

Teismas pažymi, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, kuris savo veikloje privalo, be kita ko, vadovautis ir bendraisiais viešosios teisės principais. Tai reiškia, jog viešojo administravimo subjektas privalo laikytis ir VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintų viešojo administravimo principų, inter alia (be kita ko) įstatymo viršenybės bei objektyvumo principų. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, o administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5-6 punktuose nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Paminėtos VAĮ nuostatos nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Taigi, viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai turi būti aiškūs, tikslūs, nedviprasmiški, leidžiantys suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą (LVAT sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-1395/2008). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (LVAT 2008-11-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008-12-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, jog viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010-08-24 sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010; 2010-11-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-15/2010).

Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, konstatuotina, jog Pravieniškių PN-AK, priimdama skundžiamą Įsakymą, nesilaikė pirmiau nurodytų Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5-6 punktuose įvirtintų reikalavimų. Skundžiamas Įsakymas priimtas iš esmės be jokių motyvų, jame nebuvo tinkamai nurodytos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės. Skundžiamame Įsakyme nenurodyti teisiniai argumentai, nulėmę tokio turinio sprendimo priėmimą. Įsakyme tik išvardinti protokolai, kurių pagrindu priimtas sprendimas dėl pareiškėjo perkėlimo. Pažymėtina, kad patariamosios komisijos protokoluose pareiškėjo perkėlimo į kitą sektorių pagrindas taip pat neatsispindi, o, kaip buvo minėta, Pravieniškių PN-AK trečiojo sektoriaus Resocializacijos skyriaus specialistės tarnybinį pranešimą pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sutinka su pareiškėjo argumentais, kad jam nebuvo aiškus ginčijamo Įsakymo priėmimo pagrindas. Dėl išvardintų priežasčių, skundžiamo Įsakymo dalis dėl pareiškėjo perkėlimo į antrąjį sektorių panaikintina, kaip neatitinkanti VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5-6 punktuose įtvirtintų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų.

Kaip buvo minėta, Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, Sprendime pripažino, kad Įsakymas priimtas pažeidžiant VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kadangi jame tinkamai nenurodytos administraciniam sprendimui įtakos turėjusio aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai, tačiau Kalėjimų departamentas Įsakymą paliko galioti. Kaip matyti iš Kalėjimų departamento sprendimo turinio, šiuo sprendimu pareiškėjui buvo išaiškintos jo perkėlimo į kitą sektorių priežastys, tačiau teismo vertinimu, Kalėjimų departamentui nustačius, kad Įsakymas priimtas nesilaikant Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą Kalėjimų departamentas turėjo panaikinti, kaip neatitinkantį VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5-6 punktuose įtvirtintų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Teismas pažymi, kad Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatų pažeidimas, sudaro savarankišką pagrindą ginčijamam administraciniam aktui panaikinti, tačiau šiuo atveju tai nebuvo padaryta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Kalėjimų departamento sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl taip pat panaikintinas.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė. Šioje administracinėje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Lietuvos kalėjimų tarnybos – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Spęsdamas dėl pareiškėjo argumentų teismas dar kartą pažymi, kad nuteistųjų skirstymas į būrius yra pataisos įstaigos vadovo diskrecijos teisė ir teisės aktai nenumato, kad nuteistųjų skirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias gyvenamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą. Nuteistąjį perkeliant iš tos pačios įstaigos vieno sektoriaus į kitą sektorių, nuteistojo sutikimas nereikalingas. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad ginčijamu Įsakymu pareiškėjas buvo perkeltas į tą pačią (lengvąją) nuteistųjų grupę ir antrajame sektoriuje buvo laikomas lengvosios grupės sąlygomis (b. l. 8, 100), todėl bausmės atlikimo režimo aspektu nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus. Teismo vertinimu, vien tik aplinkybė, kad atsakovas priėmė Įsakymą, kuris neatitiko VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5-6 punktuose įtvirtintų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų ar, kad pareiškėjas nebuvo laiku supažindintas su Įsakymu (atsakovas šios aplinkybės neneigia), teismo vertinimu, nesudaro pagrindo išvadai, kad dėl to pareiškėjui būtų atsiradusios kokios nors neigiamos pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Kaip buvo minėta, nuteistųjų perkėlimas iš tos pačios įstaigos vieno sektoriaus į kitą sektorių yra pataisos įstaigos vadovo diskrecijos teisė ir nuteistieji neturi teisės rinktis, kuriame būryje ar sektoriuje atlikti laisvės atėmimo bausmę. Nors pareiškėjas iki perkėlimo į Pravieniškių PN-AK 2-jį sektorių nebuvo supažindintas su ginčijamu Įsakymu ir Įsakymo kopija jam nebuvo laiku įteikta (minėtą aplinkybę savo išvadoje taip pat konstatavo Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius), tačiau kaip matyti iš bylos duomenų, ši aplinkybė nesutrukdė pareiškėjui apskųsti Įsakymą Kalėjimų departamento direktoriui ir teismui. Teismas pažymi, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytas neigiamas poveikis asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad dėl minėtų aplinkybių (nepakankami motyvuoto sprendimo, pareiškėjo nesupažindinimo su Įsakymu iki perkėlimo į Pravieniškių PN-AK 2-jį sektorių) pareiškėjui būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami.

Pareiškėjas nurodo, kad 10 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje jis buvo laikomas su paprastosios grupės sąlygomis laikomais asmenimis, nors pareiškėjas buvo priskirtas lengvajai grupei. Pažymėjo, kad jis buvo laikomas užrakintas ir jam buvo sumažinta mėnesinė apsipirkimo suma.

Atsakovo atstovas šiuo atveju neneigia aplinkybės, kad dėl vietų trūkumo pareiškėjas buvo laikomas kartu su paprastosios grupės sąlygomis laikomais nuteistaisiais, tačiau pažymėjo, kad pareiškėjas galėjo pasinaudoti visomis teisėmis, kurias jam suteikia Bausmių vykdymo kodeksas. Pažymėjo, kad paprastosios grupės sąlygomis laikomi nuteistieji rakinami tik esant būtinybei, o pareiškėjas buvo kalinamas su nuteistaisiais, kuriuos užrakinti kamerose nebuvo būtinybės.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK 2-jo sektoriaus 10 būrio 5 gyvenamąją patalpą buvo paskirtas laikotarpiu nuo 2022-08-18 iki 2022-08-24 (b. l. 8, 100). Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK 2-me sektoriuje buvo priskirtas lengvajai nuteistųjų grupei.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas, kuris buvo priskirtas lengvajai nuteistųjų grupei, Pravieniškių PN-AK 2-me sektoriuje buvo laikomas kartu su paprastosios grupės nuteistaisiais. BVK 85 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji laikomi rakinamose kamerose. BVK nenumato, kad lengvosios grupės sąlygomis laikomi asmenys laikomi rakinamose kamerose. Nors atsakovas nurodo, kad pareiškėjas buvo kalinamas su paprastosios grupės nuteistaisiais, kuriuos užrakinti kamerose nebuvo būtinybės, tačiau teismas pažymi, kad minėta BVK 85 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata dėl paprastosios grupės nuteistųjų rakinimo yra imperatyvi, t. y. paprastajai grupei priskirti nuteistieji laikomi rakinamose kamerose.

Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad pareiškėjui laikotarpiu 2022-08-18 iki 2022-08-27 nepagrįstai buvo sumažinta mėnesio apsipirkimo norma (atsakovo atstovas šios aplinkybės atsiliepime neneigia). Pareiškėjas 2022-08-25 skundu kreipėsi į Pravieniškių PN-AK direktorių nurodydamas, kad parduotuvėje jam nebuvo parduotos tam tikros prekės (b. l. 12). Atsakovas atsiliepime pripažino, kad 2022-08-27 techninė klaida sistemoje buvo ištaisyta ir pareiškėjui buvo padidinta didžiausia pinigų suma, už kurią per mėnesį jis galėjo įsigyti asmeninių daiktų maisto produktų (b. l. 63).

Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis, nes laikotarpiu nuo 2022-08-18 iki 2022-08-24, pareiškėjas, kuris buvo priskirtas lengvajai grupei, nepagrįstai buvo laikomas kartu su paprastosios grupės nuteistaisiais rakinamose kamerose, taip pat laikotarpiu nuo 2022-08-18 iki 2022-08-27 pareiškėjui buvo nepagrįstai sumažinta pinigų suma, už kurią per mėnesį jis galėjo įsigyti asmeninių daiktų maisto produktų. t. y. pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, dėl to spręstinas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas pažymėjo, kad 10 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje jis nebuvo aprūpintas spintele asmeniniams daiktams laikyti, o 11 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje jį sukandžiojo blakės. Jam taip pat buvo išduota patalynė, kuri neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos 1.2 punkte nustatyta, kad bendrabučio tipo patalpoje prie lovos turi būti spintelė (1 vnt. 1 asmeniui). Atsakovas atsiliepime nurodo, kad 10 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje, 11 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, 9 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje, 12 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje buvo spintelės prie lovų daiktams susidėti (b. l. 105). Tačiau bylos duomenimis taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl neišduotos spintelės ir dėl to kilusių nepatogumų. Teismas pažymi, kad kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovas, žinodama apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl minėtų aplinkybių atmetami kaip deklaratyvūs.

Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kurios 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.

Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo argumentus dėl blakių įkandimų ir nepakankamo jų naikinimo. Tuo tarpu, atsakovo atstovas nurodo, kad pataisos namuose yra periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos ir pateikia duomenis, jog ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Pravieniškių PN-AK ir UAB ,,Utenos deratizacija“ buvo sudaryta Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią UAB ,,Utenos deratizacija“ įsipareigojo Pravieniškių PN-AK trijuose sektoriuose atlikti dezinsekcijos, deratizacijos ir dezinfekcijos paslaugas (b. l. 108-114). Į bylą pateiktos atliktų darbų ataskaitos patvirtina, kad sutartiniai įsipareigojimai vykdomi (b. l. 115-116). Minėtais duomenimis nustatyta, kad 2022-08-08 blakių ir tarakonų naikinimas buvo atliktas 11 ir 9 būriuose, o 2022-09-12 tarakonų ir blakių naikinimas buvo atliktas 12 būryje. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas skundu kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl blakių plitimo 11 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, atsižvelgiant į tai 2022-08-29 šioje patalpoje buvo atliktas kenkėjų naikinimas (b. l. 25). Teismas pažymi, kad šiuo atveju byloje nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, kad gyvenamosiose patalpose plistų blakės. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl šių aplinkybių. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl blakių įkandimų ir nepakankamo jų naikinimo atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad jam buvo išduota netinkama patalynė, tačiau nepateikia duomenų, kad būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl netinkamos patalynės. Atsakovas nurodo, kad visa nuteistiesiems išduodama patalynė yra tinkama naudojimui (b. l. 106). Kaip buvo minėta, kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl netinkamos patalynės atmetami kaip deklaratyvūs.

Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo skundo argumentus dėl kastų susidarymo ir jų toleravimo iš pataisos namų administracijos pusės. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad pataisos namų administracija netoleruoja jokių subkultūros apraiškos formų ir visi nuteistieji yra lygūs. Pažymėjo, kad tarnyboje nuteistieji į kastas neskirstomi ir nuteistųjų subkultūra nepalaikoma. Pažymėjo, kad tualetais, kriauklėmis, sporto sale gali naudotis visi nuteistieji.

Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl nesutarimų, įtampos santykiuose tarp jo ir kitų nuteistųjų. Byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas žinojo ar turėjo žinoti apie grėsmes pareiškėjui iš kitų kalinių pusės, kad turėjo informacijos apie kėsinimąsi atlikti nusikalstamas veikas pareiškėjo atžvilgiu. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik abstrakčiai teigia, kad jis negalėjo naudotis tam tikrais tualetais, praustuvėmis ar sporto sale. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas realiai priklauso tam tikrai kastai ir dėl to patiria konkrečias neigiamas pasekmes.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra konstatavęs, kad pataisos įstaigų administracijai teisės aktai nenustato imperatyvios pareigos įdarbinti visus nuteistuosius, nėra nustatytos sąlygos ar kriterijai, kuriems esant, nuteistiesiems būtų garantuojamas darbas ar jie būtų šalinami iš dirbančių sąrašų. Todėl įstaigos administracija, įgyvendindama jai suteiktą diskrecijos teisę, sprendimą įtraukti asmenį į dirbančių nuteistųjų sąrašus ar išbraukti iš šių sąrašų gali priimti atsižvelgdama į konkrečios situacijos aplinkybes – esamas laisvas pareigas ir darbo vietas, aprūpinimo darbu tikslus, asmens padarytus vidaus tvarkos taisyklių pažeidimus ir kt. Nuteistųjų įtraukimas į darbą iš esmės yra laisvės atėmimo įstaigos administracijos diskrecijos teisė, įgyvendinama atsižvelgiant į laisvas pareigas ir darbo vietas bei aprūpinimo darbu tikslus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-02-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-407/2014).

Vertindamas pareiškėjo atleidimo iš darbo aplinkybes, teismas visų pirma pažymi, kad pataisos namai neprivalėjo pareiškėjo aprūpinti darbu, nes tai pataisos įstaigos administracijos diskrecijos teisė. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo atleidimą iš darbo 3-me sektoriuje lėmė jo perkėlimas į kitą sektorių gavus informacijos apie pradėtą ikiteisminį tyrimą. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad po pareiškėjo perkėlimo į 2-jį sektorių, nuo 2022-10-01 jis buvo paskirtas į Medienos ir baldų gamybos cecho/padalinio darbininko (siuvyklos siuvėjo) pareigas. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas Medienos ir baldų gamybos ceche neturėjo darbo ar dirbo su pertraukomis. Teismo vertinimu, kadangi pataisos namai neprivalėjo pareiškėjo aprūpinti darbu, o pareiškėjas pataisos namuose darbu vis tiek buvo aprūpintas, atsakovo neteisėti veiksmai dėl šių aplinkybių nekonstatuotini.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo atstovų argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą byloje V. de H. prieš Olandiją pareiškimo Nr. 16034/90 , 1997-12-19 sprendimą byloje H. prieš Suomiją pareiškimo Nr. 20772/92, 1999-01-21 sprendimą byloje G. R. prieš Ispaniją pareiškimo Nr. 30544/96 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė stresą, įtampą, pažeminimą, bejėgiškumą, tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie nustatyto pažeidimo poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Konkrečių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl netinkamų įkalinimo sąlygų įtakos pareiškėjo sveikatai, į bylą nebuvo pateikta.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), sprendžia, kad dėl konstatuoto pažeidimo pareiškėjas galėjo patirti papildomų nepatogumų, diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo neturtinė teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010-10-15 nutartis byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į byloje konstatuoto pažeidimo pobūdį, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste įvertinus pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, t. y., kad pareiškėjo teisės laikant jį rakinamose kamerose kartu su paprastosios grupės nuteistaisiais bei nepagrįstai sumažinus pinigų sumą, už kurią per mėnesį jis galėjo įsigyti asmeninių daiktų maisto produktų, netruko ilgą laiko tarpą, taip pat nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis mažintinas. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 50 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjas kreipdamasis į teismą sumokėjo 30,00 Eur žyminį mokestį, todėl sumokėtas žyminis mokestis pareiškėjui priteistinas iš atsakovo Lietuvos kalėjimų tarnybos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. Ž. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos direktoriaus 2022-08-17 įsakymo Nr. 2-2444 „Dėl nuteistųjų perkėlimo iš trečiojo sektoriaus į antrąjį sektorių“ dalį, kuria nutarta pareiškėją M. Ž. iš trečiojo sektoriaus 15 būrio perkelti į antrojo sektoriaus 10 būrio 5 brigados 1 vietą, lengvąją grupę.

Panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2022-10-06 sprendimą Nr. 2S-2675 „Dėl skundo išnagrinėjimo“.

Priteisti pareiškėjui M. Ž. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 50 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Priteisti pareiškėjui M. Ž. iš atsakovo Lietuvos kalėjimų tarnybos 30 Eur (trisdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.