Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo G. P. skundą atsakovei Užimtumo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas G. P. kreipėsi į teismą su skundu atsakovei Užimtumo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba), kuriuo prašo: 1) Panaikinti 2019 m. rugpjūčio 14 d. Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriaus sprendimą Nr.21R1-178 (AGI-105/09-2019); 2) Panaikinti Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Savarankiško užimtumo rėmimo paraiškų atrankos komisijos (toliau – Atrankos komisija) 2019 m. liepos 9 d. sprendimą atmesti pareiškėjo paraišką dėl savarankiško užimtumo rėmimo; 3) Panaikinti Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento 2019 m. liepos 12 d. raštą Nr.SD(19.2)-8372 „Dėl pateiktos savarankiško užimtumo rėmimo paraiškos atmetimo“; 4) Įpareigoti atsakovę Užimtumo tarnybą iš naujo svarstyti pareiškėjo 2019 m. birželio 27 d. paraišką dėl savarankiško užimtumo rėmimo.

Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, jog 2019 m. birželio 27 d. pareiškėjas pateikė Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamentui paraišką dėl savarankiško užimtumo rėmimo. Pareiškėjas 2019 m. liepos 12 d. elektroniniu paštu gavo skundžiamą Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento 2019 m. liepos 12 d. raštą Nr.SD(19.2)-8372 „Dėl pateiktos savarankiško užimtumo rėmimo paraiškos atmetimo“, kuriuo jis buvo informuotas, kad Atrankos komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymu (toliau - Užimtumo įstatymas), Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. birželio 30 d. įsakymu Nr.Al-348 patvirtintu Užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašu su vėlesniais pakeitimais ir papildymais (toliau - Užimtumo rėmimo aprašas), Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2019 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr.V-163 patvirtintu Paslaugų teikimo darbo ieškantiems asmenims tvarkos aprašu (toliau – Paslaugų aprašas), 2019 m. liepos 2 d. prieš atlikdama pareiškėjo paraiškos vertinimą pagal savarankiško užimtumo rėmimo priemonės paraiškų atitikties Užimtumo rėmimo apraše numatytiems reikalavimams, įvertino jo, kaip paraiškos teikėjo, atitiktį Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje nustatytoms sąlygoms ir nustatė, kad pareiškėjas sau darbo vietą steigia ne pirmą kartą. Šiuo pagrindu, vadovaudamasi Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje nurodyta sąlyga, jog savarankiško užimtumo rėmimas organizuojamas, kai asmenys darbo vietas sau steigia Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme apibrėžtose labai mažose įmonėse pirmą kartą bei Užimtumo rėmimo aprašo 63.5 papunkčiu, nutarė pareiškėjo paraišką atmesti ir toliau nenagrinėti.

Nesutikdamas su minėtu Užimtumo tarnybos raštu, taip pat su sprendimu atmesti pareiškėjo 2019 m. birželio 27 d. paraišką dėl savarankiško užimtumo rėmimo, pareiškėjas apskundė juos Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriui (toliau – Ginčų komisija), kuri 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (AGI-105/09-2019) nusprendė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo teigimu, Ginčų komisija visiškai neanalizavo esminės faktinės aplinkybės, jog G. P. įmonę (juridinio asmens kodas 133306646) ir G. P. firmą (juridinio asmens kodas 134813168) pareiškėjas buvo įsteigęs dar iki to, kai jam pirmą kartą buvo nustatyta antra invalidumo grupė. Po to, kai pareiškėjui buvo pripažintas 2 grupės invalidumas, individualią veiklą jis vykdė tik pagal verslo liudijimus, t. y. nesukūręs sau darbo vietos Užimtumo įstatymo 47 straipsnio prasme.

Pareiškėjo nuomone, visiškai nesvarbi yra aplinkybė, jog pareiškėjo 1996 m. spalio 21 d. įsteigta G. P. firma vykdė veiklą ir po to, kai jam nuo l996 m. lapkričio 4 d. pirmą kartą buvo nustatyta antra invalidumo grupė, nes Užimtumo įstatymo 47 straipsnyje kalbama tik apie naujos darbo vietos steigimą.

Pareiškėjas pažymėjo, kad yra 52-ejų metų neįgalus bedarbis. Taiga, jis patenka į bedarbių grupę, kuriai Užimtumo įstatyme yra numatytas prioritetinis aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymas dėl akivaizdžiai išreikštų jo įsidarbinimo galimybes stabdančių požymių. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo teigimu, skundžiami Ginčų komisijos ir Užimtumo tarnybos sprendimai yra priimti netinkamai pritaikius Užimtumo įstatymo 47 straipsnio nuostatas, neteisingai įvertinus faktines aplinkybes, nesilaikant protingumo ir teisingumo kriterijų, turinio viršenybės prieš formą principo, todėl turi būti panaikinti.

Atsakovė Užimtumo tarnyba su skundu nesutiko ir atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas negali būti laikomas atitinkančiu Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 ir 3 dalių sąlygą dėl neįgalaus asmens įmonės steigimo pirmą kartą, nes tuo metu, kai pareiškėjas tapo neįgaliu, jau turėjo įsteigęs įmonę, kuri atitiko Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme apibrėžtos labai mažos įmonės statusą.

Iš VĮ Registrų centras Juridinių asmenų registro duomenų matyti, kad pareiškėjas, kurdamas G. P. įmonę (juridinio asmens kodas 133306646) ir G. P. firmą (juridinio asmens kodas 134813168), sukūrė darbo vietą sau. Pareiškėjas tvirtina, jog nebuvo įsteigęs sau naujos darbo vietos po to, kai jam buvo nustatyta antra invalidumo grupė, nes dirbo UAB „Mintėjas“ ir kitose bendrovėse, tačiau Ginčų komisija pagrįstai konstatavo, jog vien ši aplinkybė, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu dirbo UAB „Mintėjas“ (ir atskirais laikotarpiais kitose bendrovėse) ir ten turėjo darbo vietą, nepaneigia, kad kurdamas aptartas įmones, sukūrė darbo vietą sau.

Visiems darbo ieškantiems asmenims, teikiantiems paraiškas, sudaromos vienodos galimybės dalyvauti paraiškų atrankoje; jiems nekeliama jokių papildomų reikalavimų, išskyrus tuos, kurie numatyti Užimtumo įstatyme ar kituose šią sritį reguliuojančiuose teisės aktuose.

Atrankos komisija kruopščiai ir nuodugniai išnagrinėjo pareiškėjo pateiktą paraišką ir visą gaunamą informaciją iš Užimtumo tarnybos valdomos sistemos bei Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno IV teritorinio skyriaus pateiktą informaciją apie pareiškėjui nustatytus neįgalumo laikotarpius. Atsakovė, atmesdama pareiškėjo paraišką, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog paraiška atmetama dėl to, jog pareiškėjas neatitiko Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 3 dalies reikalavimo, kad asmuo, norėdamas dalyvauti savarankiško užimtumo rėmimo priemonėje, apskritai neturi būti įsteigęs sau darbo vietos labai mažoje įmonėje. Skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti vadovaujantis teisės aktų nuostatomis ir išsamiai išnagrinėjus visas jų priėmimui reikšmingas aplinkybes, todėl jų naikinti nėra pagrindo.

Skundas atmestinas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas atsakovės Kauno jaunimo užimtumo skyriui pateikė 2019 m. birželio 25 d. Paraišką dėl savarankiško užimtumo rėmimo Nr. 19/06/25-02 naujos radioelektronikos inžinieriaus LPK 215211 darbo vietai steigti (toliau - ir Paraiška), kuria prašė skirti 17221,65 eurų dydžio subsidiją darbo vietos sau sukūrimui. Pareiškėjas Paraiškoje nurodė, kad jis steigia radiotechnikos inžineriaus darbo vietą ir planuoja užsiimti buitinių elektrinių aparatų arba prietaisų, radijo ir televizijos prekių mažmenine prekyba; darbo vietą steigia sau, kaip neįgaliam asmeniui, kuriam nustatytas 40 procentų darbingumas; patvirtino, kad darbo vietą sau pirmą kartą ketina steigti Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme apibrėžtoje labai mažoje įmonėje. Prie Paraiškos pareiškėjas pridėjo tiekėjų pasiūlymų dėl planuojamų įsigyti darbo priemonių ir darbo priemonių neįgaliesiems ar jų pritaikymą neįgaliesiems santrauką; technologinio proceso aprašymą, numatytų vykdyti pareigų aprašymą; tiekėjų pasiūlymų kopijas, kitus dokumentus.

Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamento 2019 m. liepos 9 d. Atrankos komisijos protokolu Nr. ES 13(19.2)-98 priimtas sprendimas pareiškėjo paraišką atmesti ir toliau nenagrinėti. Sprendimas grindžiamas tuo, kad pareiškėjas darbo vietą sau steigia ne pirmą kartą. Pareiškėjas apie priimtą sprendimą informuotas Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno miesto 3 - ojo skyriaus 2019 m. liepos 12 d. raštu Nr. SD(19.2)-8372 „Dėl pateiktos savarankiško užimtumo rėmimo paraiškos atmetimo“.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Atrankos komisijos 2019 m. liepos 9 d. sprendimu ir 2019 m. liepos 12 d. raštu Nr. SD(19.2)-8372, 2019 m. liepos 22 skundu apskundė jį Ginčų komisijai, kuri 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. 21R1-178-(AG1-105/09-2019) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Ginčų komisijos sprendimas iš esmės motyvuojamas tuo, kad pareiškėjas nuo 1992 m. balandžio 27 d. iki 1996 m. spalio 24 d. buvo įsteigęs G. P. įmonę, nuo 1996 m. spalio 21 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. - G. P. firmą, šios įmonės turėjo individualios įmonės statusą ir atitiko Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje apibrėžtos labai mažos įmonės sąlygas, o Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad subsidija darbo vietai steigti mokama, kai darbo vietą steigiama sau pirmą kartą. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savarankiško užimtumo rėmimas organizuojamas, kai asmenys darbo vietas sau pirmą kartą steigia Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme apibrėžtose labai mažose įmonėse. Ginčų komisija konstatavo, kad tiek G. P. įmonė, tiek G. P. firma priskirtinos labai mažos įmonės kategorijai, viena iš jų buvo įregistruota ir veikė tuo metu, kai pareiškėjui buvo nustatytas invalidumas, todėl atsakovė tinkamai įvertino aplinkybę, kad pareiškėjas prašo subsidijuoti darbo vietą sau, nors neatitinka vienos iš būtinų sąlygų - asmuo darbo vietą sau steigia pirmą kartą.

Teismas sutinka su Ginčų komisijos sprendime išdėstytais motyvais.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Užimtumo įstatymas, Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymas, Užimtumo rėmimo aprašas, Paslaugų aprašas.

Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 1, 3 dalyse nustatyta, kad savarankiško užimtumo rėmimas organizuojamas siekiant paremti darbo vietų steigimą sau šiems asmenims: darbingo amžiaus neįgaliesiems, kuriems nustatytas iki 25 procentų darbingumo lygis arba sunkus neįgalumo lygis, kurie registruoti Užimtumo tarnyboje kaip nedarbingi; bedarbiams, kurie yra darbingo amžiaus neįgaliesiems, kuriems nustatytas 30-40 procentų darbingumo lygis arba vidutinis neįgalumo lygis; bedarbiams iki 29 metų; taip pat asmenims, kurių atleidimo iš darbo pasekmėms švelninti naudojamos Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo lėšos. Pagal minėto straipsnio 3 dalį, subsidija darbo vietai steigti nurodytiems asmenims mokama, kai darbo vietą steigiama sau pirmą kartą. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savarankiško užimtumo rėmimas organizuojamas, kai asmenys darbo vietas sau pirmą kartą steigia Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme apibrėžtose labai mažose įmonėse. Šiame įstatyme labai mažomis įmonėmis laikomos įmonės, kurios atitinka šias sąlygas: kurioje dirba mažiau kaip 10 darbuotojų ir kurios finansiniai duomenys atitinka bent vieną iš šių sąlygų: įmonės metinės pajamos neviršija 2 mln. eurų; įmonės balanse nurodyto turto vertė neviršija 2 mln. eurų.

Užimtumo rėmimo aprašo 48.3 papunktyje nustatyta, kad viena iš paramos darbo vietoms steigti priemonių - savarankiško užimtumo rėmimas - skirta Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje nurodytiems asmenims ar bedarbiams, siekiantiems darbo vietą steigti sau, paremti. Subsidija darbo vietoms steigti jiems gali būti skiriama, jei jie atitinka Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje nurodytą sąlygą, t. y. asmuo darbo vietą sau steigia pirmą kartą.

Iš Atrankos komisijos posėdžio protokolo išrašo, skundžiamo rašto turinio bei iš atsakovės atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytų argumentų matyti, jog paraiška buvo atmesta kaip neatitinkanti privalomos sąlygos - asmuo darbo vietą sau steigia pirmą kartą.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas nuo 1992 m. balandžio 27 d. iki 1996 m. spalio 24 d. buvo įsteigęs G. P. įmonę, o nuo 1996 m. spalio 21 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. - G. P. firmą. Šios įmonės turėjo individualios įmonės statusą ir atitiko Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje apibrėžtos labai mažos įmonės sąlygas. Pareiškėjas šių aplinkybių neginčija, tačiau teigia, kad įmones steigė tuomet, kai jam dar nebuvo nustatytas antros grupės invalidumas (pirmą kartą nustatytas l996 m. lapkričio 4 d.).

Teismas sprendžia, kad aplinkybės, jog pareiškėjas steigė minėtas įmones dar neturėdamas bedarbio statuso bei invalidumo, neturi esminės reikšmės, nes šios aplinkybės turėjo egzistuoti būtent Paraiškos pateikimo metu, o ne steigiant minėtas įmones. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad pareiškėjo įregistruotos G. P. firmos veikla buvo tęsiama (šis juridinis asmuo nebuvo pasibaigęs) tuo metu, kai pareiškėjui buvo nustatytas invalidumas. Vadinasi, pareiškėjas jau buvo įsteigęs darbo vietą sau. Tai reiškia, kad po to, kai jam buvo nustatytas invalidumas, darbo vietą, kuriai prašo paramos, pareiškėjas steigia nebe pirmą kartą. Dėl šios priežasties teismas pritaria Ginčų komisijos pozicijai, kad nagrinėjamu atveju nėra aktualios Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-271-283/2019 taikytos taisyklės. Minėtoje byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas V. M. savo individualią įmonę išregistravo iki to momento, kai jam buvo nustatytas invalidumas, tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjo G. P. firma nebuvo išregistruota ir vykdė veiklą tuo metu, kai pareiškėjui buvo nustatytas invalidumas. Tai ir yra esminė aplinkybė, dėl ko pareiškėjas negalėjo būti laikomas asmeniu, atitinkančiu Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje nurodytą sąlygą subsidijai skirti, t. y. kad asmuo darbo vietą sau steigia pirmą kartą.

Užimtumo rėmimo aprašo 63.5 papunktyje nustatyta, kad tuo atveju, kai savarankiško rėmimo paraiška neatitinka Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 3 dalies arba Paslaugų aprašo 4 ir 49 punktų reikalavimų, ji atmetama ir toliau nenagrinėjama. Užimtumo tarnyba apie priimtą sprendimą atmesti tokią paraišką ir toliau jos nenagrinėti per 3 darbo dienas nuo tokio sprendimo priėmimo dienos raštu (paštu ar elektroniniu paštu) privalo informuoti paraiškos teikėją, nurodydama atmetimo priežastis ir teisinius pagrindus. Nagrinėjamu atveju, Atrankos komisijos protokole ir skundžiamame rašte buvo aiškiai ir suprantamai nurodyta Paraiškos atmetimo priežastis - darbo vieta sau steigiama ne pirmą kartą labai mažoje įmonėje (pagal Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme pateiktame labai mažos įmonės apibrėžimą), taip pat nurodytas aiškus faktinis pagrindas - pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis, pateiktus Užimtumo tarnybos valdomoje informacinėje sistemoje pareiškėjas nuo 1992 m. balandžio 27 d. iki 1996 m. spalio 24 d. buvo įsteigęs G. P. įmonę, nuo 1996 m. spalio 21 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. - G. P. firmą, šios įmonės turėjo individualios įmonės statusą ir atitiko Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje apibrėžtos labai mažos įmonės sąlygas.

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas konstatuoja, jog Užimtumo taryba, priimdama 2019 m. liepos 9 d. sprendimą atmesti pareiškėjo paraišką dėl savarankiško užimtumo rėmimo ir 2019 m. liepos 12 d. raštą Nr.SD(19.2)-8372 „Dėl pateiktos savarankiško užimtumo rėmimo paraiškos atmetimo“, veikė tinkamai, pagal savo kompetenciją, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, todėl naikinti skundžiamus Užimtumo tarnybos sprendimus nėra teisinio pagrindo. Atitinkamai nėra pagrindo įpareigoti atsakovę nagrinėti klausimą iš naujo.

Kartu konstatuotina, kad Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyrius 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr.21R1-178 (AGI-105/09-2019) išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir pagrįstai nusprendė jį atmesti kaip nepagrįstą, todėl pareiškėjo skundas likusioje dalyje, kuria prašoma panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriaus sprendimą, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas prašė iš atsakovės priteisti bylinėjimosi išlaidas – žyminį mokestį ir išlaidas už advokato teisines paslaugas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi tik ta proceso šalis, kurios naudai priimtas teismo sprendimas. Kadangi pareiškėjo skundas šioje byloje atmestinas, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, prašymas netenkintinas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 40 straipsniu, 41 straipsnio 1 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo G. P. skundą atmesti.

Netenkinti pareiškėjo G. P. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.