Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Čekanauskienės, Dalios Pranckienės ir Dalytės Zlatkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą dėl administracinio sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovei Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atstovaujamai Panevėžio klientų aptarnavimo departamento.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas, ir V. M.) skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė:

1) panaikinti Utenos teritorinės darbo biržos (toliau – Utenos TDB) direktoriaus 2018 m. birželio 19 d. įsakymą Nr. V1-730(9.1E) „Dėl paraiškos savarankiškam užimtumui remti atmetimo“ (toliau – Įsakymas);

2) įpareigoti atsakovę Užimtumo tarnybą prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) iš naujo svarstyti pareiškėjo paraišką savarankiškam užimtumui remti.

V. M. skunde nurodė, kad jis, remdamasis Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymas) 47 straipsniu ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. A1-348 patvirtinto Užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 48.3 punktu, tuometinei Utenos TDB 2018 m. gegužės 30 d. pateikė Paraišką dėl savarankiško užimtumo rėmimo (toliau – Paraiška) ir prašė skirti subsidiją darbo vietai sau įsteigti. Utenos TDB nustatė, jog pareiškėjas neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų ir 2018 m. birželio 19 d. Įsakymu pateiktos Paraiškos netenkino. V. M. teigė, kad Įsakymas yra nepagrįstas teisės normomis, todėl neteisėtas. Pareiškėjas vertino, kad jis atitinka visus teisės aktų nustatytus reikalavimus subsidijai gauti: jam neįgalumas nustatytas nuo 2007 m. vasario 5 d. iki 2028 m. rugpjūčio 2 d.; pareiškėjui nuo 2012 m. liepos 5 d. suteiktas bedarbio statusas; kaip neįgalus asmuo darbo vietą sau steigė pirmą kartą; darbo vietą steigė labai mažoje įmonėje, atitinkančioje Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo (toliau – ir Verslo plėtros įstatymas) 3 straipsnyje nustatytus mažos įmonės kriterijus. Pareiškėjas pabrėžė, jis, kaip neįgalus asmuo, anksčiau nebuvo įsteigęs labai mažos įmonės, atitinkančios Verslo plėtros įstatymo 3 straipsnyje nustatytus mažos įmonės kriterijus, bei patvirtino, kad 2000 m. gegužės 17 d. buvo įsteigęs V. M. individualią įmonę, kuri likviduota 2007 m. sausio 18 d. (b. l. 20-21).

Teismo posėdyje V. M. prašė tenkinti reikalavimus, remiantis skunde nurodytais argumentais ir motyvais. Pareiškėjas tvirtino, jog tuometinė Utenos TBD neteisingai taikė teisės aktus, ir pabrėžė, kad jis, kaip neįgalus asmuo, darbo vietą sau mažoje įmonėje steigė pirmą kartą.

Atsakovė Utenos teritorinė darbo birža atsiliepimu prašė V. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atstovaujama Panevėžio klientų aptarnavimo departamento, kuri, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 133 ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. A1-202, yra Utenos TDB teisių ir pareigų perėmėja, iki teismo posėdžio naujo atsiliepimo į V. M. skundą nepateikė. Užimtumo tarnybai atstovaujantis Panevėžio klientų aptarnavimo departamentas pateikė prašymą administracinę bylą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant, o V. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 101-102).

Utenos TDB pateiktame atsiliepime nurodė, kad 2018 m. gegužės 30 d. buvo gauta V. M. parengta Paraiška dėl savarankiško užimtumo rėmimo. Utenos TDB veikusi Darbo vietų steigimo subsidijavimo ir savarankiško užimtumo rėmimo priemonių atrankos komisija (toliau – ir Atrankos komisija) 2018 m. birželio 18 d. apsvarstė gautą Paraišką ir nustatė, kad V. M. 2000 m. gegužės 17 d. – 2007 m. sausio 18 d. laikotarpiu vykdė veiklą įsteigtoje V. M. individualioje įmonėje. Atrankos komisija, įvertinusi, kad dėl šios priežasties pareiškėjas neatitinka Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, pagal kurią, parama gali būti teikiama tik asmeniui, kuris darbo vietą sau steigia pirmą kartą, pasiūlė netenkinti Paraiškos. Utenos TDB teigė, kad pareiškėjas neteisingai aiškina Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 dalies nuostatą, ir tvirtino, jog pareiškėjas darbo vietą sau steigia ne pirmą kartą (b. l. 51-53).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas.

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad V. M. 2018 m. gegužės 30 d. tuometinei Utenos TDB pateikė prašymą „Dėl savarankiško užimtumo rėmimo paraiškos teikimo“ ir prašė skirti 13 500 Eur dydžio subsidiją darbo vietos sau sukūrimui. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad jis atitinka Užimtumo įstatymo 47 straipsnio reikalavimus: yra bedarbis, kuriam nustatytas 40 procentų darbingumas, ir pirmą kartą siekia įsteigti darbo vietą sau Verslo plėtros įstatymo 3 straipsnyje apibrėžtose mažose įmonėse (b. l. 72). Pareiškėjas prie 2018 m. gegužės 30 d. prašymo pridėtoje Paraiškoje nurodė, kad jis steigia santechniko darbo vietą ir planuoja užsiimti vandentiekio, šildymo ir oro kondicionavimo sistemų įrengimu; darbo vietą steigia sau, kaip neįgaliam asmeniui, kuriam nustatytas 40 procentų darbingumas; patvirtino, kad darbo vietą sau Verslo plėtros įstatymo apibrėžtoje labai mažoje įmonėje steigia pirmą kartą. Prie Paraiškos pareiškėjas pridėjo santechniko pareigybės aprašymą; santechniko technologinį darbo proceso aprašymą, tiekėjų pasiūlymus transporto priemonei įsigyti, Išvadą dėl darbo pobūdžio ir sąlygų, vairuotojo pažymėjimą, kitus dokumentus (b. l. 73-91). Utenos TDB veikusi Darbo vietų steigimo subsidijavimo ir savarankiško užimtumo rėmimo priemonių atrankos komisija 2018 m. birželio 18 d. protokole Nr. VD-271(9.15) konstatavo, kad V. M. pateikta Paraiška atitinka Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašo ir Užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) nustatytus reikalavimus (b. l. 59).

Atrankos komisija, dalyvaujant V. M., 2018 m. birželio 18 d. posėdyje apsvarstė pareiškėjo pateiktą Paraišką ir nutarė siūlyti ją atmesti. Atrankos komisija vertino, kad V. M. neatitinka Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 dalies ir Aprašo 48.3 punkto reikalavimų, nes sau darbo vietą įmonėje steigia ne pirmą kartą (b. l. 58-60).

Utenos TDB direktorius, atsižvelgęs į Atrankos komisijos siūlymą, suformuluotą 2018 m. birželio 18 d. protokole Nr. VD-271(9.15), 2018 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. V1-730(9.1E) „Dėl paraiškos savarankiškam užimtumui remti atmetimo“ atmetė V. M. 2018 m. gegužės 30 d. pateiktą Paraišką dėl savarankiško užimtumo rėmimo (b. l. 24).

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neįgalaus asmens, Užimtumo tarnyboje registruoto kaip bedarbis, teisės į savarankiško užimtumo rėmimą.

Ginčo teisiniams santykiams reglamentuoti taikomi Užimtumo įstatymas, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. A1-348 patvirtintas Užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašas ir Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2017 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-388 patvirtintas Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašas. Be to, atsižvelgus į tai, kad ginčijamas tuometinės teritorinės darbo biržos įsakymas yra individualus administracinis aktas, jam taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai, nustatantys, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Utenos TDB ginčijamą Įsakymą grindė aplinkybe, kad V. M. darbo vietą sau steigia ne pirmą kartą, ir Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje bei Aprašo 48.3 punkte įtvirtintomis nuostatomis.

Savarankiško užimtumo rėmimas yra viena iš paramos darbo vietoms steigti paramos rūšių (Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Užimtumo įstatymo 47 straipsnis nustato, kad savarankiško užimtumo rėmimas organizuojamas šio straipsnio 3 dalyje nurodytiems asmenims, siekiant paremti darbo vietų steigimą sau (1 dalis); savarankiško užimtumo rėmimas organizuojamas, kai asmenys darbo vietas sau pirmą kartą steigia Verslo plėtros įstatyme apibrėžtose labai mažose įmonėse (2 dalis). Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje numatyta, kas subsidija darbo vietai steigti mokama, kai darbo vietą sau pirmą kartą steigia šio įstatymo 25 straipsnio 1 punkte nurodyti asmenys, kurie registruoti teritorinėje darbo biržoje kaip nedarbingi, ir šio įstatymo 25 straipsnio 2 ir 8 punktuose nurodyti bedarbiai (1 punktas). Aprašo 48.3 punkte nurodyta, kad savarankiško užimtumo rėmimas yra skirtas paremti Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje nurodytiems asmenims ar bedarbiams, siekiantiems darbo vietą steigti sau; subsidija darbo vietoms steigti jiems gali būti skiriama, jei jie atitinka Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje nurodytą sąlygą.

Išanalizavus aukščiau nurodytą ginčo teisiniams santykiams taikomą teisinį reglamentavimą, daroma išvada, kad savarankiško užimtumo rėmimo priemonė - subsidijos darbo vietai steigti mokėjimas - gali būti taikomas esant visumai šių sąlygų: 1) darbo vietą sau steigia Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 2 punkte nurodytas asmuo, t. y. yra darbingo amžiaus neįgalusis, kuriam nustatytas 30–40 procentų darbingumo lygis arba vidutinis neįgalumo lygis, ir kuris yra bedarbis; 2) Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 2 punkte nurodytas asmuo darbo vietą sau steigia pirmą kartą Verslo plėtros įstatyme apibrėžtose labai mažose įmonėse.

Byloje pateiktos Darbingumo lygio pažymos Nr. 0153322 duomenys patvirtina, kad V. M. yra netekęs 60 procentų darbingumo, jam nuo 2007 m. vasario 5 d. iki 2028 m. rugpjūčio 2 d. nustatytas 40 procentų darbingumo lygis (b. l. 7). Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas patenka į Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 2 punkte nurodytų subjektų kategoriją. Tarp bylos proceso dalyvių ginčo dėl šios bei aplinkybės, kad pareiškėjas turi bedarbio statusą, nėra.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2007 m. gegužės 21 d. - 2010 m. rugsėjo 18 d. laikotarpiu vykdė individualią veiklą pagal verslo liudijimą (b. l. 92).

Be to, byloje pateikti Lietuvos darbo biržos tvarkomi duomenys apie aktyvios darbo rinkos priemones patvirtina, kad V. M., vykdžiusiam individualią veiklą pagal verslo liudijimą, remiantis su Utenos teritorine darbo birža 2007 m. gegužės 16 d. sudaryta savarankiško užimtumo rėmimo sutartimi Nr. SDV(SUR)07-9, 2007 m. birželio 1 d. ir 2007 m. rugsėjo 6 d. buvo išmokėta bendro 36 399,99 Lt (10 542 Eur) dydžio išmoka už darbo vietos sau įsteigimą (b. l. 94-100).

Savarankiško užimtumo rėmimo sutarties Nr. SDV(SUR)07-9 sudarymo metu galiojo 2006 m. birželio 15 d. priimtas Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatymas Nr. X-694. Šio įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad ieškantiems darbo asmenims, siekiantiems pradėti savo verslą, organizuojamas savarankiško užimtumo rėmimas. To paties straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytiems neįgaliesiems, pradedantiems savo verslą, skiriama parama darbo vietai steigti šio įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje ir 30 straipsnio 2 dalyje nurodytomis sąlygomis ir tvarka, netaikant 29 straipsnio 2 dalyje nurodyto reikalavimo dengti ne mažiau kaip 35 procentus darbo vietoms įsteigti (pritaikyti) reikalingų išlaidų. Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatymo Nr. X-694 4 straipsnio, nustačiusio darbo rinkoje papildomai remiamų asmenų grupes, 1 dalies 1 punkte buvo nurodyti neįgalieji, kuriems nustatytas 20–40 procentų darbingumo lygis (iki 2005 m. liepos 1 d. I- II invalidumo grupė) arba vidutinis neįgalumo lygis. Minėtos įstatyminės nuostatos buvo perkeltos į Savarankiško užimtumo rėmimo sutarties Nr. SDV(SUR)07-9 sudarymo metu galiojusį Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. A1-222 patvirtintą Darbo vietų steigimo subsidijavimo sąlygų ir tvarkos aprašą. Šio aprašo 6.2 punkte buvo numatyta, kad savarankiškam užimtumui remti skiriama subsidija, kai pradedantys savo verslą neįgalieji, nurodyti šio aprašo 5.1 punkte, steigia sau darbo vietą. Darbo vietų steigimo subsidijavimo sąlygų ir tvarkos aprašo 5.1 punkte buvo nurodyti neįgalieji, kuriems nustatytas 20–40 procentų darbingumo lygis (iki 2005 m. liepos 1 d. I-II invalidumo grupė) arba vidutinis neįgalumo lygis.

Savarankiško užimtumo rėmimo sutarties Nr. SDV(SUR)07-9 sudarymo metu galiojusio Lietuvos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (2007 m. balandžio 3 d. - 2008 m. vasario 4 d. laikotarpio redakcija) 2 straipsnio 7 dalyje buvo apibrėžta, kad individuali veikla – tai savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį, t. y. savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą (1 punktas); savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą (2 punktas); savarankiška sporto veikla (3 punktas); savarankiška atlikėjo veikla (4 punktas). Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo (2004 m. rugpjūčio 3 d. - 2007 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu galiojusi redakcija) 2 straipsnio 1 dalyje buvo apibrėžta, kad smulkaus ir vidutinio verslo subjektai yra vidutinės įmonės, mažos įmonės (tarp jų ir mikroįmonės) bei fiziniai asmenys, įstatymų nustatyta tvarka turintys teisę verstis savarankiška komercine, gamybine arba profesine ir kita panašaus pobūdžio veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą. Vidutinės įmonės, mažos įmonės ir mikroįmonės sąvokos buvo apibrėžtos atitinkamai šio įstatymo 2 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse.

Teismas, atsižvelgęs į 2004 m. rugpjūčio 3 d. - 2007 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu galiojusiame Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, vertina, kad fiziniai asmenys, komercine, gamybine arba profesine ir kita panašaus pobūdžio veikla besiverčiantys pagal verslo liudijimą, buvo suprantama kaip atskira ir savarankiška smulkaus ir vidutinio verslo subjektų grupė, ji nebuvo tapatinama su vidutine įmone, maža įmone ir mikroįmone. Skundžiamo Įsakymo priėmimo metu Verslo plėtros įstatyme įmonė (ekonominę veiklą vykdantis juridinis asmuo) ir verslininkas (fizinis asmuo, kuris verčiasi ekonomine veikla) irgi suprantami kaip atskiri verslo subjektai.

Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, kad pareiškėjas 2007 metais darbo vietą sau steigė kaip bedarbis ir šiai vietai įsteigti jam buvo suteikta Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatyme Nr. X-694 numatyta finansinė parama; pareiškėjui ši finansinė parama buvo suteikta kaip fiziniam asmeniui, vykdžiusiam individualią veiklą pagal verslo liudijimą.

Bylos proceso dalyvių pateikti Lietuvos darbo biržos tvarkomi bei Juridinių asmenų registro duomenys patvirtina, kad 2000 m. gegužės 17 d. - 2007 m. sausio 18 d. laikotarpiu pareiškėjas buvo įsteigęs V. M. individualią įmonę (b. l. 8, 93).

V. M. individuali įmonė buvo įsteigta ir veikė iki 2007 m. vasario 5 d. nustatant pareiškėjui netekto darbingumo lygį. Byloje duomenų, galinčių patvirtinti, kad pareiškėjas V. M. individualią įmonę įsteigė, būdamas nustatyta tvarka registruotas kaip bedarbis, nebuvo pateikta.

Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, tarp jų - ir susijusias su pareiškėjo statusu skundžiamo administracinio akto priėmimo metu, atsižvelgus į ginčo teisiniams santykiams taikomą Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, daroma išvada, kad Įsakymo priėmimo metu V. M. atitiko subjektui, turinčiam teisę į savarankiško užimtumo rėmimą, keliamus kriterijus. Taigi, skundžiamas Įsakymas, kaip individualus administracinis aktas, nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Nustačius, kad skundžiamas administracinis aktas yra neteisėtas, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, Utenos TDB 2018 m. birželio 19 d. įsakymas Nr. V1-730(9.1E) „Dėl paraiškos savarankiškam užimtumui remti atmetimo“ naikinamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnis nustato, jog skundžiamo teisės akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, kad konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo teisės akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Nagrinėjamo ginčo atveju toks teisinis reguliavimas reiškia, kad Užimtumo tarnyba, vykdydama savarankiško užimtumo rėmimo srityje priskirtas funkcijas, turi pareigą nustatyta tvarka iš naujo išnagrinėti V. M. 2018 m. gegužės 30 d. pateiktą Paraišką dėl savarankiško užimtumo rėmimo ir priimti dėl jos administracinį sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 91 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1833 redakcija) 1 dalimi ir 133 straipsniu (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1833 redakcija),

nusprendžia:

skundą patenkinti.

Panaikinti Utenos teritorinės darbo biržos, kurios teisių ir pareigų perėmėja yra Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, 2018 m. birželio 19 d. įsakymą Nr. V1-730(9.1E) „Dėl paraiškos savarankiškam užimtumui remti atmetimo“ .

Įpareigoti Užimtumo tarnybą prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iš naujo išnagrinėti V. M. 2018 m. gegužės 30 d. pateiktą Paraišką dėl savarankiško užimtumo rėmimo.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.