- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-02
- Bylos Nr.
- 1A-268/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-18-1-01586-2012-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Svajūnas Knizleris (pran.), Laima Garnelienė
- Nuteistasis
- M. A.
- Kategorijos
- 1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio, kuriuo M. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 10 metų.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta dalis neatliktos bausmės, paskirtos Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 10 metų ir 9 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš M. A. priteista: 2 592 Lt turtinės žalos atlyginimo S. V. naudai, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo J. V. naudai, 23 888,68 Lt turtinės žalos atlyginimo Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. A. nuteistas už tai, kad tyčia nužudė žmogų, tai yra, jis 2012 m. rugpjūčio 11 d., apie 21.00 val., gatvėje prie darželio „Ž (duomenys pakeisti)“, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu, tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu E. V. į galvos sritį, nuo smūgio pastarasis nukrito, atsitrenkdamas galva į šaligatvio cementuotą paviršių. Tokiu būdu nuteistasis padarė nukentėjusiajam kraujosruvą dešinės akies voke, odos nubrozdinimą momens dešinėje pusėje, kraujosruvą galvos minkštuose audiniuose dešinėje kaktinėje-momeninėje smilkininėje srityje, linijinį kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžį, kraujo išsiliejimą po kietuoju smegenų dangalu kairiajame pusrutulyje, galvos smegenų sumušimą su kraujo išsiliejimu po galvos smegenų minkštaisiais dangalais dešinėje smilkininėje-momeninėje, abejose smilkininėse skiltyse, poliuje, dešinėje pakaušinėje skiltyje ir smegenėlėse, ir visa tai komplikavosi smegenų koma, galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju po kietuoju smegenų dangalu, abipusiu pūlingu plaučių uždegimu, dėl ko E. V. nuo galvos sužalojimo 2012 m. rugpjūčio 17 d. 21.05 val. VšĮ Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje mirė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. A. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nuosprendį ir jo veiksmus iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 132 straipsnio 1 dalį. Ieškovų J. V. ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius atmesti.
Nuteistasis M. A. nurodo, kad nužudyti E. V. jis nenorėjo, tam neturėjo jokių motyvų. Įvykio metu, būdamas neblaivus, jis sudavė vieną smūgį kumščiu E. V. į veidą, nuo ko pastarasis nukrito ir, kaip paaiškėjo vėliau, patyrė sunkią galvos traumą, dėl ko vėliau ligoninėje mirė. Mano, kad apygardos teismas neteisingai šiuos jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nes E. V. jis gyvybę atėmė dėl neatsargumo. Teismas, vertindamas įrodymus šioje byloje ir pasisakydamas dėl veikos kvalifikavimo neteisingai atskleidė šios nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, didžiąją dalį motyvų skyrė tik priežastiniam ryšiui tarp jo veiksmų (smūgio į veidą) ir kilusių pasekmių (nukentėjusiojo gyvybė atėmimo), tačiau visiškai neanalizavo jo kaltės valinio momento, t.y. įrodymų, kurie patvirtintų ar paneigtų aplinkybes, ar jis norėjo būtent tyčia nužudyti žmogų, ar tai įvyko dėl neatsargumo. Nuteistojo manymu, teismo išvada, kad jis nužudė nukentėjusįjį veikdamas netiesiogine tyčia, neatitinka bylos medžiagos bei jo paties parodymų. Taip pat nuteistasis teigia, jog teismo išvada, kad būtent jis inicijavo konfliktą, nepagrįsta jokiais įrodymais. Jis pats teismui paaiškino, kad konfliktą pradėjo nukentėjusysis, kai jam paprašius cigaretės griebė už krūtinės ir pasakė, kad jis „naglas“, „malaletka“. Tik po to jis - M. A. sudavė nukentėjusiajam kumščiu į veidą. Neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir teismo išvada, kad jis, sudavęs nukentėjusiajam, pabėgo iš įvykio vietos, o po to vėl grįžo ir apieškojo nukentėjusiojo kišenes. Teismas klaidingai nurodė, kad šias aplinkybes patvirtino E. P. ir P. K., tokiu būdu nepilnai atskleisdamas šių liudytojų parodymus. Iš tikrųjų jis, po to, kai nukentėjusysis nuo jo smūgio nugriuvo, pakėlė pastarąjį nuo žemės, atrėmė į tvorelę, ant krūtinės padėjo jo mobilų telefoną. Jis negalėjo tinkamai suvokti, kad nukentėjusysis stipriai susimušė galvą (jis to net nematė), galvojo, kad pastarasis negali atsikelti dėl girtumo.
Pasak apelianto, teismas netinkamai įvertino nepilnamečių liudytojų parodymus. Nepilnametė liudytoja P. K. per apklausą nurodė, kad „vieną kartą vyriškis primušė tą žmogų, jis nuėjo ir nemačiau, ar jis antrą kartą grįžo, atrodo, kad jis dar nebuvo nuėjęs, o jau apžiūrinėjo kišenes“. Nepilnametis liudytojas D. G. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad jis, E. P., P. K. ir I. Naujojoje Vilnioje ėjo link darželio “Ž“, išgirdo smūgį (o P. K. nurodė, kad „vieną kartą vyriškis primušė tą žmogų“), kai kažkam buvo trenkta, pradėjo bėgti, o ten ant asfalto gulėjo žmogus, o tas kuris jam trenkė, bėgo. Jis nežino, ar „B (duomenys pakeisti)“ ėmė kažką iš žmogaus, jam E. pasakė, kad pas gulintį žmogų išverstos kišenės, E. tai pamatė iš tos pačios vietos, kur jie buvo. Tuo tarpu nepilnametis liudytojas E. P. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad jis matė, kaip įtariamasis sudavė kumščiu nukentėjusiajam į veidą, vėliau pabėgo, po poros minučių grįžo atgal ir kraustė kišenes, jis (E. P.) priėjo arčiau ir įtariamasis jam pasakė atsitraukti, parodė kažką panašų į peilį, nukentėjusįjį užpuolė dviese. Taigi, nepilnamečių liudytojų parodymai skiriasi, yra prieštaringi, E. P. parodymai labiau panašūs į fantazijas prisižiūrėjus detektyvų, todėl nėra pagrindo jais tikėti. Taip pat nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad nepilnamečiai liudytojai negalėjo matyti jo smūgio nukentėjusiajam (tai patvirtino ir E. G.), nes pirmas skambutis į Bendrąjį pagalbos centrą buvo 2012-08-11 21:15:59 val., skambino nenustatyta moteris, kuri nurodė (b.l. 94), kad „girtas žmogus yra užmigęs po langais, kiek suprantu, girtas, ką tik stovėjo ant kojų ir žiūriu guli“, ir tik 21:20:07 val. paskambino berniukas (galimai E. P.), kuris pasakė: „atsiprašau, čia žmogus ant šaligatvio guli, knarkia, girtas, prisigėręs, kažkas jį sumušė“. Antras berniuko skambutis buvo 21:32:17 val., trečias - 21:36:55 val., o tai, nuteistojo teigimu, rodo, kad jis neturėjo tikslo nužudyti nukentėjusįjį, ir paneigia jį veikus netiesiogine tyčia.
Nuteistasis pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-11-27 kasacinėje byloje Nr. 2K- 580/2012 išaiškino, kad teismai pagal BK 15 ir 16 straipsnius privalo išsiaiškinti visus kaltininko psichinio santykio (intelektualinio ir valinio) turinio elementus su jo daromais veiksmais prieš nukentėjusįjį ir tų veiksmų padarinius. Šis santykis turi būti nustatomas iš faktinių bylos aplinkybių, tame tarpe ir iš kaltininko parodymų. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007-05-08 išnagrinėjęs labai panašią bylą (Nr. 2K-354/2007) pasisakė, kad "sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Priežastinis ryšis yra būtinasis ir atsitiktinis. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį asmeniui galima tik tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšis. Būtinojo priežastinio ryšio savybė yra ta, kad iš jo išplaukiantys padariniai yra dėsningi (veika paprastai ar pakankamai dažnai sukelia tokius padarinius), taigi iš anksto numatomi. Asmuo, suvokdamas daromos veikos faktinę pusę, numato priežastinio ryšio vystymąsi, numato, kokius padarinius gali sukelti jo daroma pavojinga veika. Tuo tarpu atsitiktinis padarinys nėra dėsningas veikos padarinys, todėl toks priežastinio ryšio vystymasis paprastai iš anksto nenumatomas. O jeigu priežastinio ryšio vystymasis nėra iš anksto numatomas, jis negali būti inkriminuotas kaip padarytas esant tyčinei kaltei. Taigi tik būtinasis priežastinis ryšis suponuoja tyčinę kaltę dėl kilusių padarinių, šiuo atveju dėl tyčinio nužudymo". Teismas pažymėjo, kad "kiekvienas normalaus išsivystymo žmogus darydamas baudžiamojo įstatymo draudžiamą veiką suvokia jos pavojingumą ir numato, kaip vystysis priežastinis ryšys, kokius padarinius gali sukelti jo padaryta veika. Jei asmuo suvokė daromos veikos pavojingumą, numatė padarinius, teismas juos inkriminuoja kaip padarytus tyčia - tiesiogine ar netiesiogine". Šioje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje pažymėjo, kad "kaip rodo gyvenimiškas patyrimas, paprastai vieno smūgio ranka sudavimas į veido sritį suaugusiam normalaus išsivystymo žmogui nesukelia gyvybės praradimo. Vieno smūgio ranka į skruostą sudavimas paprastai sukelia skirtingo laipsnio sveikatos sutrikdymus. Gyvybės atėmimas nėra dėsninga vieno smūgio ranka sudavimo pasekmė. Tokie padariniai kaip gyvybės atėmimas sąlygojami ne vien suduoto smūgio, bet ir papildomų priežasčių, susijusių su nukentėjusiojo sveikatos stoviu, jo gydymo kokybe". Taigi, gyvybės atėmimas nėra dėsningas vieno smūgio į veidą padarinys, kaltininkas paprastai nesuvokia, kad tokia veika pavojinga kito žmogaus gyvybei ir nenumato tokių padarinių kaip gyvybės atėmimas. Nenumatydamas tokių padarinių, jis jų ir nenori. Jei asmuo nesuvokė daromos veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei, nenumatė padarinių, susijusių su gyvybės atėmimu, tie padariniai negali būti jam inkriminuoti kaip padaryti esant tyčinei kaltės formai, kuri reikalauja daromos veikos konkretaus pavojingumo suvokimo, konkrečių padarinių (gyvybės atėmimo) numatymo ir jų norėjimo ar sąmoningo leidimo jiems kilti. Jei įstatymas nenumatytų šių sąlygų, tai kiekvienas smūgis į veidą galėtų būti inkriminuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti. Šioje byloje nustatyta, kad jis - M. A. neturėjo išankstinio tikslo sužaloti ar nužudyti nukentėjusįjį, neturėjo ir nenaudojo jokių daiktų, pritaikytų kūnui žaloti, tačiau kai nukentėjusysis sugrėbė jį už krūtinės ir pradėjo šaukti, kad jis yra „naglas“, „malaletka“, smogė ranka vieną smūgį nukentėjusiajam į veido sritį. Šiuo atveju jo suduotas smūgis iš karto nesukėlė nukentėjusiojo mirties. Pastarasis buvo paguldytas į ligoninę, jam padarytos kelios operacijos, iš pradžių jo būklė stabilizavosi, o mirtis įvyko tik šeštą dieną po veikos padarymo. Teismo specialisto išvadoje Nr. 113/12(07) nurodyta, kad pas nukentėjusįjį buvo ne tik galvos smegenų sumušimas (klinikinė diagnozė), bet dešinio plaučio uždegimas, kvėpavimo funkcijų nepakankamumas, hipernatremija. Po atliktos operacijos koma iš 9 balų nukrito iki 3 balų, paskirtas medikamentinis gydymas, 2012-08-16 (prieš mirtį) padaryta krūtinės ląstos dešinio plaučio apatinės dalies gausi infiltracija, dešinio plaučio šaknis praplėsta, diagnozė - plaučių uždegimas. 2012-08-17 6 val. būklė bloga, karščiuoja 38,8, plaučiuose yra karkalai. Išvadoje specialistas nurodė, kad E. V. mirė nuo galvos sumušimo, kuris komplikavosi smegenų koma, kraujo išsiliejimu po kietuoju smegenų dangalu, abipusiu pūlingu plaučių uždegimu. Atskirai sužalojimas buvo įvertintas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas (išvados 3-7 p.). Apygardos teismas konstatavo, kad jis nužudė nukentėjusįjį veikdamas netiesiogine tyčia, tačiau netiesioginė tyčia yra tuomet, kai kaltininkas suvokė daromos veikos pavojingumą kito žmogaus gyvybei, numatė, kad taip veikdamas gali atimti kitam žmogui gyvybę, tačiau nors nenorėjo, bet sąmoningai leido tokiems padariniams kilti. Netiesioginės tyčios valinis momentas suponuoja kaltininko abejingumą galimiems padariniams. Iš esmės kaltininkui tas pats ar tokie padariniai kils, ar ne. Tuo tarpu šioje byloje nėra jokių duomenų kad jis netiesiogine tyčia norėjo nužudyti nukentėjusįjį, teismo išvada dėl netiesioginės tyčios nužudyti neišplaukia nei iš bylos medžiagos, nei iš jo paties parodymų. Jis sudavė ranka nukentėjusiajam, bet dėl to, kad šis pirmas pradėjo konfliktą. Normalios psichikos žmogus, suduodamas vieną smūgį ranka, paprastai suvokia savo veiksmų pavojingumą sveikatai, todėl dėl veikos kilęs padarinys - gyvybės atėmimas, jam turi būti inkriminuojamas kaip padarytas neatsargiai dėl nusikalstamo nerūpestingumo.
Nuteistasis teigia, jog apygardos teismas nepagristai tenkino J. V. ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinius. J. V. neįrodė santykių su tėvu ir pergyvenimų dėl jo netekties. Priešingai, nustatyta, kad žuvusysis piktnaudžiavo alkoholiu, neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, o tai reiškia, kad jokių santykių ne tik su buvusia žmona, bet ir su sūnumi, nepalaikė. Kaip paaiškino nukentėjusioji E. V., jos buvęs sutuoktinis piktnaudžiavo alkoholiu, jų sūnus gyveno užsienyje, o įvykio dieną - 2012-08-11 atskrido pasimatyti su tėčiu, bet jo nerado ir niekur neieškojo. Vilniaus teritorinė ligonių kasa pateikė ieškinį už žuvusiojo gydimą, bet iš specialisto išvados matyti, kad jis sirgo plaučių uždegimu, todėl ieškovė turėjo įrodyti, kad 23 888,68 Lt buvo skirti gydymui nuo patirtos galvos traumos.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo M. A. gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo M. A. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. A. apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduoto apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė nuteistajam M. A. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties, jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, kas nepagrįstai ginčijama nuteistojo M. A. apeliaciniame skunde.
Skundžiamu nuosprendžiu M. A. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugpjūčio 11 d., apie 21.00 val., gatvėje prie darželio “Ž“, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, jis tyčia nužudė E. V. suduodamas vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam į galvos sritį, dėl ko jis nuo smūgio nukrito atsitrenkdamas galva į šaligatvio cementuotą paviršių ir dėl atsiradusių sužalojimų vėliau mirė, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.
M. A. apeliaciniame skunde prašo perkvalifikuoti jo veiksmus iš BK 129 straipsnio 1 dalį į BK 132 straipsnio 1 dalį teigdamas, kad jis neturėjo tyčios nužudyti nukentėjusįjį. Tiek BK 129 straipsnio 1 dalyje, tiek BK 132 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos yra susijusios su kito žmogaus gyvybės atėmimu, jos atribojamos pagal kaltės formą. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-446/2010, 2K-366/2011 2K-22/2013, 2K-189/2013). Kaltininko kaltės forma ir rūšis nustatoma ne vien remiantis jo duotais parodymais, bet ir kitais byloje surinktais įrodymais.
Apygardos teismas konstatavo, kad M. A. nužudė E. V. veikdamas netiesiogine tyčia. Baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visuma vienareikšmiškai patvirtina, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje M. A. sudavė vieną smūgį kumščiu E. V. į galvos sritį, dėl ko šis nugriuvo atsitrenkdamas galva į šaligatvio cementuotą paviršių. Nuteistasis sudavė smūgį nukentėjusiajam panaudodamas tik savo fizinę jėgą, be jokių daiktų, pritaikytų kūnui žaloti. Kita vertus, remiantis Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 1113/12(01) (toliau – Specialisto išvada), M. A. suduotas smūgis E. V. buvo pakankamai stiprus, nes ant tirto nukentėjusiojo lavono yra likusių kraujosruvų veido srityje (t. 1, b.l. 22-26). Pažymėtina, kad galva yra gyvybiškai svarbi kūno dalis bei normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-237/2005, 2K-469/2007, 2K-281/2008 2K-302/2010, 2K-22/2013). Baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo neblaivus. Šią aplinkybę nurodė ir apeliantas per visą baudžiamąjį procesą. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, M. A. patikslino, kad nukentėjusysis buvo girtas, vos pastovėjo ant kojų (t. 2, b.l. 183). Taigi, apeliantas pripažino, kad E. V. dėl neblaivumo buvo sutrikusi pusiausvyra. Šiuo atveju atsižvelgtina į apelianto ir nukentėjusiojo amžių bei jų fizinį pasirengimą. Įvykio metu M. A. buvo žymiai jaunesnis ir fiziškai stipresnis nei E. V.. Apygardos teismas tinkamai įvertino ir vietą, kurioje M. A. sudavė smūgį E. V., t.y. nukentėjusiajam stovint ant šaligatvio, šalia esant metalinei tvorai. Taigi, sudavus pakankamai stiprų smūgį vyresniam neblaiviam ir fiziškai silpnesniam asmeniui į galvos sritį, yra didelė tikimybė, kad jis neišlaikys pusiausvyros ir, griūdamas ant kietos kelio dangos, patirs sužalojimų.
M. A. apeliaciniame skunde akcentuoja konfliktą tarp jo ir nukentėjusiojo, t.y. kad E. V. inicijavo konfliktą, dėl ko nuteistasis sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam. M. A. teisiamajame posėdyje parodė, kad nagrinėjamo įvykio dieną jis ėjo namo, priėjo prie darželio, kur stovėjo nukentėjusysis, ir paprašė cigaretės. Įvyko konfliktas, nuteistasis paėmė už striukės ir trenkė E. V.. Neatsimena, dėl ko kilo konfliktas, gal už tai, kad paprašė cigaretės. Po to, patikslino, kad nukentėjusysis griebė už krūtinės, už striukės, sakė, kad per daug „naglas“, „malalietka“, tačiau nuteistasis neįsižeidė (t. 2, b.l. 183-184). Ikiteisminiame tyrime 2012 m. gruodžio 12 d. apklaustas įtariamuoju, M. A. nurodė, kad jis neatsimena, kokiu tikslu priėjo prie nukentėjusiojo, tačiau tarp jų buvo pokalbis, kuris peraugo į konfliktą. E. V. buvo netgi paėmęs nuteistąjį už krūtinės, sakė kažką, bet tiksliai nieko neprisimena (t. 1, b.l. 155-156). Remiantis M. A. anksčiau aptartais parodymais, nustatyta, kad tarp jo ir E. V. įvyko konfliktas, tačiau apeliacinio skundo teiginiai, kad būtent E. V. inicijavo konfliktą, atmetami kaip nepagrįsti. M. A. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai dėl konflikto priežasties tarp jo ir nukentėjusiojo nebuvo informatyvūs. Tai paaiškintina tuo, kad nagrinėjamo įvykio dieną nuteistasis buvo neblaivus, kas apsunkino jo galimybes detaliai įsiminti visas įvykio aplinkybes. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, M. A. jau nurodė, kad paprašius E. V. cigaretės, pastarasis išvadino apeliantą „naglu“, „malaletka“. Atkreiptinas dėmesys, kad M. A. davė parodymus teisiamajame posėdyje praėjus daugiau nei vieneriems metams po nagrinėjamo įvykio, kurio metu, kaip minėta, jis buvo neblaivus, be to, nuteistasis nenurodė tokių aplinkybių ikiteisminiame tyrime. Atsižvelgiant į tai, atmetami kaip nepasitvirtinę apelianto teiginiai, kad M. A. paprašius cigaretės, nukentėjusysis pasakė jam minėtus žodžius. Pats nuteistasis teisiamajame posėdyje pripažino, kad E. V. pasakyti žodžiai neįžeidė jo, todėl darytina išvada, kad M. A. nebuvo priežasties suduoti smūgį nukentėjusiajam dėl šio pasakytų žodžių. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad nukentėjusysis griebė jį už krūtinės. Tačiau paties M. A. parodymais, duotais ikiteisminiame tyrime, nustatyta, jog konfliktas tarp jų įvyko dar prieš E. V. griebiant nuteistąjį už krūtinės, todėl toks nukentėjusiojo elgesys nelaikytinas kaip konflikto inicijavimas. M. A. tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisiamajame posėdyje nurodė, kad jis savo iniciatyva priėjo prie E. V., iš ko darytina išvada, kad jam to nepadarius, nebūtų ir vėliau kilęs konfliktas. Be to, akivaizdu, kad M. A., suduodamas E. V. smūgį į galvos sritį konflikto metu, siekė sužaloti nukentėjusiajam sveikatą. Pastebėtina, kad apygardos teismas, konstatuodamas, jog M. A. inicijavo konfliktą, vertino šią aplinkybę tik sprendžiant klausimą dėl jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, pripažinimo. Kita vertus, skundžiamame nuosprendyje kvalifikuojant M. A. atliktus veiksmus pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nebuvo argumentuojama konflikto inicijavimu, tuo labiau, kad ši aplinkybė iš esmės neturi reikšmės nuteistojo atliktų veiksmų teisiniam vertinimui pagal baudžiamąjį įstatymą.
M. A. apeliacinio skundo teiginys, kad nukentėjusiajam nugriuvus ant žemės, nuteistasis pakėlė jį ir atrėmė į tvorą, prieštarauja tiek jo baudžiamajame procese duotiems parodymams, tiek byloje surinktų įrodymų visumai. Ikiteisminiame tyrime 2012 m. gruodžio 12 d. apklaustas įtariamuoju, M. A. parodė, kad sudavus smūgį, E. V. nugriuvo ant šaligatvio. Apeliantas norėjo atremti nukentėjusįjį į tvorą, bet nesugebėjo pakelti ir paliko jį gulėti ant šaligatvio (t. 1, b.l. 155-156). M. A. nekeitė tokios pozicijos ir papildomai jį apklausiant kaip įtariamąjį 2013 m. gegužės 30 d. (t. 1, b.l. 160-161). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantas jau nurodė, kad nukentėjusiajam nugriuvus ant žemės, nuteistasis bandė pakelti jį, bet nesugebėjo ir prirėmė prie tvoros (t. 2, b.l. 183). Ikiteisminiame tyrime atliekant parodymų patikrinimą vietoje M. A. parodė, kaip atrėmė E. V. į tvorą (t. 1, b.l. 168-174). Taigi, nuteistojo parodymai šioje dalyje yra nenuoseklūs. Liudytojai E. P., P. K. ir D. G., apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nenurodė, kad apeliantas atrėmė nukentėjusįjį į šalia esančią tvorą ar bandė atlikti tokį veiksmą. Jie vienareikšmiškai nurodė, kad E. V. gulėjo ant šaligatvio (gatvės) (t. 1, b.l. 76-78, 81-83, 86-88). Teisiamajame posėdyje liudytoja V. B. patvirtino Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka pagarsintus jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad atvykus pagal gautą pranešimą į įvykio vietą, vyras gulėjo ant šaligatvio (t. 1, b.l. 57, t. 2, b.l. 182-183). Liudytoja V. B. atliekant parodymų patikrinimą vietoje taip pat nurodė, kad E. V. buvo rastas gulintis ant šaligatvio (t. 1, b.l. 58-60). Ši aplinkybė užfiksuota ir 2012 m. rugpjūčio 11 d. greitosios pagalbos kvietimo kortelės kopijoje (t. 1, b.l. 33). Visuma anksčiau aptartų įrodymų paneigia M. A. apeliacinio skundo teiginius dėl E. V. nugriuvimo po suduoto smūgio vietos ir nuteistojo atliktų veiksmų su nukentėjusiuoju.
Apeliaciniame skunde kritiškai vertinami liudytojų nepilnamečių E. P., P. K. ir D. G. parodymai teigiant, kad jų parodymų yra prieštaringi dėl M. A. grįžimo prie nukentėjusiojo ir jo apieškojimo. Liudytojas E. P., apklausiamas pas tyrėją ir ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė, kad nukentėjusiajam nugriuvus, M. A. pabėgo, o po kurio laiko grįžo ir ėmė apžiūrinėti gulinčio vyro drabužių kišenes (t. 1, b.l. 69-70, 76-78). Liudytoja P. K., apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad apeliantas, sudavęs nukentėjusiajam, nuėjo ir liudytoja nematė, ar nuteistasis antrą kartą grįžo. Atrodo, kad M. A. dar nebuvo nuėjęs, o jau apžiūrinėjo nukentėjusiojo drabužių kišenes (t. 1, b.l. 81-83). Nors nepilnamečiai liudytojai E. P. ir P. K. nevienodai nurodė, kuriuo momentu M. A. apžiūrinėjo E. V. drabužių kišenes, t.y. ar iš karto po nukentėjusiojo nugriuvimo, ar po tam tikro laiko grįžus į įvykio vietą, tačiau toks netikslumas nėra pakankamas pagrindas atmesti šių liudytojų parodymus kaip nepatikimus. Atkreiptinas dėmesys, kad E. P. pirmą kartą buvo apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu praėjus beveik keturiems mėnesiams po nagrinėjamo įvykio, o P. K. – praėjus daugiau nei aštuoniems mėnesiams, dėl ko praėjus ilgesniam laiko tarpui asmenys gali natūraliai užmiršti tam tikrų aplinkybių eiliškumą. Be to, P. K. nebuvo kategoriška teigdama, kad M. A. nenuėjęs apžiūrinėjo E. V. drabužių kišenes. Kita vertus, tiek ji, tiek E. P. patvirtino M. A. atliktus veiksmus – nukentėjusiojo drabužių kišenių apžiūrėjimą. Pastebėtina, kad prie bylos pridėtame kompaktiniame diske su garso įrašu, kuriame įrašytas 2012 m. rugpjūčio 11 d., 21:20:07, skambutis į Bendrąjį pagalbos centrą, užfiksuota, kad skambinantysis berniukas taip pat nurodė, jog gulinčio nukentėjusiojo drabužių kišenės buvo apieškotos (t. 1, b.l. 95). Iš liudytojo E. P. parodymų ir nustatyto mobiliojo ryšio telefono numerio, kuriuo buvo skambinta į Bendrojo pagalbos centrą, matyti, kad skambinantysis buvo E. P.. Analizuojant liudytojo D. G. parodymus, darytina išvada, kad jis tik iš dalies stebėjo nagrinėjamą įvykį, t.y. nurodė, kad išgirdo, jog kažkam buvo trenkta, ir matė bėgantį asmenį, tačiau nematė, kaip nuteistasis sudavė nukentėjusiajam ir apžiūrinėjo jo kišenes (t. 1, b.l. 86-88). Tačiau liudytojo D. G. parodymai savaime neįrodo, kad tokių aplinkybių nematė ir liudytojai E. P. bei P. K.. Pažymėtina, kad kiekvienas asmuo, esantis įvykio vietoje, stebi įvykį ir suvokia jo aplinkybes individualiai, be to, vieni asmenys gali betarpiškai stebėti visą įvykio eigą, o kiti – tik dalį jos. Todėl liudytojo D. G., kuris betarpiškai matė tik dalį nagrinėjamo įvykio, parodymai nepaneigia anksčiau aptartų liudytojų E. P., P. K. parodymų. Atkreiptinas dėmesys, kad pats liudytojas D. G. parodė, jog E. P. sakė jam, kad gulinčio žmogaus kišenės buvo išverstos, t.y. netiesiogiai patvirtino dalį E. P. nurodytų aplinkybių (t. 1, b.l. 87). Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, pripažintina, kad liudytojų E. P., P. K. ir D. G. parodymai yra iš esmės vienodi, papildo vieni kitus, todėl apygardos teismas pagrįstai rėmėsi jais priimdamas skundžiamą nuosprendį. Vien ta aplinkybė, kad liudytojai yra nepilnamečiai, nėra pagrindo nesiremti jų parodymais nustatant šiai bylai reikšmingas aplinkybes. Tokiam liudytojo E. P. parodymų vertinimui neturi reikšmės, ar, pasak jo, M. A. pasakė liudytojui atsitraukti ir parodė daiktą, panašų į peilį, ar ne. Taigi, pripažintina, kad byloje įrodyta, jog M. A. apžiūrėjo nugriuvusio E. V. drabužių kišenes.
Atmetami kaip nepagrįsti nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai, kad skambučių į Bendrąjį pagalbos centrą laikas patvirtina, jog nepilnamečiai liudytojai negalėjo matyti suduoto smūgio nukentėjusiajam. Tai, kad vienas iš nepilnamečių paskambino į Bendrąją pagalbos centrą vėliau nei moteris dėl gulinčio nukentėjusiojo, nepatvirtina, kad nei vienas iš jų nematė, kaip M. A. sudavė smūgį E. V. ir kitų įvykio aplinkybių. Tiek E. P., tiek P. K. pakankamai detaliai papasakojo jiems žinomas įvykio aplinkybes, E. P. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu atpažino M. A., kaip asmenį, kuris sudavė smūgį nukentėjusiajam (t. 71-75). Akivaizdu, kad liudytojams nesant įvykio vietoje, jie negalėtų papasakoti nusikaltimo padarymo aplinkybių. Be to, garso įrašas, kuriame įrašytas 2012 m. rugpjūčio 11 d., 21:20:07, skambutis į Bendrąjį pagalbos centrą, patvirtina, kad skambinantysis berniukas (E. P.) nurodė smūgio sudavimo E. V. aplinkybes, iš dalies apibūdino kaltininką ir jo vėliau atliktus veiksmus (t. 1, b.l. 95). Įvertinus visas aplinkybes, nėra pagrindo abejoti, kad liudytojai buvo įvykio vietoje ir jų duoti parodymai atitinka tikrovę. To nepaneigia kiti skambučiai į Bendrąjį pagalbos centrą (t. 1, b.l. 96-97). Todėl nepagrįstas M. A. apeliacinio skundo teiginys, kad garso įrašai, kuriuose užfiksuoti skambučiai į Bendrąjį pagalbos centrą, įrodo, jog nuteistasis neturėjo tikslo nužudyti nukentėjusįjį, ir paneigia jį veikus netiesiogine tyčia.
Anksčiau aptarti įrodymai ir jais nustatytos aplinkybės neleidžia abejoti tuo, kad M. A., suduodamas pakankamai stiprų smūgį vyresniam neblaiviam ir fiziškai silpnesniam E. V. į galvos sritį, kuris stovėjo ant šaligatvio, suvokė, kad kelia pavojų nukentėjusiojo gyvybei ir kad jis gali patirti mirtiną sužalojimą nugriuvęs ant šaligatvio, ir nors nenorėjo tokių padarinių (atimti gyvybės), tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti, t.y. nuteistasis veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalyje). Apygardos teismas pagrįstai nurodė, kad šiuo atveju M. A. elgesys po panaudoto fizinio smurto, t.y. užuot suteikęs pagalbą ar iškvietęs ją, nuteistasis apžiūrėjo nukentėjusiojo drabužių kišenes, taip pat pasišalino iš įvykio vietos, rodo jo abejingumą galimoms pasekmėms. Tokie nuteistojo veiksmai taip pat patvirtina, kad jis veikė netiesiogine tyčia. Baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo pagal BK 132 straipsnį atsiranda esant nusikalstamam pasitikėjimui ar nusikalstamam nerūpestingumui. Nuteistojo M. A. veiką vertinti kaip neatsargią nėra pagrindo, nes jis suvokė savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido šiems atsirasti. Taigi, nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 132 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad tyčinės kaltės konstatavimas nagrinėjamoje byloje ir teismų pateikti argumentai dėl šios veikos kvalifikavimo atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką analogiškose bylose, kai faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-629/2007, 2K-109/2009, 2K-342/2009, 2K-446/2010, 2K-22/2013). Anksčiau aptartos išvados nepaneigia M. A. apeliacinio skundo teiginio, kad jis neturėjo išankstinio tikslo sužaloti ar nužudyti nukentėjusįjį, nes netiesioginė tyčia BK 15 straipsnio 3 dalies prasme nėra siejama su išankstinio tikslo turėjimu padaryti asmeniui kokius nors sužalojimus ar sukelti jam mirtį.
Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat kelia priežastinio ryšio tarp jo suduoto smūgio ir atsiradusių pasekmių klausimą. Baudžiamoji atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko veikos (veikimo ar neveikimo) ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti (be jos ji nekiltų), Ar mirtis buvo dėsninga ir numatoma veikos pasekmė. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-597/2007, 2K-755/2007, 2K-342/2009, 2K-112/2014).
Pagal anksčiau aptartus byloje surinktus įrodymus ir jais nustatytas aplinkybes konstatuotina, kad tarp M. A. veiksmo – pakankamai stipraus smūgio vyresniam neblaiviam ir fiziškai silpnesniam E. V. į galvos sritį, nuo kurio šis nugriuvo atsitrenkdamas galva į šaligatvio cementuotą paviršių ir patyrė galvos traumą – bei nukentėjusiojo mirties yra būtinasis priežastinis ryšys. Akivaizdu, kad jeigu nuteistasis nebūtų sudavęs E. V. smūgio į galvos sritį, šis nebūtų nukritęs ant šaligatvio ir patyręs galvos traumos, nuo kurios vėliau mirtų. Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodyta, kad nukentėjusiojo griuvimas, atsitrenkimas galva į šaligatvį ir galvos traumos gavimas yra tarpinė, tačiau dėsninga grandis tarp tyčinio smūgio į veidą (galvą) ir nukentėjusiojo mirties. Priežastinio ryšio teisiniam vertinimui neturi reikšmės ta aplinkybė, kad M. A. suduotas smūgis iš karto nesukėlė E. V. mirties, o nukentėjusysis mirė po šešių dienų. Specialisto išvadoje nustatyta, kad E. V. mirties priežastis buvo galvos sumušimas (t. 1, b.l. 22-26), kurį, kaip minėta, sukėlė būtent nuteistojo suduotas smūgis. Apeliaciniame skunde deklaratyviai cituojamos medicinos dokumentuose užfiksuotos nukentėjusiajam nustatytos diagnozės (dešinio plaučio uždegimas, kvėpavimo funkcijų nepakankamumas, hipernatremija), E. V. būklė jo gydymo metu, tačiau minimos aplinkybės nepaneigia anksčiau aptarto priežastinio ryšio. Pačioje specialisto išvadoje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad dėl E. V. galvos sumušimo jam atsirado komplikacijos – smegenų koma, galvos smegenų suspaudimas, kraujo išsiliejimas po kietuoju smegenų dangalu ir abipusis pūlingas plaučių uždegimas, t.y. komplikacijos atsirado ne savaime, o kaip M. A. atlikto veiksmo dėsninga pasekmė. Specialisto išvadoje nustatytas sužalojimas buvo įvertintas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Pažymėtina, kad esant kaltininko netiesioginei tyčiai, jo veiksmai kvalifikuotini pagal atsiradusius padarinius. Kadangi po M. A. suduoto smūgio E. V. į galvos sritį jis po tam tikro laiko mirė, todėl apelianto veiksmai tinkamai kvalifikuoti kaip tyčinis nužudymas, numatytas BK 129 straipsnio 1 dalyje. Vien nuteistojo nesutikimas su jo atliktų veiksmų teisiniu vertinimu nepatvirtina, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija), teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. M. A. apeliaciniame skunde cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-354/2007 ir atskiras jos dalis. Pastarojoje nutartyje buvo konstatuota, kad kaltininko, sudavusio nukentėjusiajai vieną smūgį į galvos sritį, nuo kurio ji vėliau mirė, veiksmuose kaltė yra neatsargi. Be vieno smūgio sudavimo nukentėjusiajai į galvos sritį kitos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-354/2007, nurodytos aplinkybės neatitinka šioje byloje nustatytų aplinkybių, todėl nėra pagrindo remtis ja kaip precedentu.
Apeliantas taip pat nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimis, kuriomis iš jo priteista atlyginti 10 000 Lt neturtinę žalą nukentėjusiojo J. V. naudai ir 23 888,68 Lt turtinę žalą Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai.
Vadovaujantis BPK 109 straipsniu (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1852 redakcija), asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). Išgyvenimai dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, tokių kaip asmens gyvybė, sveikata, yra ypač dideli. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Pažymėtina, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-420/2007, 2K-209/2007, 2K-118/2013, 2K–525/2013).
Nagrinėjamu atveju M. A., veikdamas netiesiogine tyčia, nužudė kitą žmogų. Dėl nuteistojo veiksmų atsirado sunkios, neatkuriamos pasekmės. Nėra abejonių, kad tėvo mirtis sukėlė J. V. dvasinius išgyvenimus ir jų nereikia įrodinėti kokiais nors dokumentais. Nuteistasis teigia, kad E. V. piktnaudžiavo alkoholiu, neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, kas reiškia, kad jis nepalaikė jokių santykių ne tik su buvusia žmona, bet ir su sūnumi. Tokia išvada prieštarauja nukentėjusiosios S. V. parodymams. S. V. teisiamajame posėdyje nurodė, kad E. V. yra buvęs jos vyras ir J. V. tėvas. J. V. bendravo su savo tėvu, kai jis buvo nepilnametis, bendravimas buvo pastovus. J. V. sulaukus pilnametystės, jis taip pat bendravo su tėvu. Įvykio dieną J. V. buvo atskridęs iš Dublino ir jis buvo susitaręs susitikti su tėvu, tačiau šis neatsiliepė telefonu. S. V. su sūnumi, ieškodami E. V., skambino pažįstamiems, tačiau nepavyko rasti jo (t. 2, b.l. 184-185). Nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti nukentėjusiosios S. V. duotais parodymais. Tokie S. V. parodymai paneigia M. A. apeliacinio skundo teiginį, kad J. V. neieškojo dingusio tėvo, jie nebendravo tarpusavyje. Apeliaciniame skunde akcentuojamas E. V. gyvenimo būdas (alkoholio vartojimas, pastovios gyvenamosios vietos neturėjimas) nemažina jo gyvybės vertės žmogiškąja prasme. Nėra konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis būtų galima tiksliai pasverti išgyvenimų ir dvasinio skausmo dydį žuvus tėvui ar kitam artimam asmeniui. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-7/2014). Be to, apygardos teismas, mažindamas J. V. pareikšto civilinio ieškinio dydį, atsižvelgė į tai, kad jis negyveno su tėvu ilgą laiką ir jų bendravimas buvo epizodinis. Byloje nustatyta, kad skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu M. A. nedirbo ir neturėjo turto. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, nėra pagrindo pripažinti, kad J. V. priteistas neturtinės žalos dydis yra aiškiai per didelis ir akivaizdžiai nukrypo nuo teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose.
Vilniaus teritorinė ligonių kasa šioje byloje pareiškė 23 888,68 Lt civilinį ieškinį dėl E. V. gydymo (t. 1, b.l. 36-37). Gydymo paslaugų apskaitos išrašo kopija patvirtina, kad E. V. buvo gydomas VšĮ „Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje“ nuo 2012 m. rugpjūčio 11 d. iki 2012 m. rugpjūčio 17 d., atlikta tracheostomijos paslauga, nukentėjusiajam diagnozuota trauminė subdurinė hemoragija (t. 1, b.l. 38). Šiuo atveju Vilniaus teritorinės ligonių kasos apskaičiuotos išlaidos yra susijusios su E. V. gydymu dėl kraujo išsiliejimo po kietuoju smegenų dangalu. Apeliantas teigia, kad nukentėjusysis sirgo plaučių uždegimu, todėl civilinė ieškovė turėjo įrodyti, kad 23 888,68 Lt buvo skirti gydymui nuo patirtos galvos traumos. Šiuo aspektu pasakytina, kad plaučių uždegimas taip pat atsirado kaip komplikacija dėl E. V. patirto galvos sumušimo, t.y. kaip M. A. nusikalstamo veiksmo pasekmė. Todėl nuteistojo akcentuojamas susirgimas nepaneigia, kad nukentėjusysis buvo gydomas būtent nuo patirto galvos sumušimo ir dėl to atsiradusių pasekmių. Iš M. A. priteista atlyginti 23 888,68 Lt suma Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai apskaičiuota teisingai, jos apskaičiavimo tvarka neginčijama nuteistojo apeliaciniame skunde, todėl dėl jos detaliau nepasisakoma. Taigi, darytina išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas pagrįstai.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, apygardos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo M. A. apeliacinį skundą atmesti.