Kauno apygardos teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje E. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusi (duomenys neskelbtini), Kaune, Lietuvos Respublikos pilietė, išsituokusi, turinti vidurinį išsilavinimą, bedarbė registruota Užimtumo tarnyboje, faktinė gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), deklaruota gyvenamoji vieta: (duomenys neskelbtini), neteista,

kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Išvada dėl kaltinamosios E. D. kaltės nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarymo grindžiama Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nustatyta tvarka, teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais, kuriuos teismas vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į įrodymų visetą, jų leistinumą, patikimumą ir pakankamumą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis bei išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Motyvuojamoji dalis

Įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimas

Ištyrus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, atlikus jų kompleksinį vertinimą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje nustatyta tvarka, darytina išvada, kad kaltinimas E. D. dėl savo sugyventinio A. B. sunkaus sveikatos sutrikdymo yra pagrįstas.

A. B. padarytą sunkų sveikatos sutrikdymą ir priežastinio ryšio tarp šio sveikatos sutrikdymo ir aptartų kaltinamosios E. D. veiksmų buvimą patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G 1884/2023 (02), kuria nustatyta, kad A. B. padaryta (duomenys neskelbtini). Sužalojimas vienas, padarytas vienu trauminiu poveikiu. Kiauryminį durtinė pjautinė žaizda su kepenų pažeidimu atitinka sunkų sveikatos sutrikdymo mąstą. Kad A. B. diagnozuotas (duomenys neskelbtini) patvirtina ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Ligoninės Kauno klinikų 2023 m. rugpjūčio 9 d. medicininiam dokumentų išrašas/siuntimas.

Įvertinus visus aukščiau aprašytus įrodymus byloje nekyla abejonių dėl E. D. kaltės sunkiai sutrikdžius sugyventinio A. B. sveikatą, šie duomenys, kaip įrodymai, tarpusavyje vertinami kompleksiškai ir yra pakankami kaltinamosios E. D. kaltei pagrįsti.

BK 135 straipsnyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt.

Nusikaltimų žmogaus sveikatai atvejais sužalojimus, kurie padaromi, kaltininkas ne visuomet iš anksto numato ir suvokia labai tiksliai ir ne visuomet siekia sveikatos sutrikdymo, konkrečiai apibrėžto ir pagal pobūdį, ir pagal laipsnį. Dažnai jis padarinių nekonkretizuoja, neatmeta galimybės, kad jie gali būti įvairūs, ir leidžia atsirasti bet kuriam iš jų. Tokiais atvejais yra vadinamoji neapibrėžtoji tyčia, apimanti bet kuriuos iš galimų padarinių. Atsakomybė tokiais atvejais iškyla pagal faktiškai atsiradusius padarinius. Nagrinėjamu atveju matyti, kad kaltinamoji E. D. savo nusikalstamų veiksmų iš anksto neplanavo ir neturėjo konkrečios tyčios padaryti sunkius sužalojimus A. B., tačiau konflikto metu veikdama spontaniškai, paveikta pykčio, vieną kartą dūrė peiliu A. B. į pilvo sritį, padarydama jam durtinę-pjautinę pilvo žaizdą su kepenų pažeidimu, tai yra sunkiai sutrikdė savo sugyventinio A. B. sveikatą. Nurodytų argumentų pagrindu spręstina, kad E. D. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia.

Šeimos nario sąvoka pateikta BK 248 straipsnyje. BK 248 straipsnis yra BK XXXIV skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai teisingumui“, tačiau teismų praktikoje BK 248 straipsnyje pateikta šeimos nario sąvoka remiamasi ir bylose dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-381/2013, 2K-487/2013). BK 248 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariu laikomas ir asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė).

Taigi, esant aukščiau nurodytų aplinkybių visumai kaltinamosios E. D. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal faktiškai atsiradusias pasekmes ir vieną kvalifikuojantį požymį, tai yra pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Bausmės skyrimas

Byloje nustatyta, kad kaltinamoji E. D. nuosekliai nurodė, kaip peiliu dūrė nukentėjusiajam, nuoširdžiai gailisi padariusi nusikalstamą veiką, su nukentėjusiuoju susitaikė ir tai laikytina jos atsakomybe lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). 2023 m. gruodžio 18 d. E. D. su Vilniaus teritorine ligonių kasa su sudarė žalos atlyginimo sutartį, kuria E. D. įsipareigojo 2204,84 Eur žalą PSDF biudžetui atlyginti per 44 mėnesius nuo sutarties sudarymo dienos, tai yra 2023 m. gruodžio 18 d., kiekvieną mėnesį įmokėdama po 50 Eur, sumokant 54,84 Eur dydžio pirmosios įmokos sumą. Nuosprendžio priėmimo dienai kaltinamoji sumokėjusi dvi įmokas (104,84 Eur) pagal sudarytą taikos sutartį turtinės žalos atlyginimo, todėl šią aplinkybę teismas pripažįsta kaltinamosios atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), t.y., kad ji savo noru iš dalies atlygino padarytą žalą, o kitą dalį įsipareigojo atlyginti ateityje.

Kaltinamosios atsakomybę sukinančių aplinkybių nenustatyta.

Nusikaltimas, numatytas BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Šio nusikaltimo sankcija numato tik laisvės atėmimo bausmę nuo dvejų iki dvylikos metų.

Skirdamas bausmę kaltinamajai E. D., teismas atsižvelgia į tai, kad kaltinamoji teisiama pirmą kartą (t.2, b.l.182), administracinėmis nuobaudomis nebausta (t 1, b.l.180), registruota užimtumo tarnyboje (t 1, b.l.184), gyvena kartu su nukentėjusiuoju A. B. ir augina du mažamečius vaikus, kurių vieno tėvas yra nukentėjusysis (t 1, b.l.179). Marijampolės savivaldybės administracijos Sasnavos seniūnija apie kaltinamąją neigiamos informacijos nepateikė (t 1, b.l.174). Po nusikalstamos veikos kaltinamoji su nukentėjusiuoju susitaikė, susitarė dėl žalos atlyginimo dalimis privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui (t. 2, b.l.63).

Taip pat teismas atsižvelgia į tai, kad nukentėjusysis A. B. prašė teismo neskirti realios laisvės atėmimo bausmės kaltinamajai. Teismas atsižvelgia ir į tai, kad nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, jis pasveiko tik dėl laiku suteiktos medicininės pagalbos, tačiau byloje nėra duomenų apie ženklesnį jo sveikatos pablogėjimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Pagal Konstituciją baudžiamajame įstatyme negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes ir taikydamas baudžiamąjį įstatymą, negalėtų individualizuoti bausmės, skiriamos konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį.

Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos, adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje.

Skiriant bausmes, BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytas teisingumo principas įgauna specifinių ypatumų, kuriuos nulemia būtinybė kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę. Dėl to tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas gali motyvuotai paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013).

Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011, 2K-365/2011, 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-340-648/2017, 2K-64-303/2018). Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-361/2014, 2K-447/2014, 2K-186-942/2015).

Remiantis galiojančia teismine praktika dėl BK 54 str. 3 d. nuostatų taikymo ir kaltinamojo asmenybės vertinimo svarbos sprendžiant šį klausimą, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad skiriant realaus laisvės atėmimo bausmę teismas turi įvertinti ir tai, kaip tokia bausmė paveiks kaltinamojo šeimos ryšius (bendravimą ir mažamečių vaikų auklėjimą), jo paties resocializaciją bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie baudžiamajame įstatyme nėra įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-126-693/2018). Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse. Taip išreiškiamas šiuolaikinės baudžiamosios teisės ir teisėjų neformalumas įgyvendinant pusiausvyrą BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kontekste. Taigi, vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204-942/2015).

Sprendžiant klausimą dėl galimybės skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę E. D., pirmiausia pažymima, kad byloje nėra tam būtinų BK 62 str. 1 ir 2 dalyse numatytų aplinkybių ir sąlygų. Teismo nuomone, nors byloje nustatytos dvi kaltinamosios atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tačiau nėra nustatyta kitų būtinų sąlygų BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymui, t. y. kad ji savo noru atvyko ar pranešė apie nusikalstamą veiką. Taikant BK 62 straipsnio 2 dalį, be atsakomybę lengvinančių aplinkybių, be to, kad būtų bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, reikalaujama ir kad būtų nustatyta bent viena iš šių aplinkybių: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Tokios aplinkybės nagrinėjamojoje byloje nenustatytos.

Teismo nuomone, yra pagrindas skirti E. D. ne sankcijoje numatytą laisvės atėmimo, o švelnesnės rūšies bausmę taikant BK 54 str. 3 d. nuostatas, nes BK 135 str. 2 d. sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tokia išvada daroma dėl keleto aplinkybių.

Pirmiausia atkreipiamas dėmesys į tai, kad buvo nustatytos dvi reikšmingos E. D. atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 str. 1 d. 2 p., 3 p.), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Vertinant padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, teismas atsižvelgia į tai, kad ši veika nesukėlė ilgalaikių padarinių. Viena pagrindinių aplinkybių, į kurią teismas atkreipia dėmesį, yra tai, dėl kokios priežasties E. D. sužalojo nukentėjusįjį. Buvo nustatyta, kad kaltinamoji sudavė smūgį peiliu nukentėjusiajam ne iš anksto tam pasiruošusi, o pasielgdama spontaniškai ir iš pykčio, kilusio dėl nukentėjusiojo iškeltos pavydo scenos, jo pastūmimo, juolab, kad kaip nurodė kaltinamoji, nukentėjusysis jos atžvilgiu praeityje yra smurtavęs. Teismo nuomone, ši aplinkybė vertinama kaip išimtinė nusikalstamą veiką apibūdinanti aplinkybė, kuri kartu su kitomis aptartomis aplinkybėmis rodo mažesnį padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Kad E. D. įvykdyta veika yra atsitiktinio pobūdžio, parodo ir jau aptarti išimtinai teigiamai ją charakterizuojantys duomenys. Duomenų, kad kaltinamoji praeityje būtų padarius kokius nors teisės pažeidimus, byloje nėra. Kaltinamoji augina du mažamečius vaiku (gim. 2015 m. ir 2021 m.). Teismo nuomone, išimtine aplinkybe, rodančia mažesnį kaltinamosios asmenybės pavojingumą, turi būti laikomas ir kaltinamosios elgesys po nusikaltimo padarymo, jos tolesnis gyvenimas šeimoje su nukentėjusiuoju. Nukentėjusysis kaltinamajai atleido, nepareiškė byloje civilinio ieškinio, baigiamųjų kalbų metu prašė neskirti E. D. realios laisvės atėmimo bausmės. Teismas tokią nukentėjusiojo poziciją ir jo suinteresuotumą bei prašymus neskirti E. D. realios laisvės atėmimo bausmės taip pat vertina kaip išskirtinę šios bylos aplinkybę.

Atsižvelgęs į visas jau aptartas bylos aplinkybes, teismas konstatuoja, kad net ir pačios švelniausios sankcijoje numatytos realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas E. D. būtų neproporcingas padarytam nusikaltimui ir kaltinamosios asmenybei ir neužtikrintų bausmės paskirties.

Dėl realios laisvės atėmimo bausmės nutrūktų kaltinamosios ryšiais su mažamečiais vaikais, tokios bausmės paskyrimas turėtų neigiamos įtakos ne tik pačios kaltinamosios resocializacijai, bet ir jos nepilnametei dukrai bei sūnui, o taip pat ir kartu su kaltinamąja gyvenančiam nukentėjusiajam. Teismo nuomone, BK 135 str. 2 d. sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl yra pagrindas taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas ir paskirti E. D. ne sankcijoje numatytą laisvės atėmimo, o švelnesnės rūšies bausmę. Teismas mano, kad E. D. yra tikslinga skirti ne laisvės atėmimo, o laisvės apribojimo bausmę, kartu paskiriant įpareigojimą laisvės apribojimo bausmės atlikimo metu neatlygintinai išdirbti 150 (šimtą penkiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, per mėnesį išdirbant ne mažiau kaip po 10 valandų. Kadangi E. D. smurtinę veiką padarė šeimos nariui, jai skirtina baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, šį įpareigojimą įvykdant per vienus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Dėl civilinio ieškinio

Vilniaus teritorinė ligonių kasa byloje pateikė 2023 m. lapkričio 28 d. civilinį ieškinį dėl 2204,84 EUR turtinės žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui (toliau – PSDF), patirtos dėl nukentėjusiojo A. B. gydymo išlaidų, atlyginimo (t. 1, b.l. 94-96), tačiau proceso metu bylą nagrinėjantį teismą informavo, kad 2023 m. gruodžio 18 d. Vilniaus teritorinė ligonių kasa su E. D. sudarė žalos atlyginimo sutartį, kuria E. D. įsipareigojo 2204,84 Eur žalą PSDF biudžetui atlyginti per 44 mėnesius nuo sutarties sudarymo dienos, tai yra 2023 m. gruodžio 18 d., kiekvieną mėnesį įmokėdama po 50 Eur, sumokant 54,84 Eur dydžio pirmosios įmokos sumą. Vadovaujantis BPK 113 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 140 straipsnio 3 dalimi, civilinė ieškovė prašė teismo patvirtinti šią taikos sutartį.

Esant tokioms aplinkybėms Kauno teritorinės ligonių kasos pareikšto civilinio ieškinio pagrįstumo klausimas nesprendžiamas, procesas dėl civilinio ieškinio nutraukiamas, patvirtinant Žalos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo sutartį Nr. 3412, kuri prilygsta taikos sutarčiai civiliniame procese, aplinkybių, dėl kurių minėta sutartis negali būti patvirtinta, nenustatyta (BPK 113 straipsnis, CPK 42 straipsnis).

Daiktai ir dokumentai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: nėra.

Peilis, kurį 2023 m. rugpjūčio 22 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolu, pateikė E. D.; mėginys nuo durų, kuris supakuotas į Voką Nr. 1 ir mėginys nuo jungiklio, kuris supakuotas į Voką Nr. 2, kurie paimti 2023 m. rugpjūčio 6 d. papildomos įvykio vietos apžiūros protokolu, 2023-10-20 aktu Nr. PD-00000012665, perduoti saugoti PD prie LR VRM Turto valdymo valdybos paimtų daiktų valdymo ir sandėlių skyrių (t. 1, b.l. 142), nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikintini.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 298, 299 straipsniais, 303 straipsniu, 307, 308 straipsniais,

nusprendžia:

E. D. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir, pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalį, paskirti jai laisvės apribojimo bausmę 2 (dvejiems) metams be intensyvios priežiūros.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 2 punktu, 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 72² straipsniu, įpareigoti E. D. laisvės apribojimo bausmės atlikimo metu neatlygintinai išdirbti 150 (šimtą penkiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, per mėnesį išdirbant ne mažiau kaip po 10 valandų ir paskirti jai baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, šį įpareigojimą įvykdant per vienus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Išaiškinti E. D., kad tuo atveju, jeigu nuteistasis vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali papildomai paskirti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių ir (ar) šio kodekso 48 straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų įpareigojimų ir (ar) draudimų, taip pat intensyvią priežiūrą arba laisvės apribojimo bausmę pakeisti areštu.

Kardomąją priemonę iki nuosprendžio vykdymo pradžios E. D. palikti tą pačią – rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Nuosprendį pradėjus vykdyti, kardomąją priemonę panaikinti.

Patvirtinti 2023 m. gruodžio 18 d. Žalos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo sutartį Nr.3412 tarp E. D. ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos, pagal kurią E. D. įsipareigojo 2204,84 Eur žalą PSDF biudžetui atlyginti per 44 mėnesius nuo sutarties sudarymo dienos, tai yra 2023 m. gruodžio 18 d., kiekvieną mėnesį įmokėdama į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiskaitomąją sąskaitą (duomenys neskelbtini) „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, po 50 Eur, sumokant 54,84 Eur dydžio pirmosios įmokos sumą.

Išaiškinti, kad E. D. nevykdant šio teismo patvirtinto susitarimo (taikos sutarties), Vilniaus teritorinei ligonių kasai civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka gali būti išduotas vykdomasis dokumentas.

Procesą dėl civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio nutraukti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, – peilį ir kraujo mėginius (Vokas Nr.1 ir Nr.2) saugomus PD prie LR VRM Turto valdymo valdybos paimtų daiktų valdymo ir sandėlių skyriuje (t. 1, b.l. 142), nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.

Išaiškinti nagrinėjimo teisme dalyviams, kad byla apeliacine tvarka nagrinėjama apeliacinės instancijos teismas bylas nagrinėja žodinio proceso tvarka, išskyrus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 325¹ straipsnyje nurodytus atvejus, kai byla apeliacine tvarka nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teisme byla negali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, kai: 1) apeliacinis skundas paduotas nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį bloginančiais pagrindais; apeliacinis skundas paduotas dėl nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitikimo bylos aplinkybių arba dėl nuosprendžio panaikinimo ir naujo nuosprendžio priėmimo arba tuo pagrindu, kad nuteistajam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos prievartos priemonės; 2) proceso dalyvis prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka; 3) byloje būtina atlikti įrodymų tyrimą arba išklausyti žodinius proceso dalyvių paaiškinimus. Apeliaciniame skunde turi būti motyvuoti apelianto prašymai dėl bylos nagrinėjimo žodinio ar rašytinio proceso tvarkos.