- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-08-13
- Bylos Nr.
- 2-1169-790/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Egidija Tamošiūnienė, Jūratė Varanauskaitė
- Trečiasis asmuo
- A. B.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijos Tamošiūnienės ir Jūratės Varanauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 6 d. nutarties, kuria patvirtintas J. B. 5 851,98 Eur dydžio finansinis reikalavimas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Europa Group“ bankroto byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 22 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Europa Group“ iškėlė bankroto bylą, įmonės bankroto administratoriumi paskyrė V. J.. Nutartis įsiteisėjo 2019 m. sausio 10 d.
2. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 29 d. nutartimi patvirtino BUAB „Europa Group“ kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą bendrai 9 221 449,56 Eur sumai.
Šalies argumentai
3. Kreditorius J. B. 2019 m. gegužės 8 d. atskiruoju skundu kreipėsi į teismą, prašydamas pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 29 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas jo 4 921,19 Eur dydžio finansinis reikalavimas, ir patvirtinti 5 851,98 Eur dydžio finansinį reikalavimą. Nurodė, kad bankroto administratorius nepagrįstai sumažino finansinį reikalavimą 930,79 Eur suma, motyvuodamas tuo, kad buvo susidariusi darbo užmokesčio permoka. J. B. teigimu, nei 2019 metais, nei 2018 metais, nei jokiu kitu laikotarpiu permoka negalėjo susidaryti. Pažymėjo, kad 2018 metais gruodžio mėnesį buvo atlikti du mokėjimai – išmokėti atostoginiai už 2018 m. lapkričio mėnesį ir už 2018 m. gruodžio mėnesį, taigi mokėjimai buvo atlikti pagrįstai. Akcentavo, kad permoka negalėjo būti išskaityta ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 150 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais, kadangi duomenų, jog permoka išskaityta dėl aritmetinės skaičiavimo klaidos, nėra.
Žemesnės instancijos teismas
4. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 9 d. nutartimi J. B. atskirąjį skundą tenkino, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 29 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas 4 921,19 Eur dydžio kreditoriaus J. B. finansinis reikalavimas, klausimą dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumo nutarė nagrinėti teismo posėdyje, kreditoriui ir bankroto administratoriui nustatė terminą pateikti teismui rašytinius paaiškinimus bei įrodymus dėl ginčytino finansinio reikalavimo.
5. BUAB „Europa Group“ bankroto administratorius V. J. Vilniaus apygardos teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. J. B. buvo priskaityta iš viso 63 622,32 Eur dydžio darbo užmokesčio su mokesčiais, o atskaityta mokėtinų mokesčių – 16 378,88 Eur. Taigi, mokėtinas darbo užmokestis J. B. sudarė 47 243,44 Eur. Iš buhalterinės apskaitos programos bankroto administratorius nustatė, kad J. B. laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. buvo išmokėta 48 184,34 Eur suma, taigi buvo permokėta 940,90 Eur. Įvertinus Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. DGKS-5961, buvo perskaičiuotos valstybinio socialinio draudimo sumos, dėl ko BUAB „Europa Group“ įsipareigojimas kreditoriui J. B. padidėjo 10,11 Eur dydžio suma. Pažymėjo, kad bankroto administratorius negali patvirtinti ar paneigti, kodėl buvo susidariusi permoka darbuotojui, ar tai buvo nulemta klaidos, ar sumokėtas avansas, kadangi bankroto administratorius neturi duomenų apie minėtas faktines aplinkybes.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 6 d. nutartimi patvirtino pirmos eilės J. B. 5 851,98 Eur finansinį reikalavimą.
7. Teismas nurodė, kad remiantis bankroto administratoriaus pateiktais įmonės dokumentais – BUAB „Europa Group“ priskaitymų–atskaitymų suvestine pagal darbuotojus, algos išmokėjimo analize už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. – mokėtinas darbo užmokestis kreditoriui J. B. laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. sudarė 47 243,44 Eur dydžio sumą, o faktiškai buvo sumokėta 48 184,34 Eur suma. Teismas, įvertinęs šiuos įrodymus, sprendė, kad atlikus aritmetinius veiksmus iš esmės galima būtų daryti prielaidą, jog yra susidariusi 940,90 Eur dydžio permoka. Tačiau, teismo vertinimu, vien anksčiau aptarti dokumentai nepatvirtina esminių aplinkybių, kokiu konkrečiu momentu, kokio dydžio bei dėl kokių priežasčių kreditoriui buvo išmokėtas didesnis negu jam darbo teisinių santykių pagrindu priklauso atlyginimas.
8. Teismas atsižvelgė į bankroto administratoriaus paaiškinimus, kad jis negali patvirtinti ar paneigti, kodėl buvo susidariusi permoka kreditoriui, ar tai buvo nulemta klaidos, ar darbuotojui buvo sumokėtas darbo užmokesčio avansas. Teismo vertinimu, bankroto administratorius neįrodinėjo ir neįrodė įstatyme įtvirtintų aplinkybių, kuriomis remiantis egzistuoja teisinis pagrindas išskaityti iš darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio, bankroto administratoriaus nuomone, esančią permoką. Teismas sprendė, kad bankroto administratoriui neįrodžius (neįrodinėjant), jog DK 150 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis pagrindas išskaitoms iš darbo užmokesčio atlikti, pagrindo mažinti kreditoriaus finansinį reikalavimą permokos suma nėra.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Atskirajame skunde trečiasis asmuo A. B. prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 6 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas J. B. finansinis reikalavimas BUAB „Europa Group“ bankroto byloje, panaikinti ir klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodė, kad nors permoka tikėtinai egzistuoja, tačiau bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai nepatvirtina permokos buvimo. Nagrinėdamas finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą bankroto byloje teismas nebuvo aktyvus. Pirmosios instancijos teismas privalėjo kreiptis į bankroto administratorių ar į kreditorių, kad būtų pateikti papildomi dokumentai, kurie leistų pašalinti abejones dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo (ne)pagrįstumo.
9.2. Nepagrįstai patvirtinus kreditoriaus J. B. finansinį reikalavimą bus pažeistos kitų kreditorių teisės ir interesai, kadangi kreditorius 940,90 Eur sumą gaus du kartus – kaip permoką ir iš bankrutuojančios bendrovės turto. Be to, sumažės bankrutuojančios bendrovės turto masė ir sumažės galimybė kitiems kreditoriams patenkinti savo turtinius reikalavimus.
9.3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad bendrovės administratoriui neįrodinėjant DK 150 straipsnyje nustatytų sąlygų, negali būti daroma išskaita iš darbo užmokesčio. Jei bendrovė buvo išmokėjusi kreditoriui be pagrindo gautas lėšas kaip darbo užmokestį, reiškia, kad bendrovė atlieka ne išskaitymą, tačiau priskaičiuoja priklausantį darbo užmokestį kreditoriui. Kita vertus, DK 150 straipsnio 2 dalis numato, kokiais atvejais gali būti atliekamos išskaitos, tačiau pirmosios instancijos teismas, nors privalėjo veikti aktyviai, šių aplinkybių nesiaiškino.
Atsiliepimas
10. Atsiliepime į atskirąjį skundą kreditorius J. B. prašo atskirąjį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
10.1. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė pareigos elgtis aktyviai ir pagrįstai patvirtino kreditoriaus 5 851,98 Eur finansinį reikalavimą. Teismas, gavęs kreditoriaus J. B. skundą, pats panaikino 2019 m. balandžio 29 d. nutarties dalį, įpareigojo bankroto administratorių pateikti paaiškinimus bei įrodymus, kreditoriaus finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą nagrinėjo iš naujo. Bankroto administratorius nurodė, kad negali nurodyti priežasties, kodėl susidarė permoka, todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas klausimą išnagrinėjo visapusiškai.
10.2. Bankroto administratoriaus pateikti dokumentai neatitinka Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnio 3 dalies reikalavimų, kadangi pateikti apskaitos registrai nepasirašyti juos sudariusio asmens, o nurodytos finansinės operacijos yra išrikiuotos ne chronologine tvarka. Bankroto administratoriaus pateiktuose dokumentuose nurodytos paskutinės operacijos mokėjimo datos įrašas (2015 m. sausio 8 d.) neteisingas, kadangi jis pagal chronologiją turėtų būti atvaizduotas pirmiausiai. Kreditoriaus teigimu, tai taip pat galėtų būti darbo užmokesčio arba kitos paskirties mokėjimas už 2014 m. gruodžio mėnesį. Daro prielaidą, kad algos išmokėjimo analizėje galimai atsispindi mokėjimai už ilgesnį laikotarpį, nei priskaitymų–atskaitymų suvestinėse.
10.3. Net ir tuo atveju, jei permoka būtų susidariusi, ją išskaityti iš J. B. mokėtinų sumų būtų galima tik įrodžius, kad permoka susidarė dėl DK 150 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių, kurių bankroto administratorius net neįrodinėjo.
10.4. Praleistas DK 150 straipsnio 3 dalyje nustatytas 1 mėnesio terminas, per kurį darbdavys gali atlikti išskaitą. Tariama permoka galėjo susidaryti bet kada 2015 – 2018 metų laikotarpiu, vėliausiai – iki 2018 m. spalio mėnesio, kada buvo nutraukta darbo sutartis. Apdairus ir rūpestingas darbdavys, turintis pareigą tinkamai vesti buhalterinę apskaitą, periodiškai sudarantis balansus, negalėjo nepastebėti permokos. Permoką būtų galima grąžinti nebent inicijuojant individualų darbo ginčą DK 220 straipsnyje nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos.
12. Byloje sprendžiama dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB „Europa Group“ bankroto byloje buvo patvirtintas pirmos eilės J. B. 5 851,98 Eur finansinis reikalavimas, pagrįstumo ir teisėtumo. Bankroto administratorius apskaičiavo, kad BUAB „Europa Group“ skolinga J. B. su darbo santykiais susijusią 5 851,98 Eur sumą, tačiau ją sumažino 940,90 Eur suma, kuri, bankroto administratoriaus teigimu, J. B. buvo permokėta laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje patvirtino kreditoriaus prašomo dydžio finansinį reikalavimą, nurodęs, kad bankroto administratoriaus pateikti dokumentai nepatvirtina esminių aplinkybių, kokiu konkrečiu momentu, kokio dydžio bei dėl kokių priežasčių kreditoriui buvo išmokėtas didesnis negu jam darbo teisinių santykių pagrindu priklauso atlyginimas, be to, bankroto administratorius neįrodė, kad egzistuoja DK 150 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis pagrindas išskaitoms iš darbo užmokesčio atlikti. Trečiasis asmuo nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus, neišsireikalavo papildomų dokumentų, kurie leistų pašalinti abejones dėl finansinio reikalavimo (ne)pagrįstumo, be to, pirmosios instancijos teismas ginčo situacijai nepagrįstai taikė DK 150 straipsnio normas.
13. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjant trečiojo asmens atskirąjį skundą visų pirma būtina atsakyti į klausimą, ar teismui sprendžiant su darbo santykiais susijusio pirmos eilės finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą, darbo užmokesčio suma, kurią bendrovė skolinga darbuotojui, gali būti sumažinama bankroto administratoriaus nustatyta permokos darbuotojui suma.
14. DK 150 straipsnis reglamentuoja, kad išskaitos iš darbo užmokesčio gali būti daromos tik šio kodekso ar kitų įstatymų nustatytais atvejais. Išskaitos gali būti daromos grąžinti perduotoms ir darbuotojo nepanaudotoms pagal paskirtį darbdavio pinigų sumoms; grąžinti sumoms, permokėtoms dėl skaičiavimo klaidų; atlyginti žalai, kurią darbuotojas dėl savo kaltės padarė darbdaviui; išieškoti atostoginiams už suteiktas atostogas, viršijančias įgytą teisę į visos trukmės ar dalies kasmetines atostogas, darbo sutartį nutraukus darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių (šio kodekso 55 straipsnis) arba dėl darbuotojo kaltės darbdavio iniciatyva (šio kodekso 58 straipsnis). Darbdavys turi teisę duoti nurodymą padaryti išskaitą ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kurią darbdavys sužinojo ar galėjo sužinoti apie atsiradusį išskaitos pagrindą.
15. Nagrinėjamu atveju darbo santykiai tarp bankrutuojančios bendrovės ir J. B. jau yra pasibaigę, tačiau darbdavys DK 150 straipsnyje nustatyta ne ginčo tvarka išskaitų iš darbuotojui priklausančių darbo užmokesčių sumų, siekdamas išskaityti permokos darbuotojui sumą, nebuvo atlikęs. Bankroto administratorius pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių duomenų, įgalinančių teigti, kad darbdavys darbo santykių egzistavimo metu turėjo teisinius pagrindus ne ginčo tvarka atlikti išskaitas pagal DK 150 straipsnyje nustatytas taisykles iš darbuotojo darbo užmokesčio. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonei draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, taip pat atlikti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą. Jokių išimčių, susijusių su buvusių darbuotojų finansinių reikalavimų įskaitymu, ĮBĮ nenumato. Pagal ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalį, kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, išskyrus nustatytąjį Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatyme, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. Vadinasi, tuo atveju, jeigu įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą nustatoma, kad egzistuoja permoka darbuotojui, kuri darbo santykių egzistavimo metu ne ginčo tvarka nebuvo išskaityta iš darbo užmokesčio DK 150 straipsnyje nustatyta tvarka ir nebuvo teisinių prielaidų tokiai išskaitai atlikti, teismas, tvirtindamas darbuotojo finansinį reikalavimą, negali sumažinti darbuotojo finansinio reikalavimo šia permokos suma, nes tai reikštų to darbuotojo reikalavimo tenkinimą įskaitymo būdu. Iš esmės tokio pat teisės aiškinimo dėl negalimumo bankroto byloje mažinti darbuotojo finansinį reikalavimą jam permokėtomis sumomis laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje praktikoje (pvz., 2018 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1685-823/2018).
16. Trečiojo asmens atskirojo skundo argumentai, kad patvirtinus kreditoriaus J. B. finansinį reikalavimą bus pažeistos kitų kreditorių teisės ir interesai, nepagrįsti. Bankroto administratorius, nustatęs permokos faktą ir atitinkamus teisinius pagrindus jai susigrąžinti (pvz., be pagrindo įgyto turto išreikalavimo institutas), turėtų teisę nustatyta tvarka inicijuoti atskirą ginčą dėl darbuotojui permokėtos sumos išieškojimo, o ši suma turėtų būti panaudojama atsiskaityti su visais bankrutuojančios bendrovės kreditoriais ĮBĮ nustatyta tvarka.
17. Kadangi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas J. B. finansinio reikalavimo patvirtinimo klausimą, neturėjo teisinio pagrindo permokėta suma sumažinti šį finansinį reikalavimą, jis priėmė teisingą sprendimą – patvirtino kreditoriaus 5 851,98 Eur finansinį reikalavimą. Todėl skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.
18. Kreditorius J. B. pateikė prašymą dėl 605 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į kreditoriaus A. B. atskirąjį skundą, atlyginimo.
19. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisinto užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) 8.16 punktu, už atsiliepimą į atskirąjį skundą rekomenduojama priteisti maksimali suma yra 505,08 Eur (1262,7 Eur (2019 m. I ketv.) × 0,4 (Rekomendacijų 8.16 punktas)). Atsižvelgiant į tai, kad ginčas iš esmės vyksta dėl nedidelės sumos finansinio reikalavimo tvirtinimo bankroto byloje (Rekomendacijų 2.5 punktas), tas pats advokatas civilinėje yra teikęs atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 29 d. nutarties, su byla yra susipažinęs (Rekomendacijų 2.3, 2.6 punktas), todėl pagrindo priteisti maksimalios bylinėjimosi išlaidų sumos nėra ir ji mažintina iki 250 Eur.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš trečiojo asmens A. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) kreditoriaus J. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.