- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-05
- Bylos Nr.
- I-1955-1066/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Tomas Blinstrubis, Gediminas Užubalis, Bronius Januška
- Pareiškėjas
- E. M.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės tarybai
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Broniaus Januškos ir Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas E. M. su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – Taryba) 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 1-1858 ir įpareigoti Tarybą visiškai atleisti jį nuo paveldimo turto mokesčio arba jį sumažinti 50 proc. su galimybe mokėti dalimis.
Šalies argumentai
2.1. Skunde nurodo, kad su velioniu, kurio turtą paveldėjo, bendrauti pradėjo nuo 1997 m., o gyveno kartu nuo 2000 m. S. M. savų vaikų neturėjo, testamentą surašė 2007 m. Pareiškėjas buvo jam artimas žmogus, nors ir ne giminė.
2.2. Paaiškina, kad jis rūpinosi onkologine liga sergančiu S. M. ir tuo metu nedirbo. Taip pat padėdavo esančiai akademinėse atostogose žmonai, kartu su ja augina 2 ir 4 metų dukras, po pirmo vaiko gimimo žmona turėjo sunkią pogimdyvinę depresiją. Šeimos pajamas iki 2017 m. lapkričio mėn. sudarė socialinės pašalpos ir išmokos už vaikus. Kitą finansinę paramą sudarė velionio pensija ir kitos neįgalumo išmokos, kurios siekė kiek daugiau nei 600 Eur. Be to, pareiškėjo šeima turi mokėti 30 000 Eur paskolą dalimis „LKL Kredito unijai“. Dėl minėtų aplinkybių šeimos finansinė padėtis yra sunki, tenka skolintis iš artimųjų.
2.3. Pabrėžia, kad nedirbo dėl to, jog turėjo rūpintis velioniu, jam turėjo būti suteiktas slaugos statusas, tačiau ilgai užtruko dokumentų parengimas. Tai patvirtina faktas, kad pačioje ligoninėje, kur velionis mirė, buvo paskirta slauga ir slaugos namai, į kuriuos jis nebuvo perkeltas jam mirus.
2.4. Dėl darbingo amžiaus nurodo, jog Taryba turėjo remtis tuometine, o ne dabartine, jo šeimos situacija, kuri atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus tam, kad pareiškėjas būtų atleistas nuo paveldimo turto mokesčio.
2.5. Pareiškėjas pažymi, kad po mirties paveldėtas turtas sudaro 28 proc. namo dalies, kuriame šeima ir gyvena. Namas pastatytas 1940 m., kaip vienas nuosavas namas, o sovietiniais laikais padalintas į keturias dalis, kurios iki šiol dokumentuose traktuojamos kaip 4 butai. Visi keturi butai yra užstatyti „LKL Kredito unijai“, esantys įsipareigojimai neleidžia jiems velionio turto parduoti ar kitaip perleisti.
2.6. Pareiškėjo teigimu, dėl sunkios finansinės padėties jo šeima neturi galimybių mokėti finansinius įsipareigojimus (paskolos, komunalinių mokesčių, mokesčių už vaikų darželius ir kt.). Šiuo matu pareiškėjas dirba, o žmona registruota Užimtumo tarnyboje. Šiuo metu gyvena 10 kv. m kambaryje, nes likusioje namo dalyje užbaigti remontą neužtenka lėšų, kai kurios pastato dalys yra avarinės būklės.
Atsiliepimas
3. Atsakovė Taryba atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 34–39) su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais:
3.1. Atsiliepime paaiškina, kad pareiškėjas į Tarybą kreipėsi, prašydamas atleisti jį nuo 1 712 Eur paveldimo turto mokesčio mokėjimo. Pareiškėjas pateikė dokumentus, kad jo šeimos pajams sudaro: sutuoktinės gaunama socialinė pašalpa ir išmoka vaikui 79,89 Eur per mėnesį (vienam asmeniui – 19,97 Eur). Mokesčių skyriui patikrinus VMI duomenis, ar pareiškėjas vykdo individualią veiklą ar veiklą pagal verslo liudijimą, įrašų nerasta. Kitos informacijos apie galimai gaunamas pajamas neturi. Pareiškėjas savo prašyme nurodė, kad iki palikėjo mirties jis ir šeima gyveno iš palikėjo gaunamos pensijos. Pareiškėjas gyvenamąją vietą nuo 2013 m. balandžio 30 d. deklaruoja paveldimo buto adresu. VĮ Registrų centro duomenimis, pareiškėjui ir jo sutuoktinei nuosavybės teise priklauso paveldimo buto adresu esantys trys vienbučiai butai, Rudnios g. 30 ir 622/890 dalis žemės sklypo.
3.2. Nurodo, kad klausimas svarstyti pareiškėjo atleidimą nuo minėto mokesčio mokėjimo pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 1-171 patvirtintas Mokesčių lengvatų teikimo taisykles (toliau – ir Taisyklės) buvo teiktas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Finansų ir ekonomikos komitetui bei Socialinių reikalų komitetui, minėti komitetai bei Taryba šiam pareiškėjo prašymui nepritarė, ir Tarybos sprendimais atmetė. Pareiškėjas buvo informuotas apie vyksiančius komitetų posėdžius, kuriuose galėjo dalyvauti.
3.3. Atkreipia teismo dėmesį į tai, kad atsakovei yra suteikta išimtinė teisė, bet ne pareiga suteikti kiekvienam asmeniui, atitinkančiam nustatytas sąlygas, taikyti mokesčio lengvatas nustatytas Paveldimo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnyje. Todėl nustatyti kriterijai nėra sąlyga Tarybai priimti teigiamą sprendimą pareiškėjo atžvilgiu. Mano, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
3.4. Pažymi, kad pareiškėjas turi įstatymuose nustatytą teisę (Civilinio kodekso 5.60 straipsnio 1 dalis) per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos atsisakyti palikimo priėmimo, neturėdamas finansinių galimybių sumokėti paveldimo turto mokesčio.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Ginčas byloje kilo dėl Tarybos 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 1-1858 (b. l. 5–7, 107–109) neatleisti pareiškėjo nuo paveldimo turto mokesčio teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
5. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. spalio 3 d. pateikė prašymą dėl mokesčio lengvatos suteikimo, prašė atleisti nuo paveldimo turto mokesčio, nurodydamas, kad augina du mažamečius vaikus ir paskutinius dvejus metus neturi pajamų, išskyrus išmoką už vaikus ir paramą žmonai, kuri yra akademinėse atostogose, o pats pareiškėjas negalėjo dirbti, nes turėjo prižiūrėti S. M., iš kurio gaunamos pensijos šeima pragyvendavo (b. l. 52, 59). Taryba 2017 m. spalio 10 d. raštu Nr. A51-67830/17(2.2.1.51-FN3) pareiškėjui pranešė, kad jo prašymas neatitinka Taisyklėse nustatytų kriterijų (b. l. 96–97). Pareiškėjas 2017 m. spalio 18 d. Tarybai pateikė prašymą dėl mokesčių lengvatos suteikimo paveldėjus S. M. turtą. Prašyme nurodė, kad paskutinius metus negalėjo dirbti, kadangi minėtą asmenį prižiūrėjo, vežiodavo į ligonines, reabilitacines įtaigas, poliklinikas. Šiuo metu augina du mažamečius vaikus, žmonai suteiktos akademinės atostogos. Gyvena vieno aukšto name, kuris 1940 m. buvo pastatytas kaip vienas vienetas, o pokario laikais buvo padalintas į keturi butus. Nurodo, kad šiuo metu sunki finansinė padėtis, vos gali paskolą susimokėti. Iš S. M. pensijos šeima pragyveno. Nurodo, kad greitu laiku pradės ieškoti darbo. Dėl sunkios šeimos finansinės padėties prašo suteikti mokesčio lengvatą (b. l. 53, 58). Tarybos sprendimo projekto „Dėl E. M. paveldimo turto mokesčio“ 2018 m. sausio 25 d. aiškinamajame rašte (b. l. 50–51) nurodyta, kad pareiškėjo prašymas formaliai atitinka Taisyklių 7 punkte nustatytas sąlygas bei 7.1 papunktyje nustatytą kriterijų, t. y. pareiškėjo šeimoje vienerius metus ir ilgiau (skaičiuojant nuo įregistravimo teritorinėje darbo biržoje dienos) yra bedarbių asmenų, t. y. pareiškėjas nuo 2013 m. gegužės mėn. yra bedarbis. Finansų ir strateginio planavimo departamentas teikia Tarybai svarstyti sprendimo projektą, atsižvelgdamas į tai, kad E. M. prašymas formaliai atitinka Taisyklėse nustatytus kriterijus. (b. l. 49). Taryba 2018 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. 1-1407 (b. l. 44–48) nusprendė neatleisti pareiškėjo nuo paveldimo turto mokesčio. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą administracinėje byloje Nr. I-2794-426/2018, 2018 m. spalio 1 d. sprendimu panaikino minėtą Tarybos sprendimą ir perdavė pareiškėjo prašymą atleisti nuo nekilnojamo turto mokesčio mokėjimo nagrinėti iš naujo (prijungtos administracinės bylos Nr. I-2794-426/2018 b. l. 116–120).
6. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės taryba, vykdydama įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2794-426/2018 ir iš naujo išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą bei atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas yra darbingo amžiaus, taip pat turi ne tik vienintelį gyvenamąjį būstą, kadangi jam priklauso daugiau negu vienas nekilnojamojo turto vienetas, 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 1-1858 nusprendė neatleisti pareiškėjo nuo paveldimo turto mokesčio (b. l. 106–110).
7. Pareiškėjas nesutinka su atsakovės 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 1-1858 ir prašo jį panaikinti bei įpareigoti atsakovę visiškai atleisti pareiškėją nuo paveldimo turto mokesčio arba jį sumažinti 50 proc. su galimybe mokėti dalimis. Prašymas iš esmės buvo grindžiamas sunkia finansine pareiškėjo šeimos padėtimi bei aplinkybe, kad pareiškėjo šeima gyvena minėtame name, kuriame paveldėjo 28 proc. namo dalies, visi 4 butai yra užstatyti „LKL Kredito unijai“, todėl negali turto parduoti ar kitaip jo įkeisti.
8. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos paveldimo turto mokesčio įstatymas ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 1-171 patvirtintos Mokesčių lengvatų teikimo taisyklės, kuriose yra nustatyti bendrieji kriterijai ir sąlygos, kuriuos turi atitikti fiziniai asmenys tam, kad jų prašymai suteikti mokestines lengvatas būtų svarstomi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos komitetuose.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra ta administracinio santykio šalis, kuri prašo taikyti jo atžvilgiu išimtį – teisės aktuose nustatyto mokesčio lengvatą. Todėl būtent asmeniui, prašančiam taikyti išimtį, tenka pareiga įrodyti savo prašymo pagrįstumą.
Pagal Lietuvos Respublikos paveldimo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 3 dalies nuostatas savivaldybės taryba savo biudžeto sąskaita turi teisę gyventojams mažinti mokestį arba visai nuo jo atleisti. Taisyklėse detalizuojama žemės, valstybinės žemės nuomos, nekilnojamojo turto, paveldimo turto mokesčių sumažinimo / atleidimo ir paveldimo turto mokesčio mokėjimo atidėjimo tvarka. Taisyklių 7 punkte nustatyta, kad klausimas dėl mokesčių lengvatų teikimo fiziniams asmenims teikiamas Savivaldybės tarybos komitetams svarstyti tik esant šioms sąlygoms: mokesčio suma yra 90 (devyniasdešimt) Eur ir didesnė, fizinio asmens kiekvieno šeimos nario mėnesio pajamos (atskaičius mokesčius) yra mažesnės už dvigubą valstybės remiamų pajamų dydį, mokesčio mokėtojas ne trumpiau kaip vienus metus yra deklaravęs gyvenamąją vietą Vilniaus miesto savivaldybėje, mokesčio mokėtojui ir jo šeimai priklauso ne daugiau negu vienas nekilnojamojo turto vienetas, kuris yra vienintelė mokesčio mokėtojo ir jo šeimos narių gyvenamoji vieta, ir bent vienam iš šių kriterijų: mokesčio mokėtojo šeimoje vienus metus ir ilgiau (skaičiuojant nuo įsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje dienos) yra bedarbių asmenų; mokesčio mokėtojo šeimoje yra asmenų, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis; mokesčio mokėtojas yra nepilnametis ir jo šeimoje nėra darbingų asmenų (prie darbingų asmenų nepriskiriami mokymo įstaigų dieninių skyrių moksleiviai ir studentai iki 24 metų amžiaus) (Taisyklių 7.1–7.3 papunkčiai).
9. Iš paminėto teisinio reglamentavimo seka, kad įstatymų leidėjas savivaldybių taryboms suteikė diskrecijos teisę įsiterpti į paveldimo turto apmokestinimą, t. y. suteikė teisę šį mokestį sumažinti arba visiškai nuo jo atleisti. Kokiais kriterijais vadovaujantis tai būtų galima padaryti, Lietuvos Respublikos paveldimo turto mokesčio įstatyme nenurodyta. Taigi Lietuvos Respublikos Seimas paliko šiuos kriterijus nusistatyti pačioms savivaldybėms. Vilniaus miesto savivaldybės tarybai yra suteikta išimtinė teisė, bet ne pareiga suteikti kiekvienam asmeniui atitinkančiam aukščiau nustatytas sąlygas taikyti mokesčio lengvatas nustatytas Lietuvos Respublikos paveldimo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnyje, kuriame ir nustatyta, kad Taryba savo biudžeto sąskaita turi teisę gyventojams mažinti mokestį arba visai nuo jo atleisti, bet ne pareigą mažinti minėtą paveldėto turto mokestį ar visai nuo jo atleisti, įvertindama kiekvienu konkrečiu atveju nustatytas aplinkybes, taip pat vertinant atsižvelgiama ir į savivaldybei keliamus uždavinius bei pavestas funkcijas, turi teisę apsispręsti. Taryba, vadovaudamasi suteikta išimtine kompetencija ir atsižvelgdama į nustatytus kriterijus, įvertina pareiškėjo prašymą ir tik tuomet priima sprendimą – tenkinti jį ar ne.
10. Iš bylos medžiagos ir pareiškėjo skundo motyvų matyti, jog pareiškėjas atleidimo nuo nekilnojamojo turto mokesčio klausimą iš dalies siejo su aplinkybe, jog jam priklausantys nekilnojamojo turto vienetai yra tame pačiame, padalintame į keturias dalis, name, kaip ir paveldėtas turtas, kad namas yra avarinės būklės ir dėl lėšų stygiaus nebaigtas namo remontas. Tačiau, net ir esant šioms aplinkybėms, dar nereiškia, kad savivaldybės taryba privalo tenkinti fizinio asmens prašymą atleisti nuo nekilnojamojo turto mokesčio. Savivaldybės tarybos sprendimą nulemia aplinkybių daugetas.
11. Lietuvos Respublikos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtinę savivaldybės tarybos kompetenciją sudaro sprendimų teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita priėmimas. Lietuvos Respublikos paveldimo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 3 dalies nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad savivaldybės atstovaujamoji institucija turi tam tikrą veiksmų laisvę, spręsdama ir įgyvendindama jai pavestas funkcijas paveldimo turto mokesčio sumažinimo arba atleidimo nuo jo aspektais. Administracinė diskrecija gali būti naudojama tik tiems tikslams, kurie buvo suteikti konkrečiai administravimo institucijai, ir taip, kaip reikalauja įstatymai bei teisės aktai, t. y. institucijos veiksmai, priimami sprendimai negali pažeisti įstatymų nustatytų reikalavimų bei administracinės teisės principų (teisėtumo, proporcingumo, viešumo, skaidrumo ir kt.).
12. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad prieš priimant prašomą panaikinti sprendimą buvo vertintos pareiškėjo galimybės sumokėti paveldimo turto mokestį. Paprašyta pateikti pažymas apie gaunamas pajamas, dalyvavimą aktyviose darbo rinkos programose, surinkti duomenys apie pareiškėjo ir jo šeimos vardu registruotą turtą (b. l. 60–69, 72–93). Gauti duomenys buvo pateikti Vilniaus miesto savivaldybės tarybai. Iš Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 1-1858 (b. l. 107–109) matyti, kad priimant sprendimą dėl pareiškėjo neatleidimo nuo paveldimo turto mokesčio atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas yra darbingo amžiaus, turi ne vienintelį gyvenamąjį būstą (jam priklauso daugiau negu vienas nekilnojamojo turto vienetas). Be to, prieš teikiant sprendimą tvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, jis 2018 m. lapkričio 27 d. buvo apsvarstytas Socialinių reikalų komiteto posėdyje, kuriame nuspręsta neatleisti pareiškėjo nuo paveldimo turto mokesčio (b. l. 113). Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad buvo įvertintos visos sprendimo priėmimui svarbios aplinkybės – pareiškėjo darbingumas, šeimos gaunamos pajamos, turtinė padėtis.
13. Pareiškėjas skunde nurodo, kad esantys įsipareigojimai neleidžia turto parduoti ar kitaip jį įkeisti, nes visi keturi butai yra įkeisti „LKL Kredito unijai“. Teismas pažymi, kad pareiškėjo minimas turtas įkeistas „LKL Kredito unijai“, todėl be šio hipotekos kreditoriaus raštiško sutikimo negali būti parduotas, išnuomotas, įkeistas, pakeista įkeisto turto paskirtis, perleistas ar kitaip apribotos pareiškėjo teisės įkeisto turto atžvilgiu. Taigi, nagrinėjamu atveju norint parduoti įkeistą turtą reikalingas „LKL Kredito unijos“ raštiškas sutikimas. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad jis kreipėsi į „LKL Kredito uniją“ dėl tokio sutikimo ir jo negavo. Todėl pareiškėjo skunde nurodyti abstraktaus pobūdžio teiginiai dėl neturėjimo galimybės turtą parduoti atmestini kaip nepagrįsti.
14. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vietos savivalda – įstatymo nustatyto valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų bendruomenės, kuri turi Lietuvos Respublikos Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją. Savivaldybės įgyvendina įvairias funkcijas inter alia (be visa kita, be kita ko, be to) savarankiškąsias, kurias atlieka pagal įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus savo bendruomenei ir jos interesais. Šių funkcijų įgyvendinimui neabejotinai reikalingos lėšos naudojamos iš savivaldybės biudžeto. Vienas biudžetinių lėšų gavimo būdų – paveldimo turto mokestis, todėl savivaldybės taryba, priimdama sprendimą dėl pastarojo mokesčio sumažinimo arba atleidimo nuo jo, turi įvertinti, kiek tai turės įtakos savivaldybės biudžetui ir ar bus galima užtikrinti savarankiškųjų funkcijų įgyvendinimą.
Savivaldybės taryba sprendžia paveldimo turto mokesčio (atleidimo ar mažinimo) klausimą, jį analizuodama įvairiais aspektais. Galutinį sprendimą priima įvertinusi visetą aplinkybių, tačiau bet kuriuo atveju turi teisę rinktis, t. y. atleisti nuo nekilnojamojo turto mokesčio (jį sumažinti) ar priimti priešingą sprendimą. Tai yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. pvz., 2010 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-743/2010), formuojantis vienodą teisės taikymo praktiką šios kategorijos bylose. Teismo vertinimu, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytos aplinkybės, turint omenyje savivaldybei keliamus uždavinius bei pavestas funkcijas, teisę apsispręsti, buvo pakankamas pagrindas netenkinti pareiškėjo prašymo. Pareiškėjas neįrodė, kad turi teisę į išimties taikymą.
15. Teismas pažymi, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi administracinis teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
16. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimas Nr. 1-1858 neatleisti pareiškėjo nuo paveldimo turto mokesčio yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais, o taip pat įpareigoti Tarybą visiškai atleisti jį nuo paveldimo turto mokesčio ar jį sumažinti 50 proc. su galimybe mokėti dalimis. Pareiškėjo skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
17. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatyta, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Taigi pareiškėjas, negalėdamas sumokėti mokesčio iš karto, turi teisę kreiptis dar ir į mokesčių administratorių dėl mokesčio atidėjimo ar išdėstymo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo E. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.