Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-02-22 · Administracinė byla Nr. I-415-644/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-02-22Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-10-03Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-02-22
Bylos Nr.
I-415-644/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01989-2016-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
R. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-415-644/2017Proceso Nr. 3-62-3-01989-2016-0Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. vasario 22 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. R. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau - ir Pravieniškių PN-AK), 35 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde (b. l. 5-8) nurodė, jog laikotarpiu nuo 2012-02-10 iki 2016-06-21 buvo laikomas Pravieniškių PN-AK netinkamomis, nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad bendrabučio tipo patalpose jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas gyvenamasis plotas, kadangi patalpos buvo perpildytos, daug gyvenamojo ploto užėmė baidai. Dėl vietos trūkumo tarp nuteistųjų kildavo konfliktinės situacijos. Baudos izoliatoriaus kamerose taip pat nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, kamerose nebuvo šilto vandens, nebuvo suteiktos skalbimo paslaugos. Gyvenamosios patalpos vėdinamos tik per langus, nėra atskiros vėdinimo sistemos, dėl to trūko oro, skaudėdavo galvą. Vasarą gyvenamosiose patalpose buvo karšta, o žiemą – šalta. Patalpose buvo tarakonų, parazitų, graužikų. Pažymėjo, kad du nuteistųjų būriai, t. y. apie 160 asmenų, naudojosi 7 praustuvėmis, 6 tualetais, dušine. Praustis po karštu dušu buvo leidžiama tik kartą per savaitę, tačiau dėl didelio nuteistųjų skaičiaus nespėdavo nusiprausti. Drabužius skalbėsi šaltame vandenyje, o džiovykla įrengta tik lauke. Prausyklos patalpa nehigieniška, nešildoma, dėl to dažnai peršaldavo. Trumpalaikių pasimatymų patalpose nėra sanitarinio mazgo. Virtuvėlėje nebuvo karšto vandens, dėl didelio nuteistųjų skaičiaus neturėjo kur gaminti ir laikyti maistą, nes virtuvėlėje buvo įrengta tik viena viryklė ir vienas šaldytuvas. Pasivaikščiojimo kiemelis visada buvo perpildytas, sporto aikštelė užimta. Pataisos namai neturi higienos paso, techninio - energetinio paso, nėra evakuacinio išėjimo. Minėtos gyvenimo sąlygos žemino pareiškėjo orumą, prilygo kankinimui Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio ir Konstitucijos 21 straipsnio prasme. Dėl nurodytų aplinkybių patyrė sveikatos sutrikimų, pažeminimą, psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, kilo baimė, depresija, negali ramiai miegoti.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas atsiliepimu (b. l. 15-23) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę. Paaiškino, kad ne visada visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto paprastai užtenka. Darė išvadą, kad minimali gyvenamojo ploto norma gyvenamosiose patalpose pareiškėjo atžvilgiu pažeista nebuvo, be to, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių dienos metu nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Bausmę atliekantys nuteistieji dienotvarkėje numatytu laiku gali vaikščioti tiek lauke, tiek viduje, taip pat dirbti, lankytis koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje, sportuoti, užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla. Tualetas trumpalaikių pasimatymų patalpose nėra įrengtas, tačiau jis yra įrengtas šalia trumpalaikių pasimatymų patalpų. Visuose 3-jo lokalinio sektoriaus būriuose yra įrengtos virtuvėlės, kuriose yra spintelės, šaldytuvai, elektrinės kaitlentės. Karštas vanduo virtuvėlėse nėra privalomas. Šio lokalinio sektoriaus atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, kur galima skalbti ir džiovinti drabužius. Drabužių džiovinimo vietos taip pat įrengtos kieme. Įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą gyvenamose patalpose, esant būtinumui, nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Patalpos būriuose vėdinamos per atveriamus langus. Pataisos namai yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“, pagal kurią įstaigos objektuose periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Informacija apie suteiktas paslaugas registruojama žurnale. Dušinėje veikia 11 dušo sietelių. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje užfiksuoti nuteistojo konsultavimai su vidaus ligų gydytoju, gydytoju odontologu ir gydytoju psichiatru, tačiau duomenų apie neigiamą kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai nėra. Byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos namai ar pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, ar, kad dėl pataisos namų veikimo/neveikimo pareiškėjui būtų kilusi žala. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą. Nesant neteisėtų veiksmų bei žalos įrodymo, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys. Pareiškėjo skundo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs, parengti vien tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje netinkamomis sąlygomis.

Atsakovo atstovas atsiliepimu prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.

Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr., 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Pravieniškių PN-AK pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei higieninių sąlygų į pataisos namų administraciją. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi 2016-10-03 (b. l. 9), todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas praleido senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių jis patyrė dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, orumo pažeminimą, sveikatos pablogėjimą. Pažymėtina, kad jei pareiškėjas jautė nepatogumus, išgyvenimus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms atsakovo atstovo prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012-02-10 iki 2013-10-02 taikytinas ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje nuo 2013-10-03 iki 2016-06-21.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas nurodė, jog ginčo laikotarpiu buvo laikomas perpildytose patalpose, kuriose jam nebuvo užtikrintas teisės aktais reglamentuotas minimalus gyvenamasis plotas. Pažymėjo, kad daug ploto užėmė baldai, dėl vietos trūkumo tarp nuteistųjų kildavo konfliktinės situacijos.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m. vienam žmogui.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: nuo 2013-10-03 iki 2014-07-22 – 12 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 16,78 kv. m., įrengtos 4 vietos, vienam asmeniui teko 4,19 kv. m. (16,78/4); nuo 2014-07-23 iki 2015-11-03 – 4 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 35,62 kv. m., įrengtos 8 vietos, vienam asmeniui teko 4,45 kv. m. (35,62/8); nuo 2015-11-04 iki 2016-03-20 – 11 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 34,37 kv. m., įrengta 11 vietų, vienam asmeniui teko 3,12 kv. m. (34,37/11); 2016-03-21 iki 2016-05-11 – 8 būrio 7 patalpoje, kurios plotas 15,88 kv. m., įrengta viena vieta; nuo 2016-05-12 iki 2016-05-29 – 4 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 36,52 kv. m., įrengtos 8 vietos, vienam asmeniui teko 4,45 kv. m. (36,52/8); nuo 2016-05-30 iki 2016-06-21 – 5 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 35,45 kv. m., įrengta 11 vietų, vienam asmeniui teko 3,22 kv. m. (35,45/11) ploto (b. l. 25, 58-60). Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas nurodo, kad baudos izoliatoriaus kamerose minimali gyvenamojo ploto norma taip pat nebuvo užtikrinta. Tačiau Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Kauno apygardos administracinis teismas 2017-01-30 sprendimu išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-416-422/2017 pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos priteisimo, kurioje pareiškėjas neturtinę žalą kildino, be kita ko, iš to, kad laikotarpiu nuo 2013 m. sausio mėn. iki 2016 m. liepos mėn. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose pažeidžiant minimalią gyvenamojo ploto normą. Minėtas teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs. Kadangi teisme yra nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu, todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje paliekamas nenagrinėtu (ABTĮ 105 str. 4 p.).

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai, dėl vietos trūkumo tarp nuteistųjų kildavo konfliktai. Tačiau pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau ir – LVAT) formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad pataisos namuose nebuvo atskiros vėdinimo sistemos, gyvenamosios patalpos buvo vėdinamos tik per langus, dėl to trūko oro, skaudėdavo galvą, patalpose kaupėsi drėgmė.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą ginčo laikotarpiu reglamentavo Higienos norma HN 76:2010 (akto redakcija iki 2015-11-01), kurios 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Nuo 2015-11-01 įsigaliojusios Higienos normos HN 134:2015 17 punkte taip pat numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš atsakovo atstovo atsiliepimo ir Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinio paslaugų skyriaus 2016-11-07 pažymos Nr. 77-2910 matyti, kad Pravieniškių PN-AK patalpos vėdinamos per atveriamus langus ir ventiliacines angas, 4 būrio, 5 būrio, 8 būrio, 11 būrio, 12 būrio patalpos vėdinamos per atveriamus langus (b. l. 58-60), kas atitinka higienos normų reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, tuo pačiu išvengiant ir drėgmės patalpose. Nenustačius atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtumo, pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad vasarą patalpose buvo karšta, o žiemą – šalta, tačiau nurodytoms aplinkybėms pagrįsti įrodymų nepateikė. Atsakovo atstovas nurodė, kad įstaiga nuteistiesiems užtikrina tinkamą temperatūrą patalpose, esant būtinumui nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai (b. l. 15-23, 58-60). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota netinkama gyvenamųjų patalpų temperatūra. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl netinkamos patalpų temperatūros atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad dėl didelio nuteistųjų skaičiaus neturėjo vietos gaminti ir laikyti maistą, nes virtuvėlėje buvo įrengta tik viena viryklė ir vienas šaldytuvas. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, nurodyta, kad bendrabučio tipo virtuvėlėje, be kita ko, įrengiama elektrinė viryklė (kiekis - pagal plotą ir reikmę), buitinis šaldytuvas (kiekis -1 vnt.). Iš atsakovo atstovo atsiliepimo ir Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinio paslaugų skyriaus 2016-11-07 pažymos matyti, kad visuose 3-jo sektoriaus būriuose yra įrengtos virtuvėlės, kuriose yra spintelės, šaldytuvai, elektrinės viryklės (b. l. 58-60). Bylos duomenimis, viename pastate yra įsikūrę du nuteistųjų būriai, taigi, esant reikalui, pareiškėjas galėjo naudotis kito būrio virtuvėle. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl patiriamų sunkumų gaminant ar saugojant maistą, todėl atsakovo atstovo veikimo ar neveikimo šioje dalyje nenustatyta. Taip pat akcentuotina, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 27 punktą karšto vandens tiekimas į virtuvėles nenumatytas.

Pareiškėjas pažymėjo, kad pataisos namai buvo perpildyti, du nuteistųjų būriai (160 asmenų) naudojosi 7 praustuvėmis, 6 tualetais, viena dušine.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad 4-5 būryje įrengti 6 klozetai, 8 praustuvės, 5 dušo purkštuvai; 7-8 būryje - 6 klozetai, 9 praustuvės, 5 dušo purkštuvai; 10-11 būryje - 10 klozetų, 14 praustuvės, 1 dušo purkštuvas; 12 būryje - 4 klozetai, 3 pisuarai, 3 praustuvės, 3 dušo purkštuvai. Dušinėje veikia 11 dušo sietelių. Atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie tai, kiek konkrečiai asmenų naudojosi minėtais klozetais, prausyklomis ir dušais. Tačiau byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui būtų tekę laukti eilėse prie sanitarinių mazgų ar dušinės. Bylos duomenimis, pareiškėjas nesikreipė į atsakovą dėl nepatogumų naudojantis sanitariniu mazgu ar dušine. Be to, byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl prausimosi laiko pratęsimo, todėl suteikti jam ilgesnį prausimosi laiką atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, jog vienu metu prausėsi 160 nuteistųjų, nepagrįstos, kadangi iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų nuteistųjų dienotvarkių matyti, kad lankymasis duše organizuojamas pagal kiekvienam būriui atskirai nustatytą grafiką (b. l. 28-32). Galiojantis teisinis reglamentavimas nedetalizuoja sanitarinių patalpų plotų ir konstrukcinių ypatumų. Teismo nuomone, pareiškėjas neįrodė neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo), todėl jo argumentai šioje dalyje atmestini.

Pareiškėjas nurodė, kad dušo patalpose buvo nehigieniška, dėl netinkamos temperatūros peršaldavo. Pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2011-07-20 įsakymu Nr. V-416 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 5 punktą, sanitariniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną, juos dezinfekuoja paskirti atsakingi asmenys (b. l. 37-38). Taigi, pareiškėjo teiginys, kad dušai buvo nešvarūs, nehigieniški patvirtina aplinkybę, kad atsakingas už dušo tvarkymą asmuo neatliko tinkamai savo pareigų. Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamos temperatūros prausykloje peršaldavo, tačiau nurodytoms aplinkybėms jokių įrodymų nepateikė. Byloje nėra duomenų apie neigiamą kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai. Teismo nuomone, pareiškėjas neįrodė neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo), todėl jo argumentai dėl netinkamų sąlygų dušinėje atmestini.

Pareiškėjo teiginiai dėl šilto vandens nesuteikimo tinkamai asmeninei higienai palaikyti, atmestini, kadangi atsakovo atstovas patvirtino, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, kaip yra numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte. Teisės aktai nenumato karšto vandens įrengimo kiekviename būryje ar kamerų tipo patalpoje, jog nuteistieji galėtų praustis po karštu dušu kiekvieną dieną.

Pareiškėjas nepateikia ir jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo argumentus dėl buitinių parazitų veisimosi gyvenamosiose patalpose. Tuo tarpu atsakovas nurodo, kad pataisos namuose yra periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos ir pateikia duomenis, jog ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Pravieniškių PN-AK ir UAB „Dezinfa“ buvo sudaryta kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sutartis (b. l. 41-44), pagal kurią, paslaugų tiekėjas įsipareigojo lankyti objektą ir atlikti vabzdžių naikinimą. Informacija apie suteiktas paslaugas registruojama žurnale (b. l. 45-56). Byloje nėra duomenų, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Teismo vertinimu, šie įrodymai paneigia pareiškėjo argumentus dėl buitinių parazitų veisimosi gyvenamosiose patalpose.

Pareiškėjas nurodo, kad pataisos namuose nebuvo drabužių džiovyklos, todėl drabužiai buvo džiovinami lauke (tik vasarą). Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.9 punktą, kiekvienam būriui turi būti įrengta drabužių ir avalynės džiovykla. Šių taisyklių 6 punkte numatyta išimtis, jog nesant galimybės įrengti nurodytas patalpas kiekvienam būriui, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams. Nors atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie atskiros drabužių džiovyklos įrengimą, tačiau nurodė, kad 3-jo lokalinio sektoriaus atskiroje patalpoje yra įrengtos skalbimo mašinos, kur galima skalbti ir džiovinti drabužius. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl sunkumų skalbiant ar džiovinant drabužius, ar, kad pareiškėjui būtų atsisakyta suteikti skalbimo paslaugas. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad nedidelis pasivaikščiojimo kiemelis visada buvo perpildytas, o sporto aikštelė užimta. Tačiau teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio ploto ar vienu metu kiemelyje leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus. Teismas pabrėžia, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius dėl ankšto kiemelio ir užimto sporto aikštyno nepateikė, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde taip pat pažymėjo, kad pataisos namai neturi higienos paso, statinio techninio - energetinio paso, patalpose nėra evakuacinio išėjimo, trumpalaikių pasimatymų patalpose nėra sanitarinio mazgo. Atsakovo atstovas pateikė į bylą techninius- energetinius pasus, nurodė, kad sanitarinis mazgas įrengtas prie pasimatymų patalpų (b. l. 58-60, 61-89). Kita vertus, teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde tik konstatavo savo nuomonę apie pataisos namų veiklą ir kalinimo sąlygas, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 105 straipsnio 4 punktu teismas

nusprendžia:

Bylą dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerų tipo patalpose (minimalios gyvenamojo ploto normos pažeidimo) palikti nenagrinėtu.

Kitoje dalyje pareiškėjo R. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Audrius Grauželis