Kauno apylinkės teismo nutarimas

Kauno apylinkės teismo teisėjas Darius Urbonas, sekretoriaujant Gitanai Žitinevičienei, dalyvaujant skundą padavusiam asmeniui I. M., jos atstovui advokatui Sigitui Štaraičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo skundą padavusio asmens I. M. skundą institucijai, paskyrusiai nuobaudą, - Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Šilainių policijos nuovadai dėl 2015 m. balandžio 27 d. nutarimo Nr. 24N-29682600-15 panaikinimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apskrities VPK Kauno miesto Santakos policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Šilainių policijos nuovados 2015 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 24N-29682600-15 I. M. buvo nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 110 str. 10 d. 144 Eur bauda už tai, kad 2015 m. sausio 17 d. 9.15 val. laikė mišrios veislės šunį jo neužregistravusi Kauno miesto savivaldybės tarybos nustatyta tvarka ir leido jį vedžioti savo sūnui G. M. gim. (duomenys neskelbtini), t.y. asmeniui, neturinčiam 16 metų amžiaus, kuris nesugebėjo užtikrinti saugumo, ko pasėkoje šuo, nusiplėšęs antsnukį, (duomenys neskelbtini) g. sužalojo K. Z. priklausantį šunį. K. Z. dėl šio įvykio patyrė 166 Eur žalą. Šiais veiksmais I. M. pažeidė Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013-06-26 sprendimu Nr. T-382 patvirtintų gyvūnų laikymo Kauno mieste taisyklių 8 p., 12 p. ir 57 p. reikalavimus.

Skundą padavęs asmuo I. M. prašo nutarimą panaikinti, kuriuo ji buvo nubausta pagal ATPK 110 str. 10 d. ir paskirti kuo švelnesnę nuobaudą jos veiką kvalifikuojant pagal ATPK 110 str. 1d. Skunde jį padavęs asmuo pripažino, kad pažeidė Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintų Gyvūnų laikymo Kauno mieste taisyklių 8 p. ir 57 p. reikalavimus, t.y. laikė neužregistruotą šunį ir leido jį vedžioti 16 metų amžiaus nesukakusiam asmeniui. Tačiau tvirtino, kad 12 p. reikalavimų garantuoti, kad gyvūno auginimas ir laikymas nekels grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų, nepažeidė. Remdamasi byloje esančiais duomenimis teigė, kad jos sūnus G. M. garantavo saugų gyvūno laikymą, kuris nekėlė grėsmės aplinkiniams, nepažeidė kitų asmenų teisių ir interesų. Tokia grėsmė atsirado būtent nukentėjusiosios broliui M. K. J. pažeidus ne tik minėto 12 p., bet ir minėtų taisyklių 17 p. reikalavimus, kuriame nurodoma, kad šunys bendrojo naudojimo patalpose vedami ir viešose vedžiojimo vietose vedžiojami su pavadėliu ir antsnukiu, šunys, kuriems dėl jų veislės antsnukiai nepritaikyti ar jų negamina, gali būti vedžiojami (vedami) be jų, bet su pavadėliu, ir jei šalia yra pašalinių žmonių, pavadėlis turi būti sutrumpintas tiek, kad šuo nekeltų grėsmės žmonėms ir kitiems gyvūnams. Tokiu būdu jos šuns reakcija buvo gynybinė, o žala atsirado ne dėl jos šuns tiesioginės kaltės.

Teismo posėdžio metu I. M. palaikė skunde išdėstytus argumentus ir reikalavimus.

Liudytojas G. M. parodė, kad 2015 m. sausio 17 d. apie 10-11 val. vedžiojo savo šunį namo kieme. Šuo buvo su pavadėliu ir antsnukiu. Netrukus pamatė draugą M. K. J., kuris taip pat vedžiojo savo šunį. Jo šuo buvo tik su pavadėliu, bet be antsnukio. M. K. J. priėjo, kad pasisveikintų. Tuo metu jo šuo atlikinėjo gamtinius reikalus greta, o pavadėlis buvo laisvas, apie 1,5 metro. Kartu su M. K. J. kalbėjosi apie 2 minutes, o šunys ramiai stovėjo šalia. Jiems bestovint M. K. J. šuo įkando į jo šuns koją, o šis galva kliudė M. K. J. šunį. Tuomet jų šunys susipjovė, jo šuo daužė galva M. K. J. šunį, o šis mėgino kąsti. Ar jo šuo įkando draugo šuniui nematė. Ir nors jo šuo buvo su kiek įplyšusiu antsnukiu, mėgino kąsti taip pat. Jo šuo buvo prispaudęs M. K. J. šunį po savimi. Skirdami šunis užtruko apie 15-30 sekundžių, nes negalėjo atpainioti susipynusių pavadėlių. Po šunų grumtynių buvo išsigandęs, matė, kad M. K. J. šuns akis buvo ištinusi. Apie įvykį nedelsdamas papasakojo mamai I. M., su kuria tą patį vakarą nuėjo pas M. K. J. tėvus ir paliko 50 Eur šuns gydymui. Po kurio laiko teiravosi draugo, ar šuo pasveiko. Iki įvykusio incidento, vedžiodamas šunį, nebuvo susitikęs su M. K. J. taip, kad jų šunys būtų greta. Teigė, kad daugiau šuns nebevedžioja.

Liudytojas M. K. J. parodė, kad G. M. yra jo draugas, su kuriuo bendrauja apie trejus metus. Su juo susitinka dažnai kieme, tačiau vedžiodami šunis 2015 m. sausio 17 d. susitiko pirmą kartą. Nurodė, kad tą dieną išvedė savo sesers K. Z. šunį pavedžioti ir kieme pamatęs šunį vedžiojantį G. M., prie jo priėjo. Jo šuo buvo su 3 metrų ilgio pavadėliu. Būdami greta, su G. M. kalbėjo apie 10 minučių. Tuo metu šunys nesipyko, vaikščiojo šalia ir uostinėjosi. Įpusėjus jų pokalbiui, G. M. šuo su letena nusistūmė antsnukį, kurį pastarasis mėgino uždėti, ramindamas, kad šuo jo nesužalos. Kai atsisveikino, nepastebėjo, kaip G. M. šuo apsižergė jo šunį, pargriovė po savimi ir puolė kandžioti. Kuomet šunys susipjovė, jie mėgino juos išskirti. Kiek tai užtruko, nežino, bet dėl susipainiojusių pavadėlių jų iš karto atskirti nepavyko. Po šunų grumtynių pamatė, kad jo šuns akis iškritusi. Tuomet paėmęs šunį ant rankų, parbėgo namo.

Liudytoja V. J. parodė, kad iš kiemo nešinas šunimi grįžo jo sūnus M. K. J., kuris klykė, o šuo cypė. Pamačiusi, kad iškritusi šuns akis, suvyniojo jį į rankšluostį ir nuvežė į veterinarijos kliniką. Jam buvo suteikta pagalba, tačiau šiuo metu jis viena akimi nemato, taip pat neturi vieno iltinio danties. Į veterinarijos kliniką kreipėsi apie 8 kartus, už šuns gydymą yra sumokėjusi daugiau kaip 100 Eur. Šuns medicininiuose dokumentuose nebuvo pažymėtos kąstinės žaizdos. Kaip jai paaiškino pagalbą teikęs gydytojas, tai nebuvo padaryta, nes buvo koncentruojamasi į akies gydymą. Iš pradžių I. M. sutiko geranoriškai atlyginti šuns gydymo išlaidas, tą patį vakarą buvo atėjusi į namus ir sumokėjo 50 Eur, tačiau vėliau apmokėti šuns gydymo išlaidas atsisakė.

Liudytoja K. Z. parodė, kad šunį įsigijo prieš penkerius metus. Jį prižiūrėjo visa šeima. 2015 m. sausio 17 d. šunį vedžiojo brolis M. K. J., o ji buvo namuose. Po kurio laiko brolis grįžo su sužalotu šunimi – jo akis buvo iškritusi, kailis kruvinas, jis cypė. Suvynioję šunį, išvežė jį ieškodami medicininės pagalbos. Už šuns gydymą mokėjo mama V. J., kuri ir bendravo su I. M. dėl medicininių išlaidų atlyginimo. Iš pradžių I. M. žadėjo jas atlyginti, tačiau vėliau atsisakė tai padaryti.

Liudytojas T. S. parodė, kad yra veterinarijos gydytojas ir 2015 m. sausio 17 d. atliko K. Z. šuns apžiūrą. Kastinių žaizdų neužfiksavo, buvo iškritusi kairė akis, vos laikėsi iltinis dantis. Kastinių žaizdų, kurias būtų reikėję siūti, nebuvo. Akis buvo iškritusi, kurią reikėjo atstatyti į savo poziciją. Paaiškino, kad ji galėjo iškristi dėl stipresnio šuns prispaudimo. Jo nuomone, K. Z. šuns patirti sužalojimai buvo būdingi šunų kautynių sužalojimams, dideliam šuniui spaudžiant prie žemės mažesnį. Jei K. Z. gyvūnui būtų kandęs didelis šuo, tuomet sužalojimai būtų kitokie, t.y. būtų nustatyti lūžimai, kitokios traumos. K. Z. šuo buvo gydomas apie 1 mėnesį. Pirmas dvi savaites buvo skirti antibiotikai, po to šalinamos siūlės, kontroliuojamas akies gijimas.

Motyvuojamoji dalis

Iš byloje esančio UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašo iš ligos istorijos matyti, kad 2015 m. sausio 17 d. apie 14.25 val. pirminio apsilankymo metu konstatuota, jog V. J. šuo atvyko su prolapsuota kairiąja akimi. Pažeistos akies aplinkiniai audiniai edemiški, akis pasruvusi krauju, galėjo būti užkabinta dantimis ar sumušta. Kąstinių žaizdų neaptikta. Klibantis viršutinis iltinis kairės pusės dantis pašalintas. Operaciniu būdu užtrauktas trečiasis vokas (b. l. 16).

Administracinio teisės pažeidimo byloje pateiktos UAB „(duomenys neskelbtini)“ už medicinines paslaugas atliktų mokėjimų kvitų kopijos, iš kurių matyti, kad per 5 kartus sumokėti 166 Eur (šimtas šešiasdešimt šeši eurai) (b. l. 20, 22).

Skundas tenkintinas.

Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 301 str. nustato, kad teismas nagrinėdamas skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina kompetentingo organo nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio teisės pažeidimo byla išnagrinėta ir nuobauda paskirta pagal įstatymus, ją paskyrė organas (pareigūnas), turintis teisę spręsti tos kategorijos bylas, buvo laikomasi nustatytos nagrinėjimo ir administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos. Nutarimas laikomas pagrįstu, kai išaiškintos faktinės aplinkybės, kurių buvimas įstatymo siejamas su administracine atsakomybe.

ATPK 110 str. 10 d. numatyta, kad šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytos veikos, dėl kurių atsirado žala asmens sveikatai ar turtui, užtraukia baudą nuo vieno šimto keturiasdešimt keturių iki dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų su gyvūnų konfiskavimu arba be konfiskavimo. Tuo tarpu ATPK 110 str. 1 d. numatyta administracinė atsakomybė už gyvūnų įvežimo, įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo, vežimo, naudojimo, prekybos jais ar kitokio jų perdavimo reikalavimų bei atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo taisyklių pažeidimus. Akivaizdu, kad ATPK 110 str. 1 d. norma yra blanketinė, todėl norint veiką kvalifikuoti pagal ATPK 110 str. 10 d., būtina nustatyti ne tik žalą asmens sveikatai ar turtui, bet ir teisės aktų, reglamentuojančių gyvūnų įvežimo, įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo, vežimo, naudojimo, prekybos jais ar kitokio jų perdavimo reikalavimų bei atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo pažeidimą. Pažymėtina ir tai, kad tarp veikos ir kilusių padarinių turi būti nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, t.y., kad konkretūs teisės aktus pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas buvo būtina asmens ar turto sužalojimų sąlyga.

Nutarime konstatuojama, kad I. M. pažeidė Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013-06-26 sprendimu Nr. T—382 patvirtintų Gyvūnų laikymo Kauno mieste taisyklių 8 p., 12 p. ir 57 p. reikalavimus, teigiant, jog dėl šių pažeidimų buvo sužalotas K. Z. šuo ir tokiu būdu atsirado žala.

Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. T-622 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintų Gyvūnų laikymo Kauno mieste taisyklių 8 p. nurodoma, kad gyvūnus laikyti ar prižiūrėti gali kiekvienas 16 metų (pavojingus šunis – 18 metų) fizinis asmuo ar juridiniais asmenys. 12 p. teigiama, kad gyvūno savininkas arba atsakingas asmuo privalo garantuoti, kad gyvūno auginimas ir laikymas nekels grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų, taip pat, jog gyvūno savininkas arba atsakingas asmuo atlygina įstatymų nustatyta tvarka visas išlaidas, susijusias su jiems priklausančių gyvūnų padaryta žala. Galiausiai 57 p. nurodoma, kad visi laikomi šunys ir katės turi būti paženklinti ir užregistruoti Kauno miesto savivaldybės tarybos nustatyta tvarka. Kaip matyti, 8 ir 57 p. yra apibrėžti pakankamai detalūs reikalavimai dėl gyvūnų laikymo ir priežiūros, t.y. subjektai, galintys juos laikyti ir prižiūrėti, bei reikalavimas juos ženklinti ir užregistruoti. Tuo tarpu 12 p. numato bendro pobūdžio savininko ar atsakingo asmens pareigą užtikrinti, kad gyvūnų auginimas ir laikymas nekeltų grėsmės asmeniui ar turtui, nurodant, jog dėl gyvūnų padarytos žalos atsiradusias išlaidas, įstatymų nustatyta tvarka atlygina gyvūno savininkas ar atsakingas asmuo. Tokiu būdu, norint pripažinti asmenį pažeidus minėtų taisyklių 12 p. reikalavimus, būtina nustatyti dėl kokių konkrečių veiksmų ar neveikimo nebuvo išvengta žalos.

Teismui nekyla abejonių, kad K. Z. padaryta žala dėl jos sužaloto šuns, ir, kad jos šunį sužalojo I. M. šuo. Šią aplinkybę patvirtina liudytojų G. M., M. K. J., V. J., K. Z., T. S. parodymai, nuotrauka (b. l. 7), išrašas iš ligos istorijos (b. l. 16), mokėjimo kvitų kopijos (20, 22). Šios aplinkybės neneigia ir pats administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo I. M.. Tačiau konstatuotina, kad ši žala atsirado ne dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veiksmų ar neveikimo.

Minėta, kad administracinė atsakomybė pagal ATPK 110 str. 10 d. galima tik tuomet, kai tarp asmens veikos ir atsiradusios žalos, nustatomas tiesioginis priežastinis ryšys. Vertinant teismo surinktus ir ištirtus įrodymus konstatuotina, kad tarp I. M. veikos, kuri pasireiškė tuo, jog ji laikė mišrios veislės šunį jo neužregistravusi Kauno miesto savivaldybės tarybos nustatyta tvarka, o taip pat leido jį vedžioti savo 16 metų neturinčiam sūnui G. M., ir kilusių padarinių, t.y. dėl K. Z. sužaloto šuns atsiradusios žalos, tiesioginio priežastinio ryšio nėra. Taigi, ši veika nebuvo esminė ir pagrindinė atsiradusios žalos sąlyga. Akivaizdu, jog žala atsirado ne todėl, kad I. M. šuo nebuvo registruotas teisės aktų nustatyta tvarka ir jos leidimu buvo vedžiojamas 16 metų neturinčio jos sūnaus, tačiau dėl paties G. M. neveikimo.

Kauno savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintų Gyvūnų laikymo Kauno mieste taisyklių 17 p. reikalauja iš šunį vedžiojančio asmens, šalia esant pašalinių žmonių, pavadėlį sutrumpinti tiek, kad šuo nekeltų grėsmės žmonėms ir kitiems gyvūnams. Tuo tarpu G. M. šio reikalavimo nepaisė. Nustatyta, kad G. M. vedžiojant I. M. šunį prie jo su K. Z. šunimi priėjo M. K. J.. Abiejų šunų pavadėliai buvo laisvi. Kurį laiką, vaikams bendraujant, šunys taip pat ramiai stovėjo greta, tačiau vėliau susipjovė, o dėl susipynusių pavadėlių iš karto jų išskirti nepavyko. Grumtynių metų, I. M. šuo, būdamas ženkliai didesnis už K. Z. šunį, jį sužalojo. G. M. teismo posėdžio metu teigė, jog M. K. J. šuo jo vedžiojamam šuniui įkando, ir tuomet jis sukdamasis kliudė jį galva, vėliau, iki pavyko atpainiojus pavadėlius juos išskirti, prispaudęs po savimi jį daužė galva, taip pat mėgindamas pro kiek įplyšusį antsnukį jam kąsti, tuo tarpu M. K. J. tvirtino, kad šuo buvo nusiėmęs antsnukį ir prispaudęs šunį po savimi jį kandžiojo. Ir nors įvykio liudytojai G. M., kurio parodymus dėl šuns sužalojimų pobūdžio patvirtina T. S. parodymai, taip pat medicininiai dokumentai, ir M. K. J. kiek skirtingai aiškina aplinkybes, kaip šuo buvo sužalotas, tačiau šios bylos kontekste tai neturi esminės reikšmės, nes kaip minėta, patį žalos faktą ir tai, kad žala atsirado I. M. šuniui sužalojus K. Z. šunį, teismas nustatė.

Darytina išvada, kad G. M., vedžiodamas I. M. šunį ir prie jo prisiartinus M. K. J. su K. Z. šunimi, privalėjo sutrumpinti savo pavadėlį tiek, kad šis nekeltų grėsmės kitiems gyvūnams, tačiau to nepadarė, taip pažeisdamas Gyvūnų laikymo Kauno mieste taisyklių 17 p. reikalavimus, ko pasėkoje, susipjovus šunims, jo vedžiojamas šuo sužalojo K. Z. šunį. Konstatuotina, kad būtent G. M. neužtikrino, kad jo vedžiojamas šuo nekeltų grėsmės kitam gyvūnui ir dėl jo neveikimo atsirado žala, todėl jo veikoje yra ATPK 110 str. 10 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo požymių. Tokio jo veikos vertinimo nekeičia ir ta aplinkybė, kad susitikimas tarp vaikų įvyko M. K. J. iniciatyva, šiam priėjus prie G. M. (žr. Kauno apygardos teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-1265-478/2014). Pažymėtina, kad G. M. negali būti ATPK 110 str. 10 d. numatyto pažeidimo subjektu, nes nėra sulaukęs amžiaus nuo kurio galima administracinė atsakomybė.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tiek administracinio teisės pažeidimo protokole formuluojant kaltinimą (b. l. 1), tiek nutarime nurodant I. M. inkriminuojamojo pažeidimo požymius (b. l. 3), tvirtinama, kad ne I. M., o jos 16 metų neturintis sūnus G. M., nesugebėjo užtikrinti vedžiojamo šuns saugumo, ko pasėkoje šuo, nusiplėšęs antsnukį, sužalojo K. Z. priklausantį šunį.

Atsižvelgiant į aptartus argumentus, konstatuotina, kad I. M. Gyvūnų auginimo Kauno mieste taisyklių 12 p. pagrindu grindžiama kaltinimo dalis neužtikrinus saugumo, kad gyvūno auginimas ir laikymas nekels grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų yra nepagrįsta, todėl iš kaltinimo šalintina, o jos veika, neužregistravus šuns teisės aktų nustatyta tvarka bei leidus jos šunį vedžioti 16 metų neturinčiam asmeniui ir taip pažeidus Gyvūnų laikymo Kauno mieste taisyklių 8 ir 57 p. reikalavimus, perkvalifikuotina iš ATPK 110 str. 10 d. į 110 str. 1 d.

ATPK 302 str. 1 d. 3 p. nurodoma, kad apylinkės teismas, išnagrinėjęs skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje priima sprendimą panaikinti nutarimą ir paskirti administracinę nuobaudą remiantis teisės aktu, nustatančiu atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą tais atvejais, kai teisės pažeidimo įvykis nekelia abejonių, teisės pažeidimo veika įrodyta, tačiau teismas nustato, kad buvo netinkamai pritaikytas įstatymas. Apylinkės teismas, atsižvelgdamas į nustatytas bylos aplinkybes, turi teisę pakeisti administracinio teisės pažeidimo kvalifikavimą ir paskirti nuobaudą, atitinkančią pažeidimo kvalifikavimą.

Pažeidimo padarymo metu galiojusios Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso redakcijos 110 str. 1 d. už šį pažeidimą buvo numatyta įspėjimas arba bauda iki penkiasdešimt septynių eurų.

ATPK 260¹ str. 1 d. nurodoma, kad šio kodekso 259¹ straipsnyje nurodyti pareigūnai administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui surašo administracinį nurodymą už tuos administracinius teisės pažeidimus, už kuriuos šio kodekso II skyriaus ypatingosios dalies straipsnių sankcijose numatyta ne didesnė kaip aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų maksimali bauda. Administracinis nurodymas yra į administracinio teisės pažeidimo protokolą įrašomas pasiūlymas asmeniui per dešimt darbo dienų nuo administracinio teisės pažeidimo protokolo įteikimo dienos, o šio kodekso 260² straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse numatytais atvejais – nuo administracinio teisės pažeidimo protokolo su administraciniu nurodymu išsiuntimo dienos savo noru sumokėti baudą, lygią pusei minimalios baudos, numatytos šio kodekso II skyriaus ypatingosios dalies straipsnyje, kuriame nustatyta atsakomybė už asmens padarytą administracinį teisės pažeidimą, bet ne mažesnę kaip du eurai. To paties straipsnio 3 d. nurodyti pagrindai, kuriems esant administracinis nurodymas negalimas. Iš bylos medžiagos matyti, kad nėra jokių įstatymo numatytų aplinkybių, dėl kurių administracinis nurodymas nebūtų galimas, todėl teismui paskyrus nuobaudą ATPK 110 str. 1 d. ribose būtų apribota administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisė pasinaudoti administracinio nurodymu institutu. Atsižvelgiant į tai, kad administracinio nurodymo įrašymą įstatymas priskiria teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą turinčio subjekto kompetencijai, I. M. administracinio teisės pažeidimo byla dėl ATPK 110 str. 1 d. numatyto pažeidimo perduotina Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Šilainių policijos nuovadai administracinio teisės pažeidimo protokolui surašyti įrašant administracinį nurodymą.

ATPK 35 str. 1 d. nurodoma, kad administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam teisės pažeidimui – nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos. I. M. jai inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą padarė 2015 m. sausio 17 d., todėl administracinės nuobaudos skyrimo terminas baigiasi 2015 m. liepos 17 d. Atsižvelgiant į tai, kad nuobaudos skyrimo terminas netrukus pasibaigs, o administracinio teisės pažeidimo byloje turi būtu atlikti procesiniai veiksmai, administracinės nuobaudos terminas, vadovaujantis ATPK 35 str. 3 d., pratęstinas vieneriems metams, šį terminą skaičiuojant nuo pažeidimo padarymo ir paaiškėjimo dienos, t.y. 2015 m. sausio 17 d.

Taip pat konstatuotina, kad perkvalifikavus I. M. veiką iš ATPK 110 str. 10 d. turtinio nuostolio atlyginimo klausimas šioje byloje negali būti sprendžiamas.

Tokiu būdu Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Šilainių policijos nuovados 2015 m. balandžio 27 d. nutarimas Nr. 24N-29682600-15 naikintinas, I. M. veika perkvalifikuotina iš ATPK 110 str. 10 d. į ATPK 110 str. 1 d. ir administracinio teisės pažeidimo byla perduotina institucijai, įgaliotai surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, protokolui su administraciniu nurodymu surašyti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 35 str., 110 str. 1 d., 260¹ str., 302 str. 1 d. 3 p.,

nutarė:

I. M. skundą tenkinti.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Šilainių policijos nuovados 2015 m. balandžio 27 d. nutarimą Nr. 24N-29682600-15 panaikinti, I. M. veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 110 str. 10 d. į 110 str. 1 d. ir administracinio teisės pažeidimo bylą perduoti institucijai, kurios pareigūnas turi teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą - Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Šilainių policijos nuovadai protokolui surašyti įrašant administracinį nurodymą.

Pratęsti administracinės nuobaudos skyrimo I. M. terminą iki vienerių metų, šį terminą skaičiuojant nuo 2015 m. sausio 17 d.

Nutarimas per 20 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.