Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 18 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 138 str. 1 d., ir jam paskirta aštuonių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant bausmės vykdymo metu būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, taip pat pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d., ir jam paskirta šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., šios bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir M. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas vienuolikai mėnesių, įpareigojant bausmės vykdymo metu būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2014 m. balandžio 28 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. Nukentėjusiųjų D. V. ir J. A. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš M. B. priteista D. V. - 800 Eur neturtinei žalai atlyginti, o J. A. - 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiųjų D. V. ir J. A. išlaidos advokato pagalbai apmokėti pripažintos proceso išlaidomis ir iš M. B. priteista 700 Eur joms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. balandžio 28 d., apie 17.00 val., (duomenys neskelbtini), sodų bendrijoje „G.“, skl. Nr. (duomenys neskelbtini), prie namo, žodinio konflikto metu, sudavė buvusiai sugyventinei D. V. vieną smūgį ranka į smakrą, į krūtinės sritį, stumdė ją, dėl ko ji pargriuvo ir tuo padarė nukentėjusiajai linijinius odos nubrozdinimus krūtinės dešinėje pusėje, poodinę kraujosruvą krūtinės dešinėje pusėje, dešinio stipinkaulio kaklelio lūžimą, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad 2014 m. balandžio 28 d., apie 17.00 val., (duomenys neskelbtini), sodų bendrijoje „G.“, skl. Nr. (duomenys neskelbtini), prie namo, žodinio konflikto metu, buvusios sugyventinės D. V. dukrai J. A. sudavė smūgius mediniu pagaliu į įvairias kūno vietas - rankas, nugarą bei ausį ir padarė odos nubrozdinimus kaklo užpakalinio paviršiaus dešinėje pusėje, odos nubrozdinimą dešinio peties nugariniame paviršiuje, poodines kraujosruvas dešiniame žaste, poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus abiejų dilbių srityse, poodinę kraujosruvą krūtinės ląstos priekinio paviršiaus dešinėje pusėje, poodinę kraujosruvą dešinėje blauzdoje, poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus kairėje blauzdoje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, ir taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. B. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 18 d. nuosprendį ir priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio proceso metu nuteistasis davė nuoseklius parodymus, neigdamas savo kaltę. Taip pat neįvertino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės 2-os kuopos 2-ojo būrio vyr. patrulės 2014 m. balandžio 28 d. tarnybinio pranešimo turinio, nors iš jo matyti, kad atvykę policijos pareigūnai išklausė nukentėjusiosios J. A. paaiškinimus, kad jos motina su nuteistuoju išsiskyrė, vyksta civiliniai ginčai ir jos negali pasiimti savo daiktų. Tarnybiniame pranešime nurodyta, kad M. B. buvo blaivus, o konfliktas tarp šių asmenų vyksta jau seniai. Nei D. V., nei J. A. nenurodė, kad jų atžvilgiu buvo panaudotas smurtas. Tarp apelianto ir nukentėjusiosios D. V. praeityje vyko civiliniai ginčai dėl turto, todėl nukentėjusioji, pykdama dėl nutrūkusių santykių, turto padalijimo, siekė savo pyktį išlieti, naudodamasi baudžiamosios teisės instrumentais. Ji M. B. konflikto metu sudavė smūgį ranka, pilna žvyro ir akmens, dėl ko jam buvo padarytas apatinės lūpos ir smakro dešinės pusės sumušimas, pasireiškęs paviršiniu nubrozdinimu ir kraujosruva apatinės lupos gleivinės srityje su aplinkinių minkštųjų audinių patinimu, nuo trauminio poveikio kietu, buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu, t. y. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos specialisto išvadoje Nr. G 1418/14(01) nurodyta, kad sužalojimai nukentėjusiajai D. V. padaryti trijų trauminių poveikių pasėkoje, sužalojimų vietose nėra požymių, pagal kuriuos galima būtų nustatyti konkretų žalojusį daiktą ar įrankį, dešinio stipinkaulio kaklelio lūžimas galėjo atsirasti nukentėjusiajai griūnant ir dešine ranka atsitrenkiant į kietą paviršių, o linijiniai odos nubrozdinimai krūtinės dešinėje pusėje padaryti paveikus aštriabriauniais daiktais ar įrankiais (galimai nagais), kas patvirtina apelianto parodymus, kad nukentėjusiąją D. V. galėjo apdraskyti jos dukra J. A., padėdama jai atsikelti. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos specialisto išvadoje Nr. G 1419/14(01) nurodyta, kad nukentėjusiosios J. A. sužalojimų įrankio nustatyti negalima. Pirmosios instancijos teismas taip pat turėjo atsižvelgti į liudytojų N. Š. ir M. Š. parodymus, jog jie jokio įvykio nematė ir negirdėjo, nukentėjusioji J. A. buvo pas juos atėjusi paprašyti vandens, tačiau apie konfliktą ar galimą smurto naudojimą nesakė, ir liudytojo R. V. parodymus teisme, kad atvykus į įvykio vietą, vizualiai ant nukentėjusiųjų smurto žymių nesimatė. Be to, teismas neapklausė liudytojų - Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės 2-os kuopos 2-ojo būrio vyr. patrulės E. Č., Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialistų, pateikusių išvadas šioje byloje, Vilniaus rajono policijos komisariato Rudaminos policijos nuovados pareigūno T. M., kuriam nuteistasis skambino dėl įvykio aplinkybių ir kuriam yra žinomi nuteistojo ir nukentėjusiosios santykiai, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus policijos komisariato VPS PP Rudaminos policijos nuovados tyrėjo R. V. dėl nukentėjusiųjų kūno sužalojimų. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik kaltinimui palankiais duomenimis, neįtraukdamas į nuosprendį liudytojų parodymų, paneigiančių nuteistojo kaltę (pavyzdžiui, M. Š.).

Apeliaciniame skunde pažymima, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje 2015 m. vasario 9 d. buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių M. B. kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Vilniaus rajono apylinkės teismas nesurinko daugiau nuteistojo kalę pagrindžiančių įrodymų nei buvo surinkta ikiteisminio tyrimo metu, todėl padarytos išvados yra neteisėtos ir nepagrįstos. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis taip pat yra neteisėtas dėl to, kad Vilniaus rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla pagal apelianto skundą nukentėjusiajai D. V. dėl jo patirtų sužalojimu to paties įvykio metu. Apelianto nuomone, nors nukentėjusiųjų parodymai yra nuoseklūs, negalima sakyti kad jie yra teisingi, o nuteistojo parodymais abejoti nėra pagrindo. Baudžiamojoje byloje esant abejonių dėl fizinio skausmo sukėlimo fakto bei nesant galimybių jų pašalinti, nėra pagrindo išvadai, jog M. B. savo veiksmais sukėlė nukentėjusiosioms fizinį skausmą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, teismo išvados yra prieštaringos, neparemtos byloje esančias įrodymais, o tik nukentėjusiųjų parodymais.

Atsikirtimais į apeliacinį skundą nukentėjusiosios D. V. ir J. A. prašo nuteistojo M. B. apeliacinį skundą atmesti bei priteisti jų turėtas išlaidas advokato padėjėjo paslaugoms, surašant atsikirtimus, apmokėti.

Atsikirtimuose nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog aplinkybė, kad tarp nuteistojo ir D. V. praeityje vyko civiliniai ginčai, nesuteikia pagrindo manyti, kad nukentėjusiųjų parodymai yra melagingi, juo labiau, pateiktas taikos susitarimas (t. 1 b. 1. 41) patvirtina, kad ginčas baigėsi taikiai. Nuteistasis teismo posėdyje nurodė, kad nukentėjusiosios atvyko pas jį nesužalotos, tačiau, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, po konflikto abi buvo sužeistos. Nukentėjusiųjų D. V. ir J. A. parodymai dėl jų sumušimo nekito ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o byloje esančios specialisto išvados patvirtina jų nurodytas aplinkybes, t. y. kad abi jos buvo sužalotos 2014 m. balandžio 28 d. Nukentėjusios laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 28 d., 17 val., iki atvykimo į VšĮ Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę niekur ilgesniam laikui pasišalinusios iš nuteistojo ar policijos pareigūnų akiračio nebuvo, todėl teismas neturėjo pagrindo teigti, kad jos galėjo būti sužalotos kitomis aplinkybėmis. Vertindamas nukentėjusiųjų parodymus, pirmosios instancijos teismas juos sulygino ne tik su specialisto išvadose konstatuotu sumušimo mechanizmu, bet ir su aplinkybėmis dėl laiko fiksavimo. Nukentėjusiųjų parodymai nesukėlė jokių įtarimų, neprieštaravo jokioms byloje nustatytoms aplinkybėms. Atsižvelgiant į tai, atsikirtimuose daroma išvada, kad nukentėjusiųjų parodymai teisingi, juos patvirtina ir papildo teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti rašytiniai įrodymai.

Atsikirtimuose pažymima, kad tai, jog nuteistasis pastūmė D. V., įrodo jos sužalojimai krūtinės srityje. Linijiniai odos nubrozdinimai krūtinės dešinėje pusėje, kurie, anot specialisto, atsirado paveikus aštriabriauniais daiktais ar įrankiais (galimai nagais), atsirado M. B. sugriebiant D. V. už drabužių, jis, imdamas už drabužių, nagais apdraskė jai krūtinę. Poodinė kraujosruva krūtinės dešinėje pusėje įrodo, kad D. V. buvo suduotas stiprus smūgis, dėl ko ji nukrito ir susilaužė ranką. Nuteistojo argumentai, kad D. V. sužalojimai krūtinės srityje atsirado tuo metu, kai ją kėlė J. A., yra niekuo nepagrįsti. Sunku įsivaizduoti, kaip keliant D. V. už kitos sveikos rankos (kaip teismo posėdžio metu nurodė J. A.) galima sužaloti krūtinės sritį taip, kad atsirastų kraujosruva. To nepaaiškina ir nuteistasis.

Atsikirtimuose atkreipiamas dėmesys, kad, neigdamas savo kaltę dėl abiejų nusikalstamų veikų padarymo, M. B. neginčija teismo nustatytų aplinkybių dėl J. A. sužalojimų. Kaip matyti iš specialisto išvados, beveik visas jos kūnas yra nusėtas odos nubrozdinimais, kurie padaryti ne mažiau kaip 12 trauminių poveikių. Apklaustas teisme ir ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis nurodė, kad J. A. galėjo nusibrozdinti, laužydama jo kieme esančių augalų šakas, tačiau nepateikė tam jokių konkrečių įrodymų. J. A. teisme nurodė, kad jokių augalų šakų nelaužė, o ją sužalojo būtent nuteistasis. Įvykio vietos apžiūros protokole, nepaisant to, jog aplinkybes apie išrautas J. A. gėles M. B. nurodė policijos pareigūnams, nėra užfiksuota nei išrautų tulpių, nei aplaužytų kitų augalų, todėl tokie nuteistojo argumentai vertintini kritiškai. Jeigu J. A. susižeistų į krūmus, sužalojimai galėtų atsirasti tik ant rankų bei priekinės kūno dalies, o šiuo atveju, jai yra sužalotas kaklas ir petys nugariniame paviršiuje. Nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir duodamas parodymus teisme pripažino, kad įvykio metu rankoje laikė pagalį, su kuriuo J. A. ir buvo sužalota.

Atsikirtimuose taip pat nurodoma, kad apeliacinio skundo argumentai, jog konflikto metu nukentėjusioji D. V. sudavė nuteistajam smūgį ranka, pilna žvyro ir akmens, dėl ko jam buvo padarytas apatinės lūpos ir smakro dešinės pusės sumušimas, nėra įrodyti. Teismo posėdžio metu M. B. nurodė, kad po smūgio į lūpą jam smarkiai bėgo kraujas, kurio labai daug buvo ant žvyro krūvos. Šias nuteistojo nurodytas aplinkybes paneigia byloje esantis įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota žvyro krūva ir joje esantys batų pėdsakai, tačiau jokių kraujo dėmių nėra. Apklaustas teisme policijos pareigūnas R. V. nurodė, kad jeigu įvykio vietoje būtų kraujo dėmių, jos būtų būtinai užfiksuotos. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios M. B. tvirtina, kad J. A. sulaužė kieme stovėjusį plastmasinį stalą. Įvykio vietos apžiūros protokole yra užfiksuotas stalas be jokių pažeidimų, o apie tai, kad stalas būtų sulaužytas ar kitu būdu sugadintas, nenurodyta ir įvykio vietos apžiūros protokolo aprašomojoje dalyje.

Atsikirtimuose nesutinkama su apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog nei D. V., nei J. A. nenurodė atvykusiems policijos pareigūnams apie patirtus sužalojimus. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta policijos pareigūnė E. Č. parodė, kad praėjus metams po įvykio ji neprisimena, ar įvykio dalyviai buvo sužaloti. Teismo posėdžio metu apklaustas policijos pareigūnas R. V. parodė, kad paties įvykio nematė, tačiau jam atvykus, jo akivaizdoje abi moterys kaltino vyrą smurtu. Priešingai nei nurodo apeliantas, R. V. teismo posėdžio metu buvo apklaustas dėl visų jam žinomų aplinkybių, tuo pačiu, ir dėl nukentėjusiųjų sužalojimų, todėl apklausti jį dar kartą apeliacinės instancijos teisme nėra jokios būtinybės.

Atsikirtimuose pažymima, kad apeliaciniame skunde remiamasi liudytojų N. Š. ir M. Š. parodymais, jog jie jokio įvykio nematė ir negirdėjo, o po įvykio pas juos atėjusi nukentėjusioji J. A. apie konfliktą nepasakė. Tiek N. Š., tiek M. Š. nurodė, kad pasisveikinę su atvažiavusiomis nukentėjusiomis jie nuėjo į sodo namelį, dėl ko nieko ir nematė. Taigi, konflikto jie nematė ne dėl to, kad jis nevyko, o dėl to, kad būdami namuose, neturėjo fizinės galimybės jo stebėti. Tai, kad J. A. apie konfliktą nepasakė Nikolajui ir M. Š., nėra įrodymas, jog konflikto nebuvo. Papiškių kaime nukentėjusiosios turi daug pažįstamų, todėl J. A., nenorėdama, kad apie minėtą įvykį pradėtų kalbėti kaimynai, apie tai neužsiminė.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 138 str. 1 d. kyla už nesunkų, o pagal BK 140 str. 1 d. už nežymų kito asmens sveikatos sutrikdymą. Vilniaus teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G1419/14(01) nukentėjusiajai J. A. padaryti sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Vilniaus teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G1418/14(01) nukentėjusiajai D. V. padaryti sužalojimai vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Abiem moterims nustatyti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti 2014 m. balandžio 28 d., t. y. baudžiamojoje byloje nagrinėto konflikto su nuteistuoju M. B. metu. Už šių sužalojimų padarymą pastarasis yra nuteistas pagal BK 138 str. 1 d. ir 140 str. 1 d. Nors nuteistasis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios savo kaltę nuosekliai neigė, tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vien nuoseklių parodymų davimas nereiškia, kad šie parodymai yra teisingi.

Nors Vilniaus teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G1418/14(01) nurodyta, kad sužalojimų vietose nėra požymių, pagal kuriuos galima būtų nustatyti konkretų žalojusį daiktą ar įrankį, nuteistojo kaltė dėl D. V. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo yra įrodyta baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma, kuri yra išsamiai aptarta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Bylos nagrinėjimo metu neginčytinai nustatyta, kad 2014 m. balandžio 28 d., apie 17.00 val., (duomenys neskelbtini), sodų bendrijoje „G.“, skl. Nr. (duomenys neskelbtini), prie namo tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų kilo konfliktas. Iki konflikto nukentėjusiosios sužalotos nebuvo, o nuo konflikto pabaigos iki sužalojimų masto nustatymo momento, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, susižaloti nebuvo objektyvių galimybių. Tai reiškia, kad sužalojimai moterims buvo padaryti būtent konflikto metu. Kadangi konfliktą mačiusių liudytojų nėra, pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš esmės vadovavosi nuosekliais ir vienas kitą papildančiais nukentėjusiųjų parodymais, o nuteistojo pateikiamą versiją atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad M. B. argumentai, jog nukentėjusiosios galėjo susižaloti pačios, yra nepagrįsti. Nukentėjusioji D. V. sutinka su tuo, kad dešinio stipinkaulio kaklelio lūžimas atsirado jai nukritus ir atsirėmus ranka į žemę, tačiau ji nukrito dėl nuteistojo veiksmų, t. y. nuo jo suduoto smūgio. Kad toks smūgis buvo suduotas, patvirtina D. V. krūtinės dešinėje pusėje atsiradusi poodinė kraujosruva. Linijiniai odos nubrozdinimai krūtinės dešinėje pusėje negalėjo atsirasti nukentėjusiajai J. A. keliant D. V., kadangi J. A. mamą kėlė už kitos (sveikos) rankos, o ne už krūtinės. Taigi, nukentėjusiųjų nurodytas nusikalstamos veikos mechanizmas sutampa su D. V. padarytais kūno sužalojimais, todėl laikytinas teisingu. Nukentėjusiajai J. A. padarytų sužalojimų nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija.

Pažymėtina, kad faktas, jog Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės 2-os kuopos 2-ojo būrio vyr. patrulės 2014 m. balandžio 28 d. tarnybiniame pranešime neužfiksuota, kad prieš nukentėjusiąsias buvo panaudotas smurtas, nereiškia, kad to nebuvo. Tą pačią dieną duodamos parodymus, nukentėjusiosios kalbėjo apie M. B. smurtinius veiksmus, tokio pobūdžio veiksmų atlikimo faktas užfiksuotas ir 2014 m. balandžio 28 d. D. V. protokole – pareiškime. Apklausiamas policijos pareigūnas R. V. patvirtino, kad iškvietimas buvo gautas dėl smurto artimoje aplinkoje, t. y. dėl to, kad yra sumuštos moterys, kurios atvykus į įvykio vietą kaltino vyrą smurtu. Kad iškvietimas buvo gautas dėl smurto, apklausos metu patvirtino ir policijos pareigūnė E. Č., surašiusi minėtą tarnybinį pranešimą. Tai reiškia, kad nukentėjusiosios iš karto po įvykio (ir dar įvykio metu, kviesdamos policijos pareigūnus) akcentavo nuteistojo M. B. smurtinį elgesį ir jo neteisėtus veiksmus. Tą pačią naktį jos kreipėsi ir į gydymo įstaigą dėl patirtų sužalojimų masto nustatymo.

Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusioji D. V. M. B. konflikto metu sudavė smūgį ranka, pilna žvyro ir akmens, dėl ko jam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, šiuo metu nėra įrodytos. Dėl šių aplinkybių Vilniaus rajono apylinkės teisme baudžiamoji byla privataus kaltinimo tvarka dar neišnagrinėta. Skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, vien tokios bylos nagrinėjimo faktas nedaro skundžiamo nuosprendžio neteisėtu, M. B. privataus kaltinimo skundą nagrinėja kitas Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjas. Nuteistojo argumentai, kad nukentėjusioji, pykdama dėl nutrūkusių santykių, turto padalijimo, siekė savo pyktį išlieti, naudodamasi baudžiamosios teisės instrumentais, yra subjektyvūs, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis liudytojų N. Š. ir M. Š. parodymais, kad jie jokio įvykio nematė ir negirdėjo, tačiau šie parodymai nėra reikšmingi nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste, kadangi jie nei patvirtina, nei paneigia aptariamo įvykio aplinkybių. Šie liudytojai nurodė, kad konflikto tarp M. B. ir nukentėjusiųjų nematė, nes tuo metu buvo savo sodo namelyje. Tai, kad nukentėjusioji J. A., atėjusi pas juos vandens, nepapasakojo jiems apie kilusį konfliktą, taip pat nepaneigia nuteistojo kaltės. Kaip nukentėjusiosios nurodo savo atsikirtimuose į apeliacinį skundą, Papiškių kaime jos turi daug pažįstamų, todėl J. A., nenorėdama, kad apie minėtą įvykį pradėtų kalbėti kaimynai, apie tai neužsiminė Nikolajui ir M. Š.. Apeliaciniame skunde selektyviai cituojami liudytojo policijos pareigūno R. V. parodymai. Nors liudytojas ir nurodo, kad vizualiai ant nukentėjusiųjų kūno nesimatė smurto žymių, toliau tęsdamas pažymi, kad gal ant rankų ir buvo mėlynės, nubalnojimai, tačiau jis šių aplinkybių neprisimena. Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas taip pat nurodė, jog dėl to, kad įvykis buvo gana seniai, jis neprisimena visų jo aplinkybių, taip pat ir to, ar ant nukentėjusiųjų matėsi smurto žymės. Taigi, šio liudytojo parodymų nėra pagrindo laikyti tokiais, kurie paneigia smurto žymių buvimo faktą.

Taip pat nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai dėl jame išvardintų liudytojų apklausos pirmosios instancijos teisme būtinybės. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės 2-os kuopos 2-ojo būrio vyr. patrulė E. Č. buvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu, baudžiamojoje byloje yra jos surašytas tarnybinis pranešimas. Žinomas aplinkybes liudytoja nurodė, taip pat pažymėjo, kad daugelio aplinkybių neprisimena dėl nuo įvykio praėjusio pakankamai ilgo laiko tarpo. Taigi, kviesti šią liudytoją apklausai pirmosios instancijos teisme nebuvo teisinio pagrindo. Dėl specialisto išvadų pirmosios instancijos teismui taip pat nekilo abejonių, todėl nebuvo pagrindo apklausti jas pateikusių specialistų. Be to, specialisto E. B. paaiškinimas buvo gautas dar ikiteisminio tyrimo metu. Vilniaus rajono policijos komisariato Rudaminos policijos nuovados pareigūnas T. M. nėra susijęs su nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybėmis, nuteistasis nenurodo, kokią reikšmingą informaciją jis galėtų pateikti. Be to, kaip matyti iš 2016 m. vasario 22 d. teisiamojo posėdžio protokolo, M. B. pats nurodė, kad kadangi tarp jo ir nukentėjusiųjų vis tiek įvyko konfliktas, įgaliotinio, t. y. T. M., kviesti nereikia. Apklausti kitus paminėtus liudytojus pirmosios instancijos teismo nuteistasis taip pat neprašė. Liudytojas R. V., skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas, jis papasakojo visas aplinkybes dėl nukentėjusiųjų kūno sužalojimų, kurias prisiminė.

Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus 2015 m. vasario 9 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 57-1-00672-14 pagal BK 138 str. 1 d. buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo M. B. kaltę dėl šios nusikalstamos veikos padarymo. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus 2015 m. kovo 30 d. nutarimu šis ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas. Po ikiteisminio tyrimo atnaujinimo buvo apklausti liudytojai R. V., E. Č., S. S., buvo bandyta apklausti liudytojus N. Š. ir M. Š., tačiau pastarieji atsisakė duoti parodymus, dar kartą apklaustas M. B.. Tik atlikus visus šiuos veiksmus, buvo atliekami supažindinimo su bylos medžiaga baigus ikiteisminį tyrimą veiksmai ir ši medžiaga su kaltinamuoju aktu perduota teismui. Nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, buvo apklaustas kaltinamasis M. B., nukentėjusiosios D. V. ir J. A., liudytojai R. V., N. Š. ir M. Š., prijungti ir ištirti papildomi dokumentai, ištirta rašytinė bylos medžiaga. Išdėstytos aplinkybės paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad po ikiteisminio tyrimo nutraukimo nebuvo surinkta naujų duomenų, pagrindžiančių M. B. kaltę. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma, be kita ko, ir tais duomenimis, kurie buvo surinkti atnaujinus nutrauktą ikiteisminį tyrimą. Teisėja įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasi įstatymu.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams dėl M. B. kaltės padarius BK 138 str. 1 d. ir 140 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas. Pripažintina, kad nuteistojo veiksmuose yra nustatyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji šių nusikalstamų veikų sudėčių požymiai (BK 2 str. 3 d.), todėl naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 18 d. nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

BPK 140 str. 2 d. numatyta, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. BPK 106 str. 2 d. numato, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Nukentėjusiosios J. A. ir D. V. atsikirtimais į apeliacinį skundą prašo priteisti jų turėtas išlaidas advokato padėjėjo paslaugoms, surašant minėtus atsikirtimus, apmokėti. Pridėtas pinigų priėmimo kvitas Serija LAT Nr. 862314 patvirtina, kad D. V. 2016 m. gegužės 16 d. sumokėjo advokato padėjėjui Jan Zavadski 200 Eur už atsikirtimo į M. B. apeliacinį skundą surašymą. Atsižvelgiant į tai, kad šis advokato padėjėjas dalyvavo baudžiamosios bylos nagrinėjime pirmosios instancijos teisme, kas reiškia, kad baudžiamosios bylos medžiaga jam buvo žinoma, apeliacinis skundas (4 lapai) ir atsikirtimai į jį (4 lapai) nėra didelės apimties, vertinant tai, kad nuteistasis yra tik 40 procentų darbingas, iš jo nukentėjusiosioms jau yra priteista 1 100 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 700 Eur advokato pagalbai apmokėti, prašoma priteisti suma mažintina iki 100 Eur.

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui prašymą priteisti iš nuteistojo M. B. valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudaro 46,32 Eur dydžio advokato užmokestis.

Šioje baudžiamojoje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (2014 m. birželio 13 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (2014 m. birželio 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui nebuvo žinoma, ar nuteistasis teismo posėdžio metu turės savo gynėją, todėl, įgyvendinant BPK 322 str. 1 d. nuostatas, M. B. buvo užtikrinta valstybės garantuojama teisinė pagalba. Vienok, nuteistasis sudarė susitarimą su advokate Evita Tume, kuri jį gynė apeliacinės instancijos teisme, todėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta ir Vilniaus apygardos teismo paskirta gynėja advokatė Anna Grinevič teismo posėdyje nedalyvavo. Tokiu būdu, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. B. (M. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiųjų D. V. ir J. A. prašymą tenkinti iš dalies ir priteisti ir nuteistojo M. B. (M. B.) 100 Eur (vieną šimtą eurų) advokato padėjėjo paslaugoms apmokėti.

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš M. B. (M. B.) netenkinti.