Šiaulių apylinkės teismo nutartis

Šiaulių apylinkės teismo teisėja Asta Čebatoriūtė, sekretoriaujant Jolantai Stanelienei, dalyvaujant

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos L. C. prašymą suinteresuotiems asmenims valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie aplinkos ministerijos ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl termino pratęsimo ir atleidimo nuo įmokos mokėjimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkintinas iš dalies.

Teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 284 str. 1 d.). Sprendžiant klausimą dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo ar atidėjimo, yra svarbus abiejų šalių lygiateisiškumo principo įgyvendinimas, todėl sprendimo vykdymo atidėjimas visada turi būti siejamas tiek su atsakovo (skolininko), tiek su ieškovo (kreditoriaus) interesais. Sprendžiant teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimą, yra aktualūs lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principai. Teismo sprendimo privalomumas, pasireiškiantis tuo, kad įsiteisėję teismo sprendimai turi būti vykdomi įstatymų nustatyta tvarka (CPK 18 str.), lemia, jog sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas tik išimtiniais atvejais. Tuo pačiu turi būti nagrinėjamos kitos aplinkybės, kuriomis remiasi šalys. Ši teismo teisė vertintina kaip teisė nustatyti skolininkui lengvatinį terminą įvykdyti prievolei, kurią skolininkas įpareigotas vykdyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Lengvatinio termino nustatymu siekiama socialiai reikšmingų tikslų, o būtent užtikrinti socialinį teisingumą, todėl išdėstyti ar atidėti teismo sprendimo įvykdymą galima tada, kai reikia dėl tam tikrų socialiai reikšmingų aplinkybių.

Pareiškėja kreipėsi į teismą su prašymu, prašydama pratęsti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-06-08 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-213-362/2011 (10-12 b. l.) bei Šiaulių apylinkės teismo 2013-11-12 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-5086-362/2013 (13-15 b. l.) nustatytus terminus, įpareigojant pareiškėją per dvidešimt keturis mėnesius nuo nutarties įsiteisėjimo dienos parengti statinio - gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), projektą ir gauti statybos leidimą bei pašalinti kitus trūkumus, susijusius su statinio statybos dokumentų tinkamu įforminimu, nes tokia teisė numatyta CPK 284 str. Pareiškėja prašo atidėti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-06-08 sprendimo įvykdymą jau trečią kartą, nurodydama, jog dabar liko tik sumokėti Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, kuriai sumokėti ji neturi pajamų. Byloje nustatyta, kad pareiškėja L. C. jau seniai ėmėsi priemonių tinkamai sutvarkyti dokumentus namo statybai, kreipėsi dėl detaliojo plano sudarymo, tačiau dėl ne nuo jos priklausančių priežasčių tai tinkamai ir laiku nebuvo padaryta, aiškaus atsakymo, yra ar nėra galimybė statyti toje vietoje namą, nebuvo gauta. Įvertinant tai ir kitus byloje surinktus įrodymus, teismas manė, jog yra galimybė tinkamai įforminti statomą gyvenamą namą, kad jo nebūtina griauti. Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 str. 7 d. 1 p. (2010-07-02 įstatymo redakcija Nr. XI-992 (įsigaliojusi nuo 2010-10-01) (Žin., 2010, Nr. 84-4401) teismas savo sprendimu gali įpareigoti statytoją savo lėšomis per nustatytą terminą leisti teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus šio Įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, išskyrus šio Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytą statybą leidžiantį dokumentą, tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Teismas, pareiškėjai anksčiau pratęsdamas terminus savavališkos statybos padariniams pašalinti, manė, jog tokio termino suteikimas atitinka tiek įstatymo reikalavimus, tiek visuomenės poreikius. Kaip jau nurodyta aukščiau, tam atlikti pareiškėjai L. C. buvo suteiktas 24 mėnesių terminas, vėliau jis buvo pratęstas dar 24 mėnesiams. Lietuvos Respublikos statybos įstatymas nenumato naikinamojo termino, po kurio nebūtų galima pašalinti savavališkos statybos padarinius, taip pat nenumato, kiek kartų minėtą terminą galima pratęsti ir kokiam laikotarpiui. Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų ir šalių paaiškinimų pareiškėja L. C. praleido teismo nustatytą terminą atlikti tam tikrus veiksmus, po ko įsiteisėjo 2013-11-12 priimtos teismo nutarties dalis, kuria numatyta, jog ji turi per dvidešimt keturis mėnesius nuo nutarties įsiteisėjimo dienos neparengus statinio - gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) (buvusi - (duomenys neskelbtini)), projekto ir negavus statybos leidimo bei nepašalinus kitų trūkumų, susijusių su statinio statybos dokumentų tinkamu įforminimu, pašalinti savavališkai pastatytą statinį, gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) (buvusi - (duomenys neskelbtini)), jį nugriaunant, bei sutvarkant statybvietę, todėl valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie aplinkos ministerijos kreipėsi į antstolę Vaivą Šimkienę su teismo išduotu vykdomuoju raštu dėl priverstinio sprendimo vykdymo, t. y. savavališkai pastatyto statinio nugriovimo. Todėl pareiškėja vėl kreipėsi į teismą dėl termino pratęsimo. Šis terminas, jei jis praleistas dėl svarbių priežasčių, gali būti pratęstas ar atnaujintas CPK 77 str., 78 str. numatyta tvarka.

Kokiam terminui ir ar pratęsti terminą, spręstina atsižvelgiant į pareiškėjos nurodytas priežastis, sutrukdžiusias teismo nustatytu terminu pašalinti savavališkos statybos padarinius. Teismo posėdžio metu pareiškėja nurodė, jog jai liko tik sumokėti įmoką už savavališkos statybos įteisinimą ir ji gaus statybą leidžiantį dokumentą. Įmoka yra didelė – 5445 Eur, ji negali jos sumokėti dėl sunkios turtinės padėties, nes nedirba, registruota darbo biržoje, kaip ieškanti darbo, gauna tik 82 Eur nedarbo draudimo išmoką, serga depresija, kartu gyvenanti pilnametė dukra taip pat nedirba, kartu gyvenanti senyvo amžiaus pareiškėjos motina ligota, gauna 175 Eur pensiją, iš kurios jos visos gyvena, turto, kitų pajamų pareiškėja neturi. Iš VSDFV duomenų matyti, kad pareiškėja paskutinį kartą nuo 2015-09-03 iki 2015-11-30 dirbo (duomenys neskelbtini), daugiau duomenų apie jos darbovietes byloje pateikta nėra. Pareiškėja teismo posėdžio metu nurodė, jog yra registruota darbo biržoje, kaip ieškanti darbo, kad buvo darbo biržos siųsta į mokymus, įgijo specialybę, tačiau tai patvirtinančių duomenų byloje taip pat nėra. Iš pareiškėjos pateiktų pažymų apie pajamas (43-45 b. l.) matyti, kad jos pajamas sudaro apie 82 Eur socialinė pašalpa, gaunama per mėnesį. Pareiškėja nurodė, jog kito turto neturi, jos pilnametė dukra nedirba, jos motina ligota ir gauna nedidelę pensiją, tačiau tai patvirtinančių dokumentų nepateikė. Iš VšĮ Dainų pirminės sveikatos priežiūros centro medicininio pažymėjimo (46 b. l.) matyti, kad L. C. nuo 2015-12-17 lankosi VšĮ Dainų PSPC, jai skirtas gydymas. Nors ir nėra byloje pakankamai duomenų apie pareiškėjos gaunamas pajamas ir turimą turtą, tačiau jai byloje skirta valstybės apmokama antrinė teisinė pagalba (47-49 b. l.), todėl akivaizdu, jog jos turtinė padėtis šiuo metu yra sunki, ji 5445 Eur įmokos sumokėti negali, tačiau tai nereiškia, jog jos turtinė padėtis ateityje negali pasikeisti (pagerėti), kai ji įsidarbins ir gaus atitinkamai daugiau pajamų, nes yra vidutinio amžiaus, darbinga moteris, neįgalumas jai nenustatytas, ką pati patvirtino teismo posėdžio metu.

Pareiškėja nurodo, kad 2009-02-12 surašant jai aktą dėl savavališkos statybos teisės aktai nenumatė įmokos už savavališkos statybos įteisinimą mokėjimo. Pažymėtina, jog iki 2010-10-01 pagal galiojusią Lietuvos Respublikos statybos įstatymo redakciją vienintelis savavališkos statybos padarinių pašalinimo būdas buvo tik savavališkai pastatyto statinio nugriovimas, nenumatant įteisinimo alternatyvos. Nuo 2010-10-01 įsigaliojusio Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 1, 2, 3, 6, 12, 16, 20, 21, 23, 24, 27, 28, 33, 35, 40, 42, 45 straipsnių pakeitimo ir papildymo, šeštojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, 23-1 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir įstatymo papildymo 28-1 straipsniu, keturioliktuoju skirsniu ir 1 priedu įstatymo (Žin., 2010, Nr. 84-4401) 28 straipsnio 4 dalis įtvirtino asmeniui, kuriam pateikti šio straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punkte nurodyti reikalavimai, teisę teisės aktų nustatyta tvarka parengti statinio projektą ir, sumokėjus Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame (kurioje) nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo, remonto ar griovimo darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomu teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Taip pat Lietuvos Respublikos statybos įstatyme buvo nustatytas pereinamasis 2 metų laikotarpis iki 2012 m. gruodžio 31 d., kai išduodant statybą leidžiantį dokumentą nereikėjo mokėti įmokos už savavališkos statybos įteisinimą, taip siekiant paskatinti asmenis kuo skubiau įteisinti savavališkas statybas ir tuo pagrindu suteikiant lengvatą. Nors pareiškėja teigia, kad apie tai, jog jai reikės mokėti įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, ji nieko nežinojo ir tuo metu minėtas įstatymas negaliojo, tačiau, akivaizdu, jog Šiaulių miesto apylinkės teismui 2011-06-08 priimant sprendimą įstatymo redakcija, numatanti įmokos mokėjimą, jau galiojo, tačiau buvo numatyta lengvata, atleidžianti nuo įmokos mokėjimo tuos asmenis, kurie suskubs įteisinti savavališką statybą. Pareiškėja teismo posėdžio metu patvirtino, kad savavališkai gyvenamąjį namą pradėjo statyti 2002 m., o 2006 m. jau pasistatė, tačiau iki statybos inspekcijos akto surašymo bei sprendimo teisme priėmimo nesiėmė tinkamų priemonių kuo skubiau įteisinti statinį, todėl ir nespėjo laiku be įmokos įteisinti savavališką statybą. Teismo sprendime buvo nurodyta, jog pareiškėja privalės sumokėti įmoką už savavališkos statybos įteisinimą. Teismo posėdžio metu pareiškėja patvirtino, jog sprendimą gavo, su juo susipažino, apie įmoką ne taip suprato, nors byloje turėjo atstovę, minėto sprendimo neskundė. Kad reikės mokėti įmoką buvo nurodyta ir Šiaulių apylinkės teismo 2013-11-12 nutartyje, pratęsiant dar kartą terminą, todėl teisintis įstatymo nežinojimu pareiškėja negali, nes su teismo priimtais dokumentais susipažinti ir kreiptis dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo galėjo bet kuriuo metu.

Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnio 7 dalies 7 punkte, 8 dalies 8 punkte bei 10 dalies 7 punkte nurodyta, kad prašant išduoti statybą leidžiantį dokumentą, tuo atveju, kai pagal teisės aktus galimas savavališkos statybos padarinių pašalinimas, juos įteisinant, pateikiamas dokumentas, patvirtinantis apie įmokos už savavališkos statybos įteisinimą, nurodytos šio įstatymo 1 priede, sumokėjimą, ir dokumentai, pagrindžiantys šios įmokos apskaičiavimo dydį. Savavališkos statybos įteisinimo lengvata, kai nereikėjo mokėti įmokos, buvo taikoma iki 2012 metų pabaigos pradėtoms statybą leidžiančių dokumentų išdavimo procedūroms, tarp jų ir dėl tų statinių, dėl kurių prašymus išduoti statybą leidžiantį dokumentą, įteisinant savavališkas statybas, savivaldybių administracijos užregistravo iki 2012-12-31, tačiau statybą leidžiantį dokumentą išduoti nespėjo. Taigi pareigos mokėti įmoką buvimas priklauso nuo to, kada pateiktas prašymas išduoti savavališką statybą įteisinantį statybą leidžiantį dokumentą jį išduodančiam subjektui. Pareiškėja patvirtino, jog jos prašymas išduoti statybą leidžiantį dokumentą buvo pateiktas 2015-11-10, todėl kartu su kitais dokumentais ji privalėjo pateikti įmokos sumokėjimą patvirtinantį dokumentą. Dokumentą, pagal kurį yra skaičiuojamas įmokos dydis, ji turi, t. y., 2016-02-05 projekto ekonominės ekspertizės aktą objektui (vienbučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Šiauliai, statybos projektui), parengtą dalinės ekspertizės vadovės D. P.. Pagal jį Šiaulių miesto savivaldybės administracijos architektūros ir urbanistikos skyrius paskaičiavo įmokos dydį – 5445 Eur (28 b. l.). Dėl atleidimo nuo įmokos ji kreipėsi į Šiaulių miesto merą (32-33 b. l.), jo atsakymo neskundė įstatymo nustatyta tvarka (34-37 b. l.). Reikalaudama išduoti statybą leidžiantį dokumentą be privalomos sumokėti įmokos su skundu ji kreipėsi į valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie aplinkos ministerijos, tačiau jos skundas buvo atmestas (40-42 b. l.). Nors pareiškėjai buvo išaiškinta galimybė priimtą sprendimą skųsti Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, tačiau ji jo Šiaulių apygardos administraciniam teismui neskundė, o kreipėsi į bendros kompetencijos teismą su prašymu dėl atleidimo nuo įmokos. Pažymėtina, jog pareiškėja negalėjo teismui paaiškinti, kodėl minėto sprendimo neskundė administraciniam teismui. Atkreiptinas dėmesys, jog bendros kompetencijos teismas nenagrinėja klausimų, susijusių su viešojo administravimo subjektų priimtais sprendimais, jų panaikinimu, įgyvendinimu ir pan., tai jau buvo išaiškinta pareiškėjai civilinėje byloje Nr. e2YT-3795-841/2016 nustatant prašymo trūkumus ir terminą jiems pašalinti, o vėliau – pareiškėjos prašymą laikant nepaduotu. Bendros kompetencijos teismui nesuteikta teisė spręsti dėl valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos priimto sprendimo, be to, jo pareiškėja neskundė, todėl jis yra įsiteisėjęs ir turi būti vykdomas. Taip pat pažymėtina, jog pareiškėja jo net neprašo panaikinti, o tik prašo atleisti ją nuo įmokos mokėjimo arba įmoką sumažinti. Kaip jau auksčiau konstatuota, bendros kompetencijos teismui tokia teisė nesuteikta, be to, priimti ir šiuo metu galiojantys teisės aktai nenumato nei asmens atleidimo nuo įmokos mokėjimo, nei jos sumažinimo. Pareiškėja ir jos atstovas nepagrįstai teigia, kad šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.103 straipsnyje nereglamentuojama, kokį sprendimą gali priimti teismas, nagrinėjantis bylą dėl statybos, pažeidžiančios teises aktų reikalavimus. Pažymėtina, kad pirmiau minėto Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.103 straipsnio 3 dalyje aiškiai apibrėžta, kad teismas statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo klausimą išsprendžia įstatymų nustatyta tvarka. Būtent Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje detaliai nurodyta, kokius sprendinius gali priimti bylą nagrinėjantis teismas, t. y., nėra numatyta, jog galima atleisti nuo įmokos mokėjimo ar jos dydį sumažinti. Asmeniui, pateikiančiam prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą siekiant įteisinti savavališką statybą po 2013 m, sausio 1 d., jo atžvilgiu taikytina nuo šios datos įsigaliojusi savavališkos statybos įteisinimo tvarka, numatanti privalomą įmoką. Ši įmoka nėra administracinė nuobauda, o yra įstatymų leidėjo priimtas sprendimas prevenciškai drausminti savavališkus statinius statančius asmenis. Pareiškėja taip pat teigia, jog ji jau sumokėjo dalį įmokos – 2500 Lt administracinę nuobaudą. Pažymėtina, kad 2009 m. birželio 1 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nutarimu administracinėje byloje Nr. A-1007-76/2009 pareiškėjai paskirta 2500 Lt administracinė bauda, kurią pareiškėja sumokėjo dalimis, nėra laikoma įmoka (ar jos dalis) už savavališkos statybos įteisinimą, o tik administracinė nuobauda už tai, kad pareiškėja, neturėdama statybos leidimo ir pažeisdama Lietuvos Respublikos statybos įstatyme nustatytą tvarką, savavališkai pastatė gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) (buvusi - (duomenys neskelbtini)), Šiauliuose.

Kaip jau buvo paminėta, teismas negali nei atleisti pareiškėjos nuo įmokos sumokėjimo, nei jos dydžio sumažinti. Tačiau, atsižvelgiant į priimtą sprendimą, kuriuo teismas konstatavo, jog statinį galima išsaugoti, jo griauti nėra būtinybės, į dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo termino nustatymą bei jau kartą teismo pratęstą terminą, manytina, jog netikslinga būtų statinį nugriauti, o tikslinga sprendimo vykdymą dar kartą atidėti, terminą savavališkos statybos padariniams šalinti pratęsti, išdėstant įmokos mokėjimą dalimis. Atsižvelgiant į pareiškėjos sunkią turtinę padėtį, į įmokos dydį, į tai, kad pareiškėja darbinga, neturinti neįgalumo, turi siekti įsidarbinti, dirbti ir gauti pajamų, sprendimo vykdymą būtina atidėti ilgesniam laikotarpiui, nes tam neprieštarauja pareiškėja ir suinteresuotas asmuo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos prašymas tenkintinas iš dalies: terminas pratęstinas, įmokos mokėjimas išdėstytinas dalimis, kitoje dalyje prašymas atmestinas.

Pareiškėjai buvo suteikta 100 procentų valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba (47-49 b. l.), todėl išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei iš pareiškėjos nepriteistinos, bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų (CPK 96 str. 2 d.).

Prašymą patenkinus iš dalies, Šiaulių apylinkės teismo 2016-04-13 nutartimi (50-51 b. l.) taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti iki teismo nustatyto įpareigojimams įvykdyti termino (50 (penkiasdešimt) mėnesių nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos) pabaigos (CPK 150 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 str., 290 – 291, teismas

nutaria:

prašymą tenkinti iš dalies.

Pratęsti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-06-08 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-213-362/2011 ir Šiaulių apylinkės teismo 2013-11-12 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-5086-362/2013 nustatytus terminus,

- įpareigojant pareiškėją L. C., a. k. (duomenys neskelbtini) per 50 (penkiasdešimt) mėnesių nuo nutarties įsiteisėjimo dienos parengti statinio - gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) (buvusio - (duomenys neskelbtini)), projektą ir gauti statybos leidimą bei pašalinti kitus trūkumus, susijusius su statinio statybos dokumentų tinkamu įforminimu (tame tarpe – sumokėti Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą);

- išdėstyti pareiškėjai L. C., a. k. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 1 priede nustatytos įmokos už savavališkos statybos įteisinimą (5445 Eur) mokėjimą 50 (penkiasdešimt) mėnesių laikotarpiui dalimis, įpareigojant pareiškėją L. C. kas mėnesį valstybei (lėšų gavėjas – valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM, įmokos kodas – 5446) sumokėti po 108,90 Eur, įpareigojant pareiškėją iki nurodyto termino pabaigos sumokėti valstybei įmoką dalimis ar visą įmoką iš karto.

Įpareigoti pareiškėją L. C., a. k. (duomenys neskelbtini) per 50 (penkiasdešimt) mėnesių nuo nutarties įsiteisėjimo dienos neparengus statinio - gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) (buvusio - (duomenys neskelbtini)), projektą ir negavus statybos leidimo, nesumokėjus Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 1 priede nustatytos įmokos už savavališkos statybos įteisinimą bei nepašalinus kitų trūkumų, susijusių su statinio statybos dokumentų tinkamu įforminimu, pašalinti savavališkai pastatytą statinį, gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), jį nugriaunant, bei sutvarkant statybvietę.

Kitoje dalyje pareiškėjos prašymą atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo 2016-04-13 nutartimi byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0071/16/00448,- palikti galioti iki teismo nustatyto įpareigojimams įvykdyti termino (50 (penkiasdešimt) mėnesių nuo Šiaulių apylinkės teismo 2016-06-22 nutarties įsiteisėjimo dienos) pabaigos.

Nutarties kopiją nedelsiant išsiųsti antstolei Vaivai Šimkinei.

Nutartis per 7 dienas nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.