Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės), Gintaro Dzedulionio, Aleno Piesliako,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. gynėjo advokato Modesto Sriubo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d., ir jam paskirtas laisvės apribojimas 5 mėnesiams, įpareigojant jį per 4 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 30 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 67 str. 3 d., 72² str. D. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant išklausyti šią programą per 3 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. V. nuteistas pagal BK 140 str. 2 d. už tai, kad jis 2015-04-29 apie 19.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto su buvusia žmona R. V. metu, tampė ją už plaukų, paėmęs už rankų jas suko, laužė ir tokiais veiksmais sukėlė jai fizinį skausmą.

Apeliantas taip pat nurodė, kad teismas 2016-03-08 teismo posėdžio metu atmetė nuteistojo ir jo gynėjo prašymą prie bylos medžiagos prijungti antstolio 2015-11-13 ir 2015-11-17 patvarkymus, Vilniaus apylinkės prokuratūros 2016-01-14 nutarimą panaikinti nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Apelianto nuomone, šie rašytiniai įrodymai būtini byloje, nes reikšmingi apibūdinti nuteistojo ir nukentėjusiosios tarpusavio santykius, atskleisti pačios nukentėjusiosios asmenybę, byloje turimų įrodymų visumoje. Todėl prie apeliacinio skundo pridėjo ir prašo prijungti 2016-05-25 abu išrašus iš medicinos dokumentų dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių patvirtinimo.

Teismo posėdžio metu nuteistasis D. V. ir jo gynėjas advokatas Modestas Sriubas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras ir nukentėjusioji R. V. prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nuteistasis D. V. neigia sukėlęs nukentėjusiajai R. V. fizinį skausmą, iš esmės ginčydamas patį įvykį, tačiau tokia nuteistojo pozicija vertinama kritiškai, kaip pasirinktas gynybos būdas, kadangi ji prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistojo kaltę patvirtinantiems įrodymams.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Remiantis BPK 20 str., įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, nuteistojo D. V. gynėjo advokato apeliacinį skundą, atlikusi byloje dalinį įrodymų tyrimą, kurio metu papildomai apklausus nuteistąjį D. V. ir nukentėjusiąją R. V. dėl faktinių bylos aplinkybių, nusikalstamos veikos padarymo motyvų, jų tarpusavio santykių tiek iki nusikalstamos veikos padarymo, tiek jos metu, sprendžia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai konstatavo, jog D. V. smurtavo prieš nukentėjusiąją R. V. - tampė ją už plaukų, paėmęs už rankų jas suko, laužė ir tokiais veiksmais sukėlė jai fizinį skausmą, tačiau neteisingai nustatė jų tarpusavio santykius, konstatuodamas, kad D. V. sukėlė fizinį skausmą šeimos nariui, dėl ko nepagrįstai D. V. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 140 str. 2 d.

Teisėjų kolegijos vertinimu, D. V. kaltę dėl smurto buvusios sutuoktinės R. V. atžvilgiu patvirtina ne tik pačios nukentėjusiosios R. V. viso proceso metu duoti nuoseklūs ir išsamūs parodymai, kurių objektyvumu teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, bet ir kiti byloje esantys įrodymai, o būtent, liudytojų (policijos pareigūnų) J. R. bei A. B. parodymai, liudytojos I. K. parodymai, R. V. 2015-04-29 pareiškime policijai nurodytos aplinkybės, policijos pareigūnės R. R. tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys, iš Bendrosios pagalbos centro gautas garso įrašo stenogramos turinys.

Iš R. V. 2015-04-29 pareiškimo policijai matyti, kad 2015-04-29 apie 19.00 val. buvęs sutuoktinis D. V., būdamas neblaivus, apipylė ją alumi, paleido į ją stiklinę sulčių, kuri sudužo, tampė ją už plaukų, suko ranką, įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais. Namuose tvyro pastovi įtampa, jis pastoviai kabinėjasi, pravardžiuoja, šmeižia. Dažnai visa tai vyksta penkiamečio sūnaus akivaizdoje. Vaikas mato tėvą nuolatos geriantį, agresyvų, besikeikiantį.

Iš Bendrajame pagalbos centre 2015-04-29 užregistruoto pranešimo garso įrašo stenogramos matyti, kad nukentėjusioji R. V. pranešė, jog namie smurtauja jos vyras: apipylė ją ir butą alumi, sudaužė stiklinę, ją tampė, trenkė.

Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, bei savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė išsamia įrodymų visumos analize. Nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 str. reikalavimus, konstatuotina, kad vien nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymo nuostatoms.

Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais apeliantas grindžia D. V. nekaltumą, nurodydamas susidariusius konfliktiškus nuteistojo ir nukentėjusiosios tarpusavio santykius, smulkiai išdėstydamas aplinkybes dėl teismui pateikto ieškinio dėl priteisto išlaikymo vaikui dydžio pakeitimo ir kitų klausimų, R. V. veiksmų kreipiantis į antstolį su vykdomuoju raštu dėl išlaikymo išieškojimo iš nuteistojo, R. V. sąmoningai keliamų konfilktų, įrašant pokalbį civilinei bylai, taip pat nurodytas 2015-04-14 garso įrašo turinys, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos laikytinų pagrįstomis ir įrodytomis faktinių aplinkybių, kad 2015-04-29 apie 19.00 val. D. V. smurtavo prieš R. V. ir savo veiksmais sukėlė jai fizinį skausmą.

Nors apeliantas mano, kad tokio įvykio nebuvo, nes jis įvykio neprisimena ir prieš nukentėjusiąją nesmurtavo, o nukentėjusioji konfliktinių santykių su juo išdavoje įvykį inscenizavo, šis argumentas atmestinas. Patikrinus pirmosios instancijos teismo atliktą byloje surinktų įrodymų vertinimą, negauta duomenų, kad nukentėjusioji R. V. melagingai apkaltino savo buvusį sutuoktinį smurtavimu, o įvykį inscenizavo. Nors pagrindinis įrodymas yra nukentėjusiosios parodymai, o kiti įrodymai išplaukia iš pastarųjų, visi įrodymai siejasi vienas su kitu logiška grandine ir visi patvirtina teismo nustatytas faktines aplinkybes dėl kaltinamojo smurto panaudojimo nukentėjusiosios atžvilgiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios intancijos teismas pagrįstai suabejojo D. V. pozicija, kad jis neprisimena, ką veikė įvykio dieną, tačiau gerai prisimena, kad tą dieną nebuvo gėręs alkoholio, laikydamas ją gynybine.

Apeliacinio skundo argumentas, kad policijos pareigūnai ant nukentėjusiosios veido ir rankų nematė akivaizdžių sužalojimo žymių, o liudytoja I. K. nurodė mačiusi nukentėjusiosios rankos paraudimą, atmetamas, kaip nepagrįstas. Policijos pareigūnai savo parodymuose teigė, jog jie nematė nukentėjusiosios išvaizdoje akivaizdžių smurto žymių, todėl nukentėjusiosios rankų paraudimams jie galėjo neteikti tokios didelės reikšmės, kad juos užfiksuotų. Gi aplinkybes, kad D. V. smurtavo prieš R. V., ją tampė už plaukų, išpylė alų, sudaužė stiklinę, suko rankas, nukentėjusioji nuosekliai nurodė nuo pat pradžių, tiek pranešdama Bendrosios pagalbos centrui, tiek nurodydama savo pareiškime policijai, atvykusiems pareigūnams, tiek ir vėlesnių apklausų metu. Kaip matyti, nuteistojo veiksmai nukentėjusiosios sveikatos nesutrikdė, o tik sukėlė jai fizinį skausmą, todėl apelianto siekis aiškintis, ar ant nukentėjusiosios kūno iškart po smurto panaudojimo ar kiek vėliau galėjo matytis akivaizdžių smurto (sužalojimo, paraudimo) žymių, nuteistajam inkriminuojamų nusikalstamų veiksmų kvalifikacijos nepaneigia. Pažymėtina, kad rankų suspaudimo išorinių žymių atsiradimas yra individualus kiekvieno organizmo atsakas į atitinkamą poveikį.

Fizinis skausmas - tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją nebūdingas pojūtis, kančia, priešingybė malonumui. Nustatant fizinį skausmą, nėra būtinos pasekmės – sužalojimas, susargdinimas. Žmogaus galva, tuo pačiu ir galvos plaukuotoji dalis, taip pat rankos yra viena jautriausių kūno vietų. Tampymas už plaukų, rankų sukimas neabejotinai įprastai žmogui sukelia fizinį skausmą. Atsižvelgiant į tai, jog nuteistasis tampė nukentėjusiąją už plaukų, paėmęs už rankų jas suko, laužė, akivaizdu, jog nukentėjusiajai, kaip nurodė ji pati, sukėlė fizinį skausmą.

Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino nukentėjusiosios pateikiamos įvykio eigos prieštaravimų, jų nepašalino, atmestini, kaip nepagrįsti. D. V. nuosekliai nurodė nusikaltimo padarymo aplinkybes, vien tai, kad nebuvo tiksliai nustatyta, ar pirmiau D. V. tampė nukentėjusiąją už plaukų ir suko jai rankas, o po to apipylė namus alumi, sudaužė stiklinę, ar priešingai, neduoda pagrindo laikyti nukentėjusiosios parodymų prieštaringais ar melagingais. Pažymėtina, kad D. V. buvo sukeltas skausmas, ne tik sukant ir laužiant jai rankas, tačiau ir tampant už plaukų, todėl toks nevienkartinių veiksmų atlikimas, sukeliant nukentėjusiajai skausmą, nėra atsitiktinis. Nukentėjusiosios teiginius, kai ji išpylė D. V. geriamą alų, teigdama, kad jam negalima gerti alkoholio, patvirtina paties D. V. parodymai, kad jis nevengia vartoti alkoholio, nors dėl epilepsijos jį vartoti nerekomenduota. Šis nukentėjusiosios veiksmas nelaikytinas provokuojančiu nusikalstamą veiką nukentėjusiosios elgesiu, kadangi ji ėmėsi tokių veiksmų, neapsikentųsi nuolatinio D. V. girtavimo, dėl kurio iš esmės ir kyla konfliktai ir kenčia jų nepilnametis sūnus.

Apelianto nurodoma aplinkybė, kad liudytoja I. K. nenurodė jautusi nuo nukentėjusiosios alkoholio kvapą, nors pastaroji teigė, kad nuteistasis ją apipylęs alumi, pati savaime nepaneigia nukentėjusiosios parodymų šioje dalyje, kuriuos patvirtino policijos pareigūnų J. R., A. B. parodymai, kad, atvykus į butą, jautėsi alaus kvapas, o bute matėsi skysčio balos. Liudytoja tokiais savo parodymais, tikėtina, daugiau akcentavo, kad, jos manymu, nukentėjusioji pati alkoholinių gėrimų nebuvo vartojusi.

Teismų praktikoje pažymima, kad teismo pareiga pagrįsti spendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoti (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Heile v. Finland), būtina atsakyti į esminius skundo argumentus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijai iš esmės sutinkant su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl D. V. kaltės smurtaujant prieš nukentėjusiąją R. V. ir jai sukeliant fizinį skausmą, laikoma netikslingu smulkiai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, kuriais apeliantas ginčija D. V. kaltę, smulkiai aprašydamas D. V. ir R. V. tarpusavio santykius iki nusikaltimo įvykio, kurie, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra tiesiogiai susiję su nagrinėjamu įvykiu ir nusikalstamo D. V. elgesio nepaneigia ir nepateisina. Apelianto pateikti nuteistojo ir nukentėjusiosios susirašinėjimo elektroniniu paštu, o taip pat garso įrašo stenogramų turinys parodo, kad tarp jų buvo susidariusi konfliktinė situacija dėl gyvenimo viename buteir su tuo susijusių išlaidų, vaiko išlaikymo išlaidų. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad ne tik R. V. įrašinėjo pokalbius su D. V., bet ir pats D. V. įrašinėjo pokalbius su R. V., todėl nėra pagrindo vertinti, kad būtent R. V. buvo suinteresuota inscenizuoti šioje byloje nagrinėjamą įvykį.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl D. V. kaltės, sukėlus nukentėjusiajai fizinį skausmą, pagrįstos byloje ištirtų, įvertintų, pripažintų patikimais įrodymų visuma, su kuriomis nesutikti nėra pagrindo. Tačiau teisėjų kolegija laiko, kad apelianto skundo argumentas dėl netinkamo nuteistojo veiksmų kvalifikavimo pagal LR BK 140 str. 2 d., yra pagrįstas.

BK 140 str. 2 d. numatyta atsakomybė asmeniui, kuris BK 140 str. 1 d. nurodytą nusikalstamą veiką padarė savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui.

Tačiau iš bylos faktinių duomenų matyti, kad D. V. ir R. V. yra buvę sutuoktiniai, jų santuoka nutraukta, jų nesieja jokie artimi santykiai, nusikalstamos veikos padarymo metu jie nebuvo bendroje santuokoje, bendro ūkio nevedė ir šeiminių santykių nepalaikė. Nors nusikaltimo padarymo metu jie gyveno viename bute ir turi bendrą vaiką, jų nesieja artimi ryšiai, kuriuos galima būtų prilyginti artimų šeimos narių ryšiams.

Pažymėtina, kad BPK 255 str. yra nustatytos baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme ribos, kaltinimo pakeitimo galimybė bei sąlygos, o BPK 256 str. – kaltinimo pakeitimo procedūra, kuria užtikrinama viena iš esminių kaltinamojo teisių – teisė į gynybą. Taigi, vadovaujantis BPK 256 str., teismas turi teisę kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės. Nagrinėjamu atveju nesikeičia kaltinamajame akte išdėstytos faktinės aplinkybės, o kitaip vertinami byloje nustatyti faktiniai duomenis, konstatuojant kitus, nei kaltinamajame akte išdėstyti, nuteistąjį ir nukentėjusiąją siejančius tarpusavio ryšius.

BPK 38 str. nustatyta, kad asmens šeimos nariais laikomi kartu su tuo asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos, arba asmuo, su kuriuo tas asmuo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka susitarė sudaryti santuoką, taip pat sutuoktinio tėvai, buvę sutuoktiniai.

Pagal BK 248 str. 1 d. artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai. Pagal šio straipsnio 2 dalį nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.

Lietuvos Aukščiausisis Teismas yra išaiškinęs, kas yra šeimos nariai tyčia sužalojant asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis Nr. 2K-152-693/2016).

Taigi, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos įrodymus, sprendžia, kad, byloje esant pakankamai įrodymų išvadai dėl D. V. nusikalstamų veiksmų, kad jis savo nusikalstamais veiksmais sukėlė fizinį skausmą savo buvusiai sutuoktinei R. V., jo veiksmai kvalifikuotini pagal BK 140 str. 1 d., kadangi buvusi sutuoktinė LR BK 140 str. kontekste nelaikytina nei jo šeimos nariu, nei artimu giminaičiu.

Esant nurodytoms aplinkybėms, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 15 d. nuosprendis keičiamas BPK 326 str. 2 d. 2 p. ir 328 str. 1, 2 p. pagrindais.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. V. 2015-04-29 apie 19.00 val. bute, esančiame Vilniuje, Pavilnionių g. 43-76, konflikto su buvusia žmona R. V. metu tampė ją už plaukų, paėmęs už rankų, jas suko, laužė ir tokiais veiksmais sukėlė jai fizinį skausmą. Šiais savo veiksmais D. V. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d.

BK 140 str. 1 d. nustatyta, kad tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.

BK 61 str. 2 d. numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. BK 61 str. 2 d. dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšies ar nustatyti jos dydžio, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Teismas, už padarytas nusikalstamas veikas skirdamas kaltinamajam bausmę, atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formas ir rūšis, padarytų veikų motyvus ir tikslus, nusikalstamų veikų stadijas, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Teisėjų kolegija nenustatė D. V. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Nors nukentėjusioji R. V. nurodė, kad nusikaltimo padarymo metu D. V. buvo neblaivus (išgėręs alaus), byloje objektyviais įrodymais D. V. neblaivumas nėra nustatytas, šios aplinkybės pripažinti D. V. atsakomybę sunkinančia nėra teisinio pagrindo. Nors apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu D. V. išreiškė norą susitaikyti su nukentėjusiąja R. V., tačiau savo kaltės dėl padarytų nusikalstamų veiksmų jis nepripažino.

D. V. padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą, anksčiau neteistas, 2012-05-21 buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju asmeniu BK 38 str. pagrindu, duomenų apie administracinius baustumus byloje nėra, dirbantis, išsituokęs. Pažymėtina, kad 45 procentų darbingumas D. V. buvo nustatytas nuo 2015-08-13 iki 2016-08-12. Byloje nėra pateikta duomenų dėl D. V. buvęs nedarbingumo lygio pratęsimo, tačiau byloje yra medicininiai dokumentai, patvirtinantys, kad D. V. serga epilepsija (t.2 b.l. 22). Apklausta gydytoja neurologė I. Š. patvirtino, kad nuo 2014 metų maždaug du kartus per mėnesį D. V. ištinka epilepsijos priepuoliai. Iš byloje esančio 2016-05-25 medicinos dokumentų išrašo (t.2 b.l.112) matyti, kad D. V. rekomenduojami tam tikro darbo apribojimai - negalima dirbti su veikiančiais mechanizmais, aukštumoje, su elektros prietaisais. Skiriant D. V. bausmę, atsižvelgiama į jo padaryto nusikaltimo sunkumą, nusikaltimo padarymo aplinkybes, įvertinant ir jo santykius su nukentėjusiąja iki nusikaltimo padarymo, į tai, kad D. V. anksčiau neteistas, dirba, taip pat į jo seikatos būklę. Todėl D. V. skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė – laisvės apribojimas, jos dydį nustatant mažesnį, nei šios bausmės vidurkis (BK 48 str. 2 d.), bei skiriama baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą (BK 67 str. 2 d. 6 p.). Be to, siekiant pakoreguoti tolesnį D. V. elgesį konfliktinėse situacijose, teisėjų kolegija sprendžia, kad tikslinga D. V. skirti BK 67 str. 2 d. 9 p., 72² str., numatytą baudžiamojo povekio priemonę – įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p.,

nusprendė:

pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 15 d. nuosprendį:

D. V. nusikalstamą veiką iš BK 140 str. 2 d. perkvalifikuoti į BK 140 str. 1 d. ir nubausti jį laisvės apribojimo 4 (keturiems) mėnesiams bausme, įpareigojant jį per laisvės apribojimo bausmės laikotarpį būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 23.00 val. iki 6.00 val., išskyrus atvejus, kai nebuvimas namuose susijęs su darbu.

Paskirti D. V. BK 67 str. 2 d. 6 p. numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigoti D. V. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį įmokėti 6 MGL (225 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą ir paskirti BK 67 str. 2 d. 9 p., 72² str., numatytą baudžiamojo povekio priemonę – įpareigoti D. V. dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, t.y. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį išklausyti šią programą.

Likusioje dalyje nuosprendžio nekeisti.