Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo pareiškėjos O. J. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1917-641/2015 pagal pareiškėjo AB „Bobutės paskola“ pareiškimą skolininkui R. J., suinteresuotam asmeniui O. J., antstoliui A. L. dėl skolininko turto dalies, esančios bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, nustatymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

CPK 666 straipsnio 1 dalis nustato, kad išieškojimas iš fizinių asmenų yra nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje. Pagal CPK 667 straipsnį yra nustatoma tik skolininko fizinio asmens turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalis. Šiuo atveju prievolės atsiradimo pobūdis ar pagrindas nėra ginčo dalykas, kadangi, vadovaujantis CPK 667 straipsniu, yra vykdomas ne turto padalijimas, kai jis paskirstomas keliems asmenims, bet individualizuojama skolininko turto dalis bendrojoje nuosavybėje, iš kurios vėliau gali būti vykdomas išieškojimas. Vadovaujantis CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, bendrąja sutuoktinių nuosavybe pripažįstamos pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, kad skolininkui R. J. priklauso ½ dalis jo sutuoktinės O. J. po santuokos sudarymo iš darbo santykių gaunamų pajamų.

Pareiškėja skundo dėl antstolio veiksmų nėra pateikusi, todėl vadovaujantis CPK 312 straipsnio nuostatomis, pareiškėjos reikalavimas pripažinti antstolio veiksmus neteisėtais yra atmestinas ir turėtų būti paliktas nenagrinėtas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 338, 320 str. 1 d.), t.y. apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, jeigu nenustato LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalyse numatytų nutarties negaliojimo pagrindų. Apskųstos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik pagal atskirojo skundo argumentus, neišplečiant skundo argumentų sąrašo, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 338, 329 str.).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas susijęs su sutuoktinių turto dalies nustatymu bei galimybe išieškoti skolą iš kito sutuoktinio gaunamų pajamų.

Iš bylos duomenų matyti, kad antstolio A. L. kontoroje yra užvesta vykdomoji byla Nr. 0159/13/00334 pagal 2013-01-29 Šiaulių apylinkės teismo išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. L2-1512-641/2013 dėl 300,39 Eur skolos išieškojimo iš skolininko R. J. išieškotojo AB „Bobutės paskola“ naudai. 2015-01-22 antstolio A. L. kontora išsiuntė išieškotojui pasiūlymą dėl skolininko turto dalies, esančios bendrojoje nuosavybėje su O. J. nustatymo, nes skolininko sutuoktinė dirba (duomenys neskelbtini).

Apeliantės atskirajame skunde nurodytos aplinkybės iš esmės yra susijusios ne su skolininko turto dalies nustatymu bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, o dėl pačios sutuoktinės prievolės buvimo ar nebuvimo. Apeliantė teigia, jog jos atžvilgiu nėra priimtas teismo sprendimas dėl skolos priteisimo, todėl negali būti nukreiptas išieškojimas į jos turtą. Su tokia apeliantės pozicija apeliacinės instancijos teismas nesutinka, nes apeliantė klausimą kelia kitu aspektu, nei buvo sprendžiama nagrinėjamoje byloje.

Atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas tik dėl skolininko R. J. turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, o ne dėl suinteresuoto asmens O. J. atsakomybės pagal prievolę ir skolos išieškojimo iš jos asmeninio turto.

Vykdant išieškojimą iš fizinio asmens pagal asmeninę turtinę prievolė, šiuo atveju asmeninė turtinė prievolė yra R. J., išieškoma iš jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto, taip pat iš jo dalies, esančios bendrojoje dalinėje ar jungtinėje nuosavybėje. Išieškojimas į skolininko dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje gali būti nukreiptas tik tada, kai tiksliai nustatoma jam priklausanti dalis (apibrėžiama sutuoktinio asmeninio turto apimtis ir jo vertė) arba padalijamas santuokoje įgytas turtas (CPK 667 straipsnis, CK 3.116 straipsnis). CPK 667 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrą turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Taigi, tuo atveju, kai skolininkui priklausanti turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nėra nustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrą turtą, pavyzdžiui, skolininko sutuoktinio darbo užmokestį (išskyrus tą dalį, iš kurios išieškojimą riboja įstatymas), ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis į teismą su prašymu nustatyti skolininko turto dalį bendrojoje nuosavybėje. Viena iš šios teisės normos taikymo sąlygų – antstolio atliktas bendro turto aprašymas ir areštas, kuris teismui suteikia duomenis apie bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę (konkretų ją sudarantį turtą, jo apimtį ir vertę) bei sudaro pagrindą nustatyti (individualizuoti) skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Tik įvykdžius šią sąlygą – aprašius ir areštavus bendrą turtą, antstolis išieškotojui, o reikiamais atvejais ir kitam bendrosios nuosavybės dalyviui, pasiūlo CPK 667 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl skolininko dalies jungtinėje nuosavybėje nustatymo. Iš bylos duomenų nustatyta, kad antstolis patvarkymu areštavo skolininko R. J. sutuoktinės O. J. gaunamas pinigines lėšas iš (duomenys neskelbtini) 432,32 Eur ribose (33 b. l.). Antstolis vadovaudamasis CPK 667 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai areštavo bendrąjį turtą ir tik tuomet pasiūlė išieškotojui kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje (17 b. l.).

Pagal CPK 667 straipsnio 1 dalį, jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendrąja su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Skolininko dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma teismo nutartimi, kuriai įsiteisėjus, išieškojimas nukreipiamas į šią dalį (CPK 667 straipsnio 2, 3 dalys). Nustatant skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, taikomos CK 3.116–3.129 straipsnių nuostatos. Pagal CPK 667 straipsnį paduotą pareiškimą vyksta ne turto padalijimas, kai jis paskirstomas keliems asmenims, bet individualizuojama skolininko turto dalis bendrojoje nuosavybėje, iš kurios turi būti vykdomas išieškojimas, pagal šį straipsnį nevykdomas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2006 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjų (išieškotojų) H. Ž. ir kt. prašymus nustatyti skolininkės P. A. turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, bylos Nr. 3K-3-423/2006).

Vykdant išieškojimą iš skolininko – fizinio asmens – išieškoma iš jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto, taip pat iš jo dalies, įeinančios į bendrąją dalinę ar jungtinę nuosavybę. CK 4.73 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios nuosavybės teisė gali būti dalinė arba jungtinė. Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai iš anksto nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys, o bendroji jungtinė nuosavybės teisė – kai nuosavybės teisės dalys nėra nustatytos (CK4.73 straipsnio 1 dalis). Jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios (CK4.73 straipsnio 3 dalis). Pagal CK4.92 straipsnio 1 dalies nuostatas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į bendrąją nuosavybę nustato CK trečiosios knygos normos. CK 3.87 straipsnio 1 dalis įtvirtina nuostata, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, o CK3.117 straipsnis – sutuoktinių nuosavybės teisės lygybės prezumpciją. Preziumuojama, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). CK 3.88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kuris turtas ir pajamos įstatymo pripažįstami bendrąja jungtine nuosavybe. Be kita ko, tai pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio veiklos (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 3 punktas), taip pat iš kiekvieno sutuoktinio darbo užmokesčio ar intelektinės veiklos gautos pajamos (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, kad sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė nėra pasibaigusi.

Pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutuoktiniai atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros (bendros – dalinės arba solidariosios) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis Nr. 3K-3-482/2008). Bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintos, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1–3 dalys). Bendros prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186).

Be to, šiuo atveju nebuvo ginčo dėl skolininko prievolės atsiradimo ir pagrindo, ir tai neturi didesnės teisinės reikšmes, sprendžiant klausimą dėl skolininko turto dalies, esančios sutuoktinių nuosavybėje, nustatymo, kadangi pagal CPK 667 straipsnį, reglamentuojant į skolininko fizinio asmens turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalies nustatymą, individualizuojama skolininko turto dalis bendrojoje nuosavybėje, iš kurios, esant pagrindui ir poreikiui, turi būti vykdomas išieškojimas.

Sutiktina su apeliantės pozicija tuo aspektu, jog jos atžvilgiu nėra priimtas teismo sprendimas ir negali būti nukreiptas išieškojimas į jos turtą. Tačiau pareiškėjas AB „Bobutės paskola“ ir neprašė nukreipti išieškojimą į O. J., kaip skolininkės, turtą. Niekas neginčija, kad skolininkas yra tik R. J. ir skolos išieškojimas gali būti nukreiptas tik į jo turtą laikantis įstatymo nustatytos tvarkos, terminų ir eiliškumo. Pareiškėjas AB „Bobutės paskola“, remdamasi tuo, jog pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos ar vieno sutuoktinio veiklos bei pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno iš jų darbinės ar intelektinės veiklos bei kitos išmokos yra bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.88 str. 1 d. 3, 5 p.) prašė nustatyti būtent skolininko R. J. turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Atsižvelgiant į tai neteisi apeliantė teigdama, kad yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas – CPK 329 str. 2 d. 2 p., nes pažeista norma draudžianti priiminėti sprendimus dėl asmenų, kurie apskritai net nedalyvavo procese.

Apeliantė neginčija, kad su skolininku R. J. yra susituokę. Kadangi, kaip minėta sutuoktinių gaunamos pajamos yra priskirtinos bendrai jungtinei nuosavybei, todėl abiejų sutuoktinių gaunamos pajamos yra bendros, t. y. sutuoktinis gali pretenduoti į savo sutuoktines gaunamų pajamų, kaip jam priklausančio turto, dalį. Byloje nėra nustatyta duomenų, kad antstolis būtų nukreipęs išieškojimą į kokį nors R. J. asmeninį turtą. Kaip minėta, tam, kad skola būtų išieškota iš bendrosios jungtinės nuosavybės, būtina nustatyti skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi CK 3.88 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktais, CK 3. 117 straipsnio 1 dalimi, CPK 667 straipsnio 2 ir 4 dalimis, teisingai juos taikė ir pagrįstai nustatė, kad skolininkui R. J. priklauso 1/2 dalis piniginių lėšų, kurias gauna O. J. iš (duomenys neskelbtini), nes sutuoktinių gaunamos pajamos yra bendros.

Teismas pažymi, kad, dalijant sutuoktinių bendrą turtą, yra sprendžiami tėvų, bet ne vaiko turtiniai klausimai. Pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo būtų taikomas tiek, kiek tai reikalinga nepažeisti pagrindinės vaiko teisės – teisės į tinkamas gyvenimo sąlygas, kurios būtinos jo fiziniam, protiniam ir socialiniam vystymuisi. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad šeimoje auga du nepilnamečiai vaikai, šeima gauna palyginus mažas pajamas, kurių ir taip sunkiai užtenka visiems vaikų interesams ir poreikiams patenkinti. Teismas pažymi, kad prieš tai apeliantės nurodytos aplinkybės šiuo atveju gali būti teisiškai reikšmingos, sprendžiant nukrypimo nuo lygių dalių principo klausimą (CK 3.123 straipsnio 1 dalis), tačiau nėra pagrindas atmesti kreditoriaus pareiškimą dėl skolininko turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, dalies nustatymo, kadangi teisinis reglamentavimas suteikia teisę išieškotojai reikalauti nustatyti skolininko dalį, kad iš jos būtų galima išieškoti (CPK 667 straipsnio 4 dalis).

Apeliaciniu skundu apeliantė prašo pripažinti, kad antstolio veiksmai, kuriais darbo užmokestis, priklausantis apeliantei asmeninės nuosavybės teise, yra areštuotas neteisėtai. Pažymėtina, kad apeliantė skundo dėl antstolio veiksmų nėra pateikusi, todėl vadovaujantis CPK 312 straipsnyje įtvirtintu draudimu, atskirajame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bylos medžiagą, atskirojo skundo argumentus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei sprendžia, kad konkrečiu atveju apeliantė nepateikė jokių teisiškai reikšmingų argumentų, kuriuos įvertinus skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis galėtų būti pripažinta nepagrįsta ir neteisėta.

Teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso normas, dėl to pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra (LR CPK 329, 330, 338 str.). Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (LR CPK 337 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartį palikti nepakeistą.