- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-09-17
- Bylos Nr.
- I-4340-541/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02491-2019-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Vėgelienė
- Pareiškėjas
- J. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Vėgelienė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. B. (J. B.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. B. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 3 500 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–2).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 9 d. iki 2019 m. birželio 21 d. Paaiškina, kad Lukiškių TI-K sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo gyvenamųjų patalpų, todėl nebuvo užtikrintas jo privatumas, jį galėjo stebėti Lukiškių TI-K pareigūnai, tarp kurių buvo ir moterų. Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo drėgna, iš rozečių kyšojo laidai, nelaimingų atsitikimų iškvietimo mygtukas neveikė, dušo patalpos sienos buvo padengtos pelėsiu, vanduo kalkėtas. Anot pareiškėjo, nebuvo kabelinės televizijos, kameroje neveikė radijas, todėl jis buvo visiškai izoliuotas nuo išorinio pasaulio ir patyrė neigiamus išgyvenimus. Teigia, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo netinkamas apšvietimas, dėl ko buvo sunku skaityti, rašyti bei greitai pavargdavo akys, pradėdavo ašaroti. Taip pat kamerose buvo purvina, šiukšlina, kadangi įkalinimo įstaiga neaprūpindavo švaros palaikymui reikalingu inventoriumi, dušuose nebuvo įrengti dozatoriai su skystu muilu ir šampūnu, kas yra akivaizdus pareiškėjo teisių pažeidimas.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 8–18).
Nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerų tipo patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame yra šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015), sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Taip pat atkreipia dėmesį, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – TIĮET), nenumatyti kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Esant tokiems atitvėrimams, atsakovės atstovo tvirtinimu, priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Atsakovės atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Langai pritaikyti vėdinimui, o apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Lukiškių TI-K kamerose yra įrengti radijo taškai, tačiau pažymi, kad tiesioginės transliacijos metu radijo signalo priėmimo sąlygos priklauso nuo daugybės parametrų, pradedant radijo bangų sklidimo savybėmis, baigiant gamtos sąlygomis. Atžvelgiant į tai, Lukiškių TI-K darbuotojai neturi įtakos per radijo tašką atsiradusiems traškesiams tiesioginės transliacijos metu. Kamerose pavojaus mygtukai buvo įrengti, tačiau labai dažnai juos gadina ir laužo kamerose esantys suimtieji bei nuteistieji. Kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus. Šioje kalinimo įstaigoje įrengti dušai taip pat atitinka teisės aktų reikalavimus.
Nurodo, kad už kamerų valymą atsakė patys nuteistieji, valymo inventorius bei priemonės pagal prašymus kalinamiems asmenims buvo išduodami. Lukiškių TI-K dušinėse buvo skystas muilas ir plaukų šampūnas – įrengti kūno ir plaukų prausiklio dozatoriai, kuriais suimtieji ir nuteistieji naudojasi laikantis asmens higienos. Dušinėse esantys dozatoriai nuolat buvo pildomi pagal poreikį.
Atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Šiuo atveju pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinė žala kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2019 m. gegužės 9 d. iki 2019 m. birželio 21 d.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnį kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį, teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).
Pareiškėjas žalos atsiradimą, kildina iš to, kad Lukiškių TI-K sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo likusio kameros ploto, todėl buvo pažeistas jo privatumas naudojantis tualetu.
Ginčo laikotarpiu tardymo izoliatoriaus-kalėjimo gyvenamųjų patalpų, tame tarpe ir sanitarinio mazgo, įrengimo reikalavimai nustatyti TIĮET, kurių 14.5 punkte nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Higienos norma 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimo tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje nereglamentuoja, tačiau jos 3 punkte įtvirtinta, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiuo atveju Lukiškių TI-K yra veikianti laisvės atėmimo įstaiga, o sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą.
Pažymėtina, kad nustatytos aplinkybės dėl sanitarinio mazgo įrengimo neatleidžia Lukiškių TI-K nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra pasisakęs, kad, Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT) nuomone, sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo, kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Į šią EŽTT praktiką LVAT teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).
Iš atsiliepime į skundą nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių, matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo šiose kamerose: Nr. 111, Nr. 302, Nr. 362 ir Nr. 326 (b. l. 8–18).
Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. liepos mėnesio pranešime „Dėl J. B. skundo“ (toliau – Pranešimas) nurodyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose buvo įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu (b. l. 39–41). Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – Nr. 257, Nr. 386 – Nr. 395, Nr. 406 – Nr. 417 ir Nr. 418 – Nr. 426 sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o siekiant užtikrinti asmens privatumą, kamerose įrengtos užuolaidos, uždengiančios matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.
Iš Pranešimo matyti, kad kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa nebuvo įrengta kaip atskira kabina su durimis. Esant šioms aplinkybėms, yra pagrindas konstatuoti, kad kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, sanitarinių mazgų patalpos nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Šiuo atveju atsakovės atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Vadovaudamasis minėta teismų praktika, įvertinęs bylos medžiagą, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo atitvėrimas iš dalies neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą naudojantis tualetu ir pažeidė jo orumą.
Vilniaus PN nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas tiek kameroje kartų buvusio asmens, tiek pareigūnų atžvilgiu blogino jo kalinimo sąlygas atžvilgiu visą ginčo laikotarpį, t. y. 43 dienas.
Pareiškėjas žalos atsiradimą, be kita ko, kildina iš to, kad Lukiškių TI-K kameros buvo netvarkingos, kamerose buvo drėgna, buvo pelėsis kamerose nebuvo pakankamo apšvietimo, todėl jis negalėjo skaityti, rašyti.
Higienos normoje 134:2015 nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir (ar)persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas).
Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 111, 302, 362 ir 326. Nacionalinis visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Centras) pateiktuose patikrinimo aktuose nėra duomenų, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų nustatyti kamerų neatitikimai šiuo aspektu (b. l. 25–38). Be kita ko, iš Centro pateikto 2019 m. sausio 15 d. patikrinimo akto išvados matyti, jog kamerose Nr. 302 ir Nr. 326 nebuvo vizualiai matomų pelėsio požymių, tai atitiko Higienos normą 134:2015 (b. l. 25–26), o iš Centro 2019 m. sausio 21 d. patikrinimo akto išvados matyti, jog kameroje Nr. 362 santykinė oro drėgmė buvo 48 proc., tai atitiko Higienos normos 134:2015 reikalavimus (b. l. 27–28).
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa buvo ne mažesnė kaip 200 Lx., kaip ir numatyta Higienos normoje 134:2015.
Iš į bylą atsakovės atstovo pateikto Centro 2019 m. sausio 15 d. patikrinimo akto Nr. (10-12 15.4.8) PA-106, matyti, kad buvo tikrintos kameros Nr. 302 ir Nr. 326. Jose išmatuota dirbtinė apšvieta buvo: kameroje Nr. 302 – 155 lx, o kameroje Nr. 326 – 150 lx. Tai neatitiko Higienos normos 134:2015 14 punkto reikalavimo (b. l. 29–31). Lukiškių TI-K 2019 m. vasario 4 d. raštu Nr. 9-1305 Centrui nurodė, jog kamerose Nr. 302 ir Nr. 326 įsuktos papildomos lemputės, kad dirbtinė apšvieta būtų ne mažesnė nei 200 lx. (b. l. 32). Centras 2019 m. kovo 7 d. atliko grįžtamąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę Lukiškių TI-K kamerose Nr. 302 ir Nr. 326 ir pažeidimų jose nenustatė (b. l. 33–34).
Teismas atsakovės atstovo pateiktais paaiškinimais ir duomenimis neturi pagrindo abejoti. Teismas pažymi, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Tačiau pareiškėjas, teigdamas, kad buvo kameros buvo netvarkingos, kamerose buvo pelėsis ir buvo drėgna, kad blogas kamerų apšvietimas, nenurodo nei konkrečių netinkamos būklės kamerų, nei datų, kada pareiškėjas buvo laikomas jose. Skunde jis taip pat aiškiai neišdėstė su galimais pažeidimais susijusių aplinkybių, tačiau apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginių išdėstymu. Pareiškėjas skundų dėl šių nurodomų kalinimo sąlygų į įkalinimo įstaigos administraciją nesikreipė. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl nurodytų kalinimo sąlygų su skundais būtų kreipęsis į Centrą dėl patikrinimo atlikimo. Be to, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų matyti, kad Centras Lukiškių TI-K atlikdavo patikrinimus, o Centro nustatyti pažeidimai buvo šalinami (b. l. 21–34). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo teiginiai dėl kamerose buvusios drėgmės, pelėsio bei blogo apšvietimo laikomi nepagrįstais ir neįrodytais.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir dėl to, kad neveikė pareigūnų iškvietimo mygtukai, taip pat nebuvo įrengta kabelinė televizija, kameroje neveikė radijo taškas, todėl jis buvo visiškai izoliuotas nuo išorinio pasaulio ir patyrė neigiamus išgyvenimus.
Atsakovės atstovas nurodo, kad visose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose buvo įrengti radijo taškai. Informavo, kad tiesioginės transliacijos metu radijo signalo priėmimo sąlygos priklauso nuo daugybės parametrų, pradedant radijo bangų sklidimo savybėmis, baigiant gamtos sąlygomis bei kad įkalinimo įstaigos darbuotojai neturi įtakos per radijo tašką atsiradusiems traškesiams tiesioginės transliacijos metu.
TIĮET 14.4. papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – PĮĮET) (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. gruodžio 20 d.) 16.11 papunktis nustato, kad kamerose įrengiamas radijo taškas ir prižiūrėtojo iškvietimo sistema.
Byloje esančiame Pranešime nurodyta, jog Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų įrengimas atitinka PĮĮET ir TIĮET kiti tuo metu galiojantys teisės aktai neįpareigojo visose Lukiškių TI-K kamerose įrengti kabelinę televiziją (b. l. 39–41). Gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas, visose kamerose buvo įrengtas įvadas kabelinei televizijai. Pažymėtina, kad teisės aktai, reglamentuojantys pataisos įstaigų veiklą, neįpareigojo Lukiškių TI-K aprūpinti suimtuosius (nuteistuosius), atliekančius laisvės atėmimo bausmę, televizoriais ir kabeliais. Televizoriais ir kabeliais nuo kameros įvado turėjo pasirūpinti (buvo galima nusipirkti Lukiškių TI-K parduotuvėje) patys suimtieji ir nuteistieji.
Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nenurodo, kad dėl neveikiančio radijo taško ar kabelinės televizijos būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, todėl teismo nuomone, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti pareiškėjo skunde nurodytą galimą pažeidimą. Taigi, teismas neturi pakankamo pagrindo abejoti Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis ir pripažinti pareiškėjo teiginį, kad dėl galimai neveikiančio radijo taško bei kabelinės televizijos, jis buvo visiškai izoliuotas nuo išorinio pasaulio, nes radijo taško bei kabelinės televizijos užtikrinimas kameroje nėra vienintelė priemonė, iš kurios galima sužinoti, kas vyksta už kalinimo įstaigos ribų. Akcentuotina, kad pareiškėjas skunde nedetalizuoja ir konkrečiai nenurodo, kokius neigiamus išgyvenimus patyrė dėl galimai neveikiančio radijo taško bei kabelinės televizijos, todėl šis pareiškėjo nusiskundimas laikytinas neįrodytu.
Pažymėtina, jog nors atsakovės atstovas atsiliepime į skundą patvirtino, jog Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengtus aliarmo signalizacijos mygtukus suimtieji ir nuteistieji neretai gadina, LVAT praktikoje pažymima, jog vien tai, kad nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas, savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokia nors neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą (žr., pvz., LVAT 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018, 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2264-1062/2018, 2019 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1541-662/2019).
Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų ir kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių atvejų, kada ir dėl kokių aplinkybių jam buvo iškilusi grėsmė, dėl kurios jam būtų reikėję pasinaudoti signalizacijos mygtuku, kuris neveikė. Taigi pareiškėjas neįrodė, kad dėl signalizacijos mygtukų nebuvimo Lukiškių TI-K kamerose jam kilo kokios nors neigiamos pasekmės, t. y. kokia nors neturtinė žala.
Pareiškėjas skunde teigia, kad jam trūko higienos bei švaros palaikymui reikalingų priemonių.
Higienos normos 134:2015 37 punktas nustato, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Pažymėtina, kad patys nuteistieji yra atsakingi už švaros palaikymą kamerose. Atsakovės atstovas atsiliepime pabrėžė, jog reikalingas inventorius, t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras visuomet yra išduodami į kiekvieną kamerą. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė aplinkybes dėl netinkamų priemonių kamerai valyti išdavimo, nenurodė nei kada, nei kokiose kamerose būnant pareiškėjui nebuvo išduotas reikiamas valymo priemonių kiekis. Iš Pranešimo matyti, jog dušinėse buvo skystas muilas ir plaukų šampūnas – įrengti kūno ir plaukų prausiklio dozatoriai, kuriais suimtieji ir nuteistieji naudojasi laikantis asmens higienos. Dušinėse esantys dozatoriai nuolat buvo pildomi pagal poreikį (b. l. 39–41). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjo reikalavimas šioje apimtyje laikomas nepagrįstu.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas dėl to, jog visą ginčo laikotarpį jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, patyrė nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Byloje nenustatyta, kad netinkamos laikymo sąlygos pareiškėjui sukėlė sveikatos negalavimus. Įvertinęs aukščiau nustatytas aplinkybes, tai yra, pažeidimo trukmę, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į naujausią LVAT praktiką (žr. pvz.: 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1831-525/2019, 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4143-629/2019, 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje A-2299-525/2019, 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2261-502/2019), teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 70 Eur suma dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais mazgais yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 3 500 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo J. B. (J. B.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui J. B. (J. B.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 70 Eur (septyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.