Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. P. skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos ir R. P.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2. Administracija Raštu konstatavo, kad Šventosios gyvenvietės detaliojo plano keitimo teritorijos tarp (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypų (duomenys neskelbtini), detaliuoju planu suplanuotas bendro naudojimo žemės sklypas Nr. 3, skirtas visuomenės poreikiams ir priskiriamas valstybės išperkamai žemei, už kurią atlyginama pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnį, todėl į šią žemę negali būti atkuriamos nuosavybės teisės pretendentams, pretenduojantiems į O. V. valdytos žemės, posesijos Nr. 254, dalį.

II.

11. Teismas išaiškino, jog Atkūrimo įstatymo 5 straipsnyje numatytos nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo sąlygos ir tvarka. Šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d., buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja.

12. Teismas, apžvelgęs ginčo aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, konstatavo, jog ginčo teritorija patenka į kultūros paveldo objekto Šventosios senovės gyvenvietės III teritoriją, kurios vertingųjų savybių pobūdis yra archeologinis. Teismas pažymėjo, jog pagal Atkūrimo įstatymą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką negrąžinama ne tik statiniais neužstatyta žemė, bet ir žemė su konkrečiu visuomenės poreikiu pageidaujamai grąžinti natūra žemei, o toks poreikis turi būti išreikštas atitinkamose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane.

14. Teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad Administracijos Raštas yra pagrįstas ir teisėtas, kadangi nuosavybės teisės į ginčo teritoriją negali būti atkuriamos natūra pretendentams, pretenduojantiems į O. V. valdytos žemės, posesijos Nr. 254, dalį.

III.

20. Ginčo žemės sklypo buvimas kultūros paveldo objekto teritorijoje neturi nieko bendro su nagrinėjama administracine byla ir su joje sprendžiamu ginčo žemės sklypo grąžinimo pretendentams natūra klausimu. Kiti du Detaliuoju planu suformuoti žemės sklypai patenka į tą pačią kultūros paveldo objekto teritoriją, tačiau nuosavybės teisės į juos jau yra atkurtos, būtini šių sklypų archeologiniai tyrinėjimai prieš pradedant juose statybos darbus jau yra atlikti. Visa Palangos ir Šventosios senoji dalis patenka į registruotos kultūros paveldo objekto teritoriją, tačiau tai nebuvo ir nėra kliūtis nuosavybės teisėms atkurti natūra į šiose teritorijose esančią žemę.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

25. Ginčas byloje kilo dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos 2022 m. kovo 30 d. rašto Nr. (4.12.E) D3-1534 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, pagrįstumo ir teisėtumo.

26. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą, konstatavęs, kad pareiškėjos pageidaujamos atkurti nuosavybės teisės į žemės sklypą Nr. 3, kuris yra skirtas visuomenės poreikiams patenkinti ir priskirtas valstybės išperkamai žemei, negali būti atkurtos, o skundžiamas Administracijos Raštas yra pagrįstas ir teisėtas.

27. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, kai kuriuos iš jų ignoravo. Pareiškėja nesutinka, jog priėjimas prie Šventosios upės arba siekis išsaugoti mieste tam tikrą želdynų kiekį išreiškia konkretų visuomenės poreikį ginčo objektui. Pareiškėjos teigimu, visuomenės poreikį galima patenkinti kitais būdais, nevaržant jos teisių atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę.

28. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.

29. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

30. Kai yra pagrindas pripažinti, kad priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017, 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2035-525/2021 ir kt.).

31. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjos skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą paminėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad teismas laikėsi šių taisyklių. Tai, kad pareiškėja įrodymus galbūt vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjos skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, todėl jų nekartodama papildo juos, atsižvelgdama į bylai aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką.

34. Ginčo teisinius santykius reglamentuojančio Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja.

35. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsniu, apibrėžiančiu atvejus, kuriems esant žemė išperkama valstybės, o asmenims, pretenduojantiems į ją atkurti nuosavybės teises, už ją atlyginama Atkūrimo įstatymo nustatytais būdais ir tvarka, valstybė išperka žemę (1 d. 3 p.), kuri iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje.

36. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002 m. gegužės 10 d. nutarime yra nurodęs, kad „įstatymu nustatant atvejus, kai išlikęs nekilnojamasis turtas (taip pat ir žemė) nėra grąžinamas savininkams natūra, bet nuosavybės teisė yra atkuriama kitais įstatymu nustatytais būdais, natūra gali būti negrąžinamas ir tas nekilnojamasis turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams. Visuomenės poreikiai – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Visuomenės poreikiai – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu tas turtas būtų grąžintas natūra“. Taigi šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra įtvirtinti konstituciniai imperatyvai, į kuriuos privaloma atsižvelgti vertinant, ar žemė laikytina valstybės išperkama ir dėl to natūra negali būti grąžinta pretendentams: 1) žemė turi būti būtina visuomenės poreikiams; 2) šie visuomenės poreikiai turi būti konkretūs ir aiškiai išreikšti; 3) minėti visuomenės poreikiai objektyviai negalėtų būti patenkinti, jei žemė būtų grąžinta natūra.

37. Aiškinant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą sąlygą, kad žemė išperkama, jeigu ji pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų, administracinių teismų praktikoje iš esmės laikomasi analogiškos nuostatos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-60-07, 2007 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-70-07, 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-305-08, 2008 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-927/2008, 2021 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1183-415/2021 ir kt.). Aiškinant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas dėl reikalavimo, kad valstybės išperkama žemė yra ta, kuri priskirta įstatyme nurodytiems objektams pagal nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus, būtina taikyti teleologinį teisės aiškinimo metodą, kuriuo remiantis daroma išvada, kad įstatymo leidėjas, pasinaudodamas jam suteiktomis teisėmis nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas bei tvarką, siekdamas užtikrinti visuomenės poreikius, t. y. visos visuomenės ar jos dalies interesus, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, neturėjo tikslo tokia formuluote įtvirtinti visų nesuplanuotų teritorijų kaip laisvos (neužstatytos) žemės, kuri gali būti grąžinama natūra, statusą, o tik apibrėžė, kad žemės poreikis visuomenei patvirtinamas vieninteliu įstatyme nustatytu teisiniu pagrindu – įstatymų nustatyta tvarka patvirtintu detaliuoju planu. Tai kartu reiškia, kad teikdama informaciją apie nesuplanuotas teritorijas savivaldybės institucija, taip pat turėdama pareigą užtikrinti visuomenės poreikius, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, turi nurodyti, jei tai reikalinga, kad atliekamos ar per protingą laiką bus atliekamos teritorijų planavimo procedūros, kurių pagrindu atitinkama konkreti teritorija detaliaisiais planais bus priskirta įstatyme numatytiems objektams. Jeigu tokia informacija neteikiama, tai reiškia, kad žemė yra laisva (neužstatyta) ir grąžintina natūra, o nuosavybės teisių atkūrimo procedūroms taikytinos taisyklės, apibrėžiamos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 106 punkte (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-276/2004, Administracinių teismų praktika, 2004, Nr. 5, p. 151–177, 2021 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1183-415/2021).

38. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A11-263-2003 nurodė, jog aiškinant šią įstatymo normą, joje nurodytus žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Šio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Jeigu tokios nuorodos teritorijos detaliajame plane nėra, sklypas turi būti grąžinamas piliečiui natūra. Išvardytos aplinkybės leidžia daryti išvadą ir konstatuoti, kad jeigu yra požymiai, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį (pvz., toks poreikis įžvelgiamas iš miesto bendrojo ar teritorijos specialiojo planų), o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas, kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, įvardijamas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Tais atvejais, kai yra patvirtintas teritorijos, kurioje yra pašomas grąžinti natūra žemės sklypas, detalusis planas ir jame yra nurodytos aplinkybės, įtvirtintos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte, žemės sklypas negrąžinamas natūra, o išperkamas valstybės.

39. Apibendrinant nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką darytina išvada, kad sprendžiant klausimą, ar tam tikra žemė laikytina valstybės išperkama, turi būti nustatytas aiškiai išreikštas ir konkretus visuomenės poreikis ir tas poreikis objektyviai negalėtų būti patenkintas, jeigu atitinkama žemė būtų grąžinta natūra. Tuo tarpu atitinkami teritorijų planavimo dokumentai yra forma, kuria toks interesas išreiškiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-3399/2011).

40. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Palangos miesto savivaldybės direktoriaus 2021 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. A1-515 „Dėl Šventosios gyvenvietės detaliojo plano keitimo teritorijoje tarp (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypų (duomenys neskelbtini), patvirtinimo“ buvo patvirtintas žemės sklypų detalusis planas, kuriuo buvusioje O. V. posesijoje Nr. 254 suformuoti trys žemės sklypai. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyriaus 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. 16SK-319-(14.16.110E.) atkurtos nuosavybės teisės pretendentui R. P. į du Detaliuoju planu suformuotus žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini). Iš byloje pateiktos schemos matyti, kad ginčo teritorija susideda iš bendrojo naudojimo erdvių, želdynų teritorijos, mišrios gyvenamosios, statybų zonos, o žemės sklypas Nr. 3 patenka į bendrojo naudojimo erdvių ir želdynų teritorijos zoną. Be to, teritorijų planavimo dokumente Nr. K-VT-25-18-16 nurodoma, kad teritorija planuojama nagrinėjant galimybę suformuoti žemės sklypą (-us) nuosavybės teisių atkūrimui natūra turėtoje žemėje (posesijoje 254) bei teritoriją visuomenės poreikiams. Žemės sklypai Nr. 1 ir Nr. 2 formuojami posesijoje 254, planuojamos teritorijos ribose, o žemės sklypas Nr. 3 formuojamas posesijoje 254 ir už jos ribų, t. y. formuojamas kaip teritorija, skirta ir prieinama miesto gyventojams (visuomenės poreikiams). Planuojama teritorija, be kita ko, patenka į registruotos kultūros paveldo objekto Šventosios senovės gyvenvietės III teritoriją, kurios vertingųjų savybių pobūdis archeologinis. Į šią teritoriją taip pat patenka Baltijos Šventosios upės apsaugos juosta.

41. Atsižvelgęs į byloje esančius bei šioje nutartyje aptartus rašytinius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovas skundžiamame Rašte pagrįstai ir teisėtai nurodė, jog, vadovaujantis Detaliojo plano sprendiniais bendro naudojimo žemės sklypas Nr. 3 suformuotas kaip teritorija, skirta visuomenės poreikiams tenkinti, t. y. priėjimui prie Šventosios upės, taigi ji turi pagal Atkūrimo įstatymą valstybės išperkamos žemės statusą ir nėra grąžinama natūra pretendentams. Teritorijų planavimo dokumente Nr. K-VT-25-18-16 numatyta, kad žemės sklypas Nr. 3, į kurį pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises natūra, yra skirtas bendram naudojimui t. y. visuomenės poreikiams patenkinti. Priešingai nei tvirtina pareiškėja, konkretus visuomenės poreikis ginčo teritorijai yra išreikštas teritorijų planavimo dokumente ir ši situacija atitinka aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, suformuotą panašaus pobūdžio bylose.

42. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, ignoravo kai kuriuos pareiškėjos skundo argumentus, jog nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytas konkretus visuomenės poreikis ginčo žemę išpirkti valstybei bei priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Priešingai, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, jame išdėstytos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, įvertinti įrodymai ir remiantis ginčui aktualiomis teisės aktų nuostatomis bei vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, padarytos išvados. Tai, kad pareiškėja nesutinka pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro pagrindo vertinti, jog ginčo esmė netinkamai atskleista, o priimtas teismo sprendimas nemotyvuotas. Todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo argumentus, kurių pagrindu pripažinta, kad ginčo žemė yra priskirta valstybės išperkamai, natūra negrąžinamai žemei dėl visuomenės poreikio, sprendžia, kad jie yra pagrįsti, o priimtas teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jis paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

43. Pažymėtina, jog byloje duomenų, kurie akivaizdžiai patvirtintų, jog atsakovui priimant skundžiamą sprendimą buvo pažeistos teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimo procedūros, reikalavimai ir / ar, kad juos priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, nenustatyta. Vadovaujantis įrodymų naštos paskirstymo taisykle, pagal kurią proceso šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (ABTĮ 56 str. 1, 2 ir 4 d.), šioje byloje pareiškėja neįrodė, kad žemė, į kurią norima nuosavybės teises atkurti natūra, nepriskirtina prie valstybės išperkamos žemės. Priešingai, atsakovas įrodė, kad ginčo žemė reikalinga visuomenės poreikiams patenkinti ir priskiriama valstybės išperkamai žemei, kaip tai nustatyta ginčo teritorijos patvirtintame Detaliajame plane, todėl konstatuotina, kad pareiškėja neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo (ABTĮ 56 str.).

44. Proceso šalys savo procesiniuose dokumentuose išdėstė ir daugiau argumentų, tačiau teisėjų kolegija dėl jų nepasisako, kaip neturinčių esminės reikšmės bylos procesinei baigčiai.

45. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nepadarė proceso teisės normų pažeidimų, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį nėra pagrindo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.