Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 307 straipsnio 3 dalį (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija) ir nuteistas laisvės atėmimu ketveriems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu – iki laisvės atėmimo trejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 29 d. nutartimi subendrinta bausme ir D. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas septyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš D. B. valstybei priteista 440 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 307 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad įtraukė į prostituciją nepilnametį asmenį bei organizavo nepilnamečio asmens prostituciją ir pelnėsi iš nepilnamečio asmens prostitucijos gaudamas tiksliai nenustatytą sumą pajamų, o būtent: jis 2012 metų gruodžio mėnesį tiksliau nenustatytu laiku, Šiaulių mieste, pasinaudodamas nepilnametės A. B. socialine padėtimi, pažeidžiamumu dėl jos jauno amžiaus, turėdamas tikslą pelnytis iš nepilnametės prostitucijos, įkalbėjo ją už piniginį atlygį lytiškai santykiauti su vyrais; A. B. sutikus, internetinėje svetainėje „(duomenys neskelbtini)“ patalpino skelbimą apie lytinių paslaugų suteikimą už atlygį, įdėdamas A. B. nuotrauką bei nurodydamas kontaktinį telefono numerį, o 2012 m. gruodžio 22, 23 dienomis bei 2013 m. sausio 5, 6, 7, 8 dienomis „S.“ viešbutyje, esančiame (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, savo vardu išnuomojo A. B. kambarius, sumokėdamas pinigus už nuomą ir tokiu būdu suteikdamas A. B. patalpas lytinių paslaugų teikimui; jis, atsiliepdamas į klientų telefoninius skambučius, įvardijo 100 Lt sumą už A. B. lytinio akto suteikimą, susitardavo dėl lytinių paslaugų suteikimo laiko bei vietos; A. B. už vyrams suteiktas lytines paslaugas gautus piniginius atlygius perduodavo D. B..

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad nuteistojo kaltė nuosprendyje pagrįsta vien tik jo paties prisipažinimu, neįvertinus kitų byloje esančių duomenų. Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, išvados apie faktines bylos aplinkybes padarytos įvertinus tiek byloje surinktus atskirus įrodymus, tiek jų visetą, ištyrus visas reikšmingas bylai teisingai išspręsti aplinkybes. Byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis – paties D. B., nukentėjusiosios nepilnametės A. B. ikiteisminio tyrimo teisėjui ir ikiteisminio tyrimo tyrėjui duotais parodymais, liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, rašytiniais bylos duomenimis patikimai ir neginčijamai nustatyta, kad D. B. įtraukė į prostituciją nepilnametį asmenį bei organizavo nepilnamečio asmens prostituciją ir pelnėsi iš nepilnamečio asmens prostitucijos gaudamas tiksliai nenustatytą sumą pajamų. Apygardos teismas tinkamai įvertino reikalaujamų daiktų pateikimo protokoluose, tinklalapį (duomenys neskelbtini) administruojančios įmonės UAB „J.“ pateiktoje informacijoje, kratos protokole, apžiūros protokoluose, A. B. ir D. B. telefoninių pokalbių išklotinėse, tarnybiniuose pranešimuose, kuriuose atlikta minėtų išklotinių analizė, esančius duomenis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytuose rašytiniuose įrodymų šaltiniuose užfiksuota pakankamai duomenų, pagrindžiančių apelianto kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta atlikus supaprastintą įrodymų tyrimą, pačiam nuteistajam prašant bylą nagrinėti būtent tokia tvarka (t. 5, b. l. 181). Kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veiksmų nuteistasis pripažino ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisiamajame posėdyje jis taip pat patvirtino, kad kaltę dėl veikos, už kurią yra nuteistas, pripažįsta. Vien tai, kad nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su bylą nagrinėjusio teismo pateiktu įrodymų vertinimu, kad nagrinėjamų aplinkybių kontekste liko neįvertinti S. B. veiksmai, nėra pagrindas pripažinti, kad apygardos teismas netinkamai vertino surinktus įrodymus ir pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo keisti apygardos teismo nuosprendžio ir bausmės skyrimo dalyje. BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas, skirdamas bausmę, turi įvertinti lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes ir motyvuotai parinkti švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė. Remiantis BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nustatant D. B. skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydį už BK 307 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką, atsižvelgta į nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį (nusikaltimas priskiriamas prie sunkių (BK 11 straipsnis)), į kaltės formą ir rūšį (tiesioginė tyčia), nusikalstamos veikos stadiją (baigtas), padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, į atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką) ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į kaltininko asmenybę (pilnametis, teistas, Sodros duomenų bazėje nurodomas kaip nuo 2013 m. birželio 8 d. vykdantis individualią veiklą, nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, pagal Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio 1 dalį yra recidyvistas). Nepaisant neigiamai nuteistojo asmenybę charakterizuojančių duomenų, už padarytą nusikalstamą veiką jam paskirta bausmė yra mažesnė nei Lietuvos Respublikos BK 307 straipsnio 3 dalyje numatytas sankcijos vidurkis. Dėl to teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad teismas, už Lietuvos Respublikos BK 307 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką paskirdamas D. B. ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kurią vadovaudamasis BK 64¹ straipsnio nuostatomis dar sumažino vienu trečdaliu, t. y. iki trejų metų laisvės atėmimo, būtų pažeidęs BK 54, 56 ir 61 straipsnių reikalavimus. Bausmė tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad apygardos teismas, skirdamas bausmę, galėjo vadovautis BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalimis. Pagal Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Teismas, kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę gali tik nustatęs nurodytų sąlygų bei aplinkybių visumą. Asmens atvykimas ir pranešimas apie nusikalstamą veiką reiškia, jog asmuo turi savanoriškai atvykti į valstybės instituciją ir pranešti apie savo padarytą nusikalstamą veiką. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas byloje pradėtas pagal A. G. 2013 m. sausio 10 d. protokolą-pareiškimą, kuriame ji teigia iš savo nepilnametės dukros A. B. sužinojusi, kad jos draugas D. B. vertė ją teikti seksualines paslaugas Šiaulių mieste (t. 1, b. l. 17). Parodymus apie savo galimai padarytą veiką D. B. ikiteisminio tyrimo metu davė 2013 m. sausio 29 d., t. y. po to, kai 2013 m. sausio 16 d. buvo sulaikytas ir jam pareikštas įtarimas (t. 1, b. l. 140-141, 158, 164-165, 166). Be to, iš pradžių jis neigė savo kaltę, ją pripažino tik 2014 m. balandžio 11 d. vykusios apklausos metu (t. 1, b. l. 175-176). Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje byloje nėra BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų visumos.

Pagal susiformavusią teismų praktiką, taikant BK 62 straipsnio 2 dalį, švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti skiriama tik tada, kai nustatomos mažiausiai dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir yra bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu tokia buvo padaryta, taip pat nustatyta bent viena iš būtinų alternatyvių savarankiškų aplinkybių, numatytų šio straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose (kasacinės nutartys Nr. 2K-400/2007, 2K-625/2007). Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta tik viena apelianto atsakomybę lengvinanti aplinkybė (kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi). Taigi, jau vien dėl to šioje byloje nėra ir BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų.

Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad net ir esant visoms BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyse nustatytoms sąlygoms, bylą nagrinėjančiam teismui nekyla pareiga privalomai taikyti šio BK straipsnio nuostatas ir kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Teismas, įvertinęs visas šio BK straipsnio nuostatų taikymui reikšmingas aplinkybes, turi išimtinę prerogatyvą spręsti klausimą skirti ar ne kaltininkui švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo D. B. buvo nuteistas Pakruojo rajono 2013 m. balandžio 22 d., Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. ir Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 29 d. nuosprendžiais už anksčiau padarytas nusikalstamas veikas. Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 29 d. nutartimi ankstesniais nuosprendžiais paskirtos bausmės subendrintos ir nuteistajam paskirta galutinė subendrinta penkerių metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Skundžiamu nuosprendžiu D. B. naujai paskirta bausmė su Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 29 d. nutartimi paskirta bausme buvo bendrinama BK 63 straipsnio 9 dalies pagrindu – kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Nuteistajam paskirta galutinė subendrinta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė, kurią iš esmės nulėmė ankstesniais nuosprendžiais paskirtų bausmių griežtumas. Vien tai, kad apelianto netenkina paskirtos bausmės dydis, nesudaro pagrindo išvadai, kad buvo pažeisti BK 63 straipsnio reikalavimai, kadangi bausmės subendrintos dalinio jų sudėjimo būdu. Tuo tarpu faktas, kad teismas skyrė nuteistajam griežtesnę bausmę nei savo baigiamojoje kalboje prašė prokuroras, iš esmės nėra reikšmingas, nes prokuroro siūloma bausmė ar jos dydis bylą nagrinėjančio teismo nesaisto. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad baudžiamasis įstatymas paskiriant D. B. galutinę subendrintą bausmę pritaikytas tinkamai, paskirta galutinė septynerių metų laisvės atėmimo bausmė tiek rūšimi, tiek dydžiu nėra per griežta, todėl jos švelninti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama pagal nuteistojo skundą. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė byloje prašymą, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, išieškoti iš D. B. 320 Lt teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Taigi, nagrinėjamoje byloje, siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Pagal teismų formuojamą praktiką, tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas procese yra būtinas nepriklausomai nuo kaltininko valios, Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos prašymai dėl išlaidų priteisimo netenkinami (kasacinė nutartis Nr. 2K-322/2014). Dėl to, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas išieškoti iš D. B. 320 Lt teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų netenkinamas.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas šios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą ir pagrįstai pripažino D. B. kaltu pagal BK 307 straipsnio 3 dalį. Apygardos teismo paskirtos bausmės dydis atitinka BK 41 straipsnyje nustatytą bausmės paskirtį, bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys, 61 straipsnis) ir neprieštarauja teisingumo principui. Nuosprendžiu paskirta bausmė tinkamai subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 29 d. nutartimi paskirta bausme, jos keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmesti.