Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-03-03 · Administracinė byla Nr. I-3715-426/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-03-03
Bylos Nr.
I-3715-426/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04487-2014-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rūta Miliuvienė
Pareiškėjas
J. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lukiškių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3715-426/2016Proceso Nr. 3-61-3-04487-2014-3Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, dalyvaujant pareiškėjui J. B. (J. B.), atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Aigerdui Skroliui, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Večislavui Burneikai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo J. B. (J. B.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės 150 800 Lt neturtinės žalos ir 1 560 Lt turtinės žalos atlyginimą, įpareigoti atsakovą nedelsiant nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį, perkelti į gyvenamąją patalpą, kurioje jam tektų ne mažiau 4 kv. m ploto, atskaičiavus tualeto, prausyklos ir baldų užimamą plotą. Kad gyvenamojoje patalpoje būtų ne mažiau kaip du žmonės, o taip pat pagerinti visas kitas skunde nurodytas sąlygas taip, kad jos atitiktų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos sąlygas.

Skunde (b. l. 1-8) nurodė, kad buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) areštinėje nuo 2013-03-08 iki 2013-03-18, Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) nuo 2013-03-18 iki 2014-10-08, Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir Ligoninė) nuo 2014-02-18 iki 2014-02-20. Taip pat patyrė žalą dėl konvojavimo sąlygų, kurios pasireiškė prastu vėdinimu, šaltuoju metų laiku žema temperatūra, šiltuoju – aukšta, konvojavimas vykdomas su antrankiais. Policijos komisariato areštinėje, tardymo izoliatoriuje ir Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo draudžiama turėti ilgalaikius pasimatymus, nebuvo sąlygų pasivaikščiojimams gryname ore. Vilniaus AVPK areštinėje buvo laikomas su rūkančiais, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko nustatytų reikalavimų, maitinimas buvo nepakankamai kaloringas. Tualetas iš esmės neatskirtas nuo likusios patalpos, dušu galima buvo naudotis ribotą laiką, patalpos buvo avarinės būklės, remontas darytas seniai, pastato konstrukcijoje buvo asbesto. Patalpose įsiveisęs pelėsis, graužikai, buitiniai parazitai.

Lukiškių TI-K taip pat nebuvo užtikrinamas vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimas. Kameroje apšvietimas buvo netinkamas, patalpoje nebuvo atskiro tualeto, nebuvo sąlygų pasivaikščiojimams gryname ore, patalpų vėdinimas neefektyvus, žiemą šalta, o vasarą tvanku, apšvietimas nepakankamas, patalpos avarinės būklės, remontas darytas seniai, pastato konstrukcijoje buvo asbesto. Taip pat patalpose buvo įsiveisęs pelėsis, graužikai, buitiniai parazitai, kamerose nebuvo šaldytuvo.

Laikant pareiškėją Laisvės atėmimo vietų ligoninės kameroje nebuvo atskiro tualeto, patalpų vėdinimas neefektyvus, žiemą yra šalta, o vasarą – tvanku, apšvietimas nepakankamas, maitinimas nekaloringas, patalpos avarinės būklės, seniai darytas remontas, pastato konstrukcijoje buvo asbesto. Taip pat patalpose įsiveisęs pelėsis, graužikai, buitiniai parazitai, kamerose nebuvo šaldytuvo. Laisvės atėmimo vietų pareigūnai, pasak pareiškėjo, nėra reguliariai tikrinami dėl sadistinio asmenybės sutrikimo, iš jų elgesio akivaizdu, kad daugeliui iš jų šis sutrikimas būdingas.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimas atsiliepime (t. I, b. l. 62-72) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas savo reikalavimo negrindžia konkrečiais įrodymais, nusiskundimai yra deklaratyvaus pobūdžio. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad tam tikri nepatogumai yra neatsiejama laisvės atėmimo bausmės pasekmė. Pareiškėjas buvo laikomas lygiomis sąlygomis su kitais nuteistaisiais, byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K su juo sąmoningai elgtasi nežmoniškai. Asmenims suėmimas, areštas ar laisvės atėmimas Lukiškių TI-K skiriamas pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo, teismo nutartį ar nuosprendį. Taip pat asmenys perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Administracija neturi įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, nepriimti neturi teisinio pagrindo. Skirstant suimtuosius ir bausmę atliekančius asmenis Lukiškių TI-K laikosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 str. reikalavimų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatyta, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Pagal šio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamento) direktoriaus įsakymo ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 nuostatas, didžiausias Lukiškių TI-K leidžiamų laikyti suimtųjų, areštuotų ir nuteistųjų skaičius yra 954. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau nuo š. m. gegužės mėnesio esamų laikomų asmenų skaičius įstaigoje nėra viršijamas. Lukiškių TI-K stengiamasi sumažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarant galimybes pasivaikščioti, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Visos kameros yra aprūpinamos reikalingu inventoriumi, jų langai pritaikyti vėdinimui. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Valstybės civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, šiuo atveju atsakovo veiksmai buvo teisėti. Civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu nustatomas žalos padarymo faktas. Nagrinėjamu atveju nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus AVPK atsiliepime (t. I, b. l. 120-121) nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu areštinėje buvo laikomas pagal nustatytus teisės aktų reikalavimus. Areštinės patalynė yra reguliariai dezinfekuojama, yra užsakytos ir teikiamos patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugos. Skirstant asmenis į kameras yra atsižvelgiama į tai, ar jie yra rūkantys. Pareiškėjas pageidavimų šiuo atžvilgiu nebuvo pareiškęs. Sanitarinių mazgų bei langų įrengimas patalpose atitinka teisės aktų reikalavimus, sanitariniai mazgai nuo likusios patalpos yra atskirti sienelėmis. Pasak atsakovo, pareiškėjas neturtinės žalos nepatyrė, kreipiasi į teismą siekdamas pasipelnyti. Pareigūnų veiksmai taip pat buvo teisėti, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimus.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Tarnyba) atsiliepime (t. I, b. l. 120-121) nurodė, kad nuteistieji ir suimtieji yra konvojuojami specialiai tam pritaikytomis transporto priemonėmis. Visose jose įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, įrengti atsarginiai išėjimai. Konvojavimui naudojamoms transporto priemonėms keliami specialūs reikalavimai, atitikimas šiems reikalavimams nustatyta tvarka nuolat tikrinamas. Konvojavimas vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro patvirtintomis taisyklėmis, kuriomis inter alia reglamentuojamas ir maksimalus vienu metu pervežamų asmenų skaičius. Patyręs nepatogumų, konvojuojamas asmuo turi galimybę pateikti nusiskundimą konvojaus viršininkui, kuris apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žurnale. Pagal konvojavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, konvojuojamam asmeniui antrankiai teismo posėdžių salėje nuimami su teismo leidimu, apie kurį yra pažymima tarnybinėje dokumentacijoje. Nagrinėjamu atveju tokių duomenų apie leidimą nėra.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime (t. I, b. l. 186-189) nurodė, kad ligoninėje teikiamos stacionarinės sveikatos priežiūros paslaugos, tai yra nepertraukiamas procesas, o atvykstančiųjų asmenų skaičiui ligoninė neturi įtakos, atsisakyti priimti atvykusiųjų taip pat negali. Taip pat turi laikytis asmenų paskirstymo taisyklių, atsižvelgiant į jų susirgimus ir pan. Ligoninėje yra įrengtas teisės aktuose numatytas kamerų inventorius, būtiniausi baldai, jie nuolat atnaujinami, remontuojami. Ligoninei yra išduotas Vilniaus visuomenės sveikatos centro leidimas-higienos pasas, patvirtinantis, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė patalpos atitinka visus teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Šioje byloje neįrodyta, kad Ligoninės darbuotojai neveikė taip, kaip privalėjo veikti. Ligoninės veiksmai buvo teisėti, pareiškėjas nepagrindė priežastinio ryšio bei patirtos neturtinės žalos dydžio, todėl, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei.

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atstovas į posėdį neatvyko. Apie posėdį pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Viešojo saugumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės atstovas į posėdį neatvyko. Apie posėdį pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje spręstinas ginčas dėl J. B. skundo reikalavimo priteisti jo naudai iš Lietuvos valstybės 150 800 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 1 560 Lt turtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, Laisvės atėmimo vietų ligoninėje ir dėl Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vykdyto konvojavimo sąlygų. Taigi, byloje keliamas atsakovės deliktinės atsakomybės klausimas.

Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. nurodoma, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246– 6.249 str.: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atveju.

Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. sakoma, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010 ir kt.). Tai pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-06-26 sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Taigi, sprendžiant šį ginčą, būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas J. B. nurodytu atveju.

Suėmimo vykdymo įstatymo 5 str. 3 d. nurodyta, kad, vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 p. numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str., kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000-10-26 sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą).

Dėl kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime

Departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 p. nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Byloje nėra ginčo dėl Lukiškių TI-K atsiliepime teismui pateiktų duomenų (t. I, b. l. 62-65) apie J. B. kalinimo sąlygas nuo 2013-03-18 iki 2014-10-08 teisingumo bei išsamumo. Teismui pateikta informacija patvirtina, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas ne visada siekė 3,60 kv. m., t. y. neatitiko Įsakymo 1.3.1 p. nurodytos minimalios vertės. Minėtų duomenų analizė liudija, kad J. B. teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis iš viso buvo laikomas 492 dienas, o vienam asmeniui tekdavo mažiau negu nustatyta Įsakymo 1.3.1 punkte.

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, jog kamerose buvo šalta ir drėgna, neužtikrinamas natūralus apšvietimas, gyvenamoji patalpa yra prastos būklės, žiema buvo šalta, o vasara – karšta.

Pabrėžtina, kad Lukiškių TI-K pagal turimus finansinius resursus, gavęs skirtas lėšas iš valstybės biudžeto atlieka kamerų remontą, kamerų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas. Abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo. Iš bylos medžiagos matyti, kad Lukiškių TI-K 2012 m. buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotimi“ (t. I, b. l. 73-76), kuri nuolat atliko kenkėjų kontrolės ir naikinimo darbus, o 2013 m. gruodžio mėn. sudaryta sutartis su UAB „Dezinfa“ (b. l. 79-81), kuri nuolat atlieka buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) naikinimo darbus, patalpų priežiūrą.

Pažymėtina, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Tvarkos taisyklės), patvirtintų Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 35.5 p., kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose bloga ventiliacija, didelė drėgmė. Atsakovės atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Atsakovės atstovas pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – VVSC) patikrinimo aktus (t. I, b. l. 86-101), tačiau iš šių patikrino aktų matyti, kad VVSC patikrinimai atlikti ne tuo metu kuomet pareiškėjas buvo laikomas tam tikrose kamerose, arba ne tose kamerose, kuriose pareiškėjas tuo metu buvo laikomas. Kitų įrodymų, patvirtinančių argumentus dėl netinkamos ventiliacijos ir drėgmės byloje nėra, taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų teikęs skundus Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms įstaigoms. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos ir drėgmės atmestini kaip nepagrįsti.

Iš byloje esančios sveikatos istorijos (t. I, b. l. 33-46) matyti, jog duomenų, kad dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, nėra.

Atsižvelgtina į tai, kad dalis pareiškėjo nusiskundimų yra nulemti vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimo pažeidimu ir nenagrinėtini kaip savarankiški. Dauguma aplinkybių, kuriomis pareiškėjas grindžia savo skundą, yra tikėtinos laisvės atėmimo bausmės pasekmės ir nesudaro atskiro pagrindo asmens teisės į orumą pažeidimo konstatavimui. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo patirtą turtinę žalą bei neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo.

Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad pareiškėjo skundo reikalavimai toje dalyje, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, t. y. pažeidžiant normatyvines vienam asmeniui tenkančias gyvenamojo ploto normas, iš esmės yra pagrįsti.

Dėl laikymo sąlygų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje

Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus AVPK areštinėje buvo laikomas netinkamomis sąlygomis: kameros dydis neatitiko teisės aktų reikalavimų, netinkamas apšvietimas, jose tvyrojo drėgmė ir buvo šalta, nebūdavo normalaus tualeto. Dėl neatsidarančių langų ir netinkamo vėdinimo nuolat trūkdavo gryno oro, nebuvo elektros rozečių, o rūkantys asmenys būdavo laikomi kartu su nerūkančiais.

Vilniaus AVPK areštinėje buvo laikomas 2013-03-09 – 2013-03-18. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad pareiškėją laikant areštinėje šiuo laikotarpiu nebuvo pažeidžiamas vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimas (t. I, b. l. 120).

Vadovaujantis Lietuvos higienos norma HM 37:2009 areštinėje laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi bei lovos skalbiniais. Byloje nustatyta, kad Vilniaus AVPK yra sudariusi sutartis su UAB „Švaros etalonas“, kuri užtikrina patalynės skalbimą; su UAB „Kenkėjų kontrole tarnyba“, kuri atlieka patalpų dezinfekciją, dezinsekciją ir deratizaciją (t. I, b. l. 120).

Higienos normos HN 37:2009 5–15 punktuose pateikiamos bendrosios nuostatos, nustatančios, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas); 18–33 punktuose reglamentuoti policijos areštinių įrengimo reikalavimai. Policijos areštinės kamerose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą (20 punktas). Policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Areštinių kamerų dirbtinė šviesa turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (21 punktas). Kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose vyksta mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (23 punktas). Pagal minėtos higienos normos 24 punktą, oro temperatūra, santykinė drėgmė ir judrumas turi būti šie: šiltuoju metų periodu oro temperatūra 18–28 laipsniai, santykinė drėgmė 30–75 proc., oro judrumas 0,15–0,5 m/s; o šaltuoju metų periodu oro temperatūra 18–26 laipsniai, santykinė drėgmė 30–75 proc., oro judrumas 0,05–0,2 m/s.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl netinkamų kalinimo sąlygų areštinėje.

Dauguma aplinkybių, kuriomis pareiškėjas grindžia savo skundą, yra tikėtinos laisvės atėmimo bausmės pasekmės ir nesudaro atskiro pagrindo asmens teisės į orumą pažeidimo konstatavimui. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo patirtą turtinę žalą bei patirtų neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo. Teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, t. y. atsakovės atstovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato neteisėtų veiksmų, taip pat ir žalos padarymo fakto, todėl šiuo atveju valstybei nekyla civilinė atsakomybė.

Dėl konvojavimo sąlygų

Pareiškėjas teisę į neturtinės žalos atlyginimą, kildina iš Tarnybos veiksmų jį konvojuojant teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginimą.

Vadovaujantis Vyriausybės 2007-03-14 nutarimu Nr. 278 patvirtintų Viešojo saugumo tarnybos nuostatų (toliau – Viešojo saugumo tarnybos nuostatai) 6.3 punktu sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų konvojavimo organizavimą ir vykdymą užtikrina Tarnyba. Ginčui aktualiu laikotarpiu konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teisės ir pareigos, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumai vykdant asmenų konvojavimą specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą buvo sureguliuotas Konvojavimo taisyklėse.

Apibendrinant Viešojo saugumo tarnybos nuostatuose ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklėse (toliau – Konvojavimo taisyklės) įtvirtintą teisinį reguliavimą, nagrinėjamos administracinės bylos kontekste, darytina išvada, kad Tarnyba specialiaisiais automobiliais konvojuodama pareiškėją privalėjo, be kita ko, užtikrinti, kad: specialiame transporte konvojuojamųjų skaičius nebūtų didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų; konvojavimo metu pareiškėjas nebūtų kankinamas, žalojamas, žiauriai su juo elgiamasi arba žeminamas jo orumas; būtų tinkama specialiojo automobilio inžinerinių techninių priemonių būklė; nebūtų pažeistos kėbulo grindys, sienos ir lubos, specialiojo autobuso ir specialiojo automobilio langai; nebūtų pažeisti atskirų kamerų vidiniai užraktai, kodiniai užraktai, būtų tvirtai pritvirtinti suolai (kėdės); būtų veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m3/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai). Taip pat pareiškėjas turėjo teisę dėl konvojavimo sąlygų teikti skundus konvojaus viršininkui ar pareigūnams, tikrinantiems konvojų, apie gautus skundus ir panaudotas priemones jiems spręsti turėjo būti padaryti įrašai konvojaus kelionės žiniaraštyje.

Pareiškėjas skunde teigia, kad automobiliuose nebuvo saugos diržų, neturėjo šildymo sistemos konvojuojamiems asmenims, taip pat nėra ventiliacijos, ne vieną kartą pasijuto blogai. Byloje nėra ginčo dėl Tarnybos teismui pateiktų duomenų (t. I, b. l. 145). Teismas daro išvadą, kad vienu metu nebuvo konvojuojama asmenų, negu nustatytas maksimalus skaičius. Be to, visos transporto priemonės atitiko techninius reikalavimus (t. I, b. l. 136, 137, 140, 143)

Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, konstatuotina, kad teismas nenustatė, jog Tarnyba pareiškėją būtų konvojavusi teisės aktuose (inter alia, Viešojo saugumo tarnybos nuostatuose, Konvojavimo taisyklėse) įtvirtintų reikalavimų neatitinkančiais specialiaisiais automobiliais. Taip pat teismas nenustatė, kad nurodytomis dienomis konvojuojant pareiškėją jam būtų sudarytos netinkamos sąlygos. Šioje byloje nenustatyta, kad Tarnybos pareigūnai nurodytu laikotarpiu konvojavę pareiškėją neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų, arba veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Dėl laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką reglamentuoja Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Tvarkos taisyklės) (ginčo atveju aktuali redakcija, galiojusi 2012-07-01), kurių 11¹ str. 4 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Ligoninė teismui pateiktame atsiliepime iš esmės pripažįsta, kad pareiškėjui jo gydymo metu galėjo būti neužtikrintas minimalus plotas. Taip pat pabrėžė, kad negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir nuteistųjų asmenų skaičiui, nes privalo suteikti stacionarią sveikatos priežiūrą visiems to reikalingiems nuteistiesiems ir suimtiesiems.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai liudija, kad pareiškėjas Ligoninėje nuo 2014-02-18 iki 2014-02-20 buvo gydomas 3 dienas (t. I, b. l. 186) kamerų tipo palatoje (plotas 21,25 kv. m.), kurioje, atsižvelgiant į lovų skaičių (9), vienam asmeniui tenkantis plotas galėjo neatitikti Tvarkos taisyklių 11¹.4 p. nustatytos vertės, jeigu buvo laikomi bent penki nuteistieji.

Teismui pateiktame atsiliepime Ligoninė patvirtino, kad negali nurodyti, kiek buvo laikoma asmenų kartu su pareiškėju konkrečioje palatoje, nes neveda tokios statistikos. Taigi, pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas nepaneigti jokiais byloje esančiais įrodymais, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui gydantis Ligoninėje, buvo pažeista jo teisė į minimalų 5,1 m² gyvenamąjį plotą. Nors Ligoninė ir nurodo, kad siekė užtikrinti gydomų nuteistųjų pagrindines teises, teismo vertinimu, tai nepašalina atsakovės atsakomybės už nustatytus pažeidimus.

Dėl žalos dydžio

CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013-06-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013-07-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013-07-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006-10-10 sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmę ir jų mastą, pripažintina, kad, kalėdamas tokiomis sąlygomis (mažo ploto kamerose palatose), pareiškėjas patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Todėl, egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą ir patalpų įrengimą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Taigi, pareiškėjo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo už kalinimą Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo prašoma priteisti 150 800 Lt piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė. Teismas, vertindamas patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 2 500 Eur kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos dėl netinkamų įkalinimo sąlygų Ligoninėje. Atsižvelgiant į pažeidimo mastą, trukmę, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Pareiškėjo prašymas priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos ir Vilniaus AVPK atmestinas nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų – Tarnybos ir Vilniaus AVPK pareigūnų neteisėtų veiksmų. Teismas pažymi, kad nenustačius Tarnybos ir Vilniaus AVPK neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo nurodyti padariniai t. y. žala atsirado dėl Tarnybos ir Vilniaus AVPK veiksmų.

Pareiškėjas prašo priteisti 1 560 Lt patirtą turtinę žalą, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų turtinės žalos dydį. Nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų – patirtos turtinės žalos, nėra pagrindo kilti civilinei atsakomybei. Atitinkamai atmestinas J. B. reikalavimas priteisti 1 560 Lt patirtą turtinė žalą

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str.5 p., 127 str., teismas

nusprendžia:

pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui J. B. (J. B.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 500 Eur (du tūkstančius penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Pripažinti, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė pažeidė pareiškėjo J. B. (J. B.) teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.

Likusią skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rūta Miliuvienė