- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-12-06
- Bylos Nr.
- e2A-749-178/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00230-2016-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alvydas Poškus, Antanas Rudzinskas, Egidijus Žironas
- Atsakovas
- Kupiškio rajono savivaldybės administracijos
- Ieškovas
- Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
- 2.6.8.8Sutarčių aiškinimas
- 2.6.8.10Sutarčių neįvykdymo teisiniai padariniai
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Antano Rudzinsko ir Egidijaus Žirono,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Kupiškio rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-296-278/2017 pagal ieškovo Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ieškinį atsakovei Kupiškio rajono savivaldybės administracijai dėl ne pagal paskirtį panaudotų biudžeto lėšų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas Socialinių paslaugų priežiūros departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Socialinių paslaugų priežiūros departamentas) pateikė teismui ieškinį, prašydamas priteisti iš atsakovės Kupiškio rajono savivaldybės administracijos 78 197 Eur, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad 2015 m. vasario 19 d. su atsakove pasirašė Socialinių paslaugų įstaigų investicijų projektų finansavimo sutartį Nr. VIP-15-9 (toliau ir – Finansavimo sutartis), kurios pagrindu atsakovei buvo skirta 78 197 Eur valstybės biudžeto lėšų įgyvendinti projektą, skirtą sutvarkyti Kupiškio socialinių paslaugų centro aplinkai. Ieškovė nustatė, kad aplinkos tvarkymo darbai buvo atlikti ir priimti dar 2014 metų gruodžio mėnesį, todėl jau pasirašant sutartį 2015 m. vasario 19 d., buvo pažeisti sutarties reikalavimai ir teisės aktai dėl paramos skyrimo. Projekto pagrindu skirtos lėšos buvo panaudotos atsakovės skoloms apmokėti, todėl ieškovas 2015 m. lapkričio 6 d. raštu pareikalavo, kad atsakovė grąžintų ne pagal paskirtį panaudotas lėšas, tačiau jos nebuvo grąžintos.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio apygardos teismas 2017 m. kovo 1 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovės 78 197 Eur ne pagal paskirtį panaudotas biudžeto lėšas ir 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. rugpjūčio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovo naudai bei 1 389,52 Eur žyminio mokesčio valstybei.Teismas nustatė, kad iki Finansavimo sutarties pasirašymo atsakovė vykdė projektą „Kupiškio socialinių paslaugų centro infrastruktūros modernizavimas“, finansuojamą Europos Sąjungos lėšomis, tačiau lėšos aplinkos tvarkymo darbams nebuvo skirtos. Atsakovė neginčijo, kad valstybės biudžeto lėšomis finansuoti darbai buvo atlikti ir atsakovės priimti 2014 m. gruodžio mėnesį, t. y. dar iki Finansavimo sutarties sudarymo ir juos atliko rangovė UAB „Dailista“. Taigi, Finansavimo sutarties pagrindu skirtos biudžeto lėšos buvo panaudotos padengti skolą rangovei už 2014 m. atliktus darbus. Atsakovė, teikdama projektą ir sudarydama Finansavimo sutartį, neatskleidė ieškovui, jog darbai jau yra įvykdyti, nors prašydama skirti lėšas pati nurodė, jog darbai bus atliekami 2015 m. Atsakovė Finansavimo sutartimi įsipareigojo organizuoti konkursą projekte numatytiems darbams atlikti, tačiau šios pareigos neįvykdė. Teismas kritiškai vertino atsakovės argumentus, jog aplinkos sutvarkymo projektas buvo ankstesnio projekto dalis, todėl jam atskiras viešųjų pirkimų konkursas nebuvo reikalingas, nes aplinkos sutvarkymo darbai ankstesniu konkursu nebuvo pirkti, be to, projektai buvo finansuojami skirtingais lėšų šaltiniais. Taigi, atsakovė ne tik ne pagal paskirtį panaudojo tikslines valstybės biudžeto lėšas, bet ir pažeidė Finansavimo sutarties 3.4.1 punktu numatytą skaidrumo principą.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai išplėtė Biudžeto sandaros įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, numatančios, kad biudžetinės įstaigos negali prisiimti skolinių įsipareigojimų, taikymo ribas. Susitarimo dėl papildomų ir būtinų Kupiškio socialinių paslaugų centro infrastruktūros sutvarkymui darbų atlikimo sudarymas negali būti traktuojamas kaip neteisėtas skolinio įsipareigojimo prisiėmimas, dėl ko reikėtų grąžinti lėšas, gautas pagal Finansavimo sutartį, priešingas aiškinimas prieštarauja logikai. Teismas nepagrįstai sprendė, kad darbai atlikti ir perduoti atsakovei 2014 m. gruodžio 31 d. aktu, nes pagal rangos sutarties nuostatas jie gali būti laikomi perduotais tik 2015 m. liepos 22 d. Finansavimo sutartis reguliavo finansavimo klausimus, tačiau neapibrėžė, kada darbai turi būti pradėti. Finansavimo sutarties projektą parengė ieškovas, todėl jis ir turi prisiimti netikslių formuluočių riziką. Galutinis tikslas – projekto įgyvendinimas iki Finansavimo sutartyje nustatytos datos – buvo pasiektas. Reikalavimas dėl bet kokio Finansavimo sutarties pažeidimo grąžinti visas gautas lėšas (nors jos ir panaudotos pagal paskirtį) yra neprotingas ir neproporcingas.Atsakovė skaidrumo principo nepažeidė, nes rangos darbų sutartyje su UAB „Dailista“ buvo numatyta galimybė susitarti dėl papildomų darbų atlikimo. Toks papildomų darbų įsigijimas nelaikomas sutarties keitimu viešųjų pirkimų teisės prasme, o papildomų darbų įsigijimas vykdomas pagal nustatytą tvarką.Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė gautomis lėšomis 2015 m. nesukūrė ilgalaikio materialiojo turto. Projekte nurodyti darbai visiškai atlikti. Atsakovės biudžetas yra labai aiškiai paskirstytas, todėl manant, kad darbai finansuoti ne pagal Finansavimo sutarties nuostatas, teismas turėjo pareigą šiuos klausimus kelti bylos nagrinėjimo metu, o ne priimti siurprizinį sprendimą. Teismas šioje byloje netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas.Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:Atsakovė ieškovo neinformavo, kad darbai, kuriems atlikti buvo prašoma skirti finansavimą, jau atlikti, nes žinojo, kad tokiu atveju lėšos nebūtų skiriamos. Investicijų programos esmė – tai kiekvienais metais planuojamų kitais metais atlikti darbų programos tvirtinimas. Finansavimo sutartis ir Socialinių paslaugų įstaigų investicijų projektų įgyvendinimo programa aiškiai numatė, kad darbai turi būti atlikti 2015 m. (sutarties 3.1 p., priedo Investicijų projekto charakteristika 2 lentelė, programos 2 p.). 2014 m. gruodžio 31 d. aktas patvirtina tam tikrą rangos sutartinių įsipareigojimų įvykdymo etapą ir įrodo, jog darbai, kuriems skirtas finansavimas, atlikti jau 2014 m.Aplinkotvarkos darbai negali būti pripažinti būtini rangos sutarties tinkamam įvykdymui, nes šalys sudarydamos sutartį sąmoningai jų neįtraukė į sąmatas. Tai, kad atsakovė, neorganizuodama konkurso, susitarė dėl papildomų darbų net nežinodama, ar jiems atlikti bus skirtas finansavimas, pažeidžia skaidrumo principą.2015 m. joks ilgalaikis turtas nebuvo sukurtas, o projekto įgyvendinimui skirtos lėšos panaudotos įsiskolinimui už atliktus darbus padengti. Prašoma taikyti sankcija atsakovei proporcinga ir protinga, atitinkanti viešosios ir privatinės teisės normas. Teismas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinių teisės normų nepažeidė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.Byloje kilo ginčas dėl investavimo projekto įgyvendinimui apeliantei (atsakovei) Kupiškio rajono savivaldybės administracijai skirtų valstybės biudžeto lėšų grąžinimo.Apeliacinis skundas atmestinas.Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė, siekdama gauti finansavimą Kupiškio socialinių paslaugų centro aplinkos sutvarkymo darbams, kurie nebuvo finansuojami Europos Sąjungos lėšomis, 2014 m. spalio 7 d. pateikė ieškovui Socialinių paslaugų priežiūros departamentui prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos investicinį projektą „Kupiškio socialinių paslaugų centro aplinkos sutvarkymas ir gyvenimo sąlygų gerinimas“, prašydama šį projektą įtraukti į valstybės investicijų programos lėšomis 2015 metais finansuojamų objektų sąrašą. Vėliau, nesulaukusi sprendimo dėl šio pateikto prašymo, 2014 m. lapkričio 17 d. su UAB „Dailista“, kuri prieš tai atliko Kupiškio socialinių paslaugų centro statybos darbus, vykdant projektą, finansuojamą Europos Sąjungos lėšomis, pasirašė papildomą susitarimą dėl 2013 m. birželio 27 d. sudarytos statybos rangos sutarties nenumatytų darbų atlikimo ir įvykdymo termino pratęsimo. Šio papildomo susitarimo pagrindu UAB „Dailista“ buvo pavesta atlikti papildomus, 2013 m. birželio 27 d. sudarytos statybos rangos sutartyje nenumatytus, darbus, sutvarkant Kupiškio socialinių paslaugų centro aplinką, šių darbų kaina, remiantis papildomo susitarimo 1 punktu, sudarė 104 984,68 Eur (362 491,09 Lt). Kaip paaiškino apeliantė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, esant geroms oro sąlygoms, nebuvo laukiama ieškovo sprendimo dėl finansavimo skyrimo, ir darbai atlikti iki 2014 m. gruodžio 31 d., ką patvirtina 2014 m. gruodžio 31 d. apeliantės ir rangovės pasirašytas atliktų darbų aktas, patvirtinantis papildome susitarime nurodytos vertės darbų atlikimą. Apeliantei apie sprendimą skirti lėšas investavimo projektui įgyvendinti buvo pranešta tik 2015 m. sausio 20 d., o susitarimas dėl šio finansavimo skyrimo sudarytas 2015 m. vasario 19 d. pasirašius Finansavimo sutartį. Ieškovas kreipėsi į teismą dėl šios sutarties pagrindu apeliantei pervestų valstybės lėšų grąžinimo, iš esmės neginčydamas, jog investavimo projekte numatyti aplinkos sutvarkymo darbai buvo atlikti, tačiau vertindamas, jog apeliantė valstybės lėšas panaudojo ne pagal paskirtį – skyrė ne 2015 metais planuotų atlikti darbų finansavimui, o skolos už praėjusiais metais jau atliktus darbus sumokėjimui, be to, apeliantė šių darbų atlikimui neorganizavo viešojo konkurso. Apeliantė savo poziciją grindžia prieštaringais argumentais: viena vertus, teigia, jog darbai turėtų būti laikomi atliktais 2015 metais, kita vertus, įrodinėja, jog darbų atlikimas iki Finansavimo sutarties pasirašymo neturėtų būti laikomas lėšų panaudojimu ne pagal paskirtį. Šiais byloje iškilusiais Finansavimo sutarties aiškinimo ir jos neįvykdymo teisinių padarinių klausimais teisėjų kolegija ir pasisako.Sutiktina su apeliante, jog Finansavimo sutartyje nebuvo įtvirtinta aiškaus draudimo darbus, kuriems skiriamas finansavimas, atlikti iki sutarties pasirašymo. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, esminę reikšmę aiškinant Finansavimo sutarties nuostatas turi aplinkybė, jog nepaneigiant šalių prievolinių santykių prigimties, neginčytina ir tai, jog šių santykių pagrindą iš esmės sudaro viešosios teisės reglamentuojami valstybės biudžeto lėšų skyrimo ir panaudojimo teisiniai santykiai. Taigi jiems taikytinas ir viešojoje teisėje galiojantis principas, jog draudžiama atlikti viską, kas nėra aiškiai leista. Šiuo atveju šis principas reiškia, jog Finansavimo sutartyje aiškiai nenumačius, jog leidžiama valstybės biudžeto lėšomis finansuoti jau atliktus darbus, nėra teisinio pagrindo vertinti, jog toks apeliantės elgesys, remiantis sudarytos sutarties nuostatomis, buvo leistinas.Finansavimo sutarties nuostatų analizė leidžia įsitikinti, jog joje ne tik nebuvo numatytas leidimas valstybės biudžeto lėšomis finansuoti jau atliktus darbus, tačiau ir pakankamai aiškiai nurodyta, kad finansavimas skiriamas darbams, kurie turės būti atlikti 2015 metais. Šios sutarties 3.1 punktu šalys susitarė, jog 2015 m. planuojami atlikti projekto darbai bus įgyvendinti iki 2015 m. gruodžio 23 d., 3.2.3 punktu apeliantė įsipareigojo tikslines valstybės biudžeto lėšas naudoti nepažeidžiant Valstybės lėšų, skirtų valstybės kapitalo investicijoms, planavimo, tikslinimo, naudojimo, apskaitos ir kontrolės tvarkos, patvirtintos Vyriausybės 2001 m. balandžio 26 d. nutarimu Nr. 478. Minėtų Valstybės lėšų, skirtų valstybės kapitalo investicijoms, planavimo, tikslinimo, naudojimo, apskaitos ir kontrolės taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 9 d. iki 2015 m. rugpjūčio 5 d.) 31.1 punktas įtvirtino, jog investicijų projektų įgyvendinimo sutartys su tiekėjais (prekių tiekėjais, paslaugų teikėjais, rangovais) turi būti sudaromos dėl visų darbų, prekių ar paslaugų vertės arba techniškai priimtinos jų dalies taip, kad už darbus, prekes ar paslaugas būtų mokama neviršijant einamiesiems biudžetiniams metams atitinkamam investicijų projektui nustatyta tvarka patvirtintos (patikslintos) asignavimų sumos. Taigi iš šios nuostatos galima spręsti, pirma, kad investicijų projektų įgyvendinimo sutartys (tokia kaip papildomas susitarimas prie rangos sutarties šiuo atveju) turėtų būti sudaromos jau esant patvirtintam atitinkamam investicijų projektui skiriamam finansavimui, antra, tokiose sutartyse neturėtų būti įsipareigojama sumokėti daugiau nei būtent einamaisiais metais skirta asignavimų suma. Socialinių paslaugų įstaigų investicijų projektų įgyvendinimo programos, patvirtintos Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2015 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. A1-67, 2 punktas įtvirtino, jog programa įgyvendinama 2015 metais. Išvadą, kad darbai galėjo būti atlikti tik po finansavimo sutarties pasirašymo, kaip pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, leidžia daryti ir Finansavimo sutarties 26 punkte apibrėžtas sutarties įsigaliojimo momentas – šalys susitarė, jog ši sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento. Šalys gali nustatyti, kad sutartis taikoma iki jos sudarymo atsiradusiems jų santykiams (CK 6.189 str. 2 d.), tačiau šiuo atveju tokio susitarimo nebuvo, o ieškovas nurodo, kad, žinodamas, jog apeliantė siekia finansuoti jau atliktus darbus, apeliantės investicijų projekto net nebūtų svarstęs.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad apeliantė, teikdama ieškovui investicijų projektą, taip pat deklaravo, jog darbai bus atliekami 2015 metais, ir prieš pasirašant Finansavimo sutartį, nors ir žinojo, kad darbai jau atlikti, šios informacijos ieškovui neatskleidė. Tą patvirtina apeliantės 2014 m. spalio 7 d. prašymas ieškovui dėl investicijų projekto įtraukimo į valstybės investicijų programos lėšomis 2015 metais finansuojamų objektų sąrašą, kuriame apeliantė nurodė, jog darbus numato atlikti 2015 metais, taip pat prie investicijų projekto pridėtoje investicijų projekto 2014 m. spalio 3 d. charakteristikoje pateikta informacija, jog darbai planuojami atlikti 2015 metais.Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog apeliantė neginčijo byloje nustatytos aplinkybės, kad valstybės biudžeto lėšomis finansuoti darbai buvo atlikti ir apeliantės priimti 2014 m. gruodžio mėnesį. Pirmosios instancijos teismo 2017 m. vasario 17 d. teismo posėdžio garso įrašas leidžia įsitikinti, kad apeliantė ne kartą patvirtino, jog darbai faktiškai atlikti ir jos priimti iki 2014 m. gruodžio 31 d. (pavyzdžiui, garso įrašo dalis nuo 00:39:30 val.), todėl apeliaciniame skunde apeliantė šią aplinkybę ginčija nepagrįstai. Apeliantė teisi, teigdama, kad Kupiškio socialinių paslaugų centro, kiemo aikštelės, kiemo aptvėrimo ir pavėsinės statyba pripažinta baigta statybos užbaigimo komisijai 2015 m. liepos 22 d. pasirašius statybos užbaigimo aktą. Tačiau, priešingai nei teigia apeliantė, statybos užbaigimo akto pasirašymas 2015 metais neleidžia vertinti, jog buvo laikytasi Finansavimo sutarties reikalavimo darbus atlikti 2015 metais. Statybos užbaigimo akto surašymu patvirtinama tik tai, kad statinys pastatytas pagal statinio projekto sprendinius, būtent apie tokią šio akto paskirtį galima spręsti iš Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ bei 2013 m. birželio 27 d. rangos sutarties sudedamąja dalimi esančiose FIDIC konkrečiose sąlygose įtvirtinto sutarties papildymo 1.1.6.13 punktu, apibrėžiančiu statybos užbaigimo sąvoką. Statybos užbaigimo aktas nėra tapatus atliktų darbų akto sąvokai, vartojamai CK 6.662 straipsnio 1 dalyje, ir reiškiančiai aktą, kuriuo užsakovas be išlygų ar su išlygomis patvirtina priėmęs, o rangovas – perdavęs atliktus darbus. Aktuali ir ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma aplinkybė, kad statybos užbaigimo aktas reiškė visų UAB „Dailista“ atliktų statybos darbų pabaigą, o šiuo atveju ginčas vyksta dėl konkrečių, aplinkos sutvarkymo, darbų atlikimo, kurį patvirtina būtent atliktų darbų aktas. Atsižvelgiant į skirtingą statybos užbaigimo akto ir atliktų darbų akto paskirtį, taip pat byloje nustatytas faktines aplinkybes, vertintina, kad rangovo prievolės atlikti aplinkos sutvarkymo darbus įvykdymas buvo patvirtintas ne 2015 m. liepos 22 d. statybos užbaigimo aktu, tačiau atliktų darbų 2014 m. gruodžio 31 d. aktu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantė laikytina pažeidusia ir Finansavimo sutartimi prisiimtą skaidrumo įsipareigojimą, nes neįvykdė šios sutarties 3.4.2 punkte įtvirtintos pareigos, vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatomis, organizuoti konkursą projekte numatytiems darbams atlikti. Apeliantė nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde neginčija tos aplinkybės, kad 2013 m. kovo 29 d. apeliantės paskelbtas supaprastintas atviras konkursas aplinkos sutvarkymo darbų neapėmė. Tuo atveju rangovas įsipareigojo parengti statinio techninį projektą, atlikti statinio projekto vykdymo priežiūrą, nugriauti seną statinį ir vietoje jo pastatyti naują. Apeliantės teigimu, rangos sutarties 13.1 punkte buvo įtvirtinta galimybė šalims susitarti dėl papildomų darbų, t. y. rangos sutartyje nenumatytų, tačiau tiesiogiai su sutartyje numatytais darbais susijusių ir būtinų sutarčiai įvykdyti (užbaigti) darbų. Toks atvejis iš esmės atitiktų Viešųjų pirkimų įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi 2014 m. lapkričio 17 d. papildomo susitarimo prie rangos sutarties sudarymo metu) 92 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintą nuostatą, jog neskelbiant apie pirkimą taip pat gali būti perkamos paslaugos ir darbai, kai dėl aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti, paaiškėja, kad reikia papildomų darbų arba paslaugų, neįrašytų į sudarytą pirkimo sutartį, tačiau be kurių negalima užbaigti sutarties vykdymo. Tačiau nagrinėjamu atveju aplinkos sutvarkymo darbai neatitiko nė vienos iš paminėtų sąlygų: pirma, juos be abejo buvo galima numatyti iš anksto, antra, sutarties vykdymo užbaigimas (ta apimtimi, kuria sutartis buvo sudaryta) buvo galimas ir neatlikus papildomų darbų. Pažymėtina, kad toks lėšų panaudojimas laikytinas neteisėtu, o pagal finansavimo sutartį pagrindas reikalauti grąžinti lėšas yra ne tik atvejis, kuomet lėšos panaudojamos ne pagal paskirtį, bet ir kuomet lėšos panaudojamos neteisėtai (Finansavimo sutarties 3.2.4 p.). Todėl aptarta aplinkybė sudaro savarankišką pagrindą tenkinti ieškovo reikalavimą grąžinti lėšas.Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantės argumentais, jog reikalavimas grąžinti gautas lėšas yra neprotinga ir neproporcinga priemonė. Tokia išvada darytina pirmiausia atsižvelgiant į Finansavimo sutarties pažeidimų kiekį bei jų padarymo aplinkybes. Visi darbai, kuriems ieškovas skyrė finansavimą, atlikti dar 2014 metais, t. y. ne tik iki Finansavimo sutarties pasirašymo, bet ir iki sprendimo skirti valstybės biudžeto lėšas investicijų projektui įgyvendinti priėmimo. Kaip paaiškino ieškovas, prašymo skirti finansavimą pateikimas jokiu būdu dar nereiškia, kad šis prašymas bus tenkinamas, o praktika rodo, kad tenkinami tik apie 30 proc. pateiktų prašymų. Taigi darbų atlikimas iki Finansavimo sutarties pasirašymo nėra laikytinas vien formaliu pažeidimu – pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė dėl papildomų darbų atlikimo su rangovu susitarė neturėdama tam finansavimo šaltinio (ir netgi nežinodama, ar turės). Be to, papildomas susitarimas prie rangos sutarties patvirtina, kad apeliantė susitarė dėl didesnės vertės darbų atlikimo (104 984,68 Eur (362 491,09 Lt)) nei jos buvo prašyta skirti ir 2015 metais skirta valstybės biudžeto lėšų (78 197 Eur), o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantė negalėjo paaiškinti, kodėl susidarė šis skirtumas. Atliktų darbų 2014 m. gruodžio 31 d. aktas patvirtina, kad šiai (didesnei) sumai darbai ir buvo atlikti. Dėl to vertintina, kad apeliantės elgesys neatitinka ir Finansavimo sutarties 3.6 punkte įtvirtinto jos įsipareigojimo, kad išlaidos, atliekamos pagal darbų ir prekių viešojo pirkimo–pardavimo sutartis, neviršytų šios sutarties 1 priede pateiktoje lentelėje projektui paskirstytų lėšų. Pažymėtina, kad apeliantė, kaip nurodoma jos atsiliepime į ieškinį, su UAB „Dailista“ atsiskaitė 2015 m. balandžio 29 d., t. y. iš karto po to, kai jai buvo išmokėtos valstybės biudžeto lėšos (2015 m. balandžio 22 d.). Taigi ieškovas pagrįstai teigia, kad apeliantė Finansavimo sutarties pagrindu gautas tikslines valstybės biudžeto lėšas panaudojo pagal kitą paskirtį – įsiskolinimui UAB „Dailista“ padengti, nors sutarties 3.2.2 punktas įtvirtino, kad lėšos naudojamos statybos, rekonstrukcijos ir kapitalinio remonto ar įrengimo darbams (ilgalaikio materialiojo turto kūrimui), taigi ne jau sukurto turto kaštų padengimui. Be to, kaip jau minėta, apeliantė pažeidė Finansavimo sutartyje įtvirtintą skaidrumo principą, nesuorganizuodama viešojo konkurso aplinkos sutvarkymo darbams pirkti ir tokiu būdu lėšas panaudodama neteisėtai.Vadovaujantis Finansavimo sutarties 3.2.4 punktu, apeliantė įsipareigojo nustačius ne pagal tikslinę paskirtį panaudotas ar neteisėtai panaudotas lėšas nedelsiant jas grąžinti ieškovui. Ieškovo reikalavimas sugrąžinti lėšas buvo grindžiamas abiem paminėtais pagrindais – lėšas prašoma grąžinti kaip panaudotas ne pagal paskirtį ir kaip panaudotas neteisėtai. Tokia lėšų susigrąžinimo galimybė buvo aiškiai įtvirtinta tiek sutartyje, tiek yra pateisinama siekiu užtikrinti, kad savivaldybės nenaudotų valstybės biudžeto lėšų savo įsiskolinimams dengti. Atsižvelgiant į tai ir įvertinus Finansavimo sutarties pažeidimų padarymo aplinkybes, aptartas šios nutarties 21–23 punktuose, apeliantės nebendradarbiavimą su ieškovu, pasireiškusį visos reikšmingos informacijos neatskleidimu (tiek sudarant sutartį, tiek ir vėliau), nėra pagrindo abejoti dėl tokios priemonės kaip reikalavimas grąžinti lėšas proporcingumo.Apeliantė skunde kelia ir netinkamo Biudžeto sandaros įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, numatančios, kad biudžetinės įstaigos savo vardu negali skolintis lėšų, prisiimti jokių skolinių įsipareigojimų, aiškinimo ir taikymo klausimą. Tačiau, įvertinus skundžiamą teismo sprendimą, matyti, jog nepaisant to, kad ieškovas šia teisės norma rėmėsi, grįsdamas savo reikalavimus, pirmosios instancijos teismas dėl to nepasisakė ir ginčui išspręsti Biudžeto sandaros įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostatos netaikė, todėl teisėjų kolegija dėl šių apeliantės argumentų neturi pagrindo pasisakyti.Apeliantė nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, jog lėšos buvo panaudotos ne ilgalaikiam turtui sukurti, priėmė siurprizinį sprendimą, nors manydamas, kad darbai finansuoti ne pagal Finansavimo sutarties nuostatas ir kylant dėl to abejonių, šiuos klausimus turėjo kelti bylos nagrinėjimo metu. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka. Teismo posėdžio, vykusio 2017 m. vasario 17 d., garso įrašas leido įsitikinti, kad visi klausimai, aptarti skundžiamame sprendime, buvo keliami ir teismas juos aiškinosi. Kaip minėta, buvo keliamas klausimas ir dėl to, kodėl papildomu susitarimu apeliantė susitarė ir faktiškai buvo atlikta darbų, kurių vertė viršijo tam tikslui valstybės biudžeto skirtas lėšas, tačiau apeliantė šių aplinkybių paaiškinti negalėjo. Pažymėtina, kad ir apeliaciniame skunde apeliantė nenurodo jokių faktinių aplinkybių, kurios nebuvo nustatytos ir įvertintos pirmosios instancijos teismo ir kurios galėtų leisti kitaip įvertinti priimto teismo sprendimo teisingumą ir pagrįstumą. Tai suteikia pagrindą apeliantės šiuo aspektu reiškiamus argumentus vertinti kaip deklaratyvius.Apeliantė skundą grindžia ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Skundžiamo teismo sprendimo analizė leidžia spręsti, kad prievolių įvykdymo teisėtumui įvertinti reikšmingos aplinkybės pirmosios instancijos teismo buvo nagrinėjamos ir įvertintos kompleksiškai, o ne atsietai viena nuo kitos, įrodymų vertinimo taisyklių pirmosios instancijos teismas nepažeidė, o vien apeliantės nesutikimas su atliktu įrodymų vertinimu nesudaro pagrindo daryti priešingos išvados.Apibendrinus darytina išvada, kad apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį šalys iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė, todėl jų paskirstymo klausimas nespręstinas (CPK 98 str. 1 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Panevėžio apygardos teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.