- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-07
- Bylos Nr.
- I-5270-505/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- S. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. P. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2-7) ir teismo posėdžio metu nurodė, kad jis Marijampolės pataisos namuose (toliau – ir Marijampolės PN) buvo kalinamas nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2018 m. birželio 7 d. 2 lokaliniame sektoriuje, 4 būrio 10 gyvenamojoje patalpoje. Teigė, jog minėtoje patalpoje trūko gyvenamojo ploto, kurį dar labiau mažino įrengti baldai. Minėjo, kad pasivaikščiojimo kiemas buvo apie 300 kv. m ploto, o juo vienu metu naudojosi nuo 180 iki 350 nuteistųjų, todėl trūko ploto judėti, kiemelyje įrengti tik trys suoliukai, dvi sportavimo įrangos, todėl nebuvo sudaryta galimybė sportuoti. Pažymėjo, jog pataisos namų administracija tinkamai neįrengė rūkymo patalpos, buvo tik užkabintas ženklas su užrašu „rūkymo vieta“, todėl pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Kiemelio grindinys blogos būklės, ant grindinio buvo duobės, nebuvo medžių. Prausykla maža, trūko ploto, įrengti 4 vandens čiaupai ir 4 kriauklės, dušinėje tik vienas vandens purkštukas. Prausykloje sienos apipelijusios, neįrengtos rūbų džiovyklos, dušinė tik iš vienos pusės atitverta daline iki lubų pertvara, bet nebuvo durų, besiprausiantį galėjo stebėti kiti nuteistieji, pareigūnai. Tualeto patalpoje įrengti trys unitazai, trys pisuarai, neužtikrintas privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu, sienos apipelijusios, bloga ventiliacija. Minėjo, kad daiktų sandėlis mažas, jame trūko lentynų, sienų dažai nusilupę, dėl nuolatinių kratų daiktai buvo išmėtomi ir sumaišomi. Nebuvo įrengti poilsio kambariai. Dušine buvo galima pasinaudoti kartą į savaitę, nusirengimo kambaryje trūko rūbų pakabų, įrengta 12-15 dušų purkštukų, iš kurių 4-5 neveikiantys, įrenginiai surūdiję, sienos ir lubos apipelijusios. Visą kalinimo laikotarpį, pareiškėjo teigimu, buvo skalbiami tik apatiniai rūbai, patalynė, tačiau išskalbtos patalynės kokybė buvo bloga, o viršutiniai rūbai nebuvo skalbiami. Mano, kad tokios kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjui pablogėjo sveikata, pasidarė dirglus, jautė psichologinį sukrėtimą, dvasinius nepatogumus, emocinę depresiją, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo bendravimo galimybės. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 12-21).
Marijampolės PN tinkamai laikosi teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjo teiginys dėl per mažo ploto yra niekuo nepagrįstas, todėl atmestinas.
2016 m. lapkričio 14 d. buvo atliktas visuomenės sveikatos centro patikrinimas. Patikrinimo akte Nr. PA.4-432 pažeidimai nebuvo nustatyti. Marijampolės PN visos patalpos yra tikrinamo periodiškai kas dvejus metus.
Teisės aktai nenumato kiemelių pasivaikščiojimų plotų ar jų įrengimo. LR BVK 74 str. 5 p. numato, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas. Tabako kontrolės įstatymas draudžia rūkyti bendrojo naudojimo ir gyvenamosiose patalpose, kur nerūkantys asmenys gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būriuose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai. Marijampolės pataisos namų administracija nėra gavusi iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose. 2014 m. gruodžio 3 d. Marijampolės PN lankėsi Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovai ir pažeidimų nenustatė.
Nurodė, kad jokie teisės aktai nenumato sanitarinio ir higienos mazgo ploto. Atlikus periodinį patikrinimą Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2016 m. rugsėjo 23 d. akte Nr. PA.4-432 pažeidimų nenustatyta, pelėsio nerasta.
Sanitariniame mazge 2017 m. rugsėjo mėnesį dalinės pertvaros paaukštintos iki 2 metrų. Sanitarinis mazgas, higienos mazgas įrengti atskirose patalpose.
Atsakovas nėra gavęs jokio pareiškėjo skundo ar kreipimosi dėl tariamo daiktų išmėtymo po kratų, todėl manytina, kad toks teiginys yra nepagrįstas. Nei drėgmės nei pelėsio sandėlyje nėra, tai nustatyta Nacionalinio visuomenės sveikatos centro periodiniame patikrinimo akte.
Marijampolės PN laikosi higienos normoje HN 134:2015 įtvirtintų reikalavimų, atlikus periodinį patikrinimą, pažeidimų nenustatyta. Marijampolės PN patalynė ir drabužiai skalbiami, jie priimami ir atiduodami išskalbti nustatytu ir patvirtintu Marijampolės PN direktoriaus grafiku.
Vadovaujantis 2016 m. balandžio 20 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu „Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ Nr. lR-132 5 punkte numatyta, kad drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Pažymėjo, kad pareiškėjas yra teikęs prašymus išduoti higienos priemonės.
Marijampolės PN užtikrinta galimybė nuteistiesiems kartą per savaitę nusimaudyti duše. Periodinio patikrinimo akte dušinėje pažeidimų nenustatyta, nurodyta, jog yra nusirengimo/apsirengimo kambarys. Atmestinas pareiškėjo teiginys, jog dušinėje trūko vietos, kadangi jokie teisės aktai nenumato dušinės ploto. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog jį besiprausiantį galėjo stebėti pareigūnai, nes, kaip nurodė atsiliepime, pareigūnai į dušinę nevaikšto.
Šalies argumentai
Pareiškėjas savo skunde prašo atlyginti neturtinę žalą, tačiau nenurodo, kokių išgyvenimų jis asmeniškai patyrė, kokiais faktais ta žala pasireiškė ir kaip pasireiškė priežastinis ryšys tarp atsakovų priimtų sprendimų ir atsiradusios žalos. Todėl Marijampolės PN administracijos nuomone, nei nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardinta šios žalos piniginė apimtis, neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo.
Mano, kad Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų (neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Marijampolės PN nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas skunde nurodė, jog 4 būrio 10 gyvenamoje patalpoje trūko gyvenamojo ploto normos.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovas arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Marijampolės PN sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001-04-21 sprendimą P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013-12-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Netinkamas laikymo sąlygas pareiškėjas grindžia ploto trūkumu gyvenamosiose patalpose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 11¹.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Teismas taip pat pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2. punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2018 m. birželio 7 d. bausmę atliko 4 būrio 10 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 51,53 kv. m, joje įrengtos 16 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam teko 3,22 kv. m gyvenamojo ploto (b. l. 23).
Atsižvelgdamas į tai kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).
Taip pat pažymėtina, jog nei iki 2010 m. balandžio 30 d. galiojusi Higienos norma, nei po to įsigaliojusios Taisyklės nenumatė, kad į šiuose teisės aktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Tačiau pridurtina, jog į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).
Pareiškėjas skunde minėjo, kad pasivaikščiojimo kiemas buvo apie 300 kv. m ploto, o juo vienu metu naudojosi nuo 180 iki 350 nuteistųjų, todėl trūko ploto judėti, kiemelyje įrengti tik trys suoliukai, dvi sportavimo įrangos, todėl nebuvo sudaryta galimybė sportuoti.
Žemesnės instancijos teismas
Pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 18-21 punktai. Pareiškėjas neginčija, kad jam nėra sudaromos sąlygos tinkamą laiką pasivaikščioti kiemelyje, tačiau savo teisių pažeidimą sieja su pasivaikščiojimo kiemelio plotu ir jame vienu metu galinčių pasivaikščioti asmenų kiekiu. Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja, pasivaikščiojimo kiemelio ploto, suoliukų ar sporto įrenginių skaičiaus, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra per mažas, trūksta inventoriaus, atmestinas kaip nepagrįstas. Kita vertus, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė minėtas aplinkybes, tačiau visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.
Įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse numatyta, jog pasivaikščiojimo kiemų grindys turi būti lygios ir neslidžios. Pareiškėjas nurodo, jog pasivaikščiojimo grindinys labai blogos būklės, yra duobės. Atsakovo atstovė nepaneigė šių pareiškėjo argumentų, nepateikė teismui pasivaikščiojimo kiemelių nuotraukų ir nenurodė kokios būklės yra pasivaikščiojimo kiemelio grindys. Todėl lieka nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl netinkamo pasivaikščiojimo kiemelio grindinio.
Pareiškėjas pažymėjo, jog pasivaikščiojimo kiemuose rūkoma, patalpų, skirtų rūkantiems asmenims, nėra, todėl jis, būdamas nerūkantis, turėjo kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (toliau – Įstatymas) 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, įtvirtintas Higienos normos HN 134:2015 7 punkte. Pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.
Žemesnės instancijos teismas
Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ginčui aktualiu metu kreipėsi į Marijampolės PN administraciją nurodydamas, jog yra nerūkantis ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje (ar pasivaikščiojimo kiemelyje) rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog Marijampolės PN neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo drauge su rūkančiais asmenimis nenustatyta. Teismas pabrėžia, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentai dėl gryno oro trūkumo pasivaikščiojimo kiemelyje, atmestini kaip neįrodyti (ABTĮ 56 str.).
Pareiškėjas teigia, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose nurodyta tik rūkymo vieta, tačiau ji neapibrėžta, nenurodytos rūkymo vietos ribos. Tačiau Įstatymas ir kiti teisės aktai nereglamentuoja, jog būtų apibrėžtos rūkymo vietos ribos ir nustatyta apibrėžta teritorija, kurioje galima rūkyti.
Pareiškėjo teigimu, prausykla maža, trūko ploto, įrengti 4 vandens čiaupai ir 4 kriauklės, dušinėje tik vienas vandens purkštukas. Prausykloje sienos apipelijusios, neįrengtos rūbų džiovyklos, prausykloje netiekiamas karštas vanduo. Tualeto patalpoje įrengti trys unitazai, trys pisuarai, neužtikrintas privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu, sienos apipelijusios, bloga ventiliacija.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad už patalpų valymą drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, yra atsakingi patys nuteistieji, todėl, pareiškėjo teiginys, kad patalpose buvo pelėsis, patalpos netvarkingos, patvirtina aplinkybę, jog atsakingas už patalpų tvarkymą asmuo tinkamai neatliko pareigos tvarkyti patalpas. Iš į bylą pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. rugsėjo 7 d. patikrinimo akto Nr. PA.4-318 (23.14.1.4.12) matyti, jog 4 būrio bendro naudojimo patalpose pelėsio nepastebėta (atitinka higienos normos HN 134:2015 39 punktą, b. l. 27-30). Dušinės, prausyklos patalpos valomos ir dezinfekuojamos kasdien (atitinka higienos normos HN 134:2015 28.2 punktą, b. l. 32). Duomenų, ar ginčo laikotarpiu patalpos buvo tvarkingos nei atsakovas, nei pareiškėjas nėra pateikęs. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu taip pat nenurodo, ar dėl patalpų būklės kreipėsi į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, ar teikė prašymus skundus administracijai.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Normos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d.), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų.
Pažymėtina, jog nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusių Normų naujoje redakcijoje nenumatytas sanitarinio mazgo įrengimas ir įrenginių skaičius.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atkreipia dėmesį, jog pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas (įsigaliojusias nuo 2017 m. birželio 8 d.) numatyta, kad bendrabučio gyvenamosios patalpos prausykloje, tualete turi būti įrengtas klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras (tik vyrams) 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų, praustuvė 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų.
Atsakovės atstovas nepaneigė, jog pareiškėjo nurodytu laikotarpiu sanitariniame mazge buvo trys unitazai, trys pisuarai, prausykloje keturi vandens čiaupai ir keturios kriauklės. Iš Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus 2018 m. birželio 26 d. pažymos Nr. 14/07-3365 matyti, jog ginčo laikotarpiu 4 būryje buvo nuo 54 iki 65 nuteistųjų (b. l. 23). Konstatuotina, jog sanitarinių įrenginių kiekis atitiko normose numatytus reikalavimus. Pažymėtina, kad prausyklų ir sanitarinių mazgų plotas teisės aktuose nėra numatytas.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (galiojusios iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 27 punkte buvo numatyta, jog sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 (galiojančioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 18 punktą, karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Atsižvelgiant į tai, kad teisinis reglamentavimas nenumato karšto vandens įrengimo sanitariniuose mazguose, prausyklose, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodė, jog nebuvo užtikrintas jo privatumas sanitariniame mazge.
Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99).
Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.
Nors iš byloje esančios nuotraukos (b. l. 51) matyti, kad unitazai vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje.
Taigi įvertinus minėtas nustatytas aplinkybes, (t. y., kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų), teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).
Pareiškėjas teigė, kad dušinė buvo įrengta taip, jog kiti kalinamieji bei pareigūnai jį galėjo stebėti, duše neįrengtos pertvaros. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo. Neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat gali būti vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Atsakovės atstovas pateikė teismui dušinės nuotraukas (b. l. 61-63), iš kurių būtų galima matyti, jog nėra įrengtos pertvaros. Be to, netgi vertinant, kad pareiškėjui privatumas duše nebuvo užtikrinamas, nagrinėjamoje byloje nenustatyta kitų pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo sąlygų, kad galimas privatumo duše pareiškėjui neužtikrinimas galėtų būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, jog dušo patalpose įrengtos persirengimo vietos bei kabyklos rūbams pasikabinti (b. l. 59, 60), kadangi teisės aktuose nereglamentuotas rūbų pakabų įrengimo skaičius, todėl pareiškėjo argumentai, kad persirengimo kambaryje trūko rūbų pakabų, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodo, kad būryje nebuvo poilsio kambario. Taip pat nurodo, jog daiktų sandėlis buvo per mažo ploto, blogos būklės, trūko lentynų daiktams susidėti. Kratų metu daiktų sandėlyje buvo išmėtomi, sumaišomi daiktai. Atsakovės atstovė nurodė, jog laisvalaikio kambario 4 būryje nebuvo bei nurodė, jog pareiškėjo skundų dėl atliekamų kratų nebuvo pateikta.
Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 punkte numatyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys. Atsakovės atstovas nurodė, jog toks kambarys nebuvo įrengtas (b. l. 17), todėl šis pažeidimas pripažintinas nustatytu. Tesės aktai nereglamentuoja daiktų sandėlių patalpų ploto, konstrukcijų ypatumų, todėl pareiškėjo argumentai dėl daiktų sandėlių būklės atmestini. Iš byloje pateiktų 4 būrio daiktų laikymo patalpos fotonuotraukų matyti, jog minėtoje patalpoje įrengtos lentynos, daiktai laikomi krepšiuose (b. l. 49-50). Duomenų apie tai, jog pareiškėjas reikštų pretenzijas dėl vykdytų kratų ginčo laikotarpiu nėra pateikta, taip pat ir pareiškėjas nedetalizuoja ir neįvardina kada kratos buvo vykdomos netinkamai.
Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad neturėjo galimybės išsiskalbti asmeninių drabužių. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punkte buvo numatyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 40 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog 4 būrio patalpose yra sumontuota skalbimo mašina. Be to, bylos duomenimis, prausimosi patalpos taip pat yra aprūpintos daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenimis (dubenys, vonelės). Asmeniniams drabužiams skalbti nuteistieji yra aprūpinami skalbiamuoju muilu, o nuteistieji, kurie nori skalbtis savo viršutinius drabužius skalbimo milteliais, juos gali įsigyti parduotuvėje (b. l. 29, 32). Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.
Byloje duomenų apie pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklės pablogėjimą būtent dėl jo kalinimo sąlygų Marijampolės PN vertinamuoju laikotarpiu nėra pateikta. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba (b. l. 24, 25) . Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas nejuto tokios didelės, ypatingai jį slegiančios skriaudos, kurią būtų galima įvertinti prašoma priteisti 30 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.
EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Teismas sprendžia, kad, įvertinus Marijampolės PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimo lygį ir kitas byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama (teisinga) satisfakcija pareiškėjui. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (tinkamą pasivaikščiojimo kiemelio grindinį, poilsio kambario neįrengimą), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo S. P. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo S. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Marijampolės pataisos namuose sąlygas (tinkamą pasivaikščiojimo kiemelio grindinį, poilsio kambario neįrengimą).
Dėl kitos reikalavimų dalies skundą kaip nepagrįstą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.