Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eugenijaus Antanausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kristinos Kakurinės ir Lino Pauliukėno,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. gynėjo advokato Mariaus Venckaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. vasario 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį bausmės atlikimo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu, ir išklausyti visą elgesio pataisos programos kursą.

Nuosprendžiu iš A. A. priteisti 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam I. L., šių lėšų tvarkytoju paskiriant jo mamą E. B.. Kita nukentėjusiojo I. L. civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesta.

Nuosprendžiu iš A. A. nukentėjusiojo I. L. atstovei pagal įstatymą E. B. priteisti 1 593,80 Eur (vienas tūkstantis penki šimtai devyniasdešimt trys eurai 80 centų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Nuosprendžiu civilinės ieškovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš A. A. Klaipėdos teritorinės ligonių kasos naudai priteisti 23,02 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. A. nuteistas už tai, kad 2023-05-27, apie 15.45 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, daugiabučio gyvenamo namo laiptinėje, adresu (duomenys neskelbtini), delnu sudavė mažamečiui I. L., gim. 2014 m., į veidą ir padarė jam odos nubrozdinimą veido kairėje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo A. A. gynėjo advokato Mariaus Venckaus apeliacinis skundas atmestinas.

7. Nuteistojo A. A. gynėjo advokato M. Venckaus apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio išvada, jog byloje esantys įrodymai, pagrindžia A. A. kaltę dėl I. L. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo. Būtent šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas ir pasisakys.

8. Išanalizavusi baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismo surinktus įrodymus, skundžiamame nuosprendyje išdėstytus įrodymų vertinimo motyvus bei išvadas, taip pat atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. A. dėl jam inkriminuoto, BK 140 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto nusikaltimo, buvo nuteistas pagrįstai. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas patikrino byloje surinktų įrodymų patikimumą, leistinumą, išvadas grindė atidžiai įvertinęs tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek ir jų visumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų, kad nuteistasis A. A., suduodamas mažamečiui I. L. į veidą, padarė jam odos nubrozdinimą veido kairėje pusėje ir tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

9. BK 140 straipsnio 3 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą mažamečiui. Ši nusikalstama veika objektyviai pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. Fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą nurodęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017 ir kt.).

10. A. A. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl to, kad suduodamas delnu mažamečiui I. L. į veidą, padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Nors A. A. savo kaltę viso proceso metu neigė, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jo kaltė padarius mažamečiui nežymų sveikatos sutrikdymą neginčijamai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu, o būtent: nukentėjusiojo I. L., jo tėvų E. B., A. B. parodymais, liudytojų V. Ž., A. B., A. B. bei N. Ž. parodymais, specialistų išvadomis, pareiškimu apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolais, vaizdo įrašais ir kita bylos medžiaga. Vien tai, kad apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, savaime nereiškia, kad priimtas nuosprendis yra neteisėtas bei nepagrįstas.

12. Pritartina apylinkės teismo vertinimui, kad nukentėjusiojo I. L. nurodytas įvykio aplinkybes iš esmės patvirtina ir su juo kieme buvusio jo draugo A. B. parodymai, 2023-08-24 duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Liudytojas A. B. nurodė, kad jo draugui trenkė girtas kaimynas. Įvykis įvyko (duomenys neskelbtini) gatvėje. Nurodė, kad jo draugas nepilnametis I. L. patyrė smurtą laiptinėje, kur buvo vienas su kaltinamuoju. Nors jis nematė paties įvykio, tačiau matė I. prieš ir po įvykio – pastarasis išėjo iš laiptinės su sužalojimu prie akies. Liudytojas patvirtino, kad kaltinamasis buvo neblaivus, jo elgesys agresyvus – jis šaukė ant vaikų kieme. Pažymėjo, kad niekas kitas tą dieną nesmurtavo ir, kad I. nebuvo kritęs nuo sūpynių (b. l. 125-127, t. 1). Kitas kartu su I. L. įvykio dieną buvęs N. Ž., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2024-01-16 parodė, jog kas nutiko tarp I. ir kitų žmonių nematė. Nurodė, jog kažkuriuo metu I. įvedė kodą ir įėjo į laiptinę, o po to matė kaip I. išbėgo iš laiptinės, verkė, prašė pagalbos, pribėgo prie jų, sakė, kad „V.“ jam trenkė ir jam galvoje buvo žaizda, kiek kartų ir kaip jam trenkė nesakė. N. Ž. tvirtino, jog niekas nematė, kaip I. trenkė „V.“, nes jis buvo laiptinėje. Jis pats tada buvo kieme su draugais. Po kelių minučių atėjo I. šeima ir kiti kaimynai. Jis matė kaip I. verkė ir suprato, kad jam skaudėjo. Nematė ir negirdėjo, kad I. būtų susimušęs su kokiais nors vaikais kieme. Jie tarpusavyje su I. nesimušė (b. l. 169-172, t. 1).

14. Nuteistojo A. A. gynėjas apeliaciniame skunde tvirtina, jog nuteistojo A. A. parodymai nuo pat įvykio pradžios iki pat teisminio bylos nagrinėjimo pabaigos buvo nuoseklūs, jis savo kaltės nepripažino, tvirtino, jog nemušė I. L., o priešingai, apgynė jį nuo kitų vaikų, kure jį gulintį spardė kieme prie medžio. Tuo tarpu nukentėjusiojo I. L. parodymai buvo nenuoseklūs, prieštaringi, todėl teismas negalėjo jais remtis, pripažindamas jo kaltę. Tačiau šie nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti, kadangi įvertinęs aukščiau aptartus nukentėjusiojo I. L., liudytojų E. B., A. B., A. B., N. Ž., A. B., V. Ž. parodymus, neturi pagrindo abejoti šių liudytojų parodymų patikimumu, nes nukentėjusiojo ir liudytojų nurodytos esminės įvykio aplinkybės sutampa. Ir nors Apygardos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas pripažįsta, kad mažamečių parodymuose yra kai kurių prieštaravimų, tačiau jie nėra esminiai ir vieni kitus iš esmės papildo. Pažymėtina, jog sugretinus nukentėjusiojo I. L. ir liudytojų A. B. bei N. Ž. parodymus matyti, kad visi vaikai teigė, kad smurtavo būtent kaltinamasis A. A.. Mažamečiai liudytojai patvirtino, jog kaltinamasis tą dieną buvo išėjęs į kiemą, juos drausmino, vėliau stovėjo prie laiptinės, buvo neblaivus. Visi patvirtino, kad jokie vaikai I. tą dieną nemušė, kad I. iki įėjimo į laiptinę nebuvo sužalotas. Proceso metu vaikų nurodytos aplinkybės iš esmės sutampa su aplinkybėmis, kurias jie pasakojo savo tėvams iš karto po įvykio. Apygardos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, įvertinęs itin jauną mažamečių nukentėjusiojo ir liudytojų amžių ir brandos stoką, jų amžiui būdingą šiek tiek ribotą gebėjimą suvokti vykstančius įvykius ir juos tinkamai įvertinti, įsiminti detales, neturi pagrindo abejoti šių liudytojų parodymų patikimumu.

15. Be to, pažymėtina, jog kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad vaikų galimybės tinkamai atkartoti matytus ar žinomus bylai reikšmingus faktus tiesiogiai priklauso nuo jų amžiaus, intelektinio išsivystymo lygio, emocinės būklės ir patiriamo streso apklausos metu, taip pat ir nuo pačių aplinkybių, apie kurias jie duoda parodymus, specifikos. Vaikai, duodami parodymus, dažnai painiojasi dėl įvykio laiko, vietos, nusikalstamos veikos dalyvių skaičiaus ir kitų aplinkybių, pagal savo amžių jiems ne visada suprantama žmogiškojo elgesio prasmė, tačiau tai nepanaikina galimybės remtis tokiais parodymais (ar jų fragmentais) nustatant faktines bylos aplinkybes. Be to, neesminiai tokių asmenų parodymų neatitikimai ir prieštaravimai paprastai nėra pagrindas paneigti tokių parodymų bylai reikšmingą turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2013, 2K-287/2014, 2K-370/2014, 2K-265-976/2017, 2K-294-648/2017, 2K-67-495/2024 ir kt.).

16. Nors nuteistojo A. A. gynėjas apeliaciniame skunde tvirtina, jog nuteistojo A. A. parodymai nuo pat įvykio pradžios iki pat teisminio bylos nagrinėjimo pabaigos buvo nuoseklūs, jis savo kaltės nepripažino, tvirtino, jog nemušė I. L., o priešingai, apgynė jį nuo kitų vaikų, kure jį gulintį spardė kieme prie medžio, tačiau Apygardos teismo vertinimu, tokia nuteistojo nurodyta nukentėjusiojo sužalojimo versija iš esmės prieštarauja byloje nustatytų realiai vykusių įvykių sekai, kaip nelogiški vertintini kaltinamojo paaiškinimai apie tai, kad nukentėjusįjį galėjo apie 11-12 val. sužaloti kiti vaikai, nukentėjusysis pro jį prabėgo, ant jo jokių sužalojimų nesimatė ir tik po kelių valandų pas jį atėjo nukentėjusiojo motina E. B., kuri pati irgi galėjo sužaloti savo sūnų, tačiau nepagrįstai siekia apkaltinti kaltinamąjį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad I. L. sužalojimai aiškiai matėsi ir buvo užfiksuoti į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų, tai nėra jokio pagrindo teigti, kad šie sužalojimai galėjo būti padaryti kitų vaikų anksčiau, o vaiko mama, matydama šiuos sužalojimus, tik po kelių valandų nusprendė kreiptis į policiją, siekdama nepagrįstai apkaltinti A. A., o ne iš tikrųjų jos vaiką sužalojusius kitus vaikus. Apygardos teismo vertinimu, nukentėjusiojo I. L. tėvų E. B. ir A. B. parodymai apie jų sūnaus nurodytas įvykio aplinkybes, vertintini kaip patikimi ir pagrindžiantys A. A. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad apklausiama teisme E. B. nurodė, kad tą dieną ji išleidusi vaiką į lauką per langą išgirdo kaimyno rėkimą ir keiksmažodžius, nukreiptus į žaidžiančius vaikus. Ji išėjusi į lauką matė savo vaiką sveiką, tačiau po kelių minučių ji išgirdo kaip laiptinėje šaukia jos vaikas. Iš karto įėjo į laiptinę, kur vaikas buvo išsigandęs, užsiėmęs ranka žandą. Jai sūnus paaiškino, jog trenkė kaimynas iš pirmo aukšto, kurį šeima vadina „V.“. Ji su savo vyru iš karto išėjo į kiemą, beldėsi pas kaimyną, ieškojo jo ir kieme. Po šio įvykio iškvietė policiją ir su kaimynu nieko nesiaiškino. Atvažiavo policija ir greitoji (b. l. 181-182, t. III). Liudytojas A. B. teismo posėdžio metu nurodė, kad I. parbėgo rėkdamas, su ašarom, pasakė, jog jį sumušė. Skubiai atsikėlė, išbėgo į apačią ieškoti kas trenkė. Jam vaikas sakė, jog jį sumušė kaimynas iš pirmo aukšto, kurį vaikai vadina „V.“. Kaimynas išėjo girtas, išbėgo jo žmona, kaimynas neigė, kad jis mušė vaiką. Jam iškvietė policiją, nes akivaizdžiai matėsi, kad vaikas sužalotas, šalia smilkinio buvo žaizda, vaikas labai verkė. Policiją iškvietė praėjus apie pusvalandį po įvykio (b. l. 4-5, t. 4). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nukentėjusiojo tėvų – liudytojų E. B. ir A. B. parodymai leidžia pagrįstai teigti, kad jie neturėjo jokio pagrindo nepagrįstai apkalbėti ir apkaltinti kaltinamąjį, o policiją kvietė reaguodami į vaiko elgesį, jo būseną ir jo nurodytas aplinkybes, kurios iš esmės atitiko tuo metu faktiškai buvusią situaciją. Būtent vaiko iš karto po įvykio nurodytas, o ne kokias nors išgalvotas aplinkybes jie nurodė ir atvykusiems policijos pareigūnams.

17. Nuteistojo A. A. gynėjas apeliaciniame skunde kelia abejones dėl nukentėjusiajam I. L. nustatyto sužalojimo mechanizmo, mano, jog teismo medicinos išvadose užfiksuota skirtinga informacija ir teismo medicinos ekspertas nors ir konstatavo nukentėjusiajam sužalojimą – odos nubrozdinimą, tačiau nurodė, kad tokio pobūdžio sužalojimas yra padarytas kieto buko, galimai turinčio briauną, daikto poveikyje. Apelianto atstovo manymu, mažai tikėtina, kad suduodant delnu ar kumščiu į veidą, gali atsirasti odos nubrozdinimai, ypač teismo med. ekspertui konstatuojant, kad jie padaryti kieto buko daikto, galimai turinčio briauną poveikiu. Mano, jog taip pat neištirta aplinkybė, kad sužalojimas galėjo būti padarytas užtrauktuku, nors specialistas 2023-07-31 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus papildomos specialisto išvadoje Nr. pG 753/2023(03) nurodė neatitikimą tarp užduoties aplinkybių ir nustatytų aplinkybių. Apelianto gynėjo nuomone, įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, yra pagrindo konstatuoti, kad mažamečiui I. L. nustatytas sužalojimas – odos nubrozdinimas, nėra būdingas tokiam padarymo būdui, kurį nurodė pats nukentėjusysis, t. y. kad jis atsirado nuo smūgio ranka, o kiti byloje esantys duomenys objektyviai nepatvirtina, kad mažamečiui nustatyti sužalojimai padaryti A. A. smurtiniais veiksmais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus. Pažymėtina, jog 2023-05-29 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvados Nr. G522/2023(03) matyti, kad I. L. padarytas odos nubrozdinimas veido kairėje kieto buto, galimai turinčio briauną daikto poveikyje. Sužalojimas padarytas ne mažiau vieno trauminio dinaminio poveikio pasekoje. I. L. sužalojimas nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties (b. l. 181, t. 1). Iš 2023-07-31 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus papildomos specialisto išvados Nr. pG 753/2023(03) matyti, kad neatmetama tikimybė, kad konstatuotas odos nubrozdinimas kairėje I. L. veido pusėje galėjo būti padarytas užtrauktuko, esančio priekiniame liemenės paviršiuje vidurio linijoje fragmentu, jeigu nukentėjusysis kontaktavo, tačiau užduotyje nurodyta, kad kaimynas sudavė I. L. į veido sritį, nenurodant buvusio kontakto su liemene (b. l. 186-187, t. 1). Iš 2023-10-12 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus papildomos specialisto išvados Nr. pG 1044/2023(03) matyti, kad pirminėje specialisto išvadoje I. L. nustatytas odos nubrozdinimas veido kairėje, kuris išgyja – išnyksta per neilgą laiko tarpą, nepalikdamas nei laikinųjų, nei ilgalaikių liekamųjų reiškinių, todėl nėra pagrindo keisti sveikatos sutrikdymo mastą (b. l. 192, t. 1).

18. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti prieštaravimus teismo medicinos išvadose bei siekdamas išsamiau atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, teismo posėdžio metu apklausė teismo medicinos ekspertą R. Petrauską, kuris patvirtino savo pateiktas byloje specialisto išvadas ir paaiškino, jog nubrozdinimas negalėjo atsirasti po smūgio plaštaka ar kumščiu, tačiau I. L. į kažką galėjo atsitrenkti po smūgio. Ekspertas patvirtino, jog jis specialisto išvada patvirtino faktą, jog yra nubrozdinimas, kuris atsirado po tam tikro dinaminio poveikio, be to, jis matė lokalizaciją kairėje, o jie rašė dešinėje (b. l. 93-94, t.4). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgus į šiuos medicinos eksperto parodymus bei į visas byloje esančias teismo medicinos eksperto išvadas, nėra pagrindo abejoti pateiktomis teismo medicinos eksperto išvadomis, nes jos viena kitai neprieštarauja, o tik detalizuoja viena kitą. Pažymėtina, jog nėra jokių abejonių, jog nukentėjusiajam I. L. teismo medicinos specialisto išvadose užfiksuotas ir nustatytas nežymus sveikatos sužalojimas – odos nubrozdinimas. Tai, kokiu būdu nustatytas nežymus sveikatos sužalojimas buvo padarytas, koks to sveikatos sužalojimo mechanizmas, nesudaro esminės reikšmės, konstatuojant A. A. kaltę. Svarbu tai, kad neblaivus A. A. panaudojo fizinį smurtą prieš mažametį I. L. ir padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. neabejotinai sukėlė vaikui skausmą bei nubrozdino jam veidą.

19. Taigi, nusikalstamos veikos – nežymaus sveikatos sutrikdymo – padarymo faktą patvirtina visuma byloje nustatytų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų, kurie sudaro pagrindą išvadai, kad A. A. 2023-05-27, apie 15.45 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, daugiabučio gyvenamo namo laiptinėje, adresu (duomenys neskelbtini), delnu sudavė mažamečiui I. L., gim. 2014 m., į veidą ir padarė jam odos nubrozdinimą veido kairėje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

20. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, Apygardos teismas konstatuoja, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai vertinant įrodymus nebuvo padaryti, baudžiamasis įstatymas A. A. pritaikytas teisingai, o pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Taigi, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kaip to skunde prašo nuteistojo gynėjas, nėra pagrindo.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo

21. 2025-04-24 Klaipėdos apygardos teisme buvo gautas nukentėjusiojo I. L. atstovo advokato S. Tamošaičio prašymas dėl išlaidų teikiant teisinę pagalbą nukentėjusiajam I. L. priteisimo. Prašyme nurodoma, jog atsiliepimo apeliacinės instancijos teisme parengimą, teisinės pagalbos išlaidos sudaro 471,90 Eur (2025-04-07 PVM sąskaita faktūra Nr. ST Nr. 30/2025). Atsižvelgusi į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo A. A. gynėjo M. Venckaus apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, teisėjų kolegija sprendžia, jog nukentėjusiojo I. L. įstatyminės atstovės E. B. patirtos išlaidos turi būti priteistos iš nuteistojo A. A..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. A. gynėjo advokato Mariaus Venckaus apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiojo I. L. įstatyminės atstovės E. B. patirtas teisinės pagalbos išlaidas – 471,90 Eur, susidariusias dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymo, priteisti iš nuteistojo A. A..