- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-06-22
- Bylos Nr.
- 1A-379/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-2-00027-2011-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Nuosprendis:panaikinti nuosprendį ir priimti naują nuosprendį BPK 329 str. numatytais pagrindais.
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys, Viktoras Kažys, Violeta Ražinskaitė (pran.)
- Nuteistasis
- J. D.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo J. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 30 MGL (3 900 Lt) dydžio bauda;
vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė subendrinta iš dalies sudedant su Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 3 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta subendrinta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda;
vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2008 m. sausio 14 d. iki 2008 m. sausio 16 d., vieną sulaikymo parą prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir laikyta, kad J. D. paskirta 96 MGL (12 480 Lt ) dydžio bauda;
vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką įskaityta bausmė – 76 MGL (9 880 Lt), visiškai atlikta pagal ankstesnį nuosprendį, ir laikyta, kad J. D. šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė – 2 600 Lt bauda, kurią jis per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos privalo sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas xxx.
J. D. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl dviejų veikų) išteisintas jam nepadarius veikų, turinčių šio nusikaltimo požymių.
Tuo pačiu nuosprendžiu juridinis asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) ,,xxx“ pagal BK 182 straipsnio 1 dalį atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamoji byla jam nutraukta, tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
J. D. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad būdamas UAB „xxx“, įm. k. (duomenys neskelbtini), direktorius ir turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui UAB „xxx“, kartu su asmenimis, dėl kurių ikiteisminis tyrimas atliekamas baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00004-08, padaręs nusikaltimus, numatytus BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje (dėl kurių J. D. Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 3 d. teismo baudžiamuoju įsakymu nuteistas), t. y. asmeniui, dėl kurio atliekamas ikiteisminis tyrimas, pagaminus netikrą dokumentą – 2006 m. gruodžio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą serija LTU Nr. xxx, kurioje kompiuteriu įrašius žinomai melagingus duomenis, jog UAB „xxx“ pardavė UAB „xxx“ reklamos paslaugų už 176 893,80 Lt (iš jų 26 984 Lt PVM), bei pasirašius kaip UAB „xxx“ direktoriui, nors šis sandoris neįvyko, po to V. M. perdavus šį netikrą dokumentą per V. K. E. M., o pastarajam – J. D., jis (J. D.), gavęs minėtą netikrą PVM sąskaitą faktūrą, pateikė ją UAB „xxx“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui, nurodydamas šį netikrą dokumentą įtraukti į UAB „xxx“ buhalterinę apskaitą, dėl to 2006 m. pelno mokesčio deklaracijoje padidino sąnaudas 176 893,80 Lt ir sumažino mokėtiną į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą pelno mokestį 22 486 Lt, bei 2007 m. birželio 29 d. pateikus pelno mokesčio deklaraciją Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – Utenos apskrities VMI), esančiai (duomenys neskelbtini), išvengė UAB „xxx“ naudai turtinės prievolės valstybei – 22 486 Lt pelno mokesčio sumokėjimo.
Šalies argumentai
Nuteistasis J. D. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 3 dalies bei 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, neišsamiai ir neobjektyviai ištyrė bylos aplinkybes, nepašalino esminių prieštaravimų bei padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
J. D. nusikalstama veika, sąlygojusi BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, padaryta 2006–2007 m. Dar 2008 m. rugpjūčio 1 d. atlikus UAB „xxx“ kompleksinį tyrimą, nustatyti visi su šia veika susiję J. D. ir juridinio asmens UAB „xxx“ neteisėti veiksmai, dėl jų atsiradusios pasekmės, žala valstybei. Šioje specialisto išvadoje nustatyta, jog, be kitų įstatymų, pažeista Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 11 straipsnio 4 dalis, bet žala valstybei nebuvo apskaičiuota. 2009 m. kovo 23 d. jam pateikti kaltinimai padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, tačiau jis nebuvo kaltinamas dėl išvengimo sumokėti 22 486 Lt pelno mokestį.
Apeliantas visiškai prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi. UAB „xxx“ buvo suteikta teisė susitaikyti su valstybe. Tai padarius, jai nutraukta byla, tačiau J. D. tokia teisė nesuteikta. Utenos rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 3 d. (turi būti 2009 m. balandžio 3 d.) teismo baudžiamuoju įsakymu J. D. pripažintas kaltu, jam paskirta bauda, kurią sumokėjo.
Žemesnės instancijos teismas
2008 m. sausio 22 d. J. D. nurodymu netikros PVM sąskaitos faktūros pašalintos iš įmonės buhalterinės apskaitos, po to mokesčių inspekcijai pateiktos patikslintos 2006 m. gruodžio mėn., 2007 m. birželio, rugsėjo, lapkričio mėn. PVM deklaracijos, sumokėta PVM nepriemoka.
2008 m. kovo 27 d. jis kaip įmonės direktorius davė nurodymą patikslinti įmonės 2006 m. pelno mokesčio deklaraciją ir sumokėti valstybei 22 486 Lt pelno mokestį.
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad 1996 metų (turi būti 2006 metų) pelno mokesčio deklaraciją patikslino ir pelno mokestį sumokėjo savo iniciatyva, o ne pradėjus ikiteisminį tyrimą, nes jam toks nusikaltimas – apgaule išvengti pelno mokesčio sumokėjimo – ne tik nebuvo inkriminuojamas, bet apie šią aplinkybę ikiteisminio tyrimo metu net nebuvo užsiminta.
Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – Mokesčių administravimo įstatymas) 80 ir 68 straipsnių nuostatos leidžia per penkerius metus patikslinti mokesčių deklaraciją ir sumokėti mokesčių nepriemoką.
Ikiteisminis tyrimas dėl J. D. nusikaltimo – išvengimo turtinės prievolės valstybei, 22 486 Lt pelno mokesčio sumokėjimo – Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje (toliau – Generalinė prokuratūra) pradėtas praėjus trejiems metams po to, kai J. D. savo iniciatyva, jam neinkriminavus šio nusikaltimo, jau buvo patikslinęs pelno mokesčio deklaraciją ir sumokėjęs nurodytą pelno mokestį, žalą atlyginęs, t. y. veikos pavojingumas išnykęs.
Nuo 2008 m. balandžio 3 d. (turi būti 2009 m. balandžio 3 d.) priimto teismo baudžiamojo įsakymo iki aptariamo ikiteisminio tyrimo pradžios 2011 m. balandžio 5 d. apeliantas nedalyvavo jokiuose procesiniuose veiksmuose dėl šios nusikalstamos veikos. Per tą laikotarpį negauta jokių naujų J. D. kaltę pagrindžiančių duomenų, todėl nauja baudžiamoji byla išnagrinėta, remiantis anksčiau išnagrinėtos bylos įrodymais.
Ikiteisminis tyrimas byloje pradėtas nepateisinamai vėlai, tuo akivaizdžiai nebuvo užtikrinta J. D. teisė ilgai nelikti nežinioje dėl savo likimo. Dėl tokių prokuratūros veiksmų iš esmės pasunkinta apelianto padėtis lyginant su ta padėtimi, jei prokuratūra būtų laiku ir tinkamai atlikusi savo pareigą ir ankstesnėje baudžiamojoje byloje Nr. 1-107-373/2009 būtų išsamiai, visapusiškai bei objektyviai atlikusi ikiteisminį tyrimą dėl J. D. nusikalstamos veikos 2007 metais, t. y. jis būtų teisiamas ir nuteistas tik vieną kartą 2009 metais, baudos sumokėtos, bausmė seniai įvykdyta, o teistumas išnykęs 2012 m. birželio mėnesį. Nuteisus jį pakartotinai 2012 metais, teistumo laikotarpis būtų pradėtas skaičiuoti iš naujo.
BPK 2 straipsnyje įtvirtinta, jog prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Šios nuostatos yra garantija užtikrinant asmenų teisę į operatyvų, kiek įmanoma trumpiausio laiko procesą, numatytą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje. Teismas neatsižvelgė, jog šios nuostatos pažeistos.
Žemesnės instancijos teismas
Kita vertus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 31 straipsnyje bei BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 20 straipsnio 5 dalyje ir kt. įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą sąlygoja teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes.
Įtvirtintas aktyvaus teismo modelis reiškia, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui pateikta. Tai, be kita ko, reiškia, jog nagrinėdamas bylą teismas neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK numatytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės.
Dėl to darytina išvada, jog pagal ankstesnėje baudžiamojoje byloje Nr. 1-107-373/2009 surinktus įrodymus apie J. D. nusikalstamą veiką, kuriais remiantis dėl jo priimtas apkaltinamasis teismo baudžiamasis įsakymas, buvo galima ir turėjo būti nustatytas bei inkriminuotas J. D. nusikaltimas, kurį padaręs jis apkaltintas praėjus trejiems metams šioje baudžiamojoje byloje.
Skirdamas bausmę skundžiamoje byloje, teismas turėjo atsižvelgti į padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, šiame skunde išdėstytas bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Savanoriškas nuostolių atlyginimas ar žalos pašalinimas teismo pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, kai kaltininkas pats savo noru nukentėjusiajam atsilygino iki teismo nuosprendžio priėmimo teisme.
Vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principu, teismas turėjo tinkamai pritaikyti įstatymą šiam konkrečiam atvejui ir siekti, kad paskirta bausmė būtų teisinga ir būtų pasiekti bausmės tikslai. Pagal baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekstą tai reiškia, jog tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija), ko iš esmės teismas nesilaikė. Vertindamas apelianto padaryto nusikaltimo pobūdį, teismas turėjo atsižvelgti ir į įstatymo ginamas vertybes, ir į žalingų pasekmių turinį, ir į kaltės formą, įvertinti veikos pavojingumo laipsnį.
BK 36 straipsnyje nurodyta, kad asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu teismas pripažįsta, jog dėl aplinkybių pasikeitimo jo padaryta nusikalstama veika tapo nepavojinga. Tai reiškia, kad šiame straipsnyje numatytas asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės siejamas ne tik su faktinių aplinkybių pasikeitimu, bet ir su nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžiu bei laipsniu. Nagrinėjamu atveju apelianto padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo nebuvimą visuomenei lemia pelno mokesčio nesumokėjimo būdas ir žalos, kilusios šalies finansų sistemai dėl nesumokėtų mokesčių, dydis.
Sukčiavimo sudėtis yra materiali, t. y. visada būtina nustatyti dėl nusikalstamos veikos atsiradusius padarinius. J. D. 2008 m. kovo 27 d. savo iniciatyva patikslinus pelno mokesčio deklaraciją, pelno mokesčio sumokėjimas atliktas, Valstybinei mokesčių inspekcijai 2008 m. kovo 31 d. atlikus užskaitą iš UAB „xxx“ kitų mokesčių permokos, t. y. valstybė UAB „xxx“ lėšomis (22 486 Lt) disponavo dar iki pelno mokesčio sumokėjimo. Dėl to abejotina, ar esant tokioms aplinkybėms galima laikyti, jog žala valstybei iš viso buvo padaryta.
Faktinės aplinkybės – nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo penkeri metai; per tą laikotarpį asmuo nepadarė jokios nusikalstamos veikos, sėkmingai vadovavo įmonei ir jos ūkinei finansinei veiklai, valstybės ūkinės krizės metais užtikrino darbo vietas dirbantiesiems; įmonė valstybei sumokėdavo visus mokesčius – rodo, kad apeliantui inkriminuota veika prarado pavojingumą.
Be to, padaryta veika dėl savo tikslų bei motyvų nesiekia tokio laipsnio, jog galėtų būti vertinama kaip nusikaltimas, todėl apeliantas nuo baudžiamosios atsakomybės atleistinas taip pat ir dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis).
Apeliantas savo veiksmais nepadarė jokios žalos valstybei, nes įstatymo leidžiamu terminu klaidą atitaisė, o mokesčių administratorius iš turimų UAB „Jontransa“ mokesčių permokų valstybei padarė nesumokėto pelno mokesčio užskaitą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas turėjo atsižvelgti, kad inkriminuotu nusikaltimu asmens padaryta žala (22 486 Lt) yra mažareikšmė, palyginus su sumokėtais mokesčiais valstybei: 2007 m. UAB „xxx“ apmokestinamasis pelnas buvo 1,256 mln. Lt, tais metais bendrovė valstybei sumokėjo 255 000 Lt pelno mokesčių, 182 000 Lt socialinio draudimo įmokų, 128 000 Lt gyventojų pajamų mokesčio; 2008 m. sumokėjo 165 000 Lt socialinio draudimo įmokų, 102 000 Lt gyventojų pajamų mokesčio.
Dėl to apeliantui inkriminuotas nusikaltimas – dokumento suklastojimas, siekiant išvengti sumokėti pelno mokestį, nustatytomis byloje aplinkybėmis iš esmės nepažeidė valstybės interesų, teismas turėjo pagrindą vertinti padarytą nusikaltimą kaip mažareikšmį ir apeliantą nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti.
Šalies argumentai
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo J. D. apeliacinis skundas tenkinamas.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegijos nuomone, J. D. nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas dėl tokios J. D. veikos nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, todėl ši nuosprendžio dalis naikinama ir priimamas išteisinamasis nuosprendis.
Vadovaujantis BK 36 straipsniu, juridinis asmuo UAB ,,xxx“ dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, baudžiamoji byla jam nutraukta.
Kadangi byla juridiniam asmeniui nutraukta ne reabilituojančiais pagrindais, teisėjų kolegija vadovaujasi BPK 320 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir naikina nuosprendžio dalį dėl priimto sprendimo juridiniam asmeniui.
Remdamasi BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis teisėjų kolegija konstatuoja, jog tokiu sprendimu apeliacinės instancijos teismas nepažeidžia BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyto nuosprendžio teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimo pagal apeliacinį skundą ribų.
Teisėjų kolegijos argumentai dėl apkaltinamojo nuosprendžio nepagrįstumo šiame nuosprendyje dėstomi dviem aspektais: vertinant baudžiamojo proceso įstatymo ir baudžiamojo įstatymo taikymą.
Dėl baudžiamojo proceso įstatymo taikymo
Ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pradėtas 2011 m. balandžio 5 d., vykdant Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro sprendimą (1 t., 2–8 b. l.).
Iš Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro U. V. tarnybinio pranešimo matyti, kad buvo patikrinta Utenos rajono apylinkės teismo išnagrinėta baudžiamoji byla, kurioje 2009 m. balandžio 3 d. teismo baudžiamuoju įsakymu J. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, už disponavimą 2006–2007 m. keturiomis suklastotomis PVM sąskaitomis faktūromis, keturių PVM deklaracijų suklastojimą ir jų panaudojimą, turtinės prievolės sumokėti PVM į valstybės biudžetą išvengimą apgaule bei UAB ,,xxx“ buhalterinės apskaitos apgaulingą tvarkymą.
Beje, dėl tų pačių veikų padarymo 2009 m. kovo 16 d. juridinis asmuo UAB ,,xxx“ atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir ikiteisminis tyrimas dėl jo nutrauktas, kaltininkui bei nukentėjusiam asmeniui (valstybei) susitaikius (2 t., 167–168, 169–182 b. l.).
Minėtame teismo baudžiamajame įsakyme (3 t., 1–9 b. l.) kaip J. D. kaltės įrodymu teismas rėmėsi 2008 m. rugpjūčio 1 d. specialisto išvada Nr. 5-1/125 dėl uždarosios akcinės bendrovės ,,xxx“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo (2 t., 1–7 b. l.).
Aptariamame prokuroro tarnybiniame pranešime remtasi ta pačia specialisto išvada Nr. 5-1/125. Prokuroras jame nurodė, jog tuose pačiuose J. D. (bei UAB ,,xxx“) veiksmuose galimai yra ir turtinės prievolės – pelno mokesčio išvengimo – požymių (taip pat ir didelės vertės bendrovės turto pasisavinimo požymių).
Atkreipiamas dėmesys, kad naujo ikiteisminio tyrimo medžiagą (tris tomus) beveik visą sudaro ankstesnės baudžiamosios bylos kopijos (išskyrus įtariamojo J. D. 14 eilučių apklausos protokolą, panašios apimties juridinio asmens UAB ,,xxx“ atstovo apklausos protokolą, įtariamuosius charakterizuojančius duomenis ir pan.), t. y. naujame ikiteisminiame tyrime nepaaiškėjo kaltinimui pareikšti reikšmingų naujų aplinkybių, kurios nebuvo žinomos atliekant ankstesnį ikiteisminį tyrimą, o anksčiau J. D. nebuvo kaltinamas išvengęs UAB ,,xxx“ naudai turtinės prievolės valstybei – 22 486 Lt pelno mokesčio sumokėjimo.
Nuteistasis J. D. teisme parodė, kad, kai buvo pradėtas pirmas ikiteisminis tyrimas dėl PVM pasisavinimo (jis pradėtas 2008 m. sausio 10 d. – 1 t., 16–17 b. l.), įmonėje nutarta patikslinti pelno mokesčio deklaraciją.
Mokesčių administravimo įstatymo 68 ir 80 straipsnių nuostatos leidžia per penkerius metus patikslinti mokesčių deklaraciją ir sumokėti mokesčių nepriemoką.
Nuteistojo parodymų, jog pelno mokesčio deklaracija patikslinta jo paties iniciatyva, pirmosios instancijos teismas nepaneigė.
Nei tuo metu, nei ilgą laiką po to įtarimas dėl pelno mokesčio išvengimo J. D. nebuvo pareikštas, todėl nėra pagrindo abejoti jo teiginiais dėl iniciatyvos.
Bylos duomenys įrodo, kad patikslinta pelno mokesčio deklaracija už 2006 metus VMI pateikta 2008 m. kovo 27 d. (3 t., 85–88 b. l.).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliantas teisus apeliaciniame skunde nurodydamas, jog dėl labai pavėluoto bei formalaus ikiteisminio tyrimo buvo neužtikrinta jo teisė ilgai likti nežinioje dėl savo likimo ir iš esmės pasunkinta jo teisinė padėtis, nes, Panevėžio apygardos teismui 2012 m. kovo 6 d. priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, teistumo laikotarpis pradedamas skaičiuoti iš naujo, nors Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 3 d. priimtas teismo baudžiamasis įsakymas seniai įvykdytas (3 t., 22, 23 b. l.) ir teistumas išnyktų 2012 m. birželio mėnesį.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis).
Šitų įstatymo nuostatų, tiesiogiai siejamų su žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijos 6 straipsnyje, Konstitucijos 31 straipsnyje, BPK 44 straipsnyje bei taikomomis ne tik nukentėjusiajam, bet įtariamajam ir kaltinamajam, nagrinėjamoje byloje nesilaikė nei ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nei pirmosios instancijos teismas, o prokuroras bei ikiteisminio tyrimo įstaiga pagal savo kompetenciją ignoravo ir BPK 2 straipsnio nuostatas per trumpiausią laiką (bet ne po kelerių metų) atlikti tyrimą.
Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo
Pagal baudžiamosios teisės teoriją nusikaltimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių visuma. Tarp nusikaltimo sudėties požymių galima išskirti atskiras požymių grupes, apibūdinančias vidinę bei išorinę nusikaltimo padarymo puses. Šios požymių grupės įvardijamos kaip nusikaltimo sudėties elementai – objektas, objektyvioji pusė, subjektas ir subjektyvioji pusė. Kai bent vieno iš nusikaltimo sudėties elementų nėra, veika negali būti pripažįstama nusikaltimu.
J. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su kitais asmenimis apgaule UAB ,,xxx“ naudai išvengė turtinės prievolės valstybei – 22 486 Lt pelno mokesčio sumokėjimo.
Nusikaltimo objektas yra tai, į ką nukreiptas nusikaltimas, kam nusikaltimu padaroma žala ar sukeliama žalos grėsmė. Su nusikaltimo objektu susijęs nusikaltimo dalykas – tie materialaus pasaulio daiktai, į kuriuos tiesiogiai kėsinantis pažeidžiami teisiniai gėriai.
Sukčiavimo objektu laikoma fizinio ir/ar juridinio asmens turtinių santykių visuma, kurią sudaro konkretaus asmens turima nuosavybė ir turtinės teisės bei turtinio pobūdžio prievolės, kurias šis asmuo privalo įvykdyti. Mūsų nagrinėjamu atveju sukčiavimo dalykas – jau minėta turtinė prievolė valstybei.
Nusikaltimo objektyviąją pusę apibūdina šie požymiai: veika, padariniai, priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių, nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas, įrankiai, priemonės bei kitos aplinkybės.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neginčija nuteistojo J. D. objektyviai atliktų veiksmų, panaudojant netikrą 2006 m. gruodžio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą, ją įtraukiant į bendrovės buhalterinę apskaitą (dėl to jis pripažintas kaltu), pateikiant Utenos apskrities VMI neteisingą pelno mokesčio deklaraciją už 2006 metus bei vėliau ją patikslinant.
Kita vertus, sukčiavimo sudėtis yra materiali, t. y. visuomet būtina nustatyti dėl nusikalstamos veikos atsiradusius padarinius, faktiškai reiškiančius turtinės žalos padarymą nukentėjusiajam.
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog 2011 m. pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl išvengimo sumokėti 22 486 Lt pelno mokestį, nebuvo padarinių, kuriuos sukėlė minėti J. D. atlikti veiksmai, t. y. nusikaltimo objektyviosios pusės būtino požymio. Jie egzistavo tik nuo 2008 m. kovo 27 d., kai J. D. savo iniciatyva pateikė patikslintą pelno mokesčio deklaraciją, iki 2008 m. kovo 31 d., kai VMI pelno mokesčio nepriemoką įskaitė iš PVM permokos (4 t., 49 b. l.).
Tačiau būtina atkreipti dėmesį, kad net tas keletą dienų kilę padariniai buvo tik sąlyginiai, kadangi valstybė disponavo UAB ,,xxx“ lėšomis PVM permokos pavidalu, ir šios lėšos buvo didesnės, nei bendrovės pelno mokesčio nepriemoka.
Nesant padarinių, negalima kalbėti apie tiesioginį priežastinį ryšį, kuris yra nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės būtinas požymis.
Teisėjų kolegija nepasisako dėl nusikaltimo subjekto, nes neginčija, jog inkriminuotus veiksmus, susijusius su PVM sąskaitos faktūros panaudojimu, pelno mokesčio deklaracijos pateikimu ir pan., atliko J. D.
Nusikaltimo subjektyviąją pusę apibūdina kaltė, tikslas, motyvas.
Pirmosios instancijos teismas J. D. kaltę išvengus UAB ,,xxx“ naudai turtinės prievolės valstybei – 22 486 Lt pelno mokesčio sumokėjimo pagrindė: paties J. D. parodymais apie netikros 2006 m. gruodžio 29 d. PVM sąskaitos faktūros serija LTU Nr. xxx panaudojimą, jos įtraukimą į UAB ,,xxx“ buhalterinę apskaitą, PVM ir pelno mokesčio deklaracijų už 2006 metus pateikimą Utenos apskrities VMI; UAB ,,Jontransa“ atstovo Š. G. parodymais apie pelno mokesčio deklaracijų pateikimą bei jų patikslinimą; liudytojo V. K. parodymais apie sąskaitų faktūrų, gautų iš E. M., perdavimą V. M.; liudytojos N. M. parodymais, kad J. D. nurodymu buvo sumokėtas PVM, perskaičiuotas pelno mokestis, patikslintos deklaracijos, padarytas mokesčio užskaitymas; Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 3 d. teismo baudžiamuoju įsakymu, kuriuo J. D. pripažintas kaltu; 2008 m. rugpjūčio 1 d. specialisto išvada Nr. 5-1/125; Utenos apskrities VMI 2010 m. liepos 29 d. patikrinimo aktu Nr. 7.28-14; Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. sausio 18 d. raštu Nr. (20.21-06)-RMA-1157 ir kitais skundžiamame nuosprendyje aptartais, todėl šiame nuosprendyje nekartojamais rašytiniais įrodymais.
Teismas nustatė, jog J. D. nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia, sąmoningais ir valingais veiksmais, suvokė jų pavojingą pobūdį ir norėjo taip veikti. Teismo nuomone, nuteistojo pozicija teisme, jo neigimas norėjus sumažinti pelno mokestį laikytinas siekimu sumenkinti savo kaltę, turint tikslą išvengti atsakomybės.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija J. D. veiksmus vertina kitaip.
Negalima neatkreipti dėmesio į nuteistojo J. D. parodymus, kodėl jam reikėjo netikrų PVM sąskaitų faktūrų (deklaracijų pateikimas Utenos apskrities VMI – ne savitikslis, bet būtinas ūkinės veiklos elementas) – verslui su partneriais Rusijoje, investiciniams projektams vystyti reikėjo grynųjų pinigų. Nuteistojo tikslas buvo ne išvengti pelno mokesčio sumokėjimo ar jį sumažinti, bet išgryninti pinigus ir juos panaudoti verslui, o to jis negalėjo padaryti kitais būdais.
Teismas, skundžiamu nuosprendžiu išteisinęs J. D. dėl didelės vertės UAB ,,xxx“ turto pasisavinimo, nepaneigė tokių jo parodymų.
Teismas rėmėsi liudytojo N. Z. parodymais, teisiamajame posėdyje apžiūrėjo ir ištyrė nuteistojo bei liudytojo parodymus patvirtinančius rašytinius įrodymus, dokumentų kopijas: tarp UAB ,,xxx“ ir N. Z. 2007 m. birželio 4 d. sudarytą investicijų strategijos įgyvendinimo bendradarbiavimo sutartį su priedais; tarp UAB ,,xxx“ ir UAB ,,xxx“ 2007 m. spalio 17 d. sudarytą investicinio projekto vystymo sutartį Nr. 07/10/17; 2008 m. liepos 23 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 07/12/01, pagal kurią UAB ,,xxx“ iš UAB ,,xxx“ pirko UAB ,,xxx“ dalį akcijų; UAB ,,xxx“ vertybinių popierių sąskaitą Nr. 6 (4 t., 57, 59–71 b. l.).
Taigi teismas buvo nenuoseklus: pripažinęs, kad J. D. nepasisavino jo žinioje esančio didelės vertės UAB ,,xxx“ turto – 149 909,80 Lt ir 160 180 Lt, nepatikėjo jo parodymais bei byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir nusprendė, jog jis sąmoningai išvengė UAB ,,xxx“ naudai žymiai mažesnės turtinės prievolės valstybei – 22 486 Lt pelno mokesčio sumokėjimo, turėdamas būtent tokį tikslą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl šiame nuosprendyje išdėstytų motyvų J. D. nepadarė veikos, turinčios BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.
Šiuo konkrečiu atveju tai reiškia, jog buvo įvykis, pasireiškęs priešingu teisei J. D. elgesiu, tačiau to įvykio negalima laikyti nusikalstama veika.
Dėl to J. D. išteisinamas (BPK 3 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegijos nuomone, dėl šiame nuosprendyje aptarto baudžiamojo proceso įstatymo netinkamo taikymo pradėtas baudžiamasis procesas turėjo būti nutrauktas dar ikiteisminio tyrimo metu (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl juridinio asmens UAB ,,xxx“
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad esant BK 20 straipsnyje numatytoms sąlygoms juridinis asmuo UAB ,,xxx“ padarė nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, tais pačiais veiksmais, kurie inkriminuoti J. D., kadangi bendrovei atstovavo direktorius J. D., jis turėjo teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą, veikti įmonės vardu, naudai ir interesams, buvo atsakingas už bendrovės veiklą.
Teismas nusprendė, jog juridinis asmuo UAB ,,xxx“, veikdamas per įmonės direktorių J. D., jam pateikus suklastotus finansinės atskaitomybės dokumentus, apgaule padidinus UAB ,,xxx“ sąnaudas, 22 486 Lt sumažino pelno mokestį ir išvengė UAB ,,xxx“ naudai turtinės prievolės valstybei – 22 486 Lt pelno mokesčio sumokėjimo.
Kita vertus, teismas padarė išvadą, kad juridiniam asmeniui UAB ,,xxx“ yra pagrindas taikyti BK 36 straipsnio nuostatas, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės juridiniam asmeniui praradus pavojingumą ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog juridinis asmuo UAB ,,xxx“ nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, ir turi būti išteisintas (BPK 3 straipsnio 2 dalis).
Fizinio asmens – bendrovės direktoriaus J. D. ir juridinio asmens UAB ,,xxx“ sąveika pasireiškia per bendrovės vadovo užimamas pareigas, kadangi būtent direktorius įgyvendina juridinio asmens subjektiškumą bei formuoja jo valią.
Dėl to visi argumentai, šiame nuosprendyje išdėstyti aptariant nuteistojo J. D. išteisinimą, tinka ir juridiniam asmeniui UAB ,,xxx“. Vadovaujantis tikslingumo principu, jie nekartojami.
Dėl tos pačios priežasties nekartojami teisėjų kolegijos argumentai dėl baudžiamojo proceso įstatymo taikymo šioje byloje, nes dėl jau minėtos bendrovės direktoriaus bei juridinio asmens UAB ,,xxx“ sąveikos jie taikomi ir juridiniam asmeniui.
Kita nuosprendžio dalis paliekama galioti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Panevėžio apygardos teismo 2012 m. kovo 6 d. nuosprendžio dalį, kuria J. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį ir, įskaičius ankstesniu nuosprendžiu atliktą bausmę, jam paskirta subendrinta 2 600 litų bausmė, o juridinis asmuo UAB ,,xxx“, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 36 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį ir baudžiamoji byla jam nutraukta, panaikinti bei dėl to priimti naują nuosprendį:
J. D. išteisinti dėl veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių;
juridinį asmenį UAB ,,xxx“ išteisinti dėl veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Kitą nuosprendžio dalį palikti galioti.