- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-21
- Bylos Nr.
- e2A-605-258/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-07123-2015-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Kisielienė, Liuda Uckienė, Vidas Stankevičius
- Atsakovas
- UAB „Intuva“
- Ieškovas
- UAB „Šviesos greitis“
- Kategorijos
- 2.1.28Laikinosios apsaugos priemonės
- 2.1.29Laikinosios apsaugos priemonės
- 3.3.1.18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vido Stankevičiaus, Liudos Uckienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės UAB „Intuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Šviesos greitis“ ieškinį atsakovei UAB „Intuva“ dėl 10 191,24 Eur skolos ir garanto mokesčio bei metinių palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Šviesos greitis“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės UAB „Intuva“ 8 011,38 Eur skolos už nepagamintą elektros energiją ir 2 179,86 Eur garanto mokesčio bei 8,3 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinio reikalavimai grindžiami preliminaria vėjo elektrinės pirkimo - pardavimo sutartimi, pasirašyta 2013 m. rugpjūčio 8 d., bei 2014 m. balandžio 25 d. šalių pasirašytomis sutartimis dėl vėjo jėgainės pirkimo - pardavimo ir vėjo jėgainės techninės priežiūros. Ieškovės teigimu, elektros energija buvo gaminama nuo 2014 m. sausio 7 d. Pažymėjo, kad viso šalių bendradarbiavimo metu ieškovė laikėsi nuoseklios pozicijos dėl pagamintos elektros energijos kiekio apskaitos ir ataskaitinio termino. Tiek šalių sudarytos 2013-08-08 Preliminarios sutarties 7.5 p., 2014-04-25 Notarinės sutarties 6.1. p., tiek 2014-04-25 Vėjo jėgainės techninės priežiūros sutarties Nr . 14-04-22/01/7 sutarties 3.2.3 punktai neatsitiktinai pakartoja tą pačią nuostatą, kuria šalys susitaria, kad apskaita yra vykdoma kiekvienus kalendorinius metus ir kad vėjo elektrinė per šį laikotarpį gamins ne mažiau kaip 850 000 kwh elektros energijos. Būtent šiai sąlygai esant ir atstovui garantuojant, kad vėjo elektrinė gamins ne mažesnį kiekį elektros energijos, ieškovas investavo lėšas į vėjo elektrinės statybą ir turėjo teisėtų lūkesčių, kad bus pasiekti sutartyse apibrėžti elektros gamybos rezultatai, juolab, kad atsakovas, kaip savo veiklos srities profesionalas, visomis pasirašytomis sutartimis suteikė tokias garantijas. Ši sąlyga negali būti suprasta kitaip, kaip ji yra išreikšta sutartyse.Atsakovė UAB „Intuva“ su ieškiniu nesutiko. Paaiškino, kad taikos sutartimi 2014 m. gegužės 8 d. buvo išspręsti visi su sutarčių nevykdymu susiję klausimai, nustatyta netesybų sumą, todėl laiko, jog ieškovė nepagrįstai reikalauja priteisti skolą už nepagamintą elektros energiją. Kadangi leidimas gaminti elektros energiją buvo išduotas nuo 2014 m. vasario mėnesio, todėl už 2014 m. sausio mėnesį nepagamintos elektros energijos kiekį padengia sumokėto garanto suma. Pažymėjo, jog atsakovė garantavo, kad vėjo jėgainė pagamins 850 000 kWh elektros energijos, todėl turėtų būti skaičiuojamas ne elektros energijos pardavimo kiekis, tačiau pagamintos elektros energijos kiekis. Per 2014 metus vėjo jėgainė turėjo pagaminti ne 850 000 kWh, kaip nepagrįstai skaičiuoja ieškovė, bet 779 166,67 kWh. Kadangi vėjo jėgainė leidimą gaminti elektros energiją iš Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos gavo tik 2014 m. sausio 30 d., t. y. elektros energiją vėjo jėgainė pradėjo gaminti tik nuo 2014 m. vasario 1 d., todėl pagamintos energijos kiekiai skaičiuojami už 11 mėn. Atsakovės nuomone, ieškovė nepagrįstai reikalauja atsakovės apmokėti už parduotą elektros energijos kiekį, nors Preliminarios sutarties 7.5 p., Notarinės sutarties 6.1. p., Priežiūros sutarties 3.2.3. p. kalbama apie pagamintus kiekius.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas priteisė iš atsakovės UAB „Intuva“ ieškovės UAB „Šviesos greitis“ naudai 8 011,38 Eur skolą už 2014 metais nepagamintą elektros energiją, 2 179,86 Eur garanto, viso 10 191,24 Eur, 8,3 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 10 191,24 Eur sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme 2015 m. kovo 2 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 408,92 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad atsakovė UAB „Intuva“ prisiėmė įsipareigojimus ir garantavo, kad perkama vėjo jėgainė per vienerius kalendorinius metus gamins ne mažiau kaip 850 000 kwh elektros energijos (preliminariosios sutarties 7.5 punktas, notarinės sutarties 6.1 punktas, priežiūros sutarties 3.2.3 punktai). Kadangi vėjo jėgainė negamino nurodyto elektros energijos kiekio, buvo susitarta, jog atsakovė UAB „Intuva“ kompensuos ieškovei UAB „Šviesos greitis“ nepagamintos elektros energijos kiekį sumokėdama 8 688,60 Eur dydžio garantą (30 000,00 Lt). Iš nurodytos garanto sumos turėjo būti kompensuojamos negautos pajamos dėl nepagaminto elektros energijos kiekio. Pagal šalių susitarimą, panaudojus garanto sumą, rangovas per tris darbo dienas įsipareigojo pervesti garantą tikslu atstatyti 30 000,00 Lt garanto sumą bei pervesti papildomai reikalingą garanto sumą, iš kurios būtų kompensuojami didesni pirkėjo praradimai dėl nepagamintos elektros energijos ir ši suma gali didėti priklausomai nuo negautų pajamų.Teismas konstatavo, kad per 2014 metus vėjo jėgainė pagamino 673 797 kwh elektros energijos, tai yra mažiau nei buvo sutarta (skirtumas 176 203 kwh). Pagal 2015 m. sausio 2 d. šalių pasirašytą susitarimą dėl tarpusavio reikalavimų užskaitymo (sutartis Nr.11) buvo užskaitytas 36 300 Lt garantas už nepagamintą 200 000 kwh elektros energijos kiekį. Ieškovės UAB „Šviesos greitis“ negautos pajamos buvo 76 203 kwh, kas atitiko 27 661,69 Lt arba 8 011,38 Eur sumą, ir nebuvo atstatyta sutarto dydžio 8 688,60 Eur garanto suma. Vėliau dalis garanto sumos - 6 508,74 Eur buvo ieškovei sumokėta. Teismas vertino, kad liko neįvykdyta atsakovės UAB „Intuva“ įsipareigojimų dalis už 2014 metus: 8 011,38 Eur negautos pajamos dėl nepagaminto elektros energijos kiekio ir 2 179,86 Eur nesumokėto garanto suma.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliantė (atsakovė) UAB „Intuva“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia argumentais: Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai neatsižvelgė į apeliantės pateiktus argumentus, jog ieškovės reikalavimas apmokėti už nepagamintą elektros energijos kiekį bei atstatyti garanto sumą yra neteisėtas, kadangi ieškovė šią prievolę jau įvykdė taikos sutartimi padengdamas ieškovės patirtus nuostolius dėl to, jog vėjo jėgainė negamino elektros energijos laikotarpiu nuo 2013-12-20 iki 2014-03-31. Įvykdydama taikos sutartį, apeliantė padengė ieškovės patirtus nuostolius dėl nepagamintos elektros energijos už laikotarpį nuo 2013-12-20 iki 2014-03-31, todėl ieškovės reikalavimas akivaizdžiai pažeidžia dvigubo baudimo draudimo principą, protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principus. Šalys, jau sudarydamos Notarinę sutartį, žinojo ir suprato, kad sutarties 6.1 p., reglamentuojančio per kalendorinius metus pagaminamos elektros energijos kiekį už 2014 m., realiai neįmanoma įgyvendinti, nes vėjo jėgainė buvo parduota vėluojant 4 mėnesius. Notarinės sutarties 6.1 p. numatyta garantija, jog per kalendorinius metus jėgainė pagamins 850 000 kwh, taikytina tik ateities laikotarpiams – 2015, 2016, 2017 ir 2018 m. Šią aplinkybę patvirtina tai, jog praėjus 6 dienoms buvo sudaryta taikos sutartis, kuria apeliantė sumokėjo nuostolius už 4 mėnesius. Tarp šalių buvo sudarytos net keturios tarpusavyje glaudžiai susijusios sutartys, todėl siekiant išsiaiškinti, ar apeliantė įvykdė savo įsipareigojimus bei apskritai jų apimtį, šios sutarčių nuostatos turi būti aiškinamos vertinant jas kaip visumą, o ne atsietai vieną nuo kitos. Tik vertindamas šalių sudarytas sutartis kaip visumą, teismas gali tinkamai nustatyti tikruosius šalių ketinimus, kuriais vedini jie sudarė minėtas sutartis. Teismo sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, dėl ko sprendimas neatitinka CPK 270 str. numatytų sprendimo reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nevertino apeliantės pateiktų argumentų dėl dvigubo baudimo principo pažeidimo. Teismas tiesiog formaliai nurodė, jog pateikti argumentai neturi esminės reikšmės nepagaminto elektros energijos kiekio skaičiavimui. Tokia abstrakti ir nemotyvuota teismo pozicija vertinant apeliantės pateiktus įrodymus bei argumentus akivaizdžiai pažeidžia CPK 270 str. įtvirtintus reikalavimus. Tiek Preliminarios sutarties 7.5 p., tiek Notarinės sutarties 6.1. p., tiek Priežiūros sutarties 3.2.3. p. numatyta, jog apeliantė garantuoja, jog vėjo jėgainė per kiekvienus vienerius kalendorinius metus pagamins ne mažiau kaip 850 000 kwh elektros energijos, skaičiuojant penkių metų pagaminimo vidurkį. Taigi, apeliantė garantavo, jog vėjo jėgainė pagamins 850 000 kWh elektros energijos, todėl turėtų būti skaičiuojamas ne elektros energijos pardavimo kiekis, tačiau pagamintos elektros energijos kiekis. Teismas, skaičiuodamas nepagamintos elektros energijos kiekį, neatsižvelgė į tai, jog vėjo jėgainė pagamino daugiau nei pardavė. Per 2014 metus pagamintą vėjo jėgainės elektros energijos kiekį reikėtų skaičiuoti toliau nurodytu būdu: 850 000 kWh/ 12 mėn. (vidurkis) x 11 mėn. = 779 166,67 kWh. Taigi, tokiu atveju per 2014 metus pagamintą vėjo jėgainės elektros energijos kiekį reikėtų skaičiuoti toliau nurodytu būdu: 850 000 kWh/12 mėn. (vidurkis) x 11 mėn. = 779 166,67 kWh. Atsižvelgiant į tai, per 2014 metus vėjo jėgainė turėjo pagaminti ne 850 000 kWh, kaip nepagrįstai skaičiuoja ieškovė, bet 779 166,67 kWh. Per 2014 m. buvo pagaminta iš viso 673 807 kWh, kuri apskaičiuota prie parduotos 673 796 kWh pridedant 11 kWh, kurios buvo suvartotos jėgainės reikmėms. Tokiu atveju nepagamintas elektros energijos kiekis skaičiuojamas 779 166,67 kwh - 673 807 kWh = 105 359,67 kWh, už kurio nepagaminimą atsakovė ieškovei turėjo sumokėti 105 359,67 kwh * 0,3 (tarifas) * 1,21 (PVM) = 38 245,56 Lt/11 076,68 Eur kompensaciją už nepagamintą elektros energiją. Apeliantė ieškovei pagal Notarinės sutarties 6.1 p. sumokėjo garantą, lygų 36 300 Lt/10 513,21 Eur bei 6 508,74 Eur sumą garantui atstatyti, todėl iš viso ieškovei reikėtų sumokėti 2 743,23 Eur sumą įsipareigojimams įvykdyti, kuri apskaičiuojama pagal toliau nurodytą formulę: 563,37 Eur kompensacija + 2 179,86 Eur garanto atstatymui (8 688,60 Eur – 6 508,74 Eur).Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai priteisė iš apeliantės 8,3 proc. dydžio procesines palūkanas. Garantas yra prievolės užtikrinimo priemonė, kuri yra sulaikyta tam atvejui, jeigu prievolė nebus įvykdyta arba įvykdyta netinkamai, t. y. garantas nėra pripažįstamas kreditoriaus lėšomis, kuriomis apeliantė nepagrįstai naudojosi.Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Šviesos greitis“ prašo atsakovės UAB „Intuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-02-17 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo tokius argumentus: Preliminarios sutarties 7.5. punktu, notarinės sutarties 6.1. punktu ir priežiūros sutarties 3.2.3. punktu atsakovas UAB „Intuva“, kaip vėjo jėgainės rangovas (statytojas), techninis prižiūrėtojas prisiėmė įsipareigojimus ir garantavo, kad jo statoma ir ieškovo perkama vėjo jėgainė per vienerius kalendorinius metus gamins ne mažiau kaip 850000 kwh elektros energijos. Šiuo atveju, tik esant tokioms atsakovo garantijoms ir tik su tokia sąlyga vėjo jėgainė ir buvo perkama. Vėjo jėgainei negaminant sutarto elektros energijos kiekio, atsakovas įsipareigojo ieškovui kompensuoti nepagamintos elektros energijos vertę ir tuo tikslu atsakovas ieškovui paliko 30000 Lt (8688,60 €) garantą, iš kurio turėjo būti kompensuojamos negautos pajamos dėl nepagaminto elektros energijos kiekio. Taikos sutartimi buvo išspręsti klausimai susiję su apelianto preliminaria sutartimi prisiimtais įsipareigojimais dėl vėjo elektrinės statybos terminų pažeidimo. Tai akivaizdžiai iliustruoja pareiškimo teismui dėl teismo įsakymo išdavimo nurodytas pagrindas ir dalykas. Šio pareiškimo dalykas nėra susijęs su reikalavimu dėl nuostolių atlyginimo dėl nepagamintos elektros energijos už laikotarpį nuo 2013-12-20 iki 2014-03-31. Notarine vėjo jėgainės pirkimo paradavimo sutartimi buvo nupirkta ir turtinė teisė į šios vėjo jėgainės pagamintą elektros energiją nuo vėjo jėgainės eksploatacijos pradžios, todėl notarine sutartimi šis reikalavimas buvo išspręstas. Ta aplinkybė, kad notarinė sutartis buvo sudaryta praėjus keturiems mėnesiams nuo preliminaria sutartimi nustatyto termino, šioje civilinėje byloje neturi jokios reikšmės.Atsakovės atstovas bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad su ieškiniu sutinka iš dalies, tačiau pateiktu apeliaciniu skundu nurodo, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir ieškovo ieškinį atmesti. Šiuo atveju pats atsakovas yra nenuoseklus, ir siekia išvengti sutartimis prisiimtų įsipareigojimų vykdymo. Teismas, atsižvelgdamas į byloje pateiktas šalių pasirašytų sutarčių (preliminariąją, notarinę ir techninės priežiūros) nuostatas padarė pagrįstas išvadas dėl pagamintos elektros energijos apskaitos, atsakovo įsipareigojimų dėl pagaminamo elektros energijos kiekio, ieškovo negautų pajamų kompensavimo mechanizmo pagaminto elektros energijos kiekiui neatitinkant atsakovo garantijų atveju. Šalių pasirašyta taikos sutartis neturi jokio ryšio su pagamintu elektros energijos kiekiu, ir šia taikos sutartimi nebuvo sprendžiamas klausimas dėl nepagamintos elektros energijos kiekio. Teismui padarius tokią išvadą, nėra jokio pagrindo spręsti klausimo dėl „dvigubo baudimo principo pažeidimo“, nes šios bylos dalykas ir taikos sutartimi išspręsti klausimai neturi tarpusavio ryšio. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad vėjo jėgainė nepagamino apelianto garantuoto elektros energijos kiekio (850 000 kwh per kalendorinius metus), kurį atsakovas garantavo visomis šalių pasirašytomis sutartimis. AB Lesto pateikta pažyma patvirtina, kad vėjo elektrinė pagamintą elektros energiją į skirstomuosius tinklus pradėjo tiekti 2014-01-07, t.y. kad vėjo elektrinė 2014 m. negamino elektros energijos tik savaitę, kas iš esmės situacijos nepakaičia. Ne gana to, vėjo jėgainė nepagamino atsakovo garantuoto elektros energijos kiekio ir už 2015 metus. Ieškovas atsakovui už vėjo elektrinės techninę priežiūrą moka atlyginimą vadovaujantis būtent šiais apskaitos prietaisais, t.y. AB Lesto (dabar AB ESO) pateiktomis sąskaitomis. Tarp šalių niekada nekilo ginčo dėl apskaitos tvarkos, dėl užmokesčio sumos už jėgainės techninį aptarnavimą. Ieškovas atsakovui kiekvieną mėnesį pateikia duomenis apie pagamintą elektros energijos kiekį (gautą iš AB ESO), atsakovas pateikia apmokėjimui PVM sąskaitą faktūrą ir ieškovas sumoka už techninį aptarnavimą. Šalys vadovaujasi būtent AB ESO pateiktais apskaitos prietaisų rodmenimis, kurių pagalba ir remiamasi apskaičiuojant pagamintos elektros energijos kiekį bei mėnesinį užmokestį už techninį aptarnavimą. Nesutinka su apelianto išdėstyta pozicija, kad garantinis terminas, numatytas notarinės sutarties 6.1. (kuris taip pat nurodytas notarinės sutarties 6.3 p. ir techninės priežiūros sutarties 3.2.4. p.) taikytinas tik ateities laikotarpiams 2015, 2016, 2017 ir 2018 metams. Atsižvelgiant į tai, kad vėjo jėgainė per 2014 metus nedirbo tik kelias dienas, penkerių metų gamybos garantinis terminas taikytinas ir 2014 metams ir kuris baigiasi 2018 metais.Apeliantė UAB „Intuva“ pateikė rašytinius paaiškinimus bei rašytinį įrodymą – 2016-10-14 dr. Vytauto Sučilos konsultaciją apie Vėjo jėgainės perduodamą pagamintą elektros energiją. Nurodė, jog per 2014 m. vėjo jėgainė pagamino 687445 kWh, todėl per 2014 metus vėjo jėgainė turėjo pagaminti ne 850 000 kWh, kaip nepagrįstai skaičiuoja ieškovė, bet 779 167 kWh. Skaičiuojama taip: 850 000 kWh (pagal sutartį per metus)/ 12 mėn. X 11 mėn.(darbo laikas) = 779 167 kWh. Tokiu atveju nepagamintas elektros energijos kiekis skaičiuojamas: 779 167 kwh - 687445 kWh = 91 722 kWh, už kurio nepagaminimą Atsakovas Ieškovui turėjo sumokėti 91 722 kwh * 0,3 (tarifas) * 1,21 (PVM) = 33 295,09 Lt, arba 9 642,92 Eur kompensaciją už nepagamintą elektros energiją. Apeliantas Ieškovui pagal Notarinės sutarties 6.1 p. sumokėjo garantą, lygų 36 300 Lt, arba 10 513,21 Eur bei 6 508,74 Eur sumą garantui atstatyti, todėl Atsakovas turėtų garantui atstatyti sumokėti dar 1 308,77 Eur, kuri apskaičiuojama pagal toliau nurodytą formulę: 10 513,21 Eur (sumokėtas garantas) – 9 642,09 Eur (turėjo būti sumokėtas) = 871,12 Eur (per didelis sumokėtas garantas); 8 688,60 Eur (privalomas garanto atstatymas) – 6 508,74 Eur (atstatytas garantas) = 2 179,89 Eur; 2 179,89 – 871,12 Eur=1 308,77 Eur (skirtumas).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta. Pagal CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė neįrodė, kad šie duomenys negalėjo pateikti anksčiau, t. y. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Aplinkybė, kad apeliantė kreipėsi į UAB „Energetikos projektai“ dėl konsultacijos apie Vėjo jėgainės perduodamą pagamintą elektros energiją pateikimą tik po bylos pirmos instancijos teisme išnagrinėjimo, negali būti vertinama, kad dėl šios konsultacijos apeliantė negalėjo kreiptis į šią įmonę iki bylos išnagrinėjimo pirmos instancijos teisme. Esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl šios instancijos teisme pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 str., 42 str. 5 d.) ir turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei juos pagrindžiantys įrodymai. Taigi teisėjų kolegija dėl apeliantės prašomo prijungti įrodymo sprendžia, kad šio įrodymo pateikimo būtinybė neiškilo vėliau, todėl netenkina apeliantės prašymo prijungti naujai teikiamą rašytinį įrodymą.Byloje nustatyta, jog ginčo šalys sudarė 2013 m. rugpjūčio 8 d. preliminarią vėjo elektrinės pirkimo - pardavimo sutartį, kuria apeliantė įsipareigojo pastatyti, atlikti teisinę registraciją, priduoti, pripažinti elektrinę tinkama naudoti ir parduoti, o ieškovė UAB „Šviesos greitis“ įsipareigojo už sutartą kainą nupirkti turtą ir sudaryti pagrindinę pirkimo - pardavimo sutartį. Pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta iki 2013 m. gruodžio 19 d., tačiau šis įsipareigojimas iki sutartyje nurodyto termino nebuvo įvykdytas. Pagrindinė turto pirkimo - pardavimo sutartis buvo sudaryta 2014 m. balandžio 25 d. (toliau ir – Notarinė sutartis).Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai neatsižvelgė į apeliantės pateiktus argumentus, jog ieškovės reikalavimas apmokėti už nepagamintą elektros energijos kiekį bei atstatyti garanto sumą yra neteisėtas. Įvykdydama taikos sutartį, apeliantė padengė ieškovės patirtus nuostolius dėl nepagamintos elektros energijos už laikotarpį nuo 2013-12-20 iki 2014-03-31, todėl ieškovės reikalavimas akivaizdžiai pažeidžia dvigubo baudimo draudimo principą, protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principus. Su tokiais apeliantės argumentais teisėjų kolegija nesutinka.Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys tvirtina, jog ieškovė kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą (civilinė byla Nr. Nr. L2-18645-101/2014), prašydama išduoti teismo įsakymą dėl 1 335 151,24 Lt skolos priteisimo. Pareiškime nurodoma, jog atsižvelgiant į tai, kad apeliantė atsisakė sudaryti pagrindinę vėjo elektrinės pirkimo – pardavimo sutartį, vadovaudamasi Preliminariosios vėjo elektrinės pirkimo – pardavimo sutarties nuostatomis, prašė taikyti sutartinę atsakomybę dėl kurios šalys buvo susitarusios preliminariojoje sutartyje, t.y. 1 250 000 Lt sumą, kurią ieškovė vykdydama sutartį sumokėjo apeliantei, taip pat 2014 m. kovo 31 d. paskaičiuotų 35 151,24 Lt (1 723 086 Lt x 0,02 proc. x102 praleistos dienos = 35 151,24 Lt) netesybų bei 50 000 Lt baudą. Šioje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-05-08 nutartimi tenkino apeliantės ir ieškovės prašymą patvirtinti šalių 2014-05-01 sudarytą taikos sutartį, kuria apeliantė įsipareigojo sumokėti ieškovei 40 000 Lt netesybų (delspinigių ir baudos), o ieškovė atsisakė visų kitų reikalavimų keltų 2014-03-31 pareiškimu apeliantei UAB „Intuva“ civilinėje byloje Nr. L2-18645-101/2014.Atsižvelgiant į 15 p. nustatytas faktines aplinkybes, konstatuotina, kad civilinėje byloje Nr. L2-18645-101/2014 skola buvo prašoma priteisti ne už ieškovės patirtus nuostolius dėl nepagamintos elektros energijos už laikotarpį nuo 2013-12-20 iki 2014-03-31, o dėl to, kad iki 2013 m. gruodžio 19 d. dėl apeliantės kaltės nebuvo pasirašyta pagrindinė Vėjo elektrinės pirkimo-pardavimo sutartis. Nei pareiškime dėl įsakymo išdavimo, nei teismo nutartimi patvirtintoje taikos sutartyje nebuvo kalbama apie nuostolius susijusius su nepagaminta elektros energija. Kadangi pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta iki 2013-12-19 (Preliminariosios sutarties 2.4 p.), todėl, darytina išvada, kad nuo sekančios dienos iki kreipimosi į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo dienos (2014-03-31 pareiškimas pateiktas teismui) ieškovė, vadovaudamasi 9.3 p. bei 7.11 p., buvo paskaičiavusi preliminarioje sutartyje numatytus 0,02 proc. delspinigius. Be to, apeliantė pati sau prieštarauja įrodinėdama apeliaciniame skunde, jog ji neprivalo mokėti už 2014 m. sausį nepagamintą energiją, nes tuo metu energija nebuvo gaminama, tačiau tuo pačiu teigia, kad ji sumokėjo už nepagamintą energiją laikotarpiu nuo 2013-12-20 iki 2014-03-31 pagal taikos sutartį. Taigi apeliantės argumentai, kad teismas turėjo atsižvelgti į patvirtintą taikos sutartį ar kad buvo pažeistas dvigubo baudimo draudimo principas laikytinas nepagrįstais.Apeliantė nurodo, jog tiek Preliminarios sutarties 7.5 p., tiek Notarinės sutarties 6.1. p., tiek Priežiūros sutarties 3.2.3. p. numatyta, jog apeliantė garantuoja, jog vėjo jėgainė per kiekvienus vienerius kalendorinius metus pagamins ne mažiau kaip 850 000 kwh elektros energijos, skaičiuojant penkių metų pagaminimo vidurkį, todėl turėtų būti skaičiuojamas ne elektros energijos pardavimo kiekis, tačiau pagamintos elektros energijos kiekis. Tuo tarpu, ieškovė nurodo, jog tarp šalių niekada nekilo ginčo dėl apskaitos tvarkos, dėl užmokesčio sumos už jėgainės techninį aptarnavimą. Pažymi, jog ieškovė atsakovei kiekvieną mėnesį pateikia duomenis apie pagamintą elektros energijos kiekį (gautą iš AB ESO), atsakovė pateikia apmokėjimui PVM sąskaitą faktūrą ir ieškovė sumoka už techninį aptarnavimą. Šalys vadovaujasi būtent AB ESO pateiktais apskaitos prietaisų rodmenimis, kurių pagalba ir remiamasi apskaičiuojant pagamintos elektros energijos kiekį bei mėnesinį užmokestį už techninį aptarnavimą.Vadovaujantis CK 6.193 str. sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 d.). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes (2 d.). Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (5 d.). Preliminarios sutarties 7.5 p. įtvirtinta, jog apeliantė garantuoja, jog vėjo jėgainė per kiekvienus vienerius kalendorinius metus pagamins ne mažiau kaip 850 000 kwh elektros energijos, skaičiuojant 5 metų pagaminimo vidurkį. Būtent su tokiu tikslu Vėjo elektrinę siekia įsigyti pirkėjas (ieškovė). <...> Jeigu kuriais nors kalendoriniais metais pardavėjo (apeliantės) pateikiama garantija, jog Vėjo elektrinė gamins ne mažiau kaip 850 000 kWh elektros energijos per metus nebus įgyvendinta, pirkėjas pasinaudos pardavėjo 30 000 Lt garantija arba jos dalimi, pervesta į pirkėjo atsiskaitomąją sąskaitą, kaip kompensaciją už pirkėjo negautas pajamas (t.y. nepagamintų (iki 850 000 kWh per metus ribos) kWh skaičius valstybės institucijų patvirtintas supirkimo tarifas (30 ct/kWh be PVM) pagal Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energijos įstatymą). 7.6 p. įtvirtinta, kad pardavėjas (apeliantė) įsipareigoja organizuoti ir vykdyti vėjo jėgainės techninę priežiūrą tokiu būdu, kad pasiekti 7.5 punkte nurodytus rezultatus, o pirkėjas (ieškovė) įsipareigoja mokėti už tai 0,011 Eur mokestį nuo kiekvienos pagamintos kWh. Šie Preliminariosios sutarties punktai buvo perkelti į Notarinę sutartį (6.1 p. ir 6.5 p.). Pagal Vėjo jėgainės techninės priežiūros sutarties Nr. 14-04-22/01 6.1 P. Vėjo jėgainės priežiūros darbus vykdytojui (apeliantei) ne rečiau kaip kartą per mėnesį mokamas atlyginimas, o pagal 6.2 p. įtvirtinta, jog vieno mėnesio mokestis yra 0,011 euro cento padauginta iš per atitinkamą mėnesį pagamintų kwh kiekio su PVM. Ieškovė (užsakovas) su apeliante (vykdytoju) atsiskaito litais pagal vykdytojo pateiktą PVM sąskaitą faktūrą, ne vėliau kaip per 15 kalendorinių dienų nuo PVM sąskaitos faktūros pateikimo (6.3 p.).Iš byloje pateiktų PVM sąskaitų-faktūrų išrašytų ieškovės AB Lesto už 2014 m. (birželio-gruodžio mėn.) matyti, jog į sąskaitas įtraukiama patiektos į tinklą elektros energijos rodikliai tiek skaičiuojant elektros energija, tiek ir už techninę priežiūrą. Todėl sutiktina su ieškove, jog šalys vadovaujasi būtent AB ESO pateiktais apskaitos prietaisų rodmenimis, kurių pagalba ir remiamasi apskaičiuojant pagamintos elektros energijos kiekį bei mėnesinį užmokestį už techninį aptarnavimą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad sutartyje nurodomas 850 000 elektros energijos kiekis buvo siejamas su ieškovės negautomis pajamomis už nepagamintus iki 850 000 kWh per metus pagal AB Lesto pateikiamus duomenimis ir išrašomas sąskaitas.Apeliantė nurodo, jog šalys, jau sudarydamos Notarinę sutartį, žinojo ir suprato, kad sutarties 6.1 p., reglamentuojančio per kalendorinius metus pagaminamos elektros energijos kiekį už 2014 m., realiai neįmanoma įgyvendinti, nes vėjo jėgainė buvo parduota vėluojant 4 mėnesius. Notarinės sutarties 6.1 p. numatyta garantija, jog per kalendorinius metus jėgainė pagamins 850 000 kwh, taikytina tik ateities laikotarpiams – 2015, 2016, 2017 ir 2018 m. Apeliantės teigimu, šią aplinkybę patvirtina tai, jog praėjus 6 dienoms buvo sudaryta taikos sutartis, kuria apeliantė sumokėjo nuostolius už 4 mėnesius. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka. Kaip minėta, teismo nutartimi patvirtintoje taikos sutartyje nėra jokių sąlygų, susijusių su nepagamintos elektros energijos kompensavimu, todėl nesant tokių sąlygų, teismas negali taikos sutarties tekstą interpretuoti taip kaip nurodo apeliantė. Negalima sutikti ir su apeliantės teiginiais, jog 850 000 kwh, taikytina tik ateities laikotarpiams, t. y. 2015, 2016, 2017 ir 2018 m. Visų pirma pažymėtina, tai, kad ikiteisminėje stadijoje apeliantė laikėsi pozicijos, jog vėjo jėgainė 2014 m. elektros energiją gamino 11 mėnesių. Tai patvirtina apeliantės 2015-02-25 raštas Nr. 15 02-6 ieškovei, kuriame nurodė, jog nesutinka į 2014 m. įskaičiuoti sausio mėnesį nepagamintą elektros energiją. Taigi ginčo ikiteisminėje stadijoje, kad 2014 m. laikytini vėjo jėgainės eksploatacijos pradžia nebuvo, todėl apeliantės teiginiai, kad 850 000 kwh taikytini tik ateities laikotarpiams laikytini nepagrįstais. Be to, jau šalių sudarytos 2013-08-08 Preliminariosios sutarties 6.1 p. numatė, jog vėjo jėgainė pagamins ne mažiau kaip 850 000 kWh elektros energijos, skaičiuojant 5 metų pagaminimo vidurkį. 2014-04-25 Notarinės sutarties 2.1.3 p. įtvirtinta, jog pirkėjas perka turtinę teisę į vėjo jėgainės pagamintą elektros energiją nuo vėjo jėgainės eksploatacijos pradžios. Byloje esanti 2015-08-10 AB Lesto pateikta pažyma Nr. 12400-1853 patvirtina, kad vėjo elektrinė pagamintą elektros energiją į skirstomuosius tinklus pradėjo tiekti 2014-01-07. Taigi šią datą ieškovė pagrįstai laiko Vėjo jėgainės eksploatacijos pradžia. Atsižvelgtina ir į tai, kad apeliantės UAB „Intuva“ direktorius R. G. 2014-06-18 elektroniniame laiške ieškovei į klausimą koks yra jėgainės elektros energijos pagamintas kiekis nuo jos pradžios nurodė, jog 2014 m. sausio mėnesį pagaminta elektros energija buvo įskaičiuota į 2014 m. vasario mėnesio sąskaitą, kas reiškia, kad 2014 m. sausio mėn. elektrinė funkcionavo. Todėl nepagrįstai laikytini apeliantės teiginiai, jog šis mėnesis nepagrįstai buvo įskaičiuotas į 2014 metus. Remiantis išdėstytu, darytina išvada, jog Notarinėje sutartyje nurodomas 5 metų laikotarpis turėtų būti skaičiuojamas nuo 2014 m. iki 2018 metų, o ne 2014-2018, kaip nurodo apeliantė.Pripažinus, jog tiek preliminariąja sutartimi, tiek notarine sutartimi apeliantė įsipareigojo, jog per vienerius metus gamins ne mažiau kaip 850 000 kwh elektros energijos, o ne 779 166,67 kWh, sutiktina su pirmos instancijos teismo išvada, kad per 2014 metus vėjo jėgainė pagamino 673 797 kwh elektros energijos, tai yra 176 203 kwh mažiau nei buvo planuota (850 000 – 673 797). Byloje nėra ginčo dėl to, kad 2015 m. sausio 2 d. šalys suderino susitarimą dėl tarpusavio reikalavimų užskaitymo, kuriuo buvo užskaitytas 36 300 Lt/10 513,21 Eur garantas už nepagamintą 100 000 kwh (100 000 x 0,363 Lt su PVM) elektros energijos kiekį 2014 m.. Todėl už likusius 76 203 kwh apeliantė skolinga ieškovui 27 661,69 Lt (76 661 x 0,363 Lt su PVM), kas sudaro 8011,38 Eur. Vadovaujantis Notarinės sutarties nuostatomis, panaudojus garanto sumą, rangovas per 3 darbo dienas perveda panaudotą garanto sumą, siekiant atstatyti 30 000 Lt/8688,60 Eur garantą. Kadangi apeliantė pavedimu padengė 6508,74 Eur, likusi nepadengta garanto suma už 2014 m. sudaro 2 179,86 Eur dėl nepagaminto elektros energijos kiekio.Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliante, kad skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė dėl visų esminių bylos aplinkybių, tyrė ir vertino šalių paaiškinimus, pateiktus įrodymus, teismo sprendimą motyvavo, išvadas pagrindė faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis. Teismo sprendimas atitinka CPK 270 straipsnio reikalavimus.Apeliantė nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu priteisti 8,3 proc. dydžio procesinių palūkanų, nes garantas yra prievolės užtikrinimo priemonė, kuri yra sulaikyta tam atvejui, jeigu prievolė nebus įvykdyta arba įvykdyta netinkamai, t. y. garantas nėra pripažįstamas kreditoriaus lėšomis, kuriomis apeliantė nepagrįstai naudojosi. Pasak apeliantės turėtų būti skaičiuojamos ne 8.3 proc. procesinės palūkanos, o CPK 6.210 straipsnyje įtvirtintas procesinių palūkanų dydis. Procesinių palūkanų dydis nustatytas CK 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnyje. Kai šalys privatūs juridiniai asmenys – už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo mokama šešių procentų dydžio palūkanos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja teismų praktiką aiškindamas, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos, kai yra pareikštas kreditoriaus prašymas jas skaičiuoti, ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo, jei šalys nėra sutarusios kitaip arba išieškotojas bendru sutarimu ar savo pareiškimu bei veiksmais nėra atsisakęs procesinių palūkanų skaičiavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2010). Kasacinis teismas šioje nutartyje taip pat yra pažymėjęs, kad tuo atveju, kai šalių ginčas kyla dėl pavėluotų mokėjimų pagal komercinius sandorius ir kreditorius reikalauja taikyti Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nustatytas palūkanų normas, šis specialusis įstatymas turi pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė buvo pareiškusi reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad, kaip konstatuota, apeliantė tinkamai nevykdė prievolių pagal 2014-04-25 Notarinės sutarties nuostatas dėl to yra pagrindas priteisti iš apeliantės ieškovei 8 011,38 Eur skolą už 2014 metais nepagamintą elektros energiją, 2 179,86 Eur garanto, esant ieškovo prašymui dėl 8,3 proc. procesinių palūkanų priteisimo. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.