Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Bronius Valius, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjęs ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Palangos butų ūkis“ atskirąjį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Palangos butų ūkis“ ieškinį atsakovei Palangos miesto savivaldybės administracijai, trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Palangos komunalinis ūkis“, dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorės įsakymo pripažinimo neteisėtu ir jo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė UAB „Palangos butų ūkis“ pateikė atskirąjį skundą, juo prašo teismo panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo 2013-10-21 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovė nurodo, jog teismas nepagristai padarė išvadą, kad prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių turinys atitinka ieškinio dalyką. Prašoma ne panaikinti skundžiamą administracinį aktą, o tik uždrausti atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su jo vykdymu, ir ieškovę, kuri iki šiol administruoja namą, paskirti laikinąja gyvenamojo namo bendro naudojimo patalpų administratore. Apie tai, kad atsakovė ketina perduoti namo administravimą trečiajam asmeniui, ieškovė įspėta nebuvo, dėl to teigtina, jog trečiasis asmuo iš anksto nesiruošė perimti namo. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepažeistų trečiojo asmens interesų ir teisėtų lūkesčių. Ieškovė pateikė teisinius argumentus dėl kiekvieno iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindų, o skundžiamą nutartį priėmęs teismas nei dėl vieno iš pagrindų nepasisakė. Teismas taip pat nekreipė dėmesio į kitas ieškinyje išdėstytas aplinkybes, kurios pagrindžia ieškovės ieškinį ir kelia grėsmę sprendimo įvykdymui. Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012-01-26 sprendimas Nr. T2-17, kurio pagrindu buvo priimtas skundžiamas įsakymas, jau yra panaikintas. Be to, atsakovė skundžiamą įsakymą priėmė apgaule, t.y. apgavusi daugiabučio gyventojus jų pasirašyto prašymo pagrindu. Tai rodo, jog atsakovė yra linkusi veikti nesąžiningai, taigi teismui patenkinus ieškinį, gali imtis nesąžiningų veiksmų bei trukdyti įvykdyti teismo sprendimą.

Atsakovė pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą ir prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti. Atsakovės nuomone, ieškovė neįrodė, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas. Be to, pritaikytos priemonės paveiktų ne ieškovės ir atsakovės santykius, bet pažeistų daugiabučio namo gyventojų interesus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-04 nutartimi tapatus UAB „Palangos butų ūkis“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestas.

Trečiasis asmuo pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, juo prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iš esmės išspręstų ginčą ir teiktų ieškovei neproporcingą pranašumą byloje. Net sustabdžius Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorės 2013-09-17 įsakymo Nr. A1-927 galiojimą, namo savininkams liktų galimybė pasirinkti kitą namo administratorių. Prašo atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo tapačiose bylose formuojamą praktiką.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

LR civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalis numato laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindus: laikinosios apsaugos priemonės taikomos, jei asmenys, prašantys jas taikyti, tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir nesiėmus priemonių teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios pasaugos priemonės parenkamos, vadovaujantis ekonomiškumo principu, reiškiančiu, jog parenkamos tokios priemonės, kurios maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet kartu nepadarytų atsakovui nuostolių arba šie nuostoliai būtų minimalūs ir nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė UAB „Palangos butų ūkis“ ginčija Palangos miesto savivaldybės administracijos 2013-09-17 direktorės įsakymo Nr. A1-927, kuriuo iš ieškovės administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašo buvo išbrauktas vienas daugiabutis gyvenamasis namas, jo priežiūrą perduodant trečiajam asmeniui, teisėtumą ir pagrįstumą. Ieškovė taip pat prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones: paskirti ją laikinąja gyvenamojo namo, esančio Jūratės g. 28, Palangoje, bendro naudojimo objektų administratore ir uždrausti atsakovei bei trečiajam asmeniui atlikti veiksmus, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai būtų įgyvendintas ginčijamas įsakymas.

Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomą laikinąją apsaugos priemonę, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog jos netaikius teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas, t.y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, padėties, buvusios iki sprendimo priėmimo, atkūrimas pasunkėtų arba taptų nebegalimas (LR CPK 144 str. 1 d.).

Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra jokio konkretaus ir objektyvaus pagrindo manyti, jog, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir teismui priėmus ieškovei palankų sprendimą, pasunkėtų padėties, buvusios iki byloje ginčijamo įsakymo priėmimo, atkūrimas. Visų pirma, ieškovė pati pripažįsta, jog ginčijamas įsakymas dar nėra pradėtas vykdyti. Ieškovės teiginys, jog pradėjus administravimo perdavimo procedūras, ji patirtų papildomas sąnaudas, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai neužkerta kelio būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju ieškovės patirta žala galėtų būti atlyginta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso numatytomis sąlygomis. Ieškovės teiginiai, jog žalos atlyginimo klausimas būtų komplikuotas, o nuostolių dydį apskaičiuoti būtų sunku, yra deklaratyvaus pobūdžio, nes byloje, kurioje pirmosios instancijos teismas priėmė nutartį netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovė apskritai nekelia reikalavimo atlyginti dėl ginčijamo įsakymo priėmimo patirtą žalą, o, net ir kilus nuostolių atlyginimo klausimui, ieškovė disponuotų visomis Civilinio kodekso suteiktomis žalos įrodinėjimo priemonėmis.

Ieškovė būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones taip pat grindė tuo, jog atsakovė yra linkusi su ieškove elgtis nesąžiningai, o tai sudaro pagrindą manyti, kad teismui sprendimu patenkinus ieškinį, atsakovė gali imtis nesąžiningų veiksmų, siekdama sukliudyti įvykdyti teismo sprendimą. Savo teiginį dėl atsakovės nesąžiningumo ieškovė grindžia tuo, jog ginčijamą įsakymą atsakovė priėmė apgavusi daugiabučio gyventojus. Be to, Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012-01-26 sprendimas Nr. T2-17, kurio pagrindu buvo priimtas skundžiamas įsakymas, jau yra panaikintas. Šis faktas, ieškovės nuomone, dar kartą patvirtina faktą, jog ieškovė veikė neteisėtai. Teismo nuomone, ieškovės nurodytos aplinkybės neįrodo kilsiant realų pavojų būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Tai, jog atsakovė priėmė įsakymą, kuris gali būti pripažintas neteisėtu ir prieštaraujančiu galiojančiam įstatymų bei įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų reglamentavimui, neleidžia daryti prielaidos, jog atsakovė tyčia elgiasi nesąžiningai ir gali kliudyti vykdyti būsimo teismo sprendimą. Ieškovės teiginiai dėl tendencingo atsakovės nesąžiningumo vertintini tik kaip jokiais įrodymais nepagrįstos prielaidos.

Atsižvelgdamas į ankščiau išdėstytas aplinkybes ir į tai, jog byloje nenustatyta, kad nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti nutarties atskirojo skundo motyvais (CPK 337 str. 1 d. 1 p., 339 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palangos miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.