- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-29
- Bylos Nr.
- 2A-1342-230/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolia Indreikienė (pirm.), Galina Blaževič, Virginija Gudynienė
- Ieškovas
- R. G.
- Atsakovas
- Kauno apskrities viršininko administracijos
- Trečiasis asmuo
- O. J., A. J., Z. S., A. M., Janinai Česnavičienei, D. S.
- Kategorijos
- 30.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1521-521/2010 pagal ieškovės R. G. patikslintą ieškinį atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijai, tretiesiems asmenims O. J., A. J., Z. S., A. M., Janinai Česnavičienei, D. S. dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė R. G. patikslintu ieškiniu (1 t., b.l. 97-101) prašė: 1) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2008 m. balandžio 24 d. įsakymą Nr. 02-01-5119 „Dėl žemės ūkio paskirties žemės (Kauno m.)“ ir jo priedus; 2) pripažinti Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus ir Kauno apskrities viršininko administracijos veiksmus vilkinimu; 3) įpareigoti Kauno apskrities viršininką atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus: pavesti Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriui suformuoti 0,50 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Kauno rajone ir parengti šio sklypo pirkimo-pardavimo sutarties projektą ir sudaryti su ieškove pirkimo-pardavimo sutartį. Nuo reikalavimų, susijusių su 0,17 ha žemės sklypu, (duomenys neskelbtini), Kaune, ieškovė atsisakė ir šioje dalyje prašė bylą nutraukti (t. 1, b.l. 165), nurodžiusi, kad CPK 140 str., 294 str. numatytos bylos nutraukimo pasekmės jai žinomos.
Ieškovė, grįsdama ieškinį, nurodė, kad 2005 m. balandžio 21 d. padavė prašymą žemėtvarkos skyriui dėl jos tėvui V. P. suteikto ir jo naudoto žemės sklypo pirkimo. 2005 m. birželio 9 d. ieškovei buvo pranešta, jog bus leista pirkti tik 0,67 ha žemės asmeninio ūkio naudmenų. Analogišką atsakymą į pakartotinį prašymą gavo ir 2005 m. rugpjūčio 30 d. Metus laiko nesulaukusi jokių žinių ieškovė 2006 m. rugsėjo 19 d. vėl kreipėsi, tačiau 2006 m. spalio 19 d. gavo atsakymą, kad ji neturi teisės privatizuoti V. P. turėto asmeninio ūkio, nes negalėjo paveldėti tėvui V. P. skirto asmeninio ūkio žemės. Ieškovei nesutikus su atsakovo atsisakymu, po daugkartinių ieškovės kreipimųsi į atsakovą ir kelis metus trukusio susirašinėjimo, atsakovas priėmė ginčijamą 2008 m. kovo 24 d. įsakymą, kuriuo buvo atmestas ieškovės prašymas dėl 0,17 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune ir 0,50 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune pardavimo. Asmeninio ūkio žemė ieškovės tėvui V. P. buvo suteikta teisėtai Kauno rajono Noreikiškių apylinkės Tarybos 1994 m. kovo 1 d. sprendimu, už žemę buvo sumokėta valstybės vienkartinėmis išmokomis ir įmokėti pinigai. Ieškovė su tėvu gyveno viename name, vedė bendrą ūkį, sudarė vieną šeimą, kartu įdirbdavo tėvui paskirtą žemę. Po tėvo mirties 1996 m. gruodžio 26 d. ieškovė priėmė tėvo palikimą, jai 1997 m. liepos 11 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, sumokėtus piniginius įnašus už žemę (59,90 Lt) taip pat paveldėjo ieškovė. Ieškovė, siekdama privatizuoti V. P. turėtą ir naudotą asmeninį ūkį, pateikė visus reikalingus dokumentus Kauno miesto žemėtvarkos skyriui, kuris trejus metus vilkino žemės sklypų pardavimą, nerengė dokumentų pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti. Dėl atsakovo specialistų kaltės buvo priimtas nepagrįstas apskrities viršininko įsakymas netenkinti ieškovės prašymo.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priėmė ieškovės atsisakymą nuo dalies reikalavimų: 1) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2008 m. balandžio 24 d. įsakymo Nr. 02-01-5119 „Dėl žemės ūkio paskirties žemės (Kauno m.)“ dalį dėl 0,17 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pardavimo; 2) įpareigoti Kauno apskrities viršininką atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus: suformuoti 0,17 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kaune, parengti pirkimo-pardavimo sutarties projektą ir sudaryti su ieškove šio sklypo pirkimo-pardavimo sutartį; šioje dalyje civilinę bylą nutraukė. Teismas atnaujino ieškovei ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą panaikinti Kauno apskrities viršininko 2008 m. balandžio 24d. įsakymo Nr. 02-01-5119 „Dėl žemės ūkio paskirties žemės (Kauno m.)“ dalį dėl 0,50 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, pardavimo. Šį įsakymą panaikino, pavedė Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriui suformuoti 0,50 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Kauno rajone, parengti pirkimo-pardavimo sutarties projektą ir įpareigojo Kauno apskrities viršininko administraciją sudaryti su ieškove šio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį.
Teismas sprendime nurodė, kad V. P. mirties ir palikimo atsiradimo metu (1996 m. gruodžio 26 d.) galiojo Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo redakcija, galiojusi nuo 1996-11-05 iki 1997-07-01. Šio įstatymo 16 straipsnio 7 dalis numatė, kad tuo atveju, kai asmeninio ūkio žemės naudotojas sumokėjo už perkamą asmeninio ūkio žemę, tačiau pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, jam mirus, teisė įsigyti šį žemės sklypą pereina toje vietoje gyvenantiems testamentiniams arba šaukiamiems paveldėti pagal įstatymą įpėdiniams, jeigu šie paveldėjo toje vietovėje esančius pastatus (ar jų dalį) bei patys ar jų šeimos nariai neturi asmenino ūkio žemės. Ginčijamo įsakymo priėmimo metu galiojo Žemės reformos 15 straipsnio 10 dalies 2007-05-25 redakcija, kuri numatė, kad jeigu pilietis mirė, teisę gauti nuosavybės neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti jo naudotą asmeninio ūkio žemę įgyja jo įpėdiniai Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Tokiu būdu Žemės reformos įstatyme buvo skirtingai reglamentuojamas asmeninio ūkio žemės naudojimas ir įsigijimas po asmens, kuriam ji buvo paskirta teisėtai, mirties, ir tik nuo 2001-08-17 įstatymo redakcija suteikė vienodą teisę visiems įpėdiniams pirkti mirusio asmens naudotą asmeninio ūkio žemę. Tiek Žemės reformos įstatymas, tiek Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 236 patvirtintos taisyklės „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo” ir paveldėjimą reglamentuojančios Civilinio kodekso normos nenumato termino, per kurį įpėdiniams, priėmusiems palikimą, išnyktų teisė pirkti asmeninio ūkio žemę. Teismas nustatė, kad V. P. asmeninio ūkio žemės sklypas buvo suteiktas teisėtai, sklypas buvo paženklintas, žeme V. P. naudojosi iki mirties. Ginčijamo įsakymo priėmimo metu ieškovė buvo priėmusi palikimą, taigi ir mirusiojo V. P. teisę įsigyti asmeninio ūkio žemę. Ieškovės tėvas ne tik įgijo teisę pirkti asmeninio ūkio žemės sklypą, bet ir ją realizavo. V. P. 1994 m. birželio 8 d. prašymas parduoti jam asmeninio ūkio žemės sklypą, 1995 m. rugpjūčio 29 d. mokėjimo pranešimas apie tai, kad jis už perkamą žemę 1995 m. rugpjūčio 29 d. sumokėjo 2381 Lt pinigais ir 59,5 Lt valstybės vienkartinėmis išmokomis, įrodo, kad asmeninio ūkio žemės sklypo įgijimo nuosavybėn (pirkimo) procedūra buvo pradėta 1994 metais, tačiau procedūra nebuvo užbaigta dėl pareigūnų ir kitų asmenų, atsakingų už žemės reformos žemėtvarkos projektų ir kitų būtinų dokumentų parengimą, kaltės. Teismas konstatavo, kad V. P. savo teisę įsigyti nuosavybėn naudojamą asmeninio ūkio žemę įgyvendino ir įgijo teisę sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį. Todėl tai yra turtinė teisė, paveldima ne pagal specialiojo įstatymo nuostatas, o pagal bendrąsias paveldėjimo teisės normas. Ieškovė R. G., priėmusi tėvo palikimą po jo mirties, paveldėjo ir jo teisę sudaryti asmeninio ūkio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Teismas padarė išvadą, kad ginčijamo Kauno apskrities viršininko administracijos 2008 m. balandžio 24 d. įsakymo Nr. 02-01-2119 dalis, kuria netenkintas R. G. prašymas dėl 0,50 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, pardavimo, buvo priimta pažeidžiant ieškovės (V. P. įpėdinės) teises, todėl ji pripažintina negaliojančia. Teismas tenkino ieškovės prašymą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, nes kelių dienų termino praleidimą laikė formaliu, o ieškovė visą laiką rūpinosi savo tėvo asmeninio ūkio žemės likimu, ilgą laiką susirašinėjo su įvairiomis institucijomis, ne kartą kreipėsi į teismus. Kadangi ieškovė nenurodė, kokias teisines pasekmes sukurs jos reikalavimas pripažinti atsakovo veiksmus vilkinimu, todėl teismas šio reikalavimo netenkino. Ieškovei atsisakius ieškinio reikalavimų, susijusių su 0,17 ha žemės sklypu, (duomenys neskelbtini), Kaune, teismas ieškovės atsisakymą priėmė ir šioje dalyje civilinę bylą nutraukė.
Šalies argumentai
Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškinys, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Atsiliepimas
Atsakovas grįsdamas apeliacinį skundą, nurodo, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, nevisapusiškai ir nepilnai juos ištyrė, netinkamai taikė procesines ir materialines teisės normas. Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, susijusias su teisės įsigyti asmeninio ūkio žemės sklypą, mirus naudotojui, perėjimu, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos ir netaikė ginčo santykį reglamentuojančių materialinės teisės normų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-492/2009) konstatavo, kad mirusio asmeninio ūkio naudotojo teisių ir pareigų turinys turi būti nustatomas pagal asmeninio ūkio naudotojo mirties dieną galiojusio įstatymo normas, nes pagal bendrąjį principą civiliniai įstatymai atgaline tvarka negalioja. Turtinė teisė į asmeninio ūkio žemę, mirus asmeninio ūkio naudotojui, gali būti įgyta ne įpėdinių CK nustatyta tvarka be jokių apribojimų, bet įpėdinio, atitinkančio asmeninio ūkio naudotojo mirties dieną galiojusio LR Žemės reformos įstatymo nustatytas sąlygas. Nei ginčijamo įsakymo priėmimo metu, nei šiuo metu galiojanti LR Žemės reformos įstatymo nuostata, suteikianti įpėdiniams teisę CK nustatyta tvarka iš valstybės pirkti asmeninio ūkio žemę po asmeninio ūkio žemės naudotojo mirties, negali būti taikoma santykiams, kurie atsirado V. P. mirties, t.y. 1996 m. gruodžio 26 d. metu. Tuo metu galiojusio LR Žemės reformos įstatymo (redakcija nuo 1996-11-05 iki 1997-07-01) 16 straipsnio 7 dalis numatė dvi sąlygas, kurias atitinkantis asmuo įgydavo teisę įsigyti asmeninio ūkio žemės sklypą po asmens, kuriam jis buvo skirtas, mirties: pirma, įpėdiniai paveldėjo toje vietoje esančius pastatus ar jų dalį ir antra, įpėdiniai patys ar jų šeimos nariai neturi asmenino ūkio žemės. Ieškovė po savo tėvo mirties nepaveldėjo jokių pastatų (ar jų dalių), be to, ieškovei tuo pačiu apylinkės tarybos sprendimu, kaip ir jos tėvui, buvo suteikta asmeninio ūkio žemė. Todėl ieškovė neatitiko tuo metu galiojusio LR Žemės reformos įstatymo sąlygų ir neįgijo teisės privatizuoti jos tėvui skirtą asmeninio ūkio žemę.
Ieškovė R. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovė nurodo, kad teismas tinkamai nustatė ieškovės po jos tėvo mirties paveldėtą teisę sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, kurios palikėjas negalėjo sudaryti dėl kitos šalies pareigūnų ir kitų asmenų, atsakingų už žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimą, kaltės. Ieškovės tėvas, 1995-08-29 sumokėjęs už perkamą sklypą 2381 Lt pinigais ir 59,5 Lt vienkartinėmis išmokomis, turėjo teisę reikalauti, kad kita sandorio šalis sudarytų su juo žemės pirkimo-pardavimo sandorį. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog tai turtinė teisė, kuri paveldima ne pagal specialųjį įstatymą, o pagal bendrąsias paveldėjimo teisės normas. Atsakovas, priimdamas ginčijamą įsakymą, neįvertino aplinkybės, kad V. P. yra pateikęs prašymą įgyti naudojamą žemę nuosavybėn ir už ją sumokėjęs. Apeliantas daro netinkamas išvadas, kadangi ieškovė paveldėjo teisę sudaryti pačią pirkimo-pardavimo sutartį, o ne teisę privatizuoti (įsigyti) tėvui skirtą asmenino ūkio žemę. Lietuvos Aukščiausias Teismas (2006 m. gegužės 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2006) yra nurodęs, kad asmuo, išreiškęs savo valią pirkti tesėtai skirtą ir jo naudojamą asmeninio ūkio žemės sklypą ir sumokėjęs už jį nustatytą kainą, yra pripažintinas įgyvendinusiu savo teisę įgyti žemės sklypą nuosavybėn ir įgyja turtinę teisę sudaryti pirkimo-pardavimo sandorį, kuri paveldima pagal bendrąsias paveldėjimo teisės normas. Dėl šios priežasties nepagrįsti apelianto teiginiai dėl teismo netinkamai taikytų materialinių teisės normų, numatytų specialiame įstatyme. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad ieškovei net tris kartus buvo pranešta apie tai, kad jai bus leista sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį.
Apeliacinis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis), taip pat daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą.
Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškovės ieškinį, išanalizavo LR Žemės reformos įstatymo nuostatų, reglamentavusių ir reglamentuojančių teisę mirusiojo įpėdiniams įsigyti mirusiojo naudotą asmeninio ūkio žemę, kaitą ir padarė išvadą, kad įstatymų leidėjas, jas keisdamas, siekė šias normas susieti su Civiliniame kodekse nurodytomis paveldėjimo santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, kadangi šio įstatymo 15 straipsnio 6 dalies redakcija nuo 2001-08-17 jau numatė, kad jeigu fizinis asmuo mirė, teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti jo naudotą asmeninio ūkio žemę įgyja jo įpėdiniai Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Teismas nustatęs, kad V. P. buvo pradėjęs asmeninio ūkio žemės sklypo įgijimo nuosavybėn procedūrą (buvo padavęs prašymą įsigyti jam suteiktą asmeninio ūkio žemės sklypą, sumokėjo už perkamą asmeninio ūkio žemės sklypą nustatytą kainą), laikė, kad V. P. savo teisę įsigyti nuosavybėn naudojamą asmeninio ūkio žemę įgyvendino ir įgijo teisę sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, todėl tokia turtinė teisė paveldima ne pagal specialiojo įstatymo nuostatas, o pagal bendrąsias paveldėjimo teisės normas. Tokia teismo išvada yra pagrįsta ir ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu teismo precedentu, o būtent LR Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2006. Šioje byloje Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad asmuo, išreiškęs savo valią pirkti teisėtai jam skirtą ir jo naudojamą asmeninio ūkio žemės sklypą ir sumokėjęs už jį nustatyto dydžio kainą, paskaičiuotą pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką, yra pripažintinas įgyvendinusiu savo teisę įgyti žemės sklypą nuosavybėn ir įgyja turtinę teisę sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, kuri yra paveldima pagal bendrąsias paveldėjimo teisės normas.
Tuo tarpu apeliantas, grįsdamas būtinybę ginčo atveju remtis LR Žemės reformos įstatymo nuostatomis, galiojusiomis V. P. mirties metu, vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2009, kurioje konstatuota, kad sprendžiant apie mirusio asmeninio ūkio naudotojo teisių ir pareigų turinį, šis turinys turi būti nustatomas pagal asmeninio ūkio naudotojo mirties dieną galiojusio įstatymo nuostatas, kadangi pagal bendrąjį teisės principą civiliniai įstatymai atgaline tvarka negalioja. Tokiu būdu dėl šalių rėmimosi skirtingais teismo precedentais iškyla tinkamo precedento taikymo problema. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra nurodęs, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai ir rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo įgyvendinimo sąlyga. Dėl to teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami, tačiau remtis teismų praktika reikia itin apdairiai. Kadangi teismas nagrinėdamas bylą teisės normas taiko konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes susiedamas su taikytina teisės norma, todėl jų aiškinamas gali būti suprantamas tik konkrečios bylos kontekste. Dėl to gali būti remiamasi tik tokiais ankstesniais teismų sprendimais, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t.y. bylose, kurių faktinės bylos aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip ir toje byloje, kurioje buvo sukurta taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2008, 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2009, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-252/2010). Remdamasi šiais nurodymais, kolegija daro išvadą, kad LR Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 24 d. nutartis, atsižvelgiant į bylos, kurioje buvo priimta ši nutartis, ir nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, yra precedentas, kuris yra priimtinesnis taikyti nagrinėjamoje byloje. Bylose (tiek LR Aukščiausiojo Teismo 2006 m. civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2006, tiek nagrinėjamoje byloje) yra nustatytos faktiškai labai panašios, vos ne analogiškos aplinkybės, t.y. tiek vienoje, tiek kitoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl įpėdinių teisės sudaryti asmeninio ūkio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, kai mirusiajam buvo suteiktas asmeninio ūkio žemės sklypas, žemės sklypas buvo paženklintas, mirusysis sumokėjo už perkamą asmeninio ūkio žemės sklypą, tačiau mirė ir jo turtą paveldėjo įpėdinis. Taip pat netgi nurodytų veiksmų laikotarpis yra beveik panašus. LR Aukščiausiasis Teismas 2006 m. gegužės 24 d. nutartyje, įvertinęs šalių teisinių santykių pobūdį, nustatė, kad mirusysis, atlikęs visus veiksmus asmeninio ūkio žemės sklypui įsigyti nuosavybėn, faktiškai šią savo teisę yra įgyvendinęs ir todėl įgijęs teisę sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, kurią teismas vertino kaip turtinę teisę, kuri paveldima pagal bendrąsias paveldėjimo teisės normas. Tai reiškia, kad LR Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 24 d. nutartis yra priimta analogiškoje pagal faktines aplinkybes ir taikytinas teisės normas byloje, todėl būtent šis precedentas taikytinas nagrinėjamoje byloje. Tuo tarpu apelianto nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2009, yra kitokios faktinės aplinkybės, joje nebuvo tiesiogiai sprendžiamas klausimas dėl įpėdinio teisės sudaryti asmeninio ūkio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, kai mirusiajam buvo suteiktas asmeninio ūkio žemės sklypas, mirusysis sumokėjo už perkamą asmeninio ūkio žemės sklypą, tačiau mirė ir jo turtą paveldėjo įpėdinis. Kasacinio teismo šioje byloje padaryta išvada, kad asmeninio ūkio naudotojo teisių ir pareigų turėtų būti nustatomas pagal asmeninio ūkio naudotojo mirties dieną galiojusio įstatymo nuostatas, faktiškai yra padaryta jam konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė kito LR Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio nuostatas, reglamentavusias pretendentų įsigyti žemės ūkio paskirties žemę eilę, kai turėjo būti taikytos šio įstatymo 16 straipsnio 7 dalies nuostatos dėl teisinių pasekmių, atsirandančių mirus asmeninio ūkio žemės naudotojui. Esminė išvada šioje nutartyje yra padaryta dėl įstatymų galiojimo jo priėmimo metu susiklosčiusiems santykiams, akcentuojant, kad pagal bendrąjį teisės principą civiliniai įstatymai atgaline tvarka negalioja. Tai reiškia, kad LR Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2009 tiek pagal faktines bylos aplinkybes, tiek ginčo santykiui taikytinų materialinės teisės normų (LR Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio ar šio įstatymo 16 straipsnio 7 dalies) taikymo požiūriu, tiek padarytų išvadų (dėl civilinių įstatymų galiojimo laiko požiūriu) kaip precedentas šioje byloje netaikytinas, ypač, kai yra nustatytas kitas, labiau šioje byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams tinkantis LR Aukščiausiojo Teismo precedentas. Kolegija atsižvelgia ir į tai, kad LR Aukščiausiasis Teismas 2009 m. lapkričio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2009 neanalizavo ir nevertino ankstesnės LR Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 24 d. nutarties padarytų išvadų dėl prioriteto bendrosioms paveldėjimo teisės normoms teikimo prieš LR Žemės reformos įstatymo nuostatas, kai yra nustatyta, jog miręs asmeninio ūkio naudotojas prieš mirtį realizavo savo teisę įgyti nuosavybėn asmeninio ūkio žemę ir dėl to įgijo teisę sudaryti šio sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Todėl darytina išvada, kad anksčiau suformuotas Aukščiausiojo Teismo precedentas nebuvo pakeistas, ir dėl kolegijos nurodytų argumentų nėra pagrindo taikyti teismo precedentą, kuriuo apeliaciniame skunde remiasi atsakovas.
Dėl nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, remiantis suformuota teismų praktiką, ginčo santykiams tinkamai taikė materialines teisės normas, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą