Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Puzinskaitės ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. B. (A. B.) ir E. B. (E. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Paaiškina, kad 2024-11-18 pareiškėjų atstovė gavo el. laišką apie Migris paskyroje gautą žinutę, prisijungus prie paskyros, gavo skundžiamus Sprendimus. Su šiais sprendimais pareiškėjos nesutinka ir nurodo, kad atsakovė, priimdama Sprendimus, pažeidė Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas, PĮ) 27 straipsnyje numatytą pareiškėjų teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, netinkamai taikydama šio įstatymo 27 straipsnio 2 dalį ir vertindama pareiškėjų galimybę įgyvendinti šią teisę, atsisakant turimos Rusijos Federacijos pilietybės. Teigia, kad vertindama pareiškėjų galimybę atsisakyti turimos pilietybės, atsakovė neatsižvelgė į tai, kad tokia galimybė atsirastų tik pilietybės atsisakius jų tėvams ir nepateisinamai sutapatino pareiškėjas su jų tėvais.

Teigia, kad pareiškėjų motinai F. B. įstatymo leidėjas suteikė teisę išsaugoti turimą Rusijos Federacijos pilietybę. Ji šią teisę įgyvendino, todėl laiko, kad jos ir jos vaikų interesai nesutampa. Motina siekia likti Rusijos piliete, vaikai – atsisakyti pilietybės, todėl sprendžiant apie konkrečios valstybės, šiuo atveju Rusijos, teisinį reguliavimą, numatantį galimybę atsisakyti pilietybės ar atsisakymo procedūros protingumą, turėtų būti vertinamas šio reguliavimo taikymas konkrečiam pareiškėjui, tačiau ne kitiems asmenims, nors tokiais ir būtų jų tėvai ar įtėviai. Todėl mano, kad pilietybės atsisakymo procedūra turėtų būti vertinama tik atitinkamų teisinių santykių subjektų, o ne jų atstovų atžvilgiu.

Kaip teigiama skunde, 2024-08-27 Rusijos Federacijos Užsienių reikalų ministerijos atsakyme aiškiai nurodyta, kad „galiojantys įstatymai nenumato nepilnamečio vaiko Rusijos pilietybės netekimo, jeigu vaiko tėvai turi Rusijos Federacijos pilietybę ir išlaiko ją“. Todėl pareiškėjų motina, įgyvendinus Pilietybės įstatyme numatytą teisę į dvigubą pilietybę ir tuo pagrindu išlaikant Rusijos Federacijos pilietybę, Rusijos Federacijos įstatymai nenumato jos vaikų Rusijos Federacijos pilietybės netekimo.

Teigia, kad kai kitos valstybės teisėje nenustatyta pilietybės atsisakymo ar netekimo, įgijus kitos valstybės pilietybę procedūrų, vieno iš tėvų, įgijusių Lietuvos Respublikos pilietybę, nepilnamečiai vaikai taip pat įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę. Pabrėžia, kad sprendžiant iš Rusijos Užsienio reikalų ministerijos rašto, nėra jokios nepilnamečių vaikų, kai jų tėvai yra Rusijos piliečiai, pilietybės atsisakymo procedūros, jau nekalbant apie jos protingumą. Pareiškėjų motinai atsisakius turimos pilietybės, pareiškėjos jau neatitiks tų Rusijos teisės normų, todėl vertina, kad reguliuojamų santykių subjektų apibrėžtumo prasme, abu jų tėvai nebus Rusijos piliečiais. Atsakovo darbuotojai neturėtų galvoti kaip pareiškėjų motina turėtų „prisiderinti“ prie Rusijos Federacijos reikalavimų ir versti ją dėl vaikų interesų pažeisti savuosius interesus, o turėtų vykdyti Pilietybės įstatymo reikalavimus, juolab, kad skundžiami sprendimai pažeidžia ne tik pareiškėjos nepilnamečių vaikų teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau ir jų motinos teisę į dvigubą pilietybę.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilęs dėl Sprendimų, susijusių su nepilnamečių vaikų pilietybės klausimais, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Migracijos departamento Pilietybės skyrius 2023-11-07 gavo pareiškėjų motinos F. B. prašymą dėl pareiškėjų Lietuvos Respublikos pilietybės.

Pareiškėjų motinai 2023-08-25 Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-571 buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė. Pareiškėjų motina yra Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietė. Pareiškėjų tėvas yra Rusijos Federacijos pilietis.

Migracijos departamentas kreipėsi į pareiškėjų motiną su prašymais pateikti įrodymus, kad pareiškėjos neteko Rusijos Federacijos pilietybės arba įrodymus, patvirtinančius, kad pareiškėjos negali atsisakyti Rusijos Federacijos pilietybės, arba Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymo procedūra neatitinka protingumo kriterijų.

Migracijos departamentui pareiškėjų motinos pateikti dokumentai ir informacija patvirtino,

kad Rusijos Federacijos įstatymai nenumato nepilnamečio vaiko, kurio abu tėvai yra Rusijos Federacijos piliečiai Rusijos Federacijos pilietybės netekimo/atsisakymo, jei Rusijos Federacijos pilietybės kartu neatsisako vienas iš tėvų. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas priėmė ginčijamus sprendimus.

Pareiškėjos, nesutikdamos su Sprendimais, kreipėsi į teismą.

Pilietybės įstatymo 27 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu Lietuvos Respublikos pilietybę įgyja arba atkuria vienas iš vaiko tėvų ar abu tėvai, vaikas iki 14 metų taip pat įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę, jeigu jis nėra kitos valstybės pilietis. Šiame straipsnyje nurodytų asmenų vaikas nuo 14 iki 18 metų Lietuvos Respublikos pilietybę įgyja tik jo sutikimu, jeigu jis nėra kitos valstybės pilietis.

Pilietybės įstatymo 27 straipsnio 2 dalis numato, kad tais atvejais, kai kitos valstybės teisėje nenustatyta pilietybės atsisakymo ar netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę procedūrų arba šios procedūros neatitinka protingumo kriterijų, pridedamas notaro patvirtintas pareiškimas, kad vaikas atsisako kitos valstybės pilietybės.

Kaip jau minėta, pareiškėjų motinai 2023-08-25 Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-571, kuris įsigaliojo 2023-08-26, buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė. Pareiškėjų motina yra Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietė. Pareiškėjų tėvas yra Rusijos Federacijos pilietis.

Pareiškėjų motina 2023-10-20 prašyme dėl dukterų Lietuvos Respublikos pilietybės pažymėjo, kad vaiko pilietybės valstybės teisėje nėra nustatytos pilietybės atsisakymo ar netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę procedūros bei, kad vaiko pilietybės valstybės teisėje pilietybės atsisakymo ar netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę procedūros neatitinka protingumo kriterijų.

Kartu su prašymu dėl dukterų Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjų motina, be kita ko, pateikė pareiškėjos tėvų notariškai patvirtintą 2023-10-20 pareiškimą, kuriame nurodyta, kad jie sutinka, jog jų nepilnametės dukterys netektų Rusijos Federacijos pilietybės ir įgytų Lietuvos Respublikos pilietybę. Dokumentų, galinčių patvirtinti, kad Rusijos Federacijos teisėje nėra nustatytos pilietybės atsisakymo ar netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę procedūros arba, kad šios procedūros neatitinka protingumo kriterijų, pateikta nebuvo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjų motinai Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerija į jos užklausimą atsakė, kad galiojantys įstatymai nenumato nepilnamečio vaiko Rusijos pilietybės netekimo, jeigu vaiko tėvai turi Rusijos Federacijos pilietybę ir išlaiko ją.

Vadovaujantis Rusijos Federacijos civilinio kodekso 21 straipsnio 1 punktu ir Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies „a“ punktu, pareiškėjos, sulaukusios pilnametystės (18 metų), galėtų atsisakyti Rusijos Federacijos pilietybės, pareiškėjų tėvams neatsisakant Rusijos Federacijos pilietybės, todėl vertintina, kad Rusijos Federacijos teisėje nustatyta Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymo procedūra pareiškėjų atveju atitinka protingumo kriterijus.

Darytina išvada, kad (priešingai nei nurodoma skunde) Rusijos Federacijos teisinis reguliavimas neatima iš pareiškėjų teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą. Šiuo metu pareiškėjos negali atsisakyti Rusijos Federacijos pilietybės ne dėl Rusijos Federacijos teisinio reguliavimo, bet dėl tėvų veiksmų (neveikimo), nei vienam iš tėvų neatsisakant Rusijos Federacijos pilietybės.

Aplinkybė, kad pareiškėjų motina yra pateikusi pasirašytą pareiškimą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjos, sutinkant įstatyminiams atstovams (motinai ir tėvui), atsisako Rusijos Federacijos pilietybės ir sutinka įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, nepaneigia to fakto, kad būtent dėl pareiškėjų motinos veiksmų jos, būdamos nepilnametės, negali atsisakyti Rusijos Federacijos pilietybės. Todėl galima pagrįstai manyti, kad pagal Rusijos Federacijos teisinį reguliavimą, pareiškėjų motina gali atsisakyti Rusijos Federacijos pilietybės, tačiau jos neatsisako dėl nuo jos valios priklausančių priežasčių. Taigi, Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymas yra įmanomas, tik tiek, kad nepilnamečio vaiko atveju jis susijęs su jo tėvų (teisėtų atstovų) valia.

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnį, kuris numato, kad išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, į Pilietybės įstatymą, bei į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjų tėvai (motina) laisva valia pateikę prašymus dėl savo nepilnamečių vaikų Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, neatitinka Pilietybės įstatymo numatytų sąlygų daugybinei pilietybei turėti, o Rusijos Federacijos įstatymuose numatytos sąlygos dėl vaikų Rusijos Federacijos pilietybės netekimo / atsisakymo, kuomet kartu su nepilnamečiais vaikais Rusijos Federacijos pilietybės laisva valia turi netekti / atsisakyti ir vienas iš tėvų (šiuo atveju pareiškėjų motina turi Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl laisva valia gali netekti / atsisakyti Rusijos Federacijos pilietybės ir tokiu būdu atitikti numatytus kriterijus) atitinka Pilietybės įstatyme minimus protingumo kriterijus.

Taigi, sutiktina su atsakovo vertinimu, kad priešingas kriterijų vertinimas pažeistų esminius Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Pilietybės įstatymo principus.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ) nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. LVAT aiškindamas ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, reglamentavusį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra nurodęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostata reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). VAĮ 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamuose Sprendimuose faktinės aplinkybės aptartos aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl darytina išvada, kad Migracijos departamento priimti Sprendimai, atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra teisinio pagrindo panaikinti ginčijamų Sprendimų. Netenkinus pagrindinio pareiškėjų reikalavimo panaikinti skundžiamus Migracijos departamento Sprendimus, netenkintinas ir išvestinis pareiškėjų reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, t. y. įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus.

Pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 – 134 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjų A. B. (A. B.) ir E. B. (E. B.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.