Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-332-768/2015Teisminio sprendimo Nr. 1-77-1-00301-2014-7Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2; (S)

2015 m. gruodžio 2 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Donato Jatužio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. N. gynėjo advokato Ričardo Makštelės apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio, kuriuo J. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 str. 3 d. laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., 9 d. paskirta bausmė subendrinta su 2014-07-11 Kupiškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta subendrinta 3(trejų) metų laisvės atėmimo bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir J. N. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams. Remiantis BK 66 str. į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2014-06-19 iki 2014-06-20, bei laisvės atėmimo bausmė, atlikta pagal 2014-07-11 Kupiškio rajono apylinkės teismo nuosprendį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. N. nuteistas už tai, kad 2014 metų birželio 19 d., apie 21.30 val. (duomenys neskelbtini), sugyventinės V. B. gyvenamojo namo kambaryje, tyčia sudavė smūgį delnu mažametei savo sugyventinės V. B. dukrai L. L., gimusiai (duomenys neskelbtini) metais, į dešinį žandą, sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą.

Apeliaciniu skundu nuteistojo J. N. gynėjas advokatas Ričardas Makštelė prašo pakeisti skundžiamą Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį, taikant BK 37 str. nuostatas ir J. N. nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti dėl veikos mažareikšmiškumo.

Skunde nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai J. N. veiksmus pripažino nusikalstamais. Pirmosios instancijos teismas fizinio skausmo sukėlimą ir jo mastą įvertino remdamasis tuo, kad nukentėjusioji verkė ir tuo, kad vieta, kur buvo suduotas smūgis, paraudo. Mano, kad tokie teismo argumentai yra nepagrįsti, nes nukentėjusiosios verkimas nėra fizinio skausmo išraiška. Fizinio smurto – smūgio sudavimas nesukeliant fizinio skausmo neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Odos paraudimas smūgio sudavimo vietoje specialistų ar kitokiu būdu užfiksuotas nebuvo, todėl teismas rėmėsi neištirtu įrodymu ir suinteresuotų proceso dalyvių V. B. ir L. L. šališkais parodymais. Formaliai žiūrint J. N. įvykdė nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 3 d., tačiau atsižvelgiant į smūgio sudavimo stiprumą yra pagrindas taikyti BK 37 str. nuostatas.

Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė skundą tenkinti. Prokuroras prašė skundą atmesti.

Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniame skunde nuteistojo J. N. gynėjas neneigė, jog J. N. sudavė mažametei nukentėjusiajai L. L. delnu per veidą, tačiau nurodė, kad tokie nuteistojo veiksmai yra mažareikšmiai ir nėra pakankami baudžiamajai atsakomybei kilti, nes vien nukentėjusiosios verksmas dar nereiškia, kad jai buvo sukeltas žymus fizinis skausmas, o paraudimas nebuvo įrodytas įstatymų nustatyta tvarka.

Nukentėjusioji L. L. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad J. N. trenkė jai į veidą, jai skaudėjo (17-18 b.l.). Nukentėjusiosios mažametės motina V. B. taip pat viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad J. N. jos dukrai sudavė smūgį į veidą, taip sukeldamas fizinį skausmą. Nuo smūgio mergaitės žandas paraudo bei dvi dienas skaudėjo, be to, dukra verkė. Netikėti šiais nukentėjusiosios ir jos motinos parodymais, kurie vieni kitiems neprieštarauja, nėra jokio pagrindo. Nors byloje ir nėra eksperto išvados, patvirtinančios, kad L. L. dėl jai suduoto smūgio patyrė fizinį skausmą, tačiau, aukštesniojo teismo vertinimu, ši aplinkybė nepaneigia, kad mergaitei nuo suduoto smūgio į veidą tikrai skaudėjo. Pažymėtina, kad fizinio skausmo sukėlimui konstatuoti būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą, o skausmo pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis į medikus pagalbos (kasacinė byla Nr. 2A-5/2014). Nagrinėjamoje byloje būtent tokio aplinkybės ir yra nustatytos. Nukentėjusioji L. L. dėl suduoto smūgio verkė, buvo paraudęs žandas, ji kelias dienas juto skausmą. Esant aptartiems duomenims, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad J. N. smurtavo prieš mažametę nukentėjusiąją L. L. – tyčia sudavė smūgį delnu į dešinį žandą, sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą, todėl teisingai nuteistojo veiksmus kvalifikavo pagal BK 140 str. 3 d.

Pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimą padaręs asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 str.). Taigi pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Formuojama teismų praktika patvirtina, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154/2013). Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos padarymo ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai.

Nagrinėjamu atveju J. N. veika yra ne tik draudžiama įstatymo, atitinka BK 140 str. 3 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymius, bet ja, be kita ko, kėsintasi ir į vieną svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomą teisinių gėrių – asmens sveikatą, pati veika padaryta prieš mažametį. Tokie smurtiniai veiksmai negali būti laikomi nepavojingais, mažareikšmiais, nepadarę žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems teisiniams gėriams. Atsižvelgiant į fizinį, protinį ir socialinį mažamečio vaiko nesubrendimą, jo nesugebėjimą pasinaudoti savo teisėmis bei apginti savo interesų, baudžiamasis įstatymas nustato jam ypatingą teisinę apsaugą. Toks elgesys su vaiku yra nusikalstamas ir netoleruotinas. Esminę reikšmę šiuo atveju turi ne nukentėjusiojo veiksmų (net ir neteisėtų) pobūdis, jų sukelti padariniai, bet kaltininko veika, šios veikos padarymo būdas (smūgio sudavimas vaikui į veidą) bei sukelti padariniai (vaikas išsigando, patyrė neigiamus emocinius išgyvenimus, fizinį skausmą). Todėl atleisti J. N. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 str. nuostatas nėra teisinio pagrindo.

Skirdamas bausmę J. N., apylinkės teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, jog nuteistasis padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, būdamas tris kartus teistas, nustatyta J. N. baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 str. 1 d. 6 p.) ir nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių (BK 60 str.), asmuo baustas administracine tvarka, psichoneurologinėje ir narkologinėje įskaitoje neregistruotas, charakterizuojamas neigiamai, paskyrė tuo metu galiojusios BK 140 str. 3 d. (2013-07-02 įstatymo Nr. XII-501 redakcija) sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kuri yra artima šios bausmės rūšies minimumui.

Kaip minėta, apylinkės teismas J. N. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino provokuojantį mažametės nukentėjusiosios L. L. elgesį (BK 59 str. 1 d. 6 p.), pasireiškusį tuo, kad nukentėjusioji metė saulėgrąžų lukštus į nuteistąjį.

BK 59 str. 1 d. 6 p. numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininko apsisprendimą nusikalsti prieš nukentėjusįjį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-440/2013).

Nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą V. B. paaiškino, kad įvykio dieną tarp jos ir sugyventinio J. N. namo virtuvėje kilo žodinis konfliktas. Konflikto metu J. N. ją pastūmė. Ginčą mačiusi mažametė dukra L. L., gindama ją, į J. N. metė saulėgrąžas. Už tai J. N. delnu sudavė L. L. vieną smūgį į dešinįjį žandą. Nukentėjusioji L. L., apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo, taip pat nurodė, kad J. N. norėjo mamą pastumti, ėmė jai už peties. Ji buvo kambaryje ir pasakė, kad J. N. nelįstų prie mamos. Tada ji į J. N. metė saulėgrąžas. J. N. jai trenkė į veidą. Pats J. N. taip pat neneigė, kad smūgį mažametei sudavė po to, kai kilo kivirčas su sugyventine V. B.. Taigi kaip matyti iš šių parodymų, saulėgrąžas į nuteistąjį mažametė nukentėjusioji metė gindama savo motiną nuo galimo J. N. smurto, o ne siekdama minėtą asmenį savo veiksmais kaip nors be pagrindo išprovokuoti ar jį įžeisti. Įvertinęs nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nors nukentėjusiosios veiksmai, t. y. saulėgrąžų metimas į nuteistąjį, neatitinka nusistovėjusių mažamečio vaiko su suaugusiuoju elgesio normų, tačiau, atsižvelgiant į tai, kokiomis aplinkybėmis šie veiksmai buvo atlikti (vaikas bandė ginti savo motiną nuo gresiančio pavojaus), šiuo atveju jie nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad būtų laikytini provokuojančiais ar rizikingais. Taip pat nenustatyta konkrečių veiksmų, kuriais nukentėjusioji būtų skatinusi nuteistąjį smurtauti prieš jį. Dėl to apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo esant BK 59 str. 1 d. 6 p. numatytą J. N. atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad prokuroras šios apylinkės teismo nuosprendžio dalies neskundžia ir šiuo atveju negalima sunkinti nuteistojo J. N. teisinės padėties bei negalima peržengti apeliacinio skundo ribų, šioje dalyje skundžiamas nuosprendis paliktinas nepakeistas.

Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015-09-08 nuosprendis iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nenaikintinas ir nekeistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nuteistojo J. N. gynėjo advokato Ričardo Makštelės apeliacinį skundą.