Šiaulių apygardos teismo nutartis

2018-06-15 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-204-332/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-06-15
Bylos Nr.
1A-204-332/2018
Teisminio proceso Nr.
1-05-2-00210-2017-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Raimundas Jurgaitis (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Vidmantas Mylė
Kaltinamasis
N. S.
Nukentėjusysis
N. G.
Civilinis ieškovas
N. G.
Advokatai
Eduardas Antonenkas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-204-332/2018Teisminio proceso Nr. 1-05-2-00210-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.2.4.6.1.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.; 2.4.6.1.; 2.4.7. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 15 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teisėjų Zigmo Kavaliausko, Vidmanto Mylės,sekretoriaujant Raimondai Katiliūtei,dalyvaujant prokurorei Editai Ročytei,gynėjui advokatui Eduardui Antonenko,išteisintajam N. S.,nukentėjusiajam N. G.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės Editos Ročytės ir nukentėjusiojo N. G. apeliacinius skundus dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018-04-11 nuosprendžio, kuriuo N. S., kaltintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį, išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Civilinio ieškovo N. G. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis sukėlė fizinį skausmą žmogui, jis 2017-07-30, apie 14.30 val., N. G. priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame adresu (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto su N. G. metu, trenkė vieną kartą ranka jam į krūtinę, taip nukentėjusiajam N. G. sukėlė fizinį skausmą, t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 140 straipsnio 1 dalyje.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas N. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį išteisino, nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 303 str. 5 d. 1 p.).

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorė prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo 2018-04-11 nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: N. S. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį ir nubausti 6 mėnesiams viešųjų darbų, įpareigojant neatlygintinai išdirbti po 15 valandų per mėnesį visuomenės labui. Nukentėjusiojo N. G. civilinį ieškinį dėl 1000 eurų neturtinės žalos priteisimo tenkinti visiškai ir priteisti iš N. S. 1000 eurų N. G. naudai neturtinei žalai atlyginti.

Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl N. S. išteisinimo nepagrįstas, todėl naikintinas. Prokurorės nuomone, negalima sutikti su pirmos instancijos teismo sprendimu, kad nepadaryta nusikalstama veika, kadangi teismas šį sprendimą priėmė neįvertinęs esminių aplinkybių ir nepašalinęs prieštaravimų, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalį. Padarytas pažeidimas yra esminis, nes sukliudė pirmos instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą byloje.

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, rėmėsi vien kaltinamojo parodymais, neanalizavo nukentėjusiojo ir liudytojos L. G. parodymų bei kitos bylos medžiagos, apsiribodamas vien pasisakymu, jog teismo posėdžio metu buvo betarpiškai ištirti rašytiniai įrodymai, apklausti L. G. ir N. G., peržiūrėta vaizdo medžiaga. Prokurorė pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Be to, sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos Lietuvos Respublikos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja ne tik kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai, bet ir rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų.

Žemesnės instancijos teismas

Prokurorės įsitikinimu, išteisinamajame nuosprendyje nurodytos aplinkybės neatitinka byloje nustatytų aplinkybių dėl kaltinamojo būsenos, jog jis nebuvo agresyviai nusiteikęs, nors nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme aiškiai nurodė ir patvirtino, kad kaltinamasis išlipęs iš traktoriaus ėjo link jo agresyviai nusiteikęs ir su ranka trenkė. Teismas skundžiamame nuosprendyje nurodydamas, jog nukentėjusiajam suduotas smūgis nebuvo stiprus, visiškai neatsižvelgė į nukentėjusiojo parodymus, jog jam buvo sukeltas didelis fizinis skausmas, kuris tęsėsi apie du mėnesius, nuo smūgio taip skaudėjo, kad manė, jog gali būti lūžęs šonkaulis ar dar kas, dėl ko jam ligoninėje buvo atlikta krūtinės ląstos rentgenograma. Didžiausias skausmas tęsėsi apie dvi savaites, vėliau skausmas mažėjo. Gydėsi namuose, gėrė vaistus nuo skausmo, sumuštą vietą tepdavo vaistais. Priešingai nei konstatavo teismas, iš byloje esančių įrodymų matyti, kad nukentėjusysis iš karto įvykio metu išreiškė savo skausmo pojūtį suklupdamas, iš karto kvietėsi policijos pareigūnus, kreipėsi į medikus, todėl akivaizdu, kad nukentėjusysis reagavo į kaltinamojo veiksmus. Neabejotina, kad žmogaus krūtinė yra jautri fiziniam poveikiui kūno dalis, todėl vertinant liudytojos ir nukentėjusiojo parodymų turinį, nustatytus kaltinamojo smurtinio pobūdžio veiksmus, neabejotina, kad šiuo atveju nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas, nustatyti faktiniai kaltinamojo veiksmai neabejotinai patvirtina, kad jis suprato, jog taip sukelia fizinį skausmą ir tokių pasekmių nori.

Apeliantė skunde pažymi, kad suduodant smūgį į krūtinę, gali kilti itin sunkūs padariniai. Vien tai, kad nukentėjusiajam po patirto fizinio smurto nebuvo nustatyti objektyvūs sužalojimo požymiai ir nustatytas jų sunkumo laipsnis, nereiškia, kad jis įvykio metu nejautė fizinio skausmo. Po nukentėjusiojo patirto fizinio smurto, žymės ant jo kūno buvo pastebimos kurį laiką po įvykio (užfiksuota fotonuotraukose ir vaizdo įraše darytuose įvykio vietoje), taip pat nukentėjusysis kreipėsi tuoj po įvykio į VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, kur jam buvo diagnozuotas krūtinės ląstos sumušimas, kas suponuoja, kad fizinis poveikis į nukentėjusiojo kūną buvo pakankamai stiprus. Šios aplinkybės yra užfiksuotos nukentėjusiojo ir liudytojos parodymuose, medicininiuose dokumentuose, teismo medicinos specialisto išvadoje, vaizdo įraše, apžiūrų protokoluose ir fotolentelėse prie jų, o įvertinus tai darytina išvada, kad kaltinamojo naudotas fizinis smurtas buvo pakankamai stiprus, jog sukeltų nukentėjusiajam fizinį skausmą (fizinis skausmas – tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją, kančia, priešingybė malonumui). Nustatant fizinį skausmą nėra būtinos pasekmės - sužalojimas ar susargdinimas, pakanka nustatyti, kad dėl neteisėto kaltininko poveikio nukentėjusiojo kūnui šis pajuto neigiamą organizmo reakciją, tai nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje abejonių nekelia. Nukentėjusysis ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme betarpiškai patvirtino, jog dėl N. S. suduoto smūgio į krūtinę jis pajuto fizinį skausmą, tai užfiksuota jo protokole - pareiškime, apklausose bei specialisto išvadoje, nurodant duomenis iš medicininių išrašų, todėl akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo kaltinamojo N. S. veiksmus.

Šalies argumentai

Apeliantė nurodo, kad pirmos instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, paliko nenagrinėtu ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo N. G. civilinį ieškinį, tačiau atsižvelgiant į tai, kad priimtas nuosprendis neteisėtas ir naikintinas, o N. S. būtina pripažinti kaltu, tai tikslinga išspręsti klausimą ir dėl N. G. civilinio ieškinio, jį patenkinant visiškai. Išanalizavus ir ištyrus byloje esančius įrodymus nekyla abejonių, kad nukentėjusysis N. G. dėl nusikalstamų N. S. veiksmų patyrė fizinį skausmą, emocinius išgyvenimus, nepatogumus. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam N. G. buvo sukeltas fizinis skausmas. Nukentėjusysis N. G. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad dėl N. S. tyčinių smurtinių veiksmų patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, patyrė daug nepatogumų, bendravimo su dukra galimybių sumažėjimą. N. S. nukentėjusiojo neatsiprašė, kaltės nepripažino ir yra visiškai nekritiškas savo elgesiui dėl panaudoto smurto N. G. atžvilgiu. Nukentėjusiojo įvardinti patirti negatyvūs reiškiniai ir pojūčiai bei byloje nustatytos ir patvirtintos aplinkybės nekelia abejonių ir atitinka Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 1 d. reglamentuotą neturtinės žalos turinį. Todėl atsižvelgiant į nukentėjusiajam sukeltas pasekmes, patirtus išgyvenimus, į liekamuosius reiškinius dėl nusikalstamos veikos padarymo, žalą padariusio asmens kaltę, neturtinės žalos dydis 1000 Eur nukentėjusiajam yra adekvatus byloje nustatytoms aplinkybėms ir atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis N. G. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo 2018-04-11 nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – N. S. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį bei tenkinti civilinį ieškinį. Jeigu aukštesnysis teismas nustatys Lietuvos Respublikos BPK numatytas aplinkybes, N. G. prašo Telšių apylinkės teismo 2018-04-11 nuosprendį panaikinti ir perduoti baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Apeliaciniame skunde nukentėjusysis nurodo, kad iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo 2018-04-11 nuosprendžiu. Teigia, kad Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų teisėjas nustatė, jog kaltinamasis, išlipęs iš traktoriaus, nebuvo agresyvus, ramiai jam (N. G.) paaiškino, kad vyksta kanalo valymo darbai ir kaltinamasis turi teisę važiuoti tris metrus nuo kanalo. Tačiau teismas skundžiamame nuosprendyje tokių nustatytų aplinkybių nemotyvuoja. Be to, tai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, nes kaltinamasis neturėjo teisės tris metrus važiuoti jam (N. G.) nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Jo ir liudytojos parodymais nustatyta, kaltinamasis buvo nusiteikęs agresyviai ir kalbėjo pakeltu tonu. Pats kaltinamasis teismo posėdžio metu nurodė, kad pirma įvyko konfliktas, o vėliau kaltinamasis trenkė jam (N. G.).

Apelianto teigimu, teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą iš esmės, nuosprendyje nenustatė, kokia veika buvo atlikta, nes vienur nuosprendyje nurodo, kad kaltinamasis galimai pastūmė nukentėjusįjį, vėliau teigia, kad pastūmė, dar vėliau jau teigia, kad jeigu ir būtų suduotas smūgis, jis nebuvo stiprus, nes nukentėjusysis (N. G.) nenukrito, o tik suklupo. Be to, teismas nustatė, kad pavojingumo pobūdį eliminuoja ir jo paties (nukentėjusiojo) akivaizdžiai provokuojantis elgesys. Tačiau teismas nemotyvavo ir nepakomentavo jo akivaizdžiai provokuojančio elgesio. Be to, nei teisės aktai, nei baudžiamosios teisės doktrina nenumato to, kad veikos pavojingumo pobūdį gali eliminuoti nukentėjusiojo akivaizdžiai (ar ne akivaizdžiai) provokuojantis elgesys.

Nukentėjusysis N. G. pažymi, kad krūtinėje yra žmogaus gyvybiniai organai, todėl asmuo, suduodamas į žmogui gyvybinius organus, kaip šiuo atveju, jam į krūtinę, N. S. gali ir turi suprasti to neigiamas pasekmes. Nors teismas nustatė, kad pavojingumo nebuvo, tačiau teismo liko neįvertinta tai, kad kaltinamasis nesiėmė jokių kitų veiksmų, o tiesiogiai griebėsi smurto. Po įvykio jis (N. G.) kreipėsi į gydymo įstaigą, todėl valstybė patyrė žalos dėl kaltinamojo nederamo elgesio.

Apelianto nuomone, tai, kad N. S. neva nenorėjo sukelti jam smurto - jo gynybinė pozicija. Kaltinamasis teismo posėdžio metu nurodė, kad jis jį (N. G.) neva norėjo pakelti už pečių. Tačiau iš baudžiamojoje byloje esančių dokumentų akivaizdu, kad N. S. kryptingai veikė ir siekė atlikti Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką.

Šalies argumentai

N. G. teigia, kad nors specialisto išvadoje nurodyta, jog objektyvių duomenų už kūno sužalojimą nenustatyta, tačiau specialisto išvada nėra išsami, nes pastarasis, kaip pats paminėjo išvadoje, neištyrė visų dokumentų, pvz., CD-R diskas buvo tuščias.

Apeliantas nurodo, kad skundžiamas Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018-04-11 nuosprendis yra naikintinas, nes pirmosios instancijos teismas įvertino tik dalį kaltinimo formuluotės, nesprendė visų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalies dispozicijoje, pvz., kaip fizinio skausmo sukėlimas. Nors Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijai kilti užtenka Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyto fizinio skausmo sukėlimo, tačiau pirmosios instancijos teismas iš esmės neanalizavo, netyrė įrodymų, nepasisakė nuosprendyje dėl jam sukelto fizinio skausmo. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančių jo (nukentėjusiojo) ir liudytojos parodymų, byloje esančiu vaizdo įrašu, VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės gydytojo įrašu (ligos istorija Nr. (duomenys neskelbtini)) jam nustatytas gydymas ir jis buvo visiškai blaivus. Atsižvelgiant į tai kaltinamojo elgesys yra kvalifikuotinas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį, kuris atitinka nusikaltimo sudėtį. Nors teismo posėdžio metu kaltinamojo atstovas advokatas kritiškai vertino liudytojos parodymus, vien tik todėl, kad liudytoja yra jo žmona, tačiau objektyvių įrodymų, paneigiančių jos parodymus, nėra (nepateikė).

Atsiliepimas

Atsiliepimu į Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą nukentėjusysis N. G. prašo prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018-04-11 nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – N. S. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį ir nubausti šešiems mėnesiams viešųjų darbų, įpareigojant neatlygintinai išdirbti po penkiolika valandų per mėnesį visuomenės labui, bei civilinį ieškinį tenkinti visiškai, priteisti vieno tūkstančio eurų sumą neturtinei žalai atlyginti.

Atsilepime nukentėjusysis N. G. nurodo, kad N. S., suduodamas jam smūgį į krūtinę, turėjo ir galėjo suprasti, kad suduoda į žmogaus gyvybinius organus, kad bus sukeltas fizinis skausmas, ir tyčia šito norėjo, nes kitų smūgių, ne į gyvybinius organus, nesudavė, o tiesiai į krūtinę, taip norėdamas tyčia sukelti maksimalų skausmą. Dėl tokios tyčinės N. S. veikos jis patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir kitų nepatogumų: negalėjo gyventi įprasto gyvenimo, be kita ko, užsiimti su dukrele. N. S. elgesys tik patvirtina, kad jis nesigaili, jog jam (N. G.) smogė, kad norėjo jam (N. G.) tyčia smogti į krūtinę, nesidomėjo kokia jo (N. G.) būklė, net neatsiprašė, neigiamai nevertino savo elgesio. Iš esmės pirmosios instancijos teismas tinkamai neištyrė bylos medžiagos, rėmėsi vien tik N. S. parodymais, neaptarė kitų įrodymų. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį teismas nepaneigė ir nepasisakė apie jo (N. G.) ir liudytojos duotus parodymus teismo posėdžio metu, kas, be kita ko, suponuoja išvadą, kad teismas buvo šališkas ir veikė kaltinamojo išteisinimo link.

Atsiliepimu į Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiojo N. G. apeliacinius skundus išteisintojo N. S. gynėjas advokatas Eduardas Antonenko prašo atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiojo N. G. apeliacinius skundus, paliekant galioti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018-04-11 nuosprendį.

Atsiliepime išteisintojo N. S. gynėjas advokatas nurodo, kad prokurorės aiškinimas apie tai, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, rėmėsi tik kaltinamojo parodymais neatitinka tikrovės. Nuosprendyje aiškiai nurodyta, kad be kaltinamojo parodymų teismas betarpiškai tyrė kitus rašytinius įrodymus, vertino nukentėjusiojo ir jo sutuoktinės parodymus, nukentėjusiojo pateiktą vaizdo medžiagą. Šioje byloje vertinant, ar kaltinamojo veika laikytina nusikalstama ar ne, svarbiausias objektyvus įrodymas yra vaizdo įrašas, kuriam teismo posėdžio metu buvo skiriamas ypatingas teisėjo dėmesys, jis buvo peržiūrimas daug kartų, tuo pačiu apklausiant šalis ir prašant jas pakomentuoti užfiksuotus vaizdus.

Advokato teigimu, vaizdo įraše nesimato jokio kaltinamojo agresyvaus ar konfliktiško elgesio. Priešingai, pats nukentėjusysis elgėsi konfliktiškai. Be to, nukentėjusysis duoda parodymus, kad jam kaltinamasis trenkė, smūgiavo ranka, tuo tarpu vaizdo įraše (4 min. 32 s) jis sako, kad buvo stumiamas. Dėl „trenkimo“ ir „pastūmimo“ prieštaringus parodymus davė ir liudytoja apklausta nukentėjusio sutuoktinė L. G..

Advokatas pažymi, kad prokurorė savo apeliaciniame skunde iš esmės remiasi vien tik nukentėjusios pusės subjektyviais parodymais, tačiau ignoruoja byloje esančius objektyvius ir materialius įrodymus. Teismas aiškiai nurodo, kad ligoninės dokumentuose nurodytas krūtinės sumušimas buvo diagnozuotas remiantis subjektyviais paties nukentėjusiojo nusiskundimais. Iš medicininių dokumentų matyti, kad atlikta rentgenograma nepatvirtino buvus trauminiams padariniams nukentėjusiojo kūne. Tą patį konstatavo teismo medicinos specialistas savo išvadoje. Nukentėjusio parodymai, apie tai, kad jis net du mėnesius jautė skausmą, negalėjo pakelti ir nešioti mažametės dukros, vertintini kritiškai, kadangi po šio įvykio jis daugiau nebesikreipė į medikus. Nukentėjusiojo sutuoktinė taip pat nepatvirtino, kad nukentėjusysis būtų skundęsis skausmais du mėnesius.

Advokato teigimu, nukentėjusiojo filmuotame įraše nėra užfiksuota smūgio sudavimo ir priešingai, pats nukentėjusysis sako, kad jis buvo stumiamas. Prieš pat susistumdymą išteisintasis nepasakė jokio agresyvaus žodžio ir ramiai prašė nukentėjusįjį pasitraukti nuo traktoriaus, kai tuo tarpu nukentėjusysis N. G. agresyviai ir pakeltu balso tonu kategoriškai sakė nesitrauksiąs. Vaizdo įraše matosi paraudimas nukentėjusiojo krūtinės srityje, tačiau neaišku, kada jis susidarė, be to, po kelių valandų N. G. nuvykus pas medikus, jokių vizualių žymių krūtinėje nesimatė, ir tai tik patvirtina, kad kūno sąlytis su kitu kūnu ar daiktu buvo nestiprus.

Žemesnės instancijos teismas

Advokato manymu, nukentėjusysis siekia, kad teismas, priimdamas sprendimą, remtųsi tik subjektyviais jo pusės parodymais. Tačiau byloje yra materialus įrodymas – įvykio vaizdo įrašas, kuriame atspindėtos faktinės aplinkybės. Vaizdo įraše nesimato konflikto dalyvių fizinio kontakto. Teismas padarė išvadą, jog tebuvo pastūmimas, kai nukentėjusysis neleido pravažiuoti. Nuosprendyje nebuvo konstatuotas smūgio sudavimas, o tik nurodyta, kad jei ir būtų buvęs suduotas smūgis, tai pagal vaizdo įraše matomą faktinę situaciją, šis būtų buvęs nestiprus ir tai nekeistų kaltinamojo veiksmų pavojingumo laipsnio įvertinimo. Teismas nurodo, kad kaltinamojo veiksmai pasireiškė ne noru sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmą, o patraukti jį nuo traktoriaus priekio, kad būtų galima pravažiuoti (ir toliau vykdyti darbus).

Advokato nuomone, nukentėjusysis deklaratyviai teigia, kad N. S. kryptingai veikė ir siekė atlikti Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio l dalyje numatytą veiką. Vaizdo įrašas paneigia šiuos jo teiginius. Neatitinka tikrovės nukentėjusiojo aiškinimas, kad kaltinamasis nesiėmė jokių kitų veiksmų, o tik tiesioginio smurto. Iš vaizdo įrašo matyti, kad kaltinamasis paaiškino, kad jis į žemės sklypą ties melioracijos grioviu įvažiavo, nes kitaip negalėjo atlikti valymo darbų, jis prašė pasitraukti nuo kelio ir leisti pravažiuoti, tačiau N. G. demonstratyviai atsisakė tai daryti.

Žemesnės instancijos teismas

Advokatas teigia, kad tiek iš N. S. parodymų, tiek iš vaizdo įrašo nematyti, kad išteisintasis būtų siekęs smurtauti ir sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmą. Sprendžiant N. S. tyčios buvimo/nebuvimo klausimą dėl fizinio skausmo sukėlimo reikšminga, jog kaltinamojo veiksmai buvo nukreipti ne į nukentėjusiojo asmenį ir siekimą jam sukelti fizinį asmenį. Tiek iš kaltinamojo parodymų, tiek iš įrašo matyti, jog kaltinamojo veiksmai buvo nukreipti ne smurtauti, o patraukti nuo kelio nukentėjusįjį, kuris, rizikuodamas savo sveikata, kūnu buvo užstojęs ir aktyviais veiksmais trukdė kaltinamajam pravažiuoti traktoriumi (padidinto pavojaus šaltiniu).

Teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusysis N. G. prašė jų apeliacinius skundus tenkinti ir N. S. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį, išteisintasis N. S. ir jo gynėjas advokatas prašė prokurorės ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės E. Ročytės ir nukentėjusiojo N. G. apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių Lietuvos Respublikos BPK pažeidimų.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 1 straipsnio 1 dalį baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d.). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.).

Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, turintis pareigą uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams ar keliama tokios žalos grėsmė, baudžiamajame įstatyme nusikalstamomis įvardija tik tas veikas, kurios iš tikrųjų yra pavojingos, jomis daroma didelė žala. Lietuvos Respublikos BK 11 straipsnio 1 dalies nuostata reiškia, kad nusikalstama veika turi ne tik formaliai atitikti nusikalstamos veikos sudėtį, įtvirtintą Lietuvos Respublikos BK, bet ir būti pavojinga.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Nusikalstamos veikos motyvas nors ir nėra Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos būtinasis požymis, tačiau ją kvalifikuojant yra svarbus, aiškinantis tyčios kryptingumą. Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018). Pagal teismų praktiką kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimu, jo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016).

Kaip jau buvo minėta, N. S. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį išteisintas dėl to, kad jis žodinio konflikto su N. G. metu, trenkė vieną kartą ranka jam į krūtinę, taip nukentėjusiajam N. G. sukėlė fizinį skausmą. Priimdamas skundžiamą nuosprendį pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, rėmėsi N. S., nukentėjusiojo N. G. ir liudytojos L. G. parodymais, nukentėjusiojo į bylą pateiktame vaizdo įraše esančiais duomenimis, specialisto išvada bei kita rašytine bylos medžiaga ir pagrįstai N. S. iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį išteisino. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad apylinkės teismas išteisintojo, nukentėjusiojo, liudytojos parodymus, specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus bei kitus rašytinius įrodymus įvertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertinęs byloje esančius duomenis, padarė išvadą, kad N. S. veiksmuose nėra pavojingumo laipsnio, kuris užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.

Prokurorė ir nukentėjusysis N. G. apeliaciniais skundais iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teismo padarytomis išvadomis ir prašo N. S. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį, nes, prokurorės ir nukentėjusiojo nuomone, byloje esantys įrodymai patvirtina N. S. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinių skundų argumentais. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pritaria apylinkės teismo nuosprendyje padarytai išvadai, kad N. S. nepadarė veikos, turinčios Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo nurodytais N. S. išteisinimo motyvais, kadangi mano, kad N. S. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymio – tyčios sukelti fizinį skausmą N. G..

Apeliaciniame skunde nukentėjusysis N. G. nurodo, kad teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą iš esmės, nuosprendyje nenustatė, kokia veika buvo atlikta, nes vienur nuosprendyje nurodo, kad kaltinamasis galimai pastūmė nukentėjusįjį, vėliau teigia, kad pastūmė, dar vėliau jau teigia, kad jeigu ir būtų suduotas smūgis, jis nebuvo stiprus, nes nukentėjusysis (N. G.) nenukrito, o tik suklupo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad tokį N. S. padarytų veiksmų netikslų apibūdinimą (neaišku, ar pastūmė, ar sudavė smūgį) lėmė paties nukentėjusiojo N. G. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme bei vaizdo įraše užfiksuoti paties nukentėjusiojo N. G. žodžiai byloje nagrinėjamo įvykio metu. Kaip matyti iš nukentėjusiojo N. G. parodymų 2017-08-03 ikiteisminio tyrimo metu, jis parodė, kad N. S. vieną kartą ranka trenkė jam į krūtinę (45 b. l.), apklausiamas pirmosios instancijos teisme N. G. taip pat parodė, kad N. S. ranka jam trenkė (169-172 b. l.). Tokius nukentėjusiojo N. G. parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme patvirtino ir liudytoja L. G. (66, 172, 173 b. l.). Tačiau iš byloje esančio vaizdo įrašo, kurį pateikė pats nukentėjusysis N. G., galima daryti išvadą, jog N. S. N. G. stūmė, o ne sudavė jam ranka. Nors vaizdo įraše nėra užfiksuota paties N. S. atlikto veiksmo N. G. atžvilgiu, t. y. vaizdo įraše nesimato, kokį konkrečiai veiksmą (stūmė ar sudavė ranka) N. S. atliko N. G. atžvilgiu, tačiau, tai, kad N. S. N. G. stūmė, o ne sudavė jam ranka, patvirtina paties nukentėjusiojo N. G. žodžiai užfiksuoti vaizdo įraše, kur jis pasako „filmuok, kaip stumdosi“, „pažiūrėk, ką padarė, kai stūmė mane“. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, galima daryti išvadą, kad N. S. pareikštame kaltinime neteisingai nurodytos N. S. inkriminuojamos veikos faktinės aplinkybės, t. y. kaltinime neteisingai nurodyta, kad N. S. žodinio konflikto su N. G. metu trenkė vieną kartą ranka jam į krūtinę.

Nagrinėjamu atveju byloje neabejotinai nustatyta, kad 2017-07-30, apie 14.30 val., N. S. dirbo su traktoriumi lauke. Prie jo priėjo nukentėjusysis N. G. ir pradėjo reikšti pretenzijas, kad pastarasis su traktoriumi važiuoja per jo žemę. N. S. pernelyg nekreipė dėmesio į nukentėjusiojo pretenzijas ir į didesnes diskusijas nesileisdamas įsėdo į traktorių, o nukentėjusysis jam neleido važiuoti, atsistodamas traktoriaus priekyje ir teigdamas, kad tai jo žemė, ką nori, tą ir daro. N. S. įjungus traktoriaus garso signalą, nukentėjusysis atsisakė pasitraukti. Traktoriui pajudėjus į priekį ir privažiavus labai arti N. G., N. S. sustojo ir dar kartą panaudojo garso signalą, tačiau N. G. nesitraukė ir neleido traktoriui važiuoti. N. S. išlipo iš traktoriaus ir paaiškino nukentėjusiajam, kad vyksta kanalo valymo darbai ir jis turi teisę važiuoti tris metrus nuo kanalo, reikalavo, kad N. G. pasitrauktų. Nepaisant to, nukentėjusysis atsisakė pasitraukti nuo traktoriaus priekio. Tada asmenys apsikeitė replikomis ir N. S. pastūmė nukentėjusįjį. Iškart po to N. S. grįžo į traktorių ir važiavo toliau, o N. G. pasitraukė nuo traktoriaus. Nukentėjusiojo N. G. teigimu, N. S. veiksmais jam buvo sukeltas fizinis skausmas. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad nei nukentėjusiojo N. G. ir liudytojos L. G. parodymai, nei nukentėjusiojo į bylą pateiktame vaizdo įraše esantys duomenys, nei specialisto išvada ar kiti bylos rašytiniai duomenys, neįrodo N. S. tyčios sukelti nukentėjusiajam N. G. fizinį skausmą.

Išteisintasis N. S. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad jokio fizinio skausmo suteikti nukentėjusiajam N. G. jis nenorėjo, jis norėjo jį tik patraukti nuo traktoriaus, kad nebūtų sužalotas. Pirmosios instancijos teismas patikėjo šiais N. S. parodymais, kad jis nenorėjo sukelti nukentėjusiajam fizinio skausmo, o norėjo jį patraukti nuo traktoriaus priekio, kad galėtų važiuoti toliau, tačiau juos vertino kaip N. S. veiksmų motyvą, suponuojantį nusikaltimo pavojingumo pobūdžio nebuvimą. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nukentėjusiajam N. G. fizinis skausmas pagal nustatytas byloje aplinkybes galėjo būti sukeltas išteisintajam N. S. norint patraukti N. G. nuo traktoriaus priekio ir jį stumiant. Nagrinėjamu atveju negalima atmesti galimybės, kad vertinamu atveju N. S. veiksmai nebuvo nukreipti į tyčinį fizinio skausmo N. G. sukėlimą – priešingai, savo veiksmais N. S. tik siekė tiesiog patraukti N. G. nuo traktoriaus priekio, kad nebūtų sužalotas, kaip kad jis nurodė pirmosios instancijos teisme. Šie jo parodymai nėra paneigti. Akivaizdu, kad jei išteisintasis N. S. būtų siekęs sukelti nukentėjusiajam N. G. fizinį skausmą ar jį sužaloti, tai jis būtų veikęs kur kas aktyviau. Svarbu ir tai, kad jokių kitų aktyvių veiksmų be nukentėjusiojo N. G. stūmimo, išteisintasis N. S. prieš jį daugiau neatliko, ir tai tik įrodo, jog jis N. G. įvykio metu sukelti fizinį skausmą ar jį sužaloti visiškai nesiekė. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad išteisintojo N. S. versija, jog jis nukentėjusiajam N. G. galėjo sukelti fizinį skausmą netyčia, norėdamas tiesiog jį patraukti nuo traktoriaus, kad galėtų važiuoti toliau, nes nukentėjusysis nesitraukė, liko nepaneigta. Bylos įrodymų visuma nepaneigta, kad išteisintojo tikslas tebuvo vienintelis – tęsti traktoriumi kanalo tvarkymo darbus, tačiau nukentėjusysis N. G. to daryti neleido. Byloje nenustatyta, kad išteisintasis N. S., siekdamas patraukti N. G. nuo traktoriaus, kad galėtų važiuoti toliau, suvokė, jog stūmimo metu gali sukelti nukentėjusiajam N. G. fizinį skausmą, ir norėjo šių pasekmių arba sąmoningai leido joms atsirasti, tai yra veikė tyčia (Lietuvos Respublikos BK 15 str.). Todėl teisėjų kolegija nesutinka su prokurorės ir nukentėjusiojo N. G. apeliacinių skundų argumentais, kad N. S. veikoje yra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, o būtent – jo tyčia sukelti fizinį skausmą N. G..

Atsiliepime į Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą nukentėjusysis N. G. nurodo, kad, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas buvo šališkas ir veikė kaltinamojo išteisinimo link. Tačiau patikrinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, neobjektyvus, suinteresuotas bylos baigtimi, byloje nėra. Nuosprendyje nėra nustatyta teisės aiškinimo ir taikymo klaidų ar kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Vien tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip to pageidauja nukentėjusysis N. G., ir priėmė jam nepalankų sprendimą, negali būti laikoma teismo šališkumu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos N. S. atžvilgiu priėmė pagrįstą bei teisėtą išteisinamąjį nuosprendį, todėl tenkinti Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės E. Ročytės ir nukentėjusiojo N. G. apeliacinius skundus ir N. S. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį nėra pagrindo. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad dėl pareikšto kaltinimo N. S. atžvilgiu priėmus išteisinamąjį nuosprendį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, N. G. civilinis ieškinys pagrįstai paliktas nenagrinėtas. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys į tai, kad palikus civilinį ieškinį nenagrinėtą nukentėjusiajam neužkertamas kelias reikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės Editos Ročytės ir nukentėjusiojo N. G. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas Raimundas JurgaitisTeisėjai Zigmas KavaliauskasVidmantas Mylė