- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-10-02
- Bylos Nr.
- 1A-527-209/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-61736-2017-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Kazlauskienė, Ugnius Trumpulis, Stasys Lemežis
- Nuteistasis
- R. V.
- Nukentėjusysis
- G. S.
- Advokatai
- Gintarė Leškevičienė
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės, Stasio Lemežio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ugniaus Trumpulio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. gynėjos advokatės Gintarės Leškevičienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 metams; pagal BK 281 straipsnio 7 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir R. V. paskirta 3 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo sulaikymo vykdant šiuo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas R. V. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2017 m. lapkričio 25 d. 23.33 val. iki 2017 m. lapkričio 26 d. 11.02 val. (viena diena).
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, R. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu atsiprašyti nukentėjusiojo G. S..
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, R. V. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta 3 metus vairuoti visų rūšių transporto priemones.
R. V. skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta nepakeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. R. V. nuteistas už tai, kad pagrobė automobilį, o būtent:
jis, 2017 m. lapkričio 25 d., laikotarpiu nuo 10.30 val. iki 11.30 val., būdamas G. S. priklausančiame ir G. S. vairuojamame automobilyje Suzuki Jimny, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) po to, kai G. S. sustojo prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir išlipęs iš automobilio paliko jį minėtame automobilyje vieną, jis, persėdęs į automobilio vairuotojo vietą, automobilyje G. S. paliktu automobilio variklio užvedimo raktu užvedė automobilio Suzuki Jimny, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) variklį ir be G. S. leidimo minėtu automobiliu išvažiavo, tokiu būdu pagrobė G. S. priklausantį 1350 Eur vertės automobilį Suzuki Jimny, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini)
Šiais veiksmais R. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.
2. R. V. nuteistas ir už tai, kad vairavo kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau nei 1,5 promilės alkoholio, o būtent:
jis, 2017 m. lapkričio 25 d., apie 23.42 val., kelio Vilnius-Švenčionys-Zarasai 58-ame kilometre, būdamas kelių transporto priemonės vairuotoju, neturėdamas teisės vairuoti bet kokią transporto priemonę, vairavo G. S. priklausantį automobilį Suzuki Jimny, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo 2,40 promilės alkoholio, tai yra daugiau nei 1,5 promilės alkoholio.
Šiais veiksmais R. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu nuteistojo R. V. gynėja advokatė Gintarė Leškevičienė prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuria R. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, panaikinti ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį.
4. Gynėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis dalyje dėl R. V. pripažinimo kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymo yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, suvaržiusių įstatymų garantuotas R. V. teises bei sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Dėl šių priežasčių skundžiamas nuosprendis dalyje, kurioje R. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, turėtų būti panaikintas ir priimtas išteisinamasis nuosprendis, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
5. Dėl BPK nuostatų pažeidimų
5.1. Gynėja teigia, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomoji dalis surašyta pažeidžiant BPK 305 straipsnio reikalavimus. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka apkaltinamojo nuosprendžio formai bei turiniui keliamų reikalavimų. Jo struktūra, tekstas, dėstymo būdas yra identiški kaltinamajam aktui. Identiškai išdėstyta ir nuosprendžio dalis, kurioje, vadovaujantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2-3 punktais, turėtų būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Pirmosios instancijos teismas nukopijavo nuo kaltinamojo akto kaltinamojo R. V., nukentėjusiojo G. S. ir liudytojų V. M., L. S., A. T., V. V., Z. J. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nors visų šių asmenų, išskyrus A. T., parodymų teisiamajame posėdyje net neperskaitė. Nors šie asmenys buvo tiesiogiai apklausti teisiamajame posėdyje, tačiau jų parodymai nuosprendyje neišdėstyti, nuosprendyje abstrakčiai nurodyta, kad teisiamojo posėdžio metu šie asmenys davė iš esmės analogiškus parodymus. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog kaltinamojo „kaltė neabejotinai įrodyta teismo posėdyje ištirtais įrodymais“ ir nukopijavo kaltinamajame akte išdėstytus visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis jų netirdamas ir nevertindamas, tuo pažeisdamas įstatymo nuostatą, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis) bei BPK 20 straipsnio 5 dalyje teismui nustatytą pareigą įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Be to, skundžiamas nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimų, kadangi jis nemotyvuotas, neatlikta įrodymų analizė, jų vertinimas, nėra nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvų ir išvadų, o apsiribota išvada, kad nusikalstamos veikos yra teisingai kvalifikuotos pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 281 straipsnio 7 dalį. Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
5.2. Gynėja pažymi, kad R. V. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo paskirtas gynėjas, nors iš bylos medžiagos matyti, jog be gynėjo pagalbos pastarojo teisės ir teisėti interesai negalėjo būti tinkamai ginami. R. V. įtariamuoju buvo apklaustas 2017 m. lapkričio 26 d. ir 2018 m. vasario 22 d., jam buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, tačiau gynėjo jis atsisakė. Pirmosios instancijos teisme jis paaiškino, kad tyrėjai buvo sakęs, jog ikiteisminio tyrimo metu jam nereikia advokato, tačiau jeigu byla pasieks teismą, jis norėtų turėti gynėją. Į tokį kaltinamojo pageidavimą teismas atsakė, jog būtinų gynėjo dalyvavimo pagrindų nėra ir jeigu kaltinamasis neturi sudaręs sutarties su advokatu, teismas jam gynėjo neskirs. Tačiau R. V. yra pensininkas, vidurinio išsilavinimo, neturi net menkiausių teisinių žinių, buvo kaltinamas apysunkio nusikaltimo, už kurį įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę iki šešerių metų, todėl negalėjo pats tinkamai apginti savo teises ir teisėtus interesus, todėl teismas privalėjo skirti jam gynėją. Nepaisant to, teismas net neišaiškino R. V. teisės, jog jeigu jis neturi pakankamai lėšų advokato paslaugoms apmokėti, jis gali kreiptis į valstybės garantuojamą teisinės pagalbos tarnybą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo. Tokiu būdu buvo padaryti esminiai žmogaus teisių pažeidimai, suvaržyta R. V. teisė į gynybą, kas taip pat turėjo įtakos neteisėto ir nepagrįsto teismo nuosprendžio priėmimui.
2. Dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo
6.1. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Pareiga nustatyti, ar kaltininko veiksmai atitinka BK specialiosios dalies straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, tenka bylą nagrinėjančiam teismui, kuris savo teisinį vertinimą privalo motyvuotai išdėstyti teismo nuosprendyje. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, visiškai nemotyvavo R. V. padarytos veikos kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, o apsiribojo konstatavimu, kad jo padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuotos pagal minėtą straipsnį.
6.2. Gynėja pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje R. V. davė nuoseklius parodymus, jog vagystės jis nepadarė, nes nukentėjusysis G. S. pats davė jam automobilį nuvažiuoti į pusbrolio laidotuves. Liudytojas V. V. patvirtino, jog G. S. jo tėvui R. V. davė pats automobilį nuvažiuoti į laidotuves, su sąlyga, kad prieš tai nuveš jį į Ukmergę pas mamą, o grįžtant pasiims, visą kelią iki Ukmergės vairavo R. V.. Teismas nenurodė motyvų, dėl kokių priežasčių nesiremia R. V. ir jo sūnaus V. V. parodymais, teismo manymas, jog jie abu siekia palengvinti kaltinamojo padėtį nėra pagrįstas tinkama teisine argumentacija, pastaroji išvada neparemta objektyviais duomenimis. Tuo tarpu teismas nuosprendyje nurodė, jog remiasi nukentėjusiojo G. S. parodymais, nes jie atitinka liudytojo A. T. parodymus, kuris matė, kad į Ukmergę G. S. automobilį atvairavo pats, o jam išlipus iš automobilio buvo išlipę ir du jo keleiviai, kurie kažkur po pusvalandžio išvažiavo, o netrukus jų ir automobilio pasigedo nukentėjusysis. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas neįvertino įrodymų visumos, nepašalino tarp jų esančių prieštaravimų, vienus įrodymus vertino atskirai nuo kitų, nuosprendį grindė iš esmės nenuosekliais ir prieštaringais nukentėjusiojo ir jo draugo parodymais. Taip pat teismas nevertino nukentėjusiojo G. S. parodymų patikimumo aspektu, neatsižvelgė į akivaizdų jo suinteresuotumą bylos baigtimi, nes paaiškėjus, kad jis pats davė automobilį teisės vairuoti neturinčiam R. V., gali sulaukti teisinių pasekmių. Be to, nukentėjusysis G. S. dėl neva pagrobto automobilio nei 2017 m. lapkričio 25 d., nei kitą dieną į policiją nesikreipė, pareiškimo nerašė, apie tai, jog R. V. išvažiavo be jo sutikimo, pareiškė tik 2017 m. lapkričio 30 d. apklausiamas liudytoju. Šios aplinkybės patvirtina R. V. ir V. V. parodymus, jog R. V. G. S. automobiliu į pusbrolio laidotuves Švenčionių rajone važiavo pastarojo sutikimu ir patvirtina abejones nukentėjusiojo G. S. parodymų patikimumu.
6.3. Gynėja nurodo, kad pagal BK 178 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartyje Nr. 2K-61-489/2018 nurodoma, kad automobilio vagystė – tai tyčinis neteisėtas neatlygintinas svetimo automobilio užvaldymas pasisavinimo tikslu. Tuo tarpu teismų praktikoje kaltininko veiksmai, kai jis akivaizdžiai nori pasinaudoti daiktu tik laikinai ar užvaldo daiktą nesiekdamas jo pasisavinti ir tokiais veiksmais nepadaro žalos nukentėjusiajam, nepripažįstami vagyste (kasacinės nutartys Nr. 2K-122/2012, 2K-108/2013, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje dėl subjektyviųjų požymių buvimo R. V. padarytoje veikoje nepasisakė, o tiesiog preziumavo. Net ir padarius prielaidą, kad R. V. nukentėjusiojo G. S. automobiliu išvažiavo be pastarojo sutikimo, bylos duomenys patvirtina, jog jis nesiekė šio automobilio pagrobti ir užvaldyti pasisavinimo tikslu, jo veikoje nebuvo būtinojo nusikalstamos veikos požymio – tyčios, nukreiptos į negrįžtamą svetimo turto užvaldymą bei atitinkamą žalos padarymą. Bylos aplinkybės rodo, kad R. V. automobiliu ketino pasinaudoti tik laikinai, jo tikslas buvo nuvažiuoti į pusbrolio laidotuves, jo veikoje nebuvo tyčios pagrobti svetimą automobilį, jis savo veikos nesuvokė kaip nusikalstamos, nesiekė, kad automobilio savininkui būtų padaryta žala.
Šalies argumentai
6.4. Gynėja konstatuoja, kad byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių R. V. kaltę pagrobus svetimą automobilį, jo veiksmuose nėra BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl R. V. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, turi būti panaikintas ir jis dėl šios nusikalstamos veikos padarymo turi būti išteisintas.
3. Teismo posėdyje nuteistasis R. V. ir jo gynėja advokatė Gintarė Leškevičienė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo gynėjos apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo R. V. gynėjos advokatės Gintarės Leškevičienės apeliacinis skundas tenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.
6. Nuteistojo gynėja R. V. kaltės dėl BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytos nusikalstamos veikos neginčija, tik nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Nuteistojo kaltė padarius BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką teisėjų kolegijai abejonių nekelia, todėl baudžiamoji byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.
10.1. Pagal BPK 1 straipsnio 1 dalį baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
10.2. Įstatymų leidėjo įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, t. y. jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.
10.3. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Ko reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.).
10.4. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje nepakankamai įvertino visumą byloje ištirtais įodymais nustatytų faktinių aplinkybių ir, nustatęs prieštaringus duomenis, nesirėmė in dubio pro reo principu, įpareigojančiu objektyviai nepašalinamas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžiančiu, esant abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012 ir kt.), todėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. birželio 4 d. apkaltinamasis nuosprendis dalyje dėl R. V. pripažinimo kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinkantis byloje esančių faktinių aplinkybių ir priimtinas naujas – išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas).
7. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, turintis pareigą uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams ar keliama tokios žalos grėsmė, baudžiamajame įstatyme nusikalstamomis įvardija tik tas veikas, kurios iš tikrųjų yra pavojingos, jomis daroma didelė žala. BK 11 straipsnio 1 dalies nuostata reiškia, kad nusikalstama veika turi ne tik formaliai atitikti nusikalstamos veikos sudėtį, įtvirtintą BK, bet ir būti pavojinga, vadinasi, baudžiamoji atsakomybė neturi būti taikoma vien formaliais pagrindais, dirbtinai kriminalizuojant smulkius buitinio, asmeninio ar auklėjamojo pobūdžio konfliktus.
8. Pirmosios instancijos teismo skundžiamu nuosprendžiu R. V. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. lapkričio 25 d., laikotarpiu nuo 10.30 val. iki 11.30 val., būdamas G. S. priklausančiame ir G. S. vairuojamame automobilyje Suzuki Jimny, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) po to, kai G. S. sustojo prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir išlipęs iš automobilio paliko jį minėtame automobilyje vieną, jis, persėdęs į automobilio vairuotojo vietą, automobilyje G. S. paliktu automobilio variklio užvedimo raktu užvedė automobilio Suzuki Jimny, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) variklį ir be G. S. leidimo minėtu automobiliu išvažiavo, tokiu būdu pagrobė G. S. priklausantį 1350 Eur vertės automobilį Suzuki Jimny, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini)
9. Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį.
13.1. Automobilio vagystė – tai tyčinis neteisėtas neatlygintinas svetimo automobilio užvaldymas pasisavinimo tikslu. Vagystė yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia, todėl, apibūdinant kaltės, darant vagystę, turinį, turi būti vadovaujamasi BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis ir turi būti konstatuojama, kad, grobdamas svetimą turtą vagystės būdu, kaltininkas suvokė, kad užvaldo automobilį prieš turto savininko valią, numato nusikalstamos veikos padarinius, jų nori ir siekia. Vagystės atveju kaltė pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia, jog turtas yra svetimas, nori jį neatlygintinai užvaldyti ir numato, kad dėl tokių jo veiksmų turto savininkui bus padaryta žala. Taigi, esminis veikos požymis, nulemiantis šios veikos priskyrimą prie nusikalstamų veikų nuosavybei, yra būtent svetimo turto pagrobimas. Vagystė laikoma baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61-489/2018).
13.2. Pagal teismų praktiką kaltininko veiksmai, kai jis akivaizdžiai nori pasinaudoti automobiliu tik laikinai ar užvaldo daiktą nesiekdamas jo pasisavinti ir tokiais veiksmais nepadaro žalos nukentėjusiajam, nepripažįstami vagyste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016). Vis dėlto, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog R. V. G. S. priklausantį automobilį paėmė tik laikinai, t. y. nesiekdamas jo užvaldyti ir naudoti savo nuožiūra, dėl ko vertinamu atveju apylinkės teismas netinkamai vertino R. V. veiksmų motyvą ir tikslą, todėl padarė netinkamą išvadą, jog jo veiksmai atitinka BK 178 straipsnio 2 dalyje numatą nusikalstamą veiką.
13.3. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas apie nukentėjusiojo G. S. nesutikimą paskolinti automobilį ir kaltinamojo įvykdytą automobilio vagystę, sprendė vien tik iš nukentėjusiojo ir liudytojo A. T. parodymų. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino kaltinamojo R. V. pateiktos versijos, kad jis nukentėjusiojo automobiliu pasinaudojo laikinai ir G. S. sutikus, taip pat netyrė ir kitų versijų. Teismas nepagrįstai atmetė kaltinamojo versiją bei jo argumentus, apsiribodamas lakonišku parašymu, kad kaltinamojo versija vertintinos kritiškai, kaip siekis palengvinti savo teisinę padėtį.
13.4. Nukentėjusysis G. S. parodė, kad 2017 m. lapkričio 24 d. vakare išgėrinėjo kartu su R. V. ir jo sūnumi V. V.. Tą patį vakarą R. paskambino giminaičiai ir pranešė apie pusbrolio netektį. Tuomet R. paprašė paskolinti automobilį, nes ketina važiuoti į pusbrolio laidotuves, bet G. S. pažadėjo pats nuvežti. Kitą dieną, apie 8.00 val., pas jį atėjo R. V. ir vėl paprašė paskolinti jam automobilį arba jį nuvežti į pusbrolio laidotuves. Tačiau nukentėjusysis atsisakė, nes jam pačiam buvo reikalingas automobilis, nes planavo važiuoti pas motiną į Ukmergę. Tuomet jie su R. sutarė, kad abu nuvažiuos į Ukmergę, nukentėjusysis susitvarkys savo reikalus ir tada R. V. bei jo sūnų V. nuveš į pusbrolio laidotuves. Maždaug apie 10. 30 val. jie atvažiavo į Ukmergę, G. S. nuėjo savo reikalais, o R. ir V. liko sėdėti jo automobilyje. Išeidamas automobilyje paliko užvedimo raktelį. Maždaug po valandos jis sugrįžo, tačiau nei automobilio, nei R. bei V. nerado. Pamatęs, kad nėra automobilio, bandė skambinti R. V., bet jam prisiskambinti nepavyko. Apie automobilio dingimą policijai nepranešė. Su R. susisiekė maždaug po pusantros paros ir pastarasis pasakė, kad jo automobilį sulaikė policija, jis yra Švenčionyse.
13.5. Liudytojas A. T. patvirtino, kad G. S. Ukmergėje pasigedo savo automobilio bei paaiškino, jog juo greičiausiai išvažiavo su juo kartu atvykę asmenys.
13.6. Tuo tarpu R. V. parodė, kad 2017 m. lapkričio 24 d. pas jį atvažiavo sūnus V. V. švęsti savo gimtadienio, su jais kartu išgėrinėjo ir G. S.. Bešvenčiant jam paskambino giminės ir pasakė, jog mirė pusbrolis, kuris gyveno (duomenys neskelbtini). Jis paprašė G. S., kad pastarasis kitą dieną jį nuvežtų į pusbrolio laidotuves, tačiau jis atsisakė, nurodydamas, jog visą savaitę gėrė, tačiau R. V. pats gali jo automobiliu važiuoti į laidotuves, tik prieš tai turi jį nuvežti į Ukmergę pas motiną, o kitą dieną grįždamas iš laidotuvių pasiimti. Žinodamas, jog kitą dieną teks vairuoti, jis daugiau tą vakarą nebegėrė, o G. S. ir jo sūnus V. V. šventė toliau. Kitą dieną jis, jo sūnus V. V. ir G. S. pastarojo automobiliu išvažiavo į Ukmergę, visą kelią iki Ukmergės vairavo jis, kad jis sėdo už vairo ir vairavo automobilį matė kaimynas Z. J.. Nuvykus į Ukmergę G. S. padavė jam automobilio dokumentus ir jis kartu su sūnumi išvažiavo į Švenčionių rajoną. Laidotuvėse išgėrė, nes manė, jog važiuos kitą dieną, tačiau nebuvo kur nakvoti, todėl vakare išvažiavo namo. Bevažiuojant jį sustabdė policijos pareigūnai ir, kadangi jis vairavo apsvaigęs nuo alkoholio, uždarė jį į areštinę, o automobilį paėmė. Paleidus iš areštinės ir grįžus namo jam paskambino G. S. ir jis jam paaiškino, jog automobilį paėmė policija, kadangi jis vairavo neblaivus.
13.7. Liudytojas V. V. davė analogiškus parodymus, patvirtindamas, jog G. S. jo tėvui R. V. automobilį paskolino tikslu nuvažiuoti į pusbrolio laidotuves, su sąlyga, kad prieš tai jį nuveš į Ukmergę pas motiną, o grįžtant pasiims. Visą kelią iki Ukmergės vairavo R. V.. Liudytojas Z. J. patvirtino, kad matė kaip R. V. vairavo G. S. automobilį.
13.8. Taigi, iš aptartų parodymų matyti, kad pirmosios instancijos teismas nepašalino tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo iškeltų versijų esančių prieštaravimų, o rėmėsi tik G. S. nurodytomis aplinkybėmis. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas abejoja nukentėjusiojo parodymų patikimumu, kadangi egzistuoja akivaizdus jo suinteresuotumas bylos baigtimi, nes paaiškėjus, kad jis pats davė automobilį teisės vairuoti neturinčiam R. V., kuris minėtą automobilį vairavo dar ir neblaivus, galėjo sulaukti neigiamų teisinių pasekmių, pvz. transporto priemonės konfiskavimo. Be to, nukentėjusysis G. S. dėl pagrobto automobilio nei 2017 m. lapkričio 25 d., nei kitą dieną į policiją nesikreipė, pareiškimo nerašė, apie tai, jog R. V. išvažiavo be jo sutikimo, pareiškė tik 2017 m. lapkričio 30 d. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas tyrėjo. Šios aplinkybės patvirtina R. V. nurodytas aplinkybes, jog jis G. S. automobiliu į pusbrolio laidotuves važiavo pastarojo sutikimu.
13.9. Be to, bylos duomenys patvirtina, jog R. V. nesiekė pagrobti G. S. priklausančio automobilio ir jį užvaldyti pasisavinimo tikslu, jo veikoje nebuvo būtinojo nusikalstamos veikos požymio – tyčios, nukreiptos į negrįžtamą svetimo turto užvaldymą bei atitinkamą žalos padarymą. Bylos aplinkybės rodo, kad R. V. minėtu automobiliu ketino pasinaudoti tik laikinai, jo tikslas buvo nuvažiuoti į pusbrolio laidotuves, jo veikoje nebuvo tyčios pagrobti svetimą automobilį, jis nesiekė, kad automobilio savininkui būtų padaryta žala.
10. Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad R. V. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas nepagrįstai, pirmosios instancijos teismui skundžiamame nuosprendyje padarius išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, todėl Vilniaus regiono apylinės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. birželio 4 d. nuosprendžio dalis dėl R. V. nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį naikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas – išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
11. Kaltinimas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį yra teisingas, šioje dalyje R. V. nuteistas pagrįstai, bausmė (laisvės atėmimas 6 mėnesiams, atidedant bausmės vykdymą) ir baudžiamojo poveikio priemonė (draudimas 3 metus vairuoti visų rūšių transporto priemones) jam parinktos nepažeidžiant bausmių skyrimo taisyklių, todėl ši nuosprendžio dalis paliekama galioti kaip teisėta ir pagrįsta, sumažinus bausmės vykdymo atidėjimo terminą.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
nuteistojo R. V. gynėjos advokatės Gintarės Leškevičienės apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus regiono apylinės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. birželio 4 d. nuosprendžio dalį, kuria R. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – R. V. išteisinti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 281 straipsnio 7 dalį paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir R. V. skirta 3 (trejų) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 75 straipsniu, R. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu atsiprašyti nukentėjusiojo G. S..
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, R. V. pagal BK 281 straipsnio 7 dalį paskirtos 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (alkoholio).
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.