Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Giedraičio ir Jurgio Kiškio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant visą bausmės laiką dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, bei 4 mėnesius neatlygintinai dirbti 80 valandų (po 20 val. per mėnesį) sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Nukentėjusio M. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam solidariai iš A. A. ir S. A. priteista 700 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Šiuo nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas ir S. A., tačiau dėl jo apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. A. nuteistas už tai, kad 2019 m. liepos 27 d. apie 2 val. name, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupe su S. A. ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia suduodami ne mažiau keturių smūgių M. B. į įvairias kūno vietas bei S. A. tęsiant šiuos fizinius smurtinius veiksmus nukentėjusio atžvilgiu (duomenys neskelbtini), prie pastato Nr. (duomenys neskelbtini), padarė nukentėjusiam nubrozdinimą kairio antakio išorinėje dalyje, kraujosruvą kairės akies vokuose, kraujosruvą kairės akies obuolio junginėje, kraujosruvą kairiame skruoste, nubrozdinimą veido kairėje virš viršutinės lūpos kairio kampo, kraujosruvą veido kairėje ties apatinės lūpos kraštu, kraujosruvą bei nubrozdinimus liemens dešinėje apatinėje dalyje, kraujosruvą dešiniame žaste, nubrozdinimą dešiniame dilbyje ir taip mušdami nukentėjusį M. B. sukėlė jam fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

4. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti pareikštą apeliacinį skundą jame nurodytais pagrindais ir motyvais. Prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. A. apeliacinis skundas atmestinas.

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

6. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 5 dalį, teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

7. Nagrinėjamu atveju, apeliacinį skundą pateikė tik nuteistasis A. A., kuris apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu padarytas išvadas dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo iš naujo įvertinti bylos aplinkybes ir jį išteisinti. Jis neigia smurtavęs nukentėjusiojo M. B. atžvilgiu ir tvirtina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, paneigiančių šią jo poziciją. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas įrodymais, pagrindžiančiais jo kaltę, pripažino nepatikimus ir prieštaringus duomenis, nevertino jį teisinančių jo paties bei kito nuteistojo (S. A.) parodymų. Be to, net jei ir būtų nustatyta, kad jis mušė nukentėjusįjį name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), nėra aišku, ar jis padarė kokius nors nukentėjusiajam konstatuotus sužalojimus, ar tokiais jo veiksmais M. B. buvo sukeltas fizinis skausmas. Taip pat nėra aišku, kodėl jis buvo nuteistas dėl M. B. nežymaus sveikatos sutrikdymo, jei sužalojimai, atitinkantys tokį sveikatos sutrikdymo mąstą, nukentėjusiajam buvo padaryti S. A., ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), kur tuo metu apeliantas net nebuvo.

8. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad įrodymų vertinimas šioje byloje yra pakankamai sudėtingas. Skundžiamame nuosprendyje pateikta byloje surinktų įrodymų vertinimo analizė yra labai lakoniška, tačiau tai nėra laikytina esminiu proceso pažeidimu, sukliudžiusiu pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas šiai baudžiamajai bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą nuosprendį. Iš bylos medžiagos matyti, kad, remdamasis teisėtai surinktais ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtais duomenimis, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad byloje surinktų įrodymų pakanka A. A. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl M. B. nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo jam sukėlimo. Pagrindiniai įrodymai, kuriais remiantis galima daryti išvadą, jog apeliantas smurtavo M. B. atžvilgiu, yra paties nukentėjusiojo parodymai, liudytojų J. S.-B. bei E. P. parodymai, rašytinė bylos medžiaga.

9. Už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šios nusikalstamos veikos materialiosios sudėties konstrukcija lemia, kad baudžiamajai atsakomybei taikyti būtina pagrįsti faktą, jog dėl asmens padaryto veikimo ar neveikimo atsirado pavojingi ir priešingi teisei (nusikalstami) padariniai, t. y. kitam asmeniui buvo sukeltas fizinis skausmas arba padarytas nežymus sužalojimas ar asmuo buvo trumpam susargdintas. Taip pat pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą (kasacinės nutartys Nr. 2K-424/2012, 2K-62/2014).

10. Skundžiamu nuosprendžiu A. A. buvo nuteistas dėl smurtinės nusikalstamos veikos, veikiant bendrininkų grupėje, padarymo. Apylinkės teismas konstatavo, kad jis 2019 m. liepos 27 d. apie 2 val. name, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupe su S. A. <...>, tyčia suduodami ne mažiau keturių smūgių M. B. į įvairias kūno vietas bei S. A. tęsiant šiuos fizinius smurtinius veiksmus nukentėjusio atžvilgiu (duomenys neskelbtini), prie pastato Nr. (duomenys neskelbtini), padarė nukentėjusiam nubrozdinimą kairio antakio išorinėje dalyje, kraujosruvą kairės akies vokuose, kraujosruvą kairės akies obuolio junginėje, kraujosruvą kairiame skruoste, nubrozdinimą veido kairėje virš viršutinės lūpos kairio kampo, kraujosruvą veido kairėje ties apatinės lūpos kraštu, kraujosruvą bei nubrozdinimus liemens dešinėje apatinėje dalyje, kraujosruvą dešiniame žaste, nubrozdinimą dešiniame dilbyje ir taip mušdami nukentėjusį M. B. sukėlė jam fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Taigi, apylinkės teismas nustatė, kad M. B. atžvilgiu įvykdytą nusikalstamą veiką sudarė du smurtiniai epizodai, dėl kurių nukentėjusiajam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata bei sukeltas fizinis skausmas. Byloje neginčytinai nustatyta, kad nuteistasis A. A. tiesiogiai dalyvavo tik viename iš šių epizodų, t. y. tik tuo metu, kai M. B. buvo mušamas name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu (duomenys neskelbtini), prie pastato Nr. (duomenys neskelbtini), apelianto nebuvo, smurtą prieš M. B. naudojo tik nuteistasis S. A..

11. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2019 m. liepos 27 d. nukentėjusysis M. B., nuteistieji S. A. bei A. A. leido kartu laiką, vartojo alkoholinius gėrimus, visi trys buvo ir A. A. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini). Kartu su jais šiuose namuose vakarojo ir M. B. draugė (šiuo metu jau sutuoktinė) J. S.-B.. Tiksliai ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu nenustatytu laiku S. A. išvyko iš A. A. namų. Tuomet tarp A. A. bei M. B. įvyko žodinis konfliktas (A. A. teigė, kad konfliktas įvyko dėl to, jog šis paprašė nukentėjusiojo išeiti iš namų, po ko M. B. prikišo jam su savimi turėtą peilį prie gerklės; kokia buvo konflikto priežastis nukentėjusysis nenurodė, tačiau neigė peiliu grasinęs apeliantui), po kurio A. A. paskambino S. A. ir paprašė šio sugrįžti, nurodęs, kad nukentėjusysis M. B. grasina jam peiliu. Į namus, esančius (duomenys neskelbtini), S. A. grįžo kartu su E. P., kuris tą vakarą automobiliu vežiojo kartu laiką leidžiančius nuteistuosius, nukentėjusįjį bei liudytoją J. S.-B.. Visos aukščiau aptartos aplinkybės nustatytos nukentėjusiojo, nuteistųjų bei liudytojų J. S.-B., E. P. parodymais, dėl jų jokių prieštaravimų nekyla. Taip pat visų šių asmenų parodymais neginčytinai nustatyta, kad būtent po to, kai tarp nukentėjusiojo M. B. jau buvo įvykęs žodinis konfliktas ir į (duomenys neskelbtini), namus jau buvo sugrįžęs nuteistasis S. A., o su juo ir liudytojas E. P., šiuose namuose M. B. atžvilgiu buvo pirmą kartą panaudotas fizinis smurtas. Tačiau dėl to, ar šio epizodo metu nukentėjusiojo atžvilgiu smurtavo abu nuteistieji, kiek smūgių, į kurias kūno vietas bei kuo buvo smūgiuojama M. B., nuteistųjų A. A. bei S. A. bei kitų byloje apklaustų asmenų parodymai išsiskyrė.

12. S. A., bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, prisipažino kaltu dėl abiejų jam inkriminuotos nusikalstamos veikos epizodų. Jis nurodė, kad M. B. sudavė kelis smūgius būdamas name, adresu (duomenys neskelbtini), bei dar keletą kartų ranka smūgiavo jam gatvėje, esančioje (duomenys neskelbtini). Nuteistasis S. A. taip pat kategoriškai tvirtino, jog nukentėjusįjį tiek pirmuoju, tiek antruoju atveju mušė jis vienas, A. A. pirmojo epizodo metu tik buvo šalia. Nuteistasis A. A. savo kaltę neigė, parodė, jog nukentėjusiajam netrenkė, tik buvo suėmęs už rankos, padėdamas S. A. išvesti M. B. iš savo namų. Nurodė, kad kelis smūgius nukentėjusiajam sudavė tik S. A., taip reaguodamas į nukentėjusiojo puolimą.

13. Tačiau nuteistųjų parodymus dėl to, kad A. A. jokių smurtinių veiksmų M. B. atžvilgiu neatliko, paneigia nukentėjusiojo bei liudytojų J. S.-B. bei E. P., kurie kaltinime nurodytu laiku buvo name, adresu (duomenys neskelbtini), ir tiesiogiai matė kaip juose buvo mušamas M. B., parodymai.

14. Nukentėjusysis M. B., parodė, kad jį, būnant apelianto namuose, sumušė du asmenys – tiek A. A., tiek S. A.. Tiesa, nukentėjusysis negalėjo detalizuoti kokiu būdu prieš jį smurtavo nuteistieji, kiek smūgių jam sudavė, kadangi įvykio metu buvo stipriai neblaivus, dėl ko neprisimena visų aplinkybių. Nukentėjusysis taip pat paaiškino, kad, duodamas pirminius parodymus, kaip smurtą jo atžvilgiu naudojusį asmenį, nurodė tik S. A., kadangi tuo metu būtent pastarąjį įsiminė geriau, tačiau vėliau atsiminė, jog namuose, jis buvo mušamas abiejų nuteistųjų, o vėliau, būnant lauke, tik S. A.. Kadangi nukentėjusysis įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio (4.24 val. jam buvo nustatytas 2,06 promilių girtumas), be to, duodamas pirminius parodymus A. A., kaip vieno iš jo sveikatą sutrikdžiusių asmenų, nepaminėjo, galėtų kilti abejonės jo parodymų dalyje dėl A. A. vaidmens padarius jam inkriminuotą nusikaltimą teisingumo. Tačiau, vis tik, tokias abejones pašalina jau aukščiau minėtų liudytojų J. S.-B. bei E. P. parodymai.

15. Apklausiama pirmosios instancijos teisme J. S.-B., nors ir negalėjo nurodyti kiek smūgių ir į kurias nukentėjusiojo kūno vietas sudavė nuteistieji, tačiau patikino, kad prieš jos sutuoktinį kaltinime nurodytu laiku, name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), smurtavo ne tik S. A., bet ir savo kaltę neigiantis apeliantas A. A.. Liudytoja taip pat patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu J. S.-B. analogiškai parodė, kad, būnant A. A. namuose, M. B. užsipuolė tiek pastarasis, tiek S. A., abu ėmė jį mušti, po to išmetė iš namų. Nors ši liudytoja neneigė, jog įvykio metu buvo apsvaigusi nuo alkoholio, taip pat pripažino, kad dėl jo suvartoto kiekio ir poveikio organizmui neprisimena visų nusikalstamos veikos išsamiam ir teisingam ištyrimui reikšmingų aplinkybių, tačiau jos bei nukentėjusiojo parodymus, jog A. A. ne tik pasyviai stovėjo šalia nuteistojo S. A., kai šis namuose sudavė smūgius M. B., o ir pats prisidėjo prie jo sumušimo, smūgiuodamas nukentėjusiajam, papildo liudytojo E. P. parodymai.

16. Nors, pirmosios instancijos teisme paprašytas paaiškinti teismui visa, kas jam yra žinoma dėl bylos aplinkybių, liudytojas E. P. iš pradžių parodymus davė tik apie antrąjį nusikalstamos veikos epizodą, taip pat nurodė, jog A. A. lyg ir nemušė nukentėjusiojo, tačiau, pirmosios instancijos teismui pagarsinus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jų teisingumo neginčijo ir prašė jais vadovautis. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu E. P. parodė, jog užėjęs į namus, adresu (duomenys neskelbtini), pamatė kaip nepažįstamam vyriškiui A. A. laikė už rankos, kurioje buvo peilis, o S. A. tam vyriškiui buvo iš kairės ir jį laikė. S. A., jį belaikydamas, keletą kartų trenkė jam kumščiu, į kokias vietas, tiksliai nepamena. Atėmus peilį, A. A. įsidėjo jį į kišenę. Tuomet M. B. pradėjo vartoti necenzūrinius žodžius S. A. atžvilgiu, po ko pastarasis dar keletą kartų trenkė jam kumščiu. A. A. pradėjo rėkti nukentėjusiajam, kad jis išeitų iš namų, tačiau jis atsisakė tai padaryti, todėl S. A. pradėjo jį mušti vėl ir dviese su A. A. jį ištempė iš namų. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu dėl pirmojo epizodo apklausiamas liudytojas E. P. parodė, jog matė kaip A. A. paėmęs M. B. už pakarpos keletą kartų sudavė jam delnu į veidą. S. A. jį dar sumušė bevedant, nukentėjusiajam pradėjo bėgti kraujas.

17. Taigi, aukščiau aptarti vienas kitą papildantys nukentėjusiojo bei liudytojų J. S.-B. ir E. P. parodymai, sujungti į vientisą loginę įrodymų grandinę, neabejotinai patvirtina, kad ne tik S. A., bet ir apeliantas A. A. yra kaltas dėl smurto naudojimo M. B. atžvilgiu patalpose namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini). Be to, tokius nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus netiesiogiai patvirtina ir telefoninio pokalbio tarp J. S.-B. ir A. T. pokalbio suvestinė. Iš jos matyti, kad nuo įvykio praėjus vos keletui dienų - 2019 m. liepos 31 d. A. T. skambino J. S.-B. ir, veikdamas A. A. interesais, bandė įtikinti ją duoti apeliantą dėl nukentėjusiojo M. B. sumušimo teisinančius parodymus. Pokalbio metu A. T. nurodė, jog A. A., būdamas kambaryje, „daužė“ nukentėjusįjį. Liudytojo A. T. apylinkės teisme duotus parodymus, kad J. S.-B. jis skambino tik tikslu įtikinti ją atsiimti pareiškimą byloje, kurioje A. A. yra įtariamas liudytojos išprievartavimu, jog apie M. B. sumušimą nebuvo kalbama, teisėjų kolegija vertina kritiškai, nes jie akivaizdžiai prieštarauja užfiksuoto pokalbio turiniui, kuris patvirtina, kad jo metu buvo tiesiogiai aptartas tiek pirmasis, tiek antrasis smurto naudojimo M. B. atžvilgiu epizodas. Be to, egzistuoja ir subjektyvus veiksnys, kuris verčia abejoti A. T. duotų parodymų patikimumu. Liudytojas su nuteistuoju A. A. yra draugiškuose santykiuose, taigi jis yra suinteresuotas duoti apeliantą teisinančius parodymus. Tas pats pasisakytina ir apie nuteistąjį S. A.. Pastarasis ne tik yra ilgametis A. A. draugas, bet ir turi asmeninį motyvą duoti apeliantui palankius įrodymus, kadangi išteisinus A. A. būtų pašalinta bendrininkavimo darant jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką aplinkybė, dėl ko lengvėtų ir jo atsakomybė.

18. Apeliaciniame skunde A. A. nurodo, kad nukentėjusysis M. B. bei liudytoja J. S.-B. turi motyvą jį melagingai apkalbėti, kadangi Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panemunės policijos komisariate yra atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl jam (A. A.) priklausančių darbinių įrankių vagystės iš jo automobilio tuo metu, kai automobilio raktai buvo pas nukentėjusiojo sutuoktinę. Apeliantas pažymi, jog tik po to, kai jis 2019 m. liepos 31 d. raštu kreipėsi į prokuratūrą dėl jam priklausančių įrankių vagystės, M. B. savo apklausoje jau nurodė, kad jį mušė ne tik S. A.. Be to, A. A. skunde atkreipia dėmesį ir į tai, kad tiek nukentėjusysis, tiek liudytoja nusikalstamos veikos padarymo metu buvo neblaivūs, kas kelia abejones jų gebėjimu teisingai atpasakoti įvykio aplinkybes. Teisėjų kolegija sutinka, jog ta faktinė aplinkybė, kad A. A., kaip vieną iš asmenų smurtavusių jo atžvilgiu, nukentėjusysis nurodė tik po to, kai jo sutuoktinės atžvilgiu apelianto iniciatyva buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, bei duomenys, liudijantys, kad tiek M. B., tiek J. S.-B. buvo stipriai apsvaigę nuo alkoholio, sudaro pagrindą kelti klausimą dėl jų parodymų patikimumo. Tačiau dėl šių priežasčių atmesti nukentėjusiojo ir jo sutuoktinės parodymų ir jais nesivadovauti teisėjų kolegija pagrindo vis tik neįžvelgia, kadangi jų parodymus, kaip jau nurodyta aukščiau, patvirtina liudytojo E. P. parodymai bei telefoninio pokalbio tarp J. S.-B. ir A. T. pokalbio suvestinė. Svarbu paminėti, kad E. P. nesieja jokie ryšiai nei su J. S.-B., nei su nukentėjusiuoju, jis yra nuteistųjų pažįstamas. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad 2019 m. liepos 27 d. naktį E. P. buvo blaivus, kadangi su nuteistaisiais, nukentėjusiuoju bei liudytoja tą vakarą alkoholio nevartojo, tik suteikė jiems pavėžėjimo paslaugą. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė kitų pagrindų, dėl kurių šio liudytojo parodymus būtų galima vertinti kaip nepatikimus.

19. Skunde A. A. taip pat nurodo, jog J. S.-B. bei E. P. parodymai turėtų būti traktuojami kaip nenuoseklūs, prieštaringi ir netgi patvirtinantys, kad nei vienas iš šių liudytojų tiesiogiai nematė, kad apeliantas naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. Grįsdamas tokį skundo argumentą, nuteistasis nurodo ir kokie konkretūs liudytojų teiginiai jį patvirtina. Vis tik apeliacinės instancijos teismas su tokiu liudytojų parodymų vertinimu nesutinka ir konstatuoja, jog nurodyti teiginiai jų parodymų prieštaringumo neatskleidžia ir A. A. kaltės nepaneigia. Apeliantas išskiria tik atskirus liudytojų parodymų fragmentus, juos savaip, sau palankia linkme interpretuoja, visiškai neatsižvelgdamas į bendrą jų kontekstą. Toks įrodymų vertinimas yra negalimas, parodymais grindžiant išvadas dėl asmens (ne)kaltumo privalo būti įvertinta jų visuma, bendras kontekstas, jie taip pat turi būti palyginti su kitais bylos duomenimis, kadangi priešingu atveju gali būti padarytos neteisingos išvados.

20. Atsižvelgiant į visa tai, kas paminėta, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas A. A. (kartu ir S. A.) kaltės klausimą, pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo bei liudytojų J. S.-B., E. P. parodymais, kuriuos patvirtina ir rašytiniai bylos duomenys, ir šių duomenų visumos pagrindu pagrįstai atmetė nuteistųjų pateiktą įvykio versija.

21. Byloje esančioje Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G2078/2019(02) nurodyta, kad: nukentėjusiam M. B. nustatytas nubrozdinimas kairio antakio išorinėje dalyje, kraujosruva kairės akies vokuose, kraujosruva kairės akies obuolio junginėje, kraujosruva kairiame skruoste, nubrozdinimas veido kairėje virš viršutinės lūpos kairio kampo, kraujosruva veido kairėje ties apatinės lūpos kraštu, kraujosruva bei nubrozdinimai liemens dešinėje apatinėje dalyje, kraujosruva dešiniame žaste, nubrozdinimas dešiniame dilbyje; sužalojimai galėjo būti patirti nemažiau keturių trauminių poveikių; sužalojimai laikomi nežymiu sveikatos sutrikdymu; sužalojimų vaizdas, lokalizacija, pobūdis nerodo tikslių jų atsiradimo aplinkybių, tačiau jie galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku.

22. Kadangi nei pats nukentėjusysis, nei liudytojai J. S.-B., E. P. tiksliai nenurodė tikslaus nukentėjusiajam name, esančiame (duomenys neskelbtini), suduotų smūgių skaičiaus, jų lokalizacijos, o nukentėjusysis vėliau buvo mušamas ir gatvėje, (duomenys neskelbtini), prie pastato Nr. (duomenys neskelbtini), objektyviai nėra įmanoma nustatyti, kuris asmuo kiek konkrečiai smūgių ir į kurias kūno vietas sudavė M. B., bei, kurio epizodo ar abiejų jų metu nukentėjusiajam buvo suduoti smūgiai, sukėlę specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus. Tačiau, vis tik, byloje yra neginčytinai nustatyta, kad A. A. namuose nukentėjusiojo atžvilgiu smurtavo abu nuteistieji, jam buvo suduoti daugybiniai smūgiai (E. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad adresu (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajam buvo suduota ne mažiau kaip šeši smūgiai, iš jų bent du smūgius sudavė apeliantas, likusius – S. A.), dėl kurių nukentėjusysis pradėjo kraujuoti, kas patvirtina, jog smūgiai buvo pakankamai stiprūs ir turėjo palikti nukentėjusiojo kūne jam konstatuotus sužalojimo požymius – kraujosruvas ir nubrozdinimus. Įvertinus prieš nukentėjusįjį naudoto smurto intensyvumą, teisėjų kolegija neabejoja ir tuo, kad M. B. objektyviai galėjo ir turėjo jausti ir fizinį skausmą.

23. Pripažintina, kad smūgių M. B. sudavimo aplinkybės (suduotų smūgių seka, skaičius, lokalizacija) nėra aiškios, pats nukentėjusysis įvykio metu buvo neblaivus, kas apsunkino jo aplinkos suvokimą, įskaitant ir suvokimą, kas ir kiek smūgių jam sudavė, tačiau vis dėlto, neabejotinai nustatyta, kad M. B. nežymaus sveikatos sutrikdymo bei fizinio skausmo jam sukėlimo procese tiesiogiai dalyvavo abu nuteistieji, todėl keisti kaltinimą dėl nustatytų faktinių aplinkybių, tarp jų ir A. A. veiksmais nukentėjusiojo sveikatai sukeltų pasekmių, nėra pagrindo. Nors byloje nėra duomenų apie nuteistųjų A. A. bei S. A. išankstinį susitarimą bendrai smurtauti prieš M. B., tačiau teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad susitarimas gali būti išreiškiamas ir konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Šios bylos įrodymais nustatytos nusikalstamų veiksmų padarymo aplinkybės rodo, kad A. A. su kitu nuteistuoju - S. A. veikė spontaniškai, bendrą sutarimą išreikšdami konkliudentiniais smurtiniais tarpusavyje suderintais veiksmais – pažymėtina, jog, S. A. suduodant pirmuosius smūgius nukentėjusiajam, A. A. laikė M. B. už rankos, o vėliau jam trenkė ir pats, abu nuteistieji sudavę nukentėjusiajam smūgius taip pat bendrai ištempė jį iš namų.

24. Šiuo atveju byloje esančių duomenų pakanka išvadai, kad A. A. name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), smurtavo nukentėjusiojo atžvilgiu, tai darė veikdamas kartu su S. A., kiekvienam iš nuteistųjų įvykdant bent dalį smurtinio pobūdžio veiksmų, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusių su kilusiais padariniais - nukentėjusiajam padarytu nežymiu sveikatos sutrikdymu, pasireiškusiu nubrozdinimais ir kraujosruvomis veide, liemens dešinėje apatinėje dalyje, dešiniame žaste bei dešiniame dilbyje, bei fizinio skausmo jam sukėlimu, todėl A. A. yra nuteistas teisėtai ir pagrįstai. Apeliantas matė kito nuteistojo S. A. veiksmus, jiems pritarė, taip pat suprato, kad tokiais savo veiksmais jie kėsinasi į kito žmogaus sveikatą, ir norėjo taip elgtis, todėl jo išteisinimui nėra pagrindo.

25. Apibendrinant visa, kas paminėta aukščiau, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo ar kokiais tai kitais motyvais pagrindo nėra. Todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.