Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso, sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka (iš dalies naudojant „Zoom“ programą) išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A. K. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini) d., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis, faktinė ir deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vykdantis individualią veiklą, neteistas,

kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Teismo nustatytos aplinkybės

A. K. K. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 145 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje.

II. Byloje surinkti įrodymai

Motyvuojamoji dalis

Be kaltinamojo A. K. K. prisipažinimo, jo padarytas nusikalstamas veikas įrodo ir ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (BPK 20 straipsnis).

III. Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimo motyvai

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismas pažymi, kad vienas iš įrodymų vertinimo aspektų yra tas, kad byloje vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Nė vienam iš byloje surinktų įrodymų nesuteikiamas išskirtinis prioritetas. Be to, vien proceso dalyvių nesutikimas su byloje surinktų įrodymų vertinimu savaime nepatvirtina, kad teismo ištirtų įrodymų vertinimo atlikimas ir jais bylai reikšmingų aplinkybių nustatymas yra padarytas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą.

Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Pagal teismų praktiką grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Įstatymas nenustato, kokiomis priemonėmis turi būti išreikštas grasinimas, taigi jis gali būti išreiškiamas įvairiomis formomis, pvz., žodžiu, raštu, pasitelkiant elektronines ryšio priemones, konkliudentiniais veiksmais. Grasinimas – tai bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas. Grasinimas turi būti realus. Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015, 2K-139-511/2020). Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-639/2010). Pažymėtina, kad BK 145 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, nusikaltimas laikomas baigtu nuo grasinimo pareiškimo – jo išsakymo nukentėjusiojo ar kitų asmenų akivaizdoje, kai apie grasinimą sužino nukentėjusysis, taigi kaltinamojo nusikaltimo tikslai (nagrinėjamu atveju – siekio nužudyti neturėjimas) įtakos jo veiksmų kvalifikavimui neturi. Subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia, kurios esmė tokia: grasinantysis supranta, kad pavojingai psichiškai veikia kitą žmogų, keldamas jam baimę, kad priverstų jį paklusti savo valiai, ir nori taip elgtis.

Baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Pasikėsinimas įmanomas tik tuo atveju, kai asmuo veikė tiesiogine tyčia. Materialiosios nusikalstamos veikos sudėties atveju pasikėsinimui būdinga tai, kad kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą, numato jos padarinius ir jų nori, tačiau įstatymo apibrėžti padariniai nekyla dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių.

BK 187 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu arba išardydamas ar sugadindamas įrenginį ar agregatą, jeigu dėl to galėjo nukentėti žmonės, arba sunaikino, išardė ar sugadino strateginę arba svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį, arba sunaikino ar sugadino didelės vertės svetimą turtą ar didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes. Taigi, BK 187 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti alternatyvūs neteisėtus veiksmus kvalifikuojantys požymiai, o vienas iš tokių požymių, dėl kurio kyla atsakomybė pagal šį baudžiamąjį įstatymą, yra svetimo turto sunaikinimas ar sugadinimas visuotinai pavojingu būdu. Pagal kasacinio teismo praktiką nusikaltimų nuosavybei sudėtyse esant kvalifikuojantiems požymiams, turto vertė netenka reikšmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-543/2004, Nr. 2K-30/2010). Dėl to nustatant turto sunaikinimo ar sugadinimo visuotinai pavojingu būdu požymį nėra būtina įrodinėti sunaikinto ar sugadinto turto vertę.

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje A. K. K. kaltinamas tuo, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, grasino nukentėjusiajai A. D. sakydamas – „jeigu nebūsi mano, nebūsi niekieno“ bei jog „tavo vaikams atsirūgs, nepamiršk, jog jų turi“, po ko padegė svetainės užuolaidas, lovos čiužinį bei vaiko kambaryje esantį lovos čiužinį, tokiu būdu grasino nužudyti, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas bei visuotinai pavojingu būdu pasikėsino sunaikinti didelės vertės, t. y. 38 809 Eur vertės svetimą turtą – butą, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė, nes gaisras buvo užgesintas. Kaltinamojo nusikalstami veiksmai numatyti BK 145 straipsnio 1 dalyje ir BK 22 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje tarpusavyje sudaro idealiąją sutaptį.

Ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme apklaustas A. K. K. neigė, jog jis grasino nukentėjusiajai ir pasikėsino sunaikinti didelės vertės turtą visuotinai pavojingu būdu. Tačiau antrojo teisiamojo posėdžio pateikus susitaikymo sutartį pripažino, jog jis atliko kaltinime inkriminuotus veiksmus, o pirmojo teisiamojo posėdžio metu neigdamas savo kaltę melavo. Teigė, kad įvykio dieną buvo labai susinervinęs ir nenorėjo prarasti savo draugės. Dėl kilusio konflikto ir pavartoto alkoholio, nusprendė padegti čiužinius ir grasinti nukentėjusiajai. Padegė užuolaidas su žiebtuvėliu, po to čiužinį svetainėje, o kitame kambaryje tik čiužinio kraštus, bandė užgesinti su vandeniu, bet jau buvo per vėlu. Gaisrą užgesino kartu su drauge. Jo elgesiui turėjo įtakos alkoholio pavartojimas.

Be kaltinamojo prisipažinimo, nusikalstamus jo veiksmus be jo paaiškinimų patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai.

Aplinkybė, jog kaltinamasis pasikėsino realiai įvykdyti išreikštus grasinimus ir tokiais veiksmais pasikėsino sunaikinti didelės vertės, t. y. 38 809 Eur vertės svetimą turtą – butą be ankščiau aptartų liudytojo parodymų ir kūnų kamerų vaizdo įrašų patvirtina ir 2025 m. balandžio 25 d. įvykio vietos apžiūros protokoluose apžiūrėtas A. D. priklausantis butas, kuriame užfiksuotos padegimo pasekmės – ant grindų užfiksuoti galimai apdegusios medžiagos likučiai (pelenai), apdegusios užuolaidos, apžiūrėta ir buto šiukšlių dėžių teritorija, kurioje užfiksuota išmesta baltos spalvos antklodė ir du čiužiniai su degimo žymėmis.

Tai, jog kaltinamasis įvykio metu buvo neblaivus ir tai turėjo įtakos jo veiksmams patvirtina alkotesterio Draeger Alcotest 7510 kvitas, kuriame nustatyta, jog įvykio dieną kaltinamajam nustatytas 0,46 prom. neblaivumas. Kaltinamasis būdamas neblaivus kėsindamasis sunaikinti A. D. turtą pasirinko visuotinai pavojingą būdą t. y. savo neteisėtais veiksmais kėlė realią grėsmę ne tik nukentėjusiajai, tačiau ir kitų namo gyventojų sveikatai bei gyvybei. Darytina išvada, kad A. K. K. veiksmaios atitinka objektyviuosius 22 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnyje 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius.

Aptartų įrodymų visetas patvirtina, kad kaltinamasis, darydamas inkriminuotus veiksmus, suprato, kad išreiškęs žodžius „jeigu nebūsi mano, nebūsi niekieno“ bei jog „tavo vaikams atsirūgs, nepamiršk, jog jų turi“ ir padegęs užuolaidas bei čiužinius taip grasindamas nužudyti, suprato savo elgesio bauginantį pobūdį ir aplinkybę, jog jis kėsinasi sunaikinti nukentėjusiosios turtą visuotinai pavojingu būdu ir norėjo taip veikti t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Teismas, ištyręs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, kurie vienas kitą papildo ir tarpusavyje sutampa bei jų pagrindu nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad byloje įrodyta, jog A. K. K. kaltinamas tuo, kad 2025 m. balandžio 25 d., apie 00.00 val., adresu (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto su A. D. metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai nustatytas 0,46 prom. girtumas, grasino nukentėjusiajai A. D. sakydamas: „jeigu nebūsi mano, nebūsi niekieno“ bei jog „tavo vaikams atsirūgs, nepamiršk, jog jų turi“, po ko padegė bute esančios svetainės užuolaidas, lovos čiužinį bei vaiko kambaryje esantį lovos čiužinį, tokiu būdu grasino nužudyti, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas bei tokiu būdu, visuotinai pavojingu būdu pasikėsino sunaikinti didelės vertės, t. y. 38 809 Eur vertės svetimą turtą - butą, esantį (duomenys neskelbtini) adresu, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė, nes gaisras buvo užgesintas.

IV. Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiu asmeniu

BK 38 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir; 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Šio straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pavojingas recidyvistas, taip pat asmuo, kuris anksčiau jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu, jeigu nuo ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo sprendimo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės įsiteisėjimo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau negu treji metai.

Kaltinamasis ir nukentėjusioji teismui pateikė taikos susitarimą sudarytą tarp kaltinamojo A. K. K. ir nukentėjusios A. D. Nukentėjusioji teisme patvirtino, kad jie su kaltinamuoju susitaikė ir ji kaltinamajam atleido, o tai yra būtina sąlyga susitaikymo instituto taikymui (BK 38 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Prokuroras susitaikymo instituto taikymui neprieštaravo.

A. K. K. padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos nesunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 3 dalis) ir apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Kaltinamasis A. K. K. teisiamojo posėdžio metu pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailėjosi, taip pat nukentėjusioji patvirtino, kad jokių pretenzijų A. K. neturi, jis jai atlygino žalą, o civilinis ieškinys nepareikštas, todėl nustatytos ir BK 38 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytos sąlygos.

Iš bylos medžiagos matyti, kad A. K. K. anksčiau nėra teistas, taip pat ankščiau nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu BK 38 straipsnio pagrindu (2 t., b. l. 11-13). Kaltinamasis yra baustas administracine tvarka, už Kelių eismo taisyklių pažeidimus – važiavimą transporto priemone neatlikus techninės apžiūros, stovėjimą kelio ženklo „Sustoti draudžiama“ galiojimo zonoje, vairavimą transporto priemonės maršrutiniam transportui skirta eismo juosta, baudos sumokėtos (2 t., b. l. 7-10), visgi teismo vertinimu, tai savaime neindikuoja, jog yra tikimybė, kad asmuo ateityje nusikals. A. K. K. vykdo individualią veiklą (2 t., b. l. 5). Duomenų apie gydymą psichikos sveikatos įstaigose nėra.

Posėdžio metu kaltinamasis paaiškino, jog jo elgesiui įtakos turėjo suvartotas alkoholis. Bet nuo to laiko alkoholio nebevartoja, metė rūkyti, stengiasi sportuoti, konsultuojasi su psichologu, neturi priklausomybių. Nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad kaltinamasis padarė išvadas ir stengiasi pakeisti savo elgesį teigiama linkme. Kaltinamasis mokosi (duomenys neskelbtini) ir yra charakterizuojamas kaip pareigingas, darbštus ir motyvuotas, jis yra ne tik akademiškai gabus, bet ir malonus bei pagarbus asmuo. Įvertinus išdėstytas aplinkybes manytina, kad yra pagrindo tikėti, jog A. K. K. padarė išvadas ir ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismo vertinimu, šis baudžiamasis procesas ir juo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės turės įtakos A. K. K., kaip auklėjamoji ir prevencinio pobūdžio priemonė, kuri sustiprins jo pasiryžimą laikytis įstatymų ir nedaryti naujų nusikalstamų veikų. Teismo vertinimu kaltinamasis atitinka BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkto sąlygą. Teisminio bylos nagrinėjimo metu yra nustatytos visos būtinosios kaltinamojo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltinamajam ir nukentėjusiajai susitaikius sąlygos. Yra pagrindas atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamas veikas, numatytas BK 145 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje, bei jo atžvilgiu nutraukti baudžiamąją bylą, vadovaujantis BK 38 straipsniu. Teismas nenustatė pagrindų, kuriems esant kaltinamojo atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiąja, negalimas (BK 38 straipsnio 2 dalis).

Kaltinamajam A. K. K. išaiškintina, kad per vienerius metus padarius baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, o padarius naują tyčinį nusikaltimą, šis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustos galioti ir bus sprendžiama dėl baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas (BK 38 straipsnio 3 ir 4 dalys).

V. Baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo pagrindai ir motyvai

Prokuroras baigiamųjų kalbų metu kaltinamajam A. K. K. siūlė taikyti dvi baudžiamojo poveikio priemones, t. y. dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose ir alkoholizmo prevencijos, programoje.

BK 67 straipsnio 2 dalis numato, kad pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės šio kodekso X skyriuje numatytais pagrindais, arba lygtinai paleistam iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, gali būti skiriamos šios baudžiamojo poveikio priemonės.

BK 67 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nepilnamečiui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI ar XI skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės šio kodekso X skyriuje arba 92 straipsnyje numatytais pagrindais, arba lygtinai paleistam iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, gali būti skiriamos šios baudžiamojo poveikio priemonės: įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, turto konfiskavimas, įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu, dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, dalyvavimas alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ir kursuose, išplėstinis turto konfiskavimas.

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog iš šioje normoje pateikto teisinio reguliavimo ir paties atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto sutaikomosios paskirties išplaukia, kad baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų pasirinkimo klausimas paliekamas teismo nuožiūrai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-788/2018).

BK 72² straipsnyje nustatyta, kad teismas gali įpareigoti dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose asmenis, padariusius nusikalstamas veikas, kuriomis kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, laisvę, seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą, lygiateisiškumą ir sąžinės laisvę. Šis įpareigojimas turi būti įvykdytas per teismo nustatytą terminą. A. K. K. nusikalstamos veikos susijusios su grasinimais nukreiptus prieš draugę bei fiziškai pasikėsinus sunaikinti jai priklausančią gyvenamąją vietą – būtą, pasirenkant visuotinai pavojinga būdą, todėl jam skiriama BK 72² straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje, kurią pastarasis privalės įvykdyti per 9 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Šios baudžiamosios poveikio priemonės paskyrimas darys teigiamą įtaką kaltinamajam ir sudarys galimybę jam iš naujo įvertinti savo neteisėtą elgesį bei tokio elgesio pasekmes.

BK 72⁵ straipsnyje numatyta, kad teismas gali įpareigoti asmenį dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ir kursuose, jeigu šis asmuo padarė šiame kodekse numatytą nusikalstamą veiką būdamas abstinencijos būsenos arba apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog kaltinamasis inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, visgi teismo vertinimu kaltinamasis padarė teigiamas išvadas, po nagrinėjamo įvykio nusprendė, jog reikia riboti alkoholio vartojimą. Nenustatyta, jog kaltinamasis turi problemų su nesaikingu alkoholio vartojimu. Todėl ši baudžiamojo poveikio priemonė laikytina pertekline ir kaltinamajam neskirtina.

Teismo vertinimu, atsižvelgiant į A. K. K. padarytų nusikaltimų pobūdį ir turinį, į jo veiksmais sukeltas pasekmes ir nukentėjusiosios ryšį su kaltininku, A. K. K. tikslinga skirti BK 71 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

BK 71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas asmeniui gali paskirti nuo 10 iki 250 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas, skirdamas įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kartu nustato šios įmokos sumokėjimo terminą. Šis terminas negali būti ilgesnis negu treji metai. Atsižvelgiant tai, kad A. K. K. vykdo individualią veiklą – jo finansinė padėtis nėra sunki, taip pat siekiant įgyvendinti teisingumo principą, kaltinamąjį A. K. K. paskatinti ateityje nepažeisti įstatymų reikalavimų, kaltinamajam skirtina minimali 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per 2 (dvejų) mėnesių laikotarpį nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

VI. Kardomųjų priemonių taikymas ir kiti klausimai

A. K. K. ikiteisminio tyrimo metu paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (1 t, b. l. 180-183) – paliktina galioti iki šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus – panaikintina.

Kaltinamasis buvo laikinai sulaikytas nuo 2025 m. balandžio 25 d., 03.50 val. iki 2025 m. balandžio 25 d., 11.30 val. (1 t., b. l. 132-135, 134-136).

Vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl gynėjo A. K. K. parinkimo, kadangi A. K. K. nemoka lietuvių kalbos. Teismas sprendė, jog siekiant užtikrinti kaltinamo asmens teisę į gynybą, lygių procesinių galimybių ir proceso rungimosi principus gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu. Teismas 2025 m. lapkričio 3 d. nutartimi paskyrė A. K. K. gynėją advokatą A. P.. Byloje buvo pateiktas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2026 m. sausio 12 d. prašymas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų paskaičiavimo. Nurodyta, kad A. K. K. gynusio advokato A. P. darbo užmokestis už antrinės teisinės pagalbos teikimą sudaro 512,50 Eur. 2026 m. sausio 12 d. pateikta pažyma (duomenys neskelbtini), kuria prašoma valstybės naudai priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumą.

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pažymėtina, kad BPK 106 straipsnio 2 dalies reguliavimas susijęs su tuo, jog pirmiausia asmeniui turi būti suteikta teisė pačiam pasirinkti gynėją, o valstybės teikiama teisinė pagalba turi būti užtikrinta tik kai asmuo savo teise pasirinkti gynėją nepasinaudojo, tačiau advokato pagalba jam yra reikalinga. Nagrinėjamu atveju byloje gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu pagal įstatymą, nes kaltinamasis nemoka lietuvių kalbos (BPK 51 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl nepriklausomai nuo kaltinamojo valios, gynėjo dalyvavimas byloje buvo būtinas kaip pakankama ir veiksminga procesinė garantija, užtikrinanti asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, teisę į gynybą. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimas nesuderinamas su procesine kaltinamojo teise į gynybą, todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidos nepriteistinos. Be to, baigiamųjų kalbų metu antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš kaltinamojo prašė nepriteisti ir jo gynėjas advokatas A. P.

Daiktai, turėję reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – CD laikmena su vaizdo ir garso įrašais – vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, paliktina saugoti prie bylos, kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiaga.

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas netaikytas, proceso išlaidų nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 273, 297–298 straipsniais, 303 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 305–6 ir 307 straipsniais,

nusprendžia:

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės A. K. K., padariusį nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje, kaltininkui ir nukentėjusiajai A. D. susitaikius ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Patvirtinti 2025 m. gruodžio 12 d. taikos sutartį, pasirašytą tarp kaltinamojo A. K. K. ir nukentėjusiosios A. D.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72² straipsniu, paskirti A. K. K. baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, šį įpareigojimą įvykdant per 9 (devynis) mėnesius nuo šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, A. K. K. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per 2 (du) mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sąskaitą Nr. LT12 4040 0636 1000 3142, juridinio asmens kodas 125817744, mokėjimo paskirtyje nurodant vardą, pavardę ir asmens kodą.

A. K. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti galioti iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus – panaikinti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu CD laikmeną su vaizdo ir garso įrašais, nuosprendžiui įsiteisėjus palikti saugoti prie bylos, kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiagą.

Iš A. K. K. nepriteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2026 m. sausio 12 d. pažymą (duomenys neskelbtini).

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.