- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-15
- Bylos Nr.
- 2A-136-343/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-12122-2014-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Palubinskaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“
- Atsakovas
- D. Z.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Palubinskaitė teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. 2-16286-191/2014 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ ieškinį atsakovei D. Z. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu (b. l. 3-6), prašydama priteisti iš atsakovės 2 239,08 Lt skolą, 1 652,25 Lt palūkanas, 812,79 Lt delspinigius, 594,81 Lt palūkanų delspinigius, 540,20 Lt ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 15 proc. sutartines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2008 m. birželio 30 d. „Swedbank“, AB ir atsakovė sudarė EGO kortelės su kredito limitu sutartį Nr. 08-064179-EG, pagal kurią „Swedbank“, AB atsakovei suteikė sutartyje nurodyto dydžio kreditą, o atsakovė įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka kreditą grąžinti bei mokėti palūkanas, delspinigius, kitas sutartyje numatytas sumas „Swedbank“, AB. Tačiau atsakovė netinkamai vykdė minėtą sutartį, todėl „Swedbank“, AB sutartį nutraukė ir įgijo teisę reikalauti iš atsakovės grąžinti visą likusį kreditą, palūkanų, delspinigių ir kitų susijusių piniginių sumų sumokėjimo. 2009 m. gegužės 21 d. „Swedbank“, AB ir UAB „Gelvora“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09-20-54, pagal kurią „Swedbank“, AB perleido visus reikalavimus atsakovės atžvilgiu ieškovei UAB „Gelvora“.
Atsakovė teismo nustatytu terminu atsiliepimo nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu už akių (b. l. 37-39) ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovės 2 249,52 Lt skolą, 824,26 Lt palūkanas, 703,80 Lt delspinigius, 15 procentų dydžio mokėjimo funkcijas atliekančias palūkanas nuo 2 239,08 Lt dydžio kredito sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. liepos 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (3 777,58 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. liepos 2 d.) iki tesimo sprendimo visiško įvykdymo bei 114 Lt žyminį mokestį.
Teismas nustatė, kad kreditorius „Swedbank“, AB atsakovei perdavė paskolos sutarties dalyką – pinigus, tačiau atsakovė pareigos grąžinti pasiskolintą sumą ir mokėti sutartines palūkanas tinkamai nevykdė. Kreditorius reikalavimo perleidimo sutartimi perleido reikalavimo teisę į atsakovės skolą ieškovei UAB „Gelvora“, todėl 2 249,52 Lt skolą priteisė iš atsakovės ieškovei. Teismo vertinimu, atsakovei laiku neatsiskaičius su ieškove, jai kyla pareiga mokėti palūkanas ir delspinigius. Sutartimi atsakovė įsipareigojo mokėti 15 proc. dydžio palūkanas. Atsakovė neįvykdė sutarties, todėl vadovaujantis sutarties sąlygomis ir CK 6.256 straipsnio 1, 2 dalimis, atsakovė privalo sumokėti netesybas. Spręsdamas delspinigių priteisimo klausimą, teismas pabrėžė, kad netesybos atlieka ne baudinę, o kompensuojamąją funkciją, jomis siekiama atlyginti nukentėjusiai šaliai nuostolius. Kadangi nagrinėjamu atveju atsakovė yra vartotoja, sudariusi banko parengtą standartinę sutartį prisijungimo būdu ir neturėdama galimybių derėtis dėl jos bendrųjų sąlygų, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse taikytus delspinigių dydžius, teismas sprendė, kad reikalaujami delspinigiai yra akivaizdžiai neprotingo dydžio, prieštaraujantys CK įtvirtintai įskaitinių netesybų sampratai, o reikalavimas priteisti tokio dydžio delspinigius – aiškiai nepagrįstas. Teismas ieškovės prašomus priteisti delspinigius mažino per pusę iki 703,80 Lt. Teismas nustatė, kad reikalavimo teisę dėl skolos išieškojimo kreditorė ieškovei perleido 2009 m. gegužės 21 d., o ji ieškinį pareiškė tik 2014 m. liepos 1 d. Palūkanos reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu sudarė tik 6,72 Lt, o ieškovė reikalauja priteisti 1 648,53 Lt palūkanas, kurios paskaičiuotos net už 1 767 dienas. Teismas nurodė, kad ieškovė (teisių perėmėja) nesiėmė priemonių išieškoti skolą, savo teisių negynė. Tokie reikalavimo teisę įgijusios ieškovės veiksmai lėmė neadekvačias ir beveik sutampančias su skolos suma palūkanas. Nors byloje nustatyta, kad atsakovė tinkamai neįvykdė šalių tarpusavio sutarties, tačiau šią aplinkybę, įvertinus aukščiau išvardintas priežastis, sąžiningumo ir protingumo principų kontekste, teismas nelaikė objektyviai svarbia ir suteikiančia pagrindą ieškovei nepelnytai praturtėti dėl nerūpestingo ieškovės elgesio ir delspinigių dydžio. Nurodytais argumentais teismas ieškovės reikalavimą dėl palūkanų priteisimo tenkino iš dalies, prašomas priteisti palūkanas sumažino per pusę – iki 824,26 Lt. Teismas atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą ieškovės reikalavimą priteisti 540,20 Lt ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas. Atsakovė praleido terminą įvykdyti prievolę, todėl teismas iš jos ieškovei priteisė sutartines 15 procentų metines palūkanas už negrąžintą 2 239,08 Lt kreditą nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. liepos 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat priteisė 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas priteisė ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas, proporcingas patenkintų ieškinio reikalavimų daliai.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė (b. l. 43-45) prašo teismo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo už akių dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas priteisti 827,99 Lt palūkanas; papildomai priteisti iš atsakovės 827,99 Lt palūkanas; priteisti iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas, turėtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliaciniame skunde nurodė tokius motyvus:
1. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė nesiėmė priemonių išieškoti skolą, negynė savo pažeistų teisių bei tai laikė priežastimi mažinti iš atsakovės priteistinas palūkanas;
2. Skolininkui pažeidus paskolos sutarties sąlygas, kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali prašyti vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 1 dalies ir 6.213 straipsnio 1 dalies nuostatomis;
3. Mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, todėl šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas. Ieškovės nuomone, vartojimo kredito sutartyje numatytos 15 proc. sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo bei sąžiningumo principams, todėl teismo sprendimas toje dalyje, kurioje 827,99 Lt palūkanos nepriteistos yra nepagrįstas.
Atsakovė atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
Bylos medžiaga patvirtina, kad 2008 m. birželio 30 d. „Swedbank“, AB ir atsakovė D. Z. sudarė EGO kortelės su kredito limitu sutartį Nr. 08-064179-EG, pagal kurią bendra banko atsakovei suteikto kredito suma yra 3 531,73 Lt, metinė palūkanų norma 15 %, metinė kredito grąžinimo norma 16,32 %, kredito limitas 2 400 Lt (b. l. 28-29). Atsakovei netinkamai vykdant EGO kortelės sutartį, bankas 2009 m. balandžio 30 d. raštu Nr. SR-55503 įspėjo atsakovę iki 2009 m. gegužės 19 d. įvykdyti įsipareigojimus bankui bei informavo, kad vienašališkai nutrauks sutartį, jeigu iki nustatytos dienos įsiskolinimas nebus padengtas (b. l. 30). 2009 m. gegužės 21 d. „Swedbank“, AB ir UAB „Gelvora“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09-20-54, pagal kurią „Swedbank“, AB perleido visus reikalavimus atsakovės atžvilgiu UAB „Gelvora“ (b. l. 16-27).
Apeliacine tvarka nagrinėjamojoje byloje keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškovės prašomų priteisti (pelno) mokėjimo palūkanų suma, susidariusi iki ieškovės kreipimosi į teismą, sumažinta per pusę - iki 824,26 Lt. Dėl kitos teismo sprendimo už akių dalies ginčo nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl šios teismo sprendimo už akių dalies teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 320 str.). Ieškovė ieškiniu prašė priteisti 1 652,25 Lt sutartines palūkanas, kurios nurodytos reikalavimo perleidimo sutartyje (3,72 Lt) ir apskaičiuotos nuo 2009 m. birželio 26 d. iki 2014 m. balandžio 28 d. (1 648,53 Lt) (b. l. 9). Pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimą dėl 1 652,25 Lt palūkanų priteisimo sumažino, motyvuodamas tuo, kad reikalavimo teisę dėl skolos išieškojimo kreditorius ieškovei perleido 2009m. gegužės 21 d., o ji ieškinį pareiškė tik 2014 m. liepos 1 d. Palūkanos reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu sudarė tik 6,72 Lt sumą, o ieškovė reikalauja priteisti 1648,53Lt dydžio palūkanas, kurios apskaičiuotos net už 1 767 dienas. Teismo vertinimu, ieškovė nesiėmė priemonių išieškoti skolą, savo teisių negynė, todėl tokie ieškovės veiksmai lėmė neadekvačias ir beveik sutampančias su skolos suma palūkanas.
Palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalys susitarimu (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Pagrindinė palūkanų paskirtis – mokėjimas kreditoriui už naudojimąsi pinigais. Atlyginimas palūkanų forma mokamas iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Be mokėjimo funkcijos, palūkanos gali būti kaip kompensacija už kreditoriaus patirtus nuostolius, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo piniginę prievolę. Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-357/2007; 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).
Nagrinėjamu atveju šalys susitarė dėl pelno palūkanų, kaip mokesčio už pinigų skolinimą, skaičiavimo. Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus lėšomis, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Kreditoriaus apsauga nuo finansinių įsipareigojimų nevykdymo laiku nėra ribojama tik palūkanomis.
Įstatyme įtvirtinta prezumpcija, kad jeigu paskolos dalykas yra pinigai, tai tokia paskolos sutartis yra atlygintinė (CK 6.872 straipsnio 3 dalis). CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu šalys paskolos sutartyje nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, ši taisyklė yra specialioji norma, numatanti palūkanas už paskolas ir suteikianti teisę šalims pasirinkti palūkanų dydį, jų mokėjimo tvarką nustatyti sutartimi arba mokėti palūkanas vadovaujantis atitinkamomis įstatymo nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2005). Šiuo atveju palūkanų dydis ir mokėjimo tvarka šalims pasinaudojus sutarties laisvės principu nustatyti jų susitarimu.
Mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, todėl sutiktina su apeliante, kad šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.), tačiau tam turi būti nustatytas teisinis pagrindas.
CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Laikoma, kad atsisakoma sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį, tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikros jos sąlygos, tokios sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia teisę nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: pirma, ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; antra, ji gali reikalauti pakeisti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010). Nagrinėjamoje byloje tokie reikalavimai pareikšti nebuvo.
Kasacinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad sutartis gali būti kvalifikuojama kaip vartojimo kredito sutartis tada, kai ji atitinka ne tik tokiai sutarčių rūšiai, bet ir bendruosius vartojimo sutartims keliamus reikalavimus. Vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (CK 1.39 str. 1 d.; Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str. 14 d.). Remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties apibrėžtimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ar paslaugas perka savo asmeniniams (ne verslo ar profesiniams) poreikiams; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2012; kt.).
Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo sutartis yra įvardinta vartojimo kredito sutartimi.
Vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių priežasčių turi ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, todėl verslininkas sutarties sąlygų pagrindu gali įgyti nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją. Dėl šių priežasčių teisingai sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai vartojimo sutartyse užtikrinti reikalingas specialusis, tik vartojimo sutartims taikomas, įstatyme nustatytas reglamentavimas. Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar tokios sutarties sąlygos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties ar neturi visos apsispręsti reikalingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga skiriama siekiant išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant išlaikyti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).
Iš byloje esančios EGO kortelės su kredito limitu sutarties matyti (b. l. 28-29), kad sutartyje nurodyta kredito suma litais, metinė palūkanų norma – 15 proc. kredito sumos, metinė kredito grąžinimo norma – 16,32 proc., bendra kredito suma – 3 531,73 Lt.
Tiek ginčo sutarties sudarymo metu (2008 m. birželio 30 d.) galiojusioje 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyvoje dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo, tiek CK 6.887 straipsnyje, be kitų reikalavimų nustatyta, kad vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma ir palūkanų norma, tačiau šie aktai nereglamentavo šių normų maksimalių ribų. Esant nurodytoms metinei kredito grąžinimo normai ir palūkanų normai, vartotojui buvo leidžiama apsispręsti dėl tikslingumo sudaryti vartojimo kredito sutartį. Aptartą situaciją palyginus su šiuo metu galiojančiu vartojimo kredito reglamentavimu Vartojimo kredito įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2011 m. balandžio 1 d. (dėl to šiam ginčui jis negali būti taikomas), pažymėtina, kad šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta, jog bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo bei jo davėjo interesų pusiausvyros. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 proc. Sprendžiant šalių ginčą ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas Kredito sutartyje, sudarytoje dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui, šiame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais negalima tiesiogiai remtis, nes įstatymas į praeitį negalioja. Tačiau šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).
Nagrinėjamoje byloje metinė kredito grąžinimo norma sudaro 16,32 proc. per metus. Toks dydis yra daug mažesnis už šiuo metu nustatytąjį įstatyme, todėl, nesant kitų argumentų, patvirtinančių jo nepagrįstumą, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo sumažinti šalių sutartyje nustatytas palūkanas per pusę, remdamasis tik faktine aplinkybe, jog ieškovė savo teises gynė neoperatyviai. Be to, pirmosios instancijos teismas sprendime sumažino ieškovės prašomas priteisti pelno (mokėjimo) palūkanas, priskaičiuotas iki kreipimosi į teismą, kaip neprotingai dideles, tačiau nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisė EGO kortelės sutartyje numatyto dydžio pelno (mokėjimo) palūkanas.
Pagal civilinių teisinių santykių dalyvių interesų derinimo ir pusiausvyros principą vieno asmens teisė negali būti ginama ignoruojant ar paminant kito asmens teisėtą interesą. Teismas, vykdymas teisingumą, privalo siekti šalių teisių ir teisėtų interesų protingos pusiausvyros ir, atsižvelgdamas tiek į teisės ir teisės principų, tiek į moralės reikalavimus, ginti tą šalį, kurios teisės ir teisėti interesai turi prioritetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. vartotojų teisių apsaugos vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga, Teismų praktika Nr. 30). Pažymėtina, kad atsakovė, 2008 m. birželio 30 d. sudarydama su „Swedbank“, AB EGO kortelės su kredito limitu sutartį Nr. 08-064179-EG, prisiėmė sutartyje nustatytus įsipareigojimus, sutarties sąlygų neginčijo. Atsakovė, žinodama, kad yra atsakinga už sutarties įvykdymą, laiku negrąžino kredito ir nesiėmė jokių veiksmų, kad skola būtų grąžinta ar mokėjimai atidėti vėlesniems terminams. Nei gavusi „Swedbank“, AB pranešimą dėl sutarties nutraukimo, nei iš teismo gavusi ieškovės ieškinį, atsakovė neatsiliepė, prašomų priteisti sumų neginčijo, atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Remdamasis išdėstytu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino ieškovės reikalaujamą priteisti pelno (mokėjimo) palūkanų sumą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių šioje dalyje pakeistinas, 827,99 Lt padidinat priteistų pelno (mokėjimo) palūkanų sumą iki ieškiniu prašomos priteisti 1 652,25 Lt (478,52 Eur) sumos (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pakeitimo, ieškiniu patenkintų reikalavimų dalis nuo 0,65 (3777,58/5839,13) padidėjo iki 0,79 (4605,57/5839,13), todėl atitinkamai nuo 114 Lt (33,02 Eur) iki 138 Lt (39,97 Eur) padidintina iš atsakovės ieškovei priteisto žyminio mokesčio suma (CPK 93 str. 2 d., 5 d.).
Apeliacinį skundą patenkinus, ieškovei iš atsakovės priteistinas 72 Lt (20,85 Eur) už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 93 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas
nutaria:
Apeliacinį skundą patenkinti.
Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo už akių pakeisti.
Priteistą ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ (į. k. 125164834) iš atsakovės D. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) 824,26 Lt (aštuonių šimtų dvidešimt keturių litų 26 ct) (kas atitinka 238,72 Eur) palūkanų sumą padidinti iki 1 652,25 Lt (vieno tūkstančio šešių šimtų penkiasdešimt dviejų litų 25 ct) (kas atitinka 478,52 Eur), 114,00 Lt (vieno šimto keturiolikos litų) (kas atitinka 33,02 Eur) žyminio mokesčio sumą padidinti iki 138,00 Lt (vieno šimto trisdešimt aštuonių litų) (kas atitinka 39,97 Eur).
Kitą sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ (į. k. 125164834) iš atsakovės D. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) 72,00 Lt (septyniasdešimt du litus) (kas atitinka 20,85 Eur) už apeliacinį skundą sumokėtą žyminį mokestį.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.