Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Lozoraitytės ir Albinos Rimdeikaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-132-540/2012 pagal ieškovės S. M. ieškinį atsakovui A. M. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ir turto padalinimo bei pagal atsakovo A. M. priešieškinį ieškovei S. M. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir turto padalinimo, trečiasis asmuo AB „Citadele“ bankas, institucijos teikiančios išvadą byloje - Kauno rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius ir Kauno miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai bei išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl santuokos nutraukimo pagrindo, išlaikymo vaikams dydžio ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, kompensacijos už sumokėtą paskolą ir už sumokėtas būtinąsias nekilnojamojo turto išlaikymo išlaidas priteisimo.

Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.), išskyrus aplinkybes, nuo kurių įrodinėjimo pagal įstatymą yra atleidžiami (CPK 182 str.).

Dėl santuokos nutraukimo pagrindo.

LR Civilinio kodekso (CK) 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Pagal to paties straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė santuoką nutraukti dėl atsakovo kaltės, o atsakovas nurodė, kad šeima iširo dėl ieškovės kaltės.

Pažymėtina, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6/2007; 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011). Sutuoktinio pareigos – lojalumas, tarpusavio pagalba ir moralinė bei turtinė parama, visapusiškas rūpinimasis vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos (CK 3.26–3.30, 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 str.). Atsakovas, priešieškiniu prašydamas nutraukti santuoką pagal CK 3.60 straipsnį, privalo įrodyti, kad sutuoktinė iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinės pareigas.

Apelianto teigimu, dėl santuokos iširimo kalta ieškovė, kuri išsikraustė iš šeimos namų dėl kito vyro, susilaukė su juo dukters, šias aplinkybes patvirtino liudytojos, kurių parodymų pirmos instancijos teismas neįvertino. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas nepateikė byloje pakankamai objektyvių įrodymų, kurie leistų daryti pagrįstas išvadas dėl ieškovės neištikimybės. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas vertino liudytojos R. G. (apelianto sesers) parodymus, kad šalims gyvenant kartu, vieną kartą ji sutiko ieškovę prekybos centre su kitu vyru, su šiuo vyru ieškovė šiuo metu ir gyvena. Tačiau ši liudytojos nurodyta aplinkybė nepatvirtina ieškovės neištikimybės fakto. Iš 2012-11-28 teismo posėdžio protokolo matyti, kad liudytoja E. P.-M. taip pat nenurodė jokių aplinkybių, kurios neginčijamai patvirtintų ieškovės neištikimybės faktą (2 t. b. l. 86-87), o kitų duomenų, kad ieškovė iki ieškinio padavimo teismui būtų buvusi neištikima apeliantui byloje nepateikta. Aplinkybė, kad ieškovė, 2010-04-01 išėjusi gyventi atskirai nuo sutuoktinio, vėliau pradėjo gyventi su kitu vyru ir (duomenys neskelbtini) susilaukė su juo vaiko, negali būti vertinama kaip priežastis santuokai nutraukti dėl ieškovės kaltės, t. y. jos neištikimybės. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių, jog kuris nors vienas iš sutuoktinių iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Teisėjų kolegijos nuomone, pagrindinė šalių santuokos iširimo priežastis šiuo atveju yra ne vienos kurios nors iš jų kaltė, o skirtingi charakteriai, bendro intereso ir susitarimo nebuvimas, skirtingi šalių požiūriai į atskirų problemų sprendimą, dėl ko kildavo konfliktai ir tai bendrą sutuoktinių gyvenimą padarė negalimu, o ieškovė, nebenorėdama toliau ieškoti kompromiso, apsisprendė išeiti gyventi atskirai nuo sutuoktinio ir nutraukti santuoką. Pažymėtina, kad santuokos iširimui dėl abiejų sutuoktinių kaltės konstatuoti pakanka nustatyti faktinius tiek vieno, tiek ir kito sutuoktinio kaltus veiksmus ir nėra būtina nustatyti kiekvieno iš sutuoktinių kaltės laipsnį. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje surinktais duomenimis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 str. 2 d.).

Dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo.

Tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus nustatyta CK 3.192 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo vaiko poreikių ir tėvų galimybių šiuos poreikius patenkinti. Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikų išlaikymui. Tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, juolab išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2009 ir kt.).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovės nurodytos po 800 Lt kas mėnesį būtinos išlaidos šalių sūnaus ir dukters išlaikymui yra realios ir atsižvelgiant į vaikų amžių, sveikatos stovį bei jų poreikius ir esamą bendrą šalyje pragyvenimo lygį, nėra per didelės ir atitinka Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotą praktiką. Nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad teismas, priteisdamas išlaikymą, nenustatinėjo realių vaikų poreikių ir nevertino apelianto turtinės padėties. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, priteisiant vaikui išlaikymą, būtiniems poreikiams patenkinti pripažįstamas būtinu minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas. Todėl skundžiamu teismo sprendimu priteista 800 Lt išlaikymo suma kiekvienam vaikui (po 400 Lt iš abiejų tėvų) pati savaime nelaikytina didele ir atsižvelgiant į vaikų amžių (7 m. ir 11 m.) vertintina kaip atitinkanti protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apelianto atlyginimas sudaro apie 1000 Lt per mėnesį, ieškovės gaunamos pajamos vidutiniškai sudaro apie 801,00 Lt per mėnesį. Apeliantas kitų išlaikytinių neturi, o ieškovė turi dar vieną dukrą, todėl ji negali prisidėti prie vaikų išlaikymo didesne dalimi. Pažymėtina, kad ieškovei tenka ir kasdienė vaikų priežiūra, rūpinimasis, kurių paprastai nekompensuoja išlaikymo priteisimas. Priteistas išlaikymas vaikams gali užtikrinti tik būtiniausius vaikų poreikius, atsižvelgiant į tai, kad mokyklinio amžiaus vaikų poreikiai nuolatos didėja, todėl išlaikymo dydžio sumažinimas iki 200 Lt kiekvienam vaikui prieštarautų vaikų interesams. Asmens galėjimas ar negalėjimas pagerinti savo turtinę padėtį turi būti vertinamas tiek pagal objektyvius, tiek pagal subjektyvius veiksnius. Subjektyvūs veiksniai – tai paties asmens pastangos, noras, požiūris ir jo vertinamos galimybės gauti pajamas; objektyvūs – amžius, sveikata ir kitos aplinkybės, kurių asmuo negali valdyti ir negali būti laikomas už jas atsakingu. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių apelianto darbingumo sumažėjimą ar neįgalumą, todėl, būdamas sveikas, darbingas turi galimybę gauti didesnes pajamas.

CK 3.200 straipsnyje nustatyta, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo skola negali būti išieškota daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. Šioje byloje ieškovė prašė priteisti 10200 Lt išlaikymo įsiskolinimą už 17 mėnesių nuo 2010-04-01 kai šalys pradėjo gyventi skyrium ir iki ieškinio pareiškimo – 2011-10-06, skaičiuojant po 300 Lt kiekvienam vaikui. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovės reikalavimą tenkino. Apeliantas neginčija, kad nuo ieškovės nurodytos datos negyveno kartu, tačiau teigia, kad tam tikru periodu išlaikymas vaikams buvo teikiamas, šias aplinkybes įrodinėja byloje pateiktu rašteliu ir liudytojų parodymais. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovo pateiktame raštelyje (1t. b. l. 66) pinigų davimo paskirtis nėra nurodyta, todėl neįrodo, kad jame nurodytos sumos buvo skiriamos vaikų išlaikymui. Tai, kad apeliantas rūpinosi vaikais, pasiimdavo juos pas save, duodavo jiems nedideles pinigų sumas, nepatvirtina, kad jis vaikams teikė reguliarų, reikiamo dydžio išlaikymą, todėl apeliantas neįrodė, kad išlaikymo įsiskolinimo laikotarpiu tinkamai vykdė pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (CK 3.192 str., 3.200 str.). Aplinkybių, kad apeliantas reguliariai teikė vaikams išlaikymą nepatvirtino ir liudytojos, todėl šioje dalyje naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo.

Dėl kompensacijos už sumokėtą paskolą, didesnę ieškovei tenkančią turto dalį ir sumokėtas būtinąsias nekilnojamojo turto išlaikymo išlaidas priteisimo.

Apeliantas prašo priteisti jam 250 Lt kompensaciją už ieškovei tenkančią didesnę turto dalį. Iš bylos medžiagos matyti, kad šalys santuokoje įgijo butą su ūkio pastatu, esančius (duomenys neskelbtini), bei automobilį Volvo 440. Pirmosios instancijos teismas ieškovei ir apeliantui priteisė po ½ dalį buto bei ūkio pastato, kadangi ginčo tarp šalių dėl šio turto nebuvo. Taip pat tarp šalių nebuvo ginčo dėl 600 Lt vertės minkštų baldų komplekto padalijimo – jis šalių prašymu paskirtas ieškovei. Automobilį Volvo 440 v/n (duomenys neskelbtini) atsakovas pardavė už 100 Lt 2012-01-11, po ieškovės kreipimosi į teismą dėl santuokos nutraukimo (1t. b. l. 103). Ieškovė minėtą automobilį buvo įvertinusi 600 Lt. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės nurodyta 600 Lt vertė yra pagrįsta, reali ir atitinkanti rinkoje esančią tokios markės ir gamybos metų automobilių vertę.

CK 3.98 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kiekvienas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą, jeigu jis bendrą turtą naudojo tikslams, nesusijusiems su prievolių, pagal CK 3.109 straipsnį vykdomų iš bendro sutuoktinių turto, vykdymu, išskyrus atvejus, kai jis įrodo, kad turtas buvo panaudotas šeimos poreikiams tenkinti. Atsakovas neįrodė, kad už automobilį gauti pinigai buvo išleisti šeimos poreikiams tenkinti, t. y. kredito mokėjimui, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pardavęs automobilį be ieškovės sutikimo, jau po ieškovės kreipimosi į teismą dėl santuokos nutraukimo ir turto padalinimo, atsakovas sumažino bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę ir ieškovė turėtų teisę į kompensaciją, tačiau ieškovei paskyrus minkštų baldų komplektą, ieškovei buvo kompensuotas sutuoktinių nuosavybės sumažėjimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas ir su skundu nepateikė jokių įrodymų bei argumentų, kurie leistų apeliacinės instancijos teismui padaryti priešingas išvadas (CPK 178 str.).

Pirmosios instancijos teismas sprendimu pripažino, kad prievolė kreditoriui AB „Citadele“ bankas pagal 2007-11-26 kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) yra solidarioji abiejų sutuoktinių prievolė. Apeliantas teismo sprendimo šioje dalyje neginčija, tačiau prašo iš ieškovės priteisti 4654,50 Lt kompensaciją už sumokėtą paskolą. Prievolės solidarumas reiškia, kad kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek abu sutuoktiniai bendrai, tiek ir bet kuris jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Kreditoriui solidarieji skolininkai turi vieną bendrą skolą ir visi (abu), iki bus grąžinta visa skola, turi pareigą ją grąžinti. Kai solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui (CK 6.6 str. 6 d.). Solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis (CK 6.9 str. 1 d.). Iš bylos medžiagos matyti, kad 2007-11-26 kredito sutartimi AB „Citadele“ bankas suteikė šalims 54738,00 Eur kreditą buto ir dalies ūkio pastato pirkimui, negrąžinto kredito likutis 2011-09-13 dienai sudarė 53236,97 Eur (1 t. b. l. 30). Atsižvelgusi į aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad kadangi solidari prievolė AB „Citadele“ bankui nėra visiškai įvykdyta, kvitai apie atsakovo vardu papildytą ieškovės sąskaitą paskolai padengti 2010 m. spalio – 2011 m. gruodžio mėn. laikotarpiu, 2012 m. sausio - kovo (1 t. b. l. 69-76, 2 t. b. l.38-39 ) patvirtina, kad yra padengta tik nedidelė dalis kredito. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovo reikalavimo dėl 4654,50 Lt kompensacijos už sumokėtą paskolą iš ieškovės priteisimo.

Apeliantas prašė priteisti iš ieškovės 1460,20 Lt kompensaciją už šalims bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančio buto šildymą už apelianto sumokėtą būsto šildymą už laikotarpį, kai bute nebegyveno ieškovė. Nurodė, kad AB „Lietuvos dujos“ už dujas apeliantas sumokėjo viso 2920,40 Lt, bute yra įrengtas autonominis šildymas, taip pat dujos yra naudojamos vandens šildymui bei maisto gaminimui. Pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo netenkino, padaręs išvadą, kad atsakovas nepateikė patikimų įrodymų, kokios būtų minimalios ir pakankamos dujų sunaudojimo, reikalingo normalios būklės buto patalpų eksploatavimo, išlaidos. Byloje apelianto pateiktos mokėjimo nurodymų kopijos dėl 196,57 Lt, 514 81 Lt, 326 Lt, 376 31 Lt, 377,62 Lt, 151,49 Lt sumokėjimo yra užpildytos ranka, be datų, be mokėjimo patvirtinimo įstaigos, priėmusios mokėjimus, todėl netinkami įrodymai, nes nepatvirtina mokėjimo fakto apelianto nurodytu laiku (1 t. b. l. 77, 79, 81, 84, 85, 87). Kitų mokėjimo nurodymų kopijos su perlo paslaugų mokėjimo kvitų kopijomis (1 t. b. l. 78, 80, 82, 83, 86, 88, 2 t. b. l. 34, 37, 40-42) patvirtina apie apelianto pervestas įmokas 2010 m. lapkričio, gruodžio, 2011 m. kovo, balandžio, liepos, rugsėjo, lapkričio, 2012 m. vasario, kovo mėnesiais AB „Lietuvos dujos“, iš viso 2920,40 Lt. Apelianto atlikti mokėjimai iki bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigos, todėl prievolės susijusios su bendro turto tvarkymo išlaidomis yra bendros (CK 3.109 str. 1 d. 2 p.). Apeliantas bute gyveno vienas ir naudojosi visu butu, išskirti išlaidų reikalingų tik buto šildymui nėra galimybės, apeliantas šių aplinkybių neįrodinėjo. Ieškovė sau ir vaikams buvo išnuomojusi kitą būstą, kurį taip pat turėjo išlaikyti. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kokio dydžio būtų minimalios ir pakankamos dujų sunaudojimo, reikalingo normalios būklės buto patalpų eksploatavimo, išlaidos, šį reikalavimą pagrįstai atmetė (CPK 178 str.).

Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė rašytinius įrodymus: 2013-01-11 Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą ir UAB „Kauno švara“ pažymą apie darbo užmokestį (2 t. b. l. 116-212). Naujai pateikti rašytiniai įrodymai nėra nauji, galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl atsisakytina juos priimti (CPK 314 str.). Be to nepaneigia anksčiau teismo išdėstytų aplinkybių dėl šalių santuokos nutraukimo pagrindo, taip pat dėl priteisto išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio pagrįstumo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Apeliacinį skundą atmetus, apelianto turėtos bylinėjimosi išlaidos iš priešingos šalies nepriteistinos. Ieškovei jos prašymu priteistina 700 Lt jos turėtų advokato pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą paregimą (CPK 93 str. ).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. M. ieškovei S. M. 700 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.