- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-03-07
- Bylos Nr.
- 1A-253/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-1-04019-2010-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Kažys, Regina Gaudutienė (pran.), Svajūnas Knizleris
- Nuteistasis
- R. R.
- Advokatai
- Liucija Jankoitė
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisves atėmimu 3 (trejiems) metams, pagal BK 216 straipsnio 1 dalį laisves atėmimu 2 (dvejiems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
R. R. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį išteisintas, jam nepadarius šios nusikalstamos veikos.
Juridinis asmuo UAB „A“ pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 20 straipsnį ir BK 182 straipsnio 2 dalį, 5 dalį 1000 MGL (130 000 litų) dydžio bauda, pagal BK 20 straipsnį ir BK 216 straipsnio 1 dalį, 2 dalį 500 MGL (65 000 litų) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 1250 MGL (162 500 litų) dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. R. nuteistas už tai, kad jis 2009-03-10 būdamas UAB „J“, kurios kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu: (duomenys neskelbtini), direktoriumi (paskirtas 2008-10-22), bei vieninteliu bendrovės akcininku, tyčia apgaule UAB „J“ naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent:
2009 metų spalio mėnesio 15-16 dienomis, (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, žinodamas ir tyčia nuslėpdamas, kad statomas 952,05 kvadratinių metrų administracinis pastatas adresu (duomenys neskelbtini), pagal 2008-11-25 sutartį Nr. LT064758 „Dėl teisių ir pareigų pagal Lizingo sutartį Nr. LT064758 perleidimo“, bei pagal šios sutarties bendrosios dalies 6.1 str. - „Lizingo bendrovė visą sutarties laikotarpį turi Turto (šiuo atveju statomo administracinio pastato) nuosavybės teisę“, yra UAB ,,S“ (iki 2009-03-17 UAB „H“) nuosavybė, o jo naudotojas pagal minėtą sutartį yra UAB „D“, nes laikotarpiu nuo 2007-12-06 iki 2010-03-03 jis buvo ir UAB „D“, kurios kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu: (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir turėdamas visus bendrovės dokumentus, tame tarpe ir 2008-11-25 sutartį Nr. LT064758 „Dėl teisių ir pareigų pagal Lizingo sutartį Nr. LT064758 perleidimo“, panaudodamas 2007-10-15 Panevėžio m. savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus UAB „J“ išduotą statybos leidimą Nr. 45.364. dėl 5 aukštų (952,05 kvadratinių metrų) pastato statybos adresu (duomenys neskelbtini), t.y. jį pateikdamas Panevėžio apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui, tuo pagrindu 2009-10-15 iš minėto departamento gavęs pažymas Nr. St6-51-114, Nr. St6-51-115, Nr. St6-51-116, Nr. St6-51-117, Nr. St6-51-118, Nr. St6-51-119 apie nebaigtą statybą, kad statyba vyksta be esminių nukrypimų nuo suderinto projekto, bei, kad jos išduotos pateikti VĮ Registrų centro Panevėžio filialui, kuriose buvo nurodytas minėto objekto statytojas - UAB „J“, po ko 2009-10-15 VĮ Registrų centro Panevėžio filialui pateikęs prašymą Nr. 1073184 su minėtomis pažymomis ir įregistravęs 5 aukštų (952,05 kvadratinių metrų) statomo pastato adresu (duomenys neskelbtini) kiekvieną aukštą atskirai, atitinkamai suteikiant unikalius Nr.: 1 aukštui - (duomenys neskelbtini), 2 aukštui - (duomenys neskelbtini), 3 aukštui - (duomenys neskelbtini), 4 aukštui - (duomenys neskelbtini), 5 aukštui - (duomenys neskelbtini), UAB „J“ vardu, tyčia apgaule UAB „J“ naudai 2009-10-16 įgijo didelės vertės svetimą - UAB ,,S“ (iki 2009-03-17 UAB „H“) priklausantį turtą - 5 aukštų administracinį pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kurio vertė - 1 245 000,- Lt.
Be to, jis nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2009-03-10 būdamas UAB „J“ (į.k. (duomenys neskelbtini), reg. adresu: (duomenys neskelbtini) direktoriumi (paskirtas 2008-10-22), bei vieninteliu bendrovės akcininku, laikotarpiu nuo 2009-10-16 iki 2009-10-21, (duomenys neskelbtini), tiksli vieta nenustatyta, siekdamas nuslėpti tikrąją turto kilmę ir įteisinti UAB „J“ turtą, žinodamas, kad jis įsigytas nusikalstamu būdu, atliko su juo susijusias finansines operacijas bei sudarė sandorį, o būtent:
įvykdęs nusikaltimą – sukčiavimą, t.y. tyčia apgaule UAB „J“ naudai 2009-10-16 įgijęs didelės vertės svetimą - UAB ,,S“ (iki 2009-03-17 UAB „H“) priklausantį turtą - 5 aukštų administracinį pastatą (1245000,- Lt. vertės) esantį adresu (duomenys neskelbtini) (unikalūs Nr.: 1 aukšto - (duomenys neskelbtini), 2 aukšto - (duomenys neskelbtini), 3 aukšto - (duomenys neskelbtini), 4 aukšto - (duomenys neskelbtini), 5 aukšto - (duomenys neskelbtini), 2009-10-19 Panevėžio m. 5-me Notarų biure, esančiame adresu Anykščių g. 5, Panevėžys, UAB „J“ vardu sudaręs su T. M., kurio asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančiu (duomenys neskelbtini), „Skolos padengimo sutartį“ (notarinio registro Nr. 6574), kurios pagrindu skolos - 350 000,- Lt padengimui pagal 2009-06-16 vekselį, jis perleido T. M. negyvenamas patalpas esančias adresu (duomenys neskelbtini) (unikalūs Nr.: 1 aukšto - (duomenys neskelbtini), 2 aukšto - (duomenys neskelbtini), 3 aukšto - (duomenys neskelbtini), 4 aukšto - (duomenys neskelbtini), 5 aukšto - (duomenys neskelbtini)), tokiu būdu legalizuodamas nusikalstamu būdu - sukčiaujant UAB „J“ naudai įgytą didelės vertės svetimą - UAB ,,S“ (iki 2009-03-17 UAB „H“) priklausantį turtą - 5 aukštų administracinį pastatą (1245000,- Lt vertės) esantį adresu (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Nuteistasis R. R. apeliaciniu skundu prašo jį pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 216 straipsnio 1 dalį išteisinti arba jam, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Nurodo, kad teismas esmingai pažeidė BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, dėl ko netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, tiek ikiteisminis tyrimas, tiek teisminis nagrinėjimas buvo atliktas šališkai, byloje esantys duomenys buvo vertinami tik jį kaltinančia linkme.
Apeliantas, nesutikdamas su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nurodo, kad sprendžiant klausimą dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo, visų pirma buvo būtina nustatyti, ar tikrai 5 aukštų pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), priklausė nuosavybės teise UAB ,,S“ ir jeigu priklausė, tai kokiu pagrindu, ar šis pastatas nuosavybės teise priklausė kokiam nors tai kitam subjektui, ar tikrai tarp šalių sudaryta sutartis buvo lizingo sutartis. Norint atsakyti į minėtus klausimus, buvo būtina atlikti taip vadinamų lizingo sutarčių, nurodytų skunde (t. 4, b. l. 64) analizę. Visa tai, apelianto nuomone, svarbu dėl to, kad kaltinimo turinio prieštaravimų teismas savo iniciatyva negali ištaisyti iki nuosprendžio priėmimo. Pagal teismų formuojamą praktiką, jei kaltinimo forma atitinka BK 219 straipsnio reikalavimus, teismo nuomonės dėl konkretaus kaltinimo turinio ir kvalifikacijos teisingumo išdėstymas iki nuosprendžio priėmimo būtų pagrindas nušalinti teisėjui (2011-10-27 Vilniaus m. 1 apylinkės teismo nutartis Nr. 1-1227-203-2011). Be to, apeliantas mano, kad siekiant nustatyti, kokia tai buvo sutartis, reikėjo taip pat tinkamai kvalifikuoti ir ginčo santykius, tai yra nustatyti teisinį pagrindą. Nustatant teisinį pagrindą, svarbu yra tinkamai aiškinti sutarties sąlygas, nustatyti sulygtas šalių teises ir pareigas, sutarties tikslą ir tai daryti vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, kurios reglamentuotos CK 6.193 – 6.195 straipsniui, taip pat suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinės nutarys Nr. 3K-3-424/2004, Nr. 3K-3-406/2005, Nr. 3K-3-203/2007, Nr. 3K-3-231/2009, Nr. 3K-3-107/2009, Nr. 3K-3-258/2009 ir kt.). Aiškinant sutartį, pirmiausia turėjo būti nagrinėjami tikrieji sutarties ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu.
Apeliantas skunde toliau tvirtina, kad 2007-11-26 sudarytoje lizingo sutartyje Nr. LT064758 ir su ja susijusiuose kitose teisių perleidimo sutartyse numatyta, kad šios lizingo sutarties dalykas (turtas) buvo sutarties sudarymo metu dar neegzistavęs pastatas. Tokia išvada, apelianto nuomone, darytina sistemiškai aiškinant šias lizingo ir kitų sutarčių nuostatas: lizingo sutarties Nr. LT064758 bendrųjų sąlygų 1 straipsnį, lizingo sutarties Nr. LT064758 specialias sąlygas (Turtas – pagal priedą Nr. 1), priedo Nr. 1 prie lizingo sutarties Nr. LT064758 1.1. p.
Be to, apeliantas prašo svarstant anksčiau jo nurodytus klausimus, atkreipti dėmesį ir į minėto priedo Nr. 1 prie lizingo sutarties Nr. LT064758 1.3. nuostatas, pagal kurias lizingo bendrovė įsigyja būsimus turto statybos darbus, nes iki lizingo sutarties pasirašymo naujo pastato statybos darbai apskritai nebuvo pradėti vykdyti. Pastato statybą be lizingo bendrovės taip pat finansavo UAB ,,J“. Visa tai, apelianto teigimu, dar kartą patvirtina, kad UAB ,,J“ iš tiesų buvo statytojas ir teisėtai įregistravo patalpas savo vardu. Pastato statybą taip pat finansavo ir UAB ,,S&R“. Pastarųjų įmonių iš viso į šį objektą investuotų pinigų suma sudaro apytikriai apie 600 000 Lt.
Be to, priedo Nr. 1 prie lizingo sutarties Nr. LT064758 1.3. p. taip pat buvo sutarta, kad klientas įsipareigoja atlikti turto statybos ir įrengimo darbus ir šiuos darbus bei jų rezultatą perduoti lizingo bendrovei. Ši formuluotė, apelianto nuomone, akivaizdžiai įvirtina ir šalių susitarimą dėl nekilnojamojo turo perleidimo sandorio sudarymo ateityje, kas visiškai atitinka CK 6.165 straipsnyje įtvirtintą preliminariosios sutarties sampratą. Tokia išvada, apelianto nuomone, darytina ir atsižvelgiant į tai, kad turtas yra nekilnojamasis daiktas (pastatas), todėl jis gali būti perleidžiamas tik notariniu sandoriu (CK 1.74 straipsnis), o kadangi toks nebuvo sudarytas, nuosavybės teisė UAB ,,S“ niekada perėjusi nebuvo, pagrindinė sutartis niekada nebuvo sudaryta. UAB ,,S“ statytoju nebuvo, todėl ir nuosavybės teisė į pastatą niekaip kitaip jam negalėjo būti perduota kaip tik nuo pirminio nuosavybės teisės įgijėjo (statytojo) paskesniam įgijėjui (UAB ,,S“) atskiru sandoriu. Pati lizingo sutartis ir joje esančios nuostatos negali būti pagrindu perduoti nekilnojamąjį daiktą, nes nekilnojamojo daikto perleidimo sandoriai visais atvejais yra notariniai, o lizingo sutartis pas notarą tvirtinta nebuvo. Įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį (CK 1.93 straipsnis).
Be to, apelianto įsitikinimu, kadangi minėtas susitarimas tarp šalių yra preliminarus, įsipareigojimo perduoti UAB ,,S“ (pastatą) negalima įgyvendinti natūra (kasacinė nutartis Nr. 3K-P-382/2006). Todėl UAB ,,S“ neturi teisės reikalauti, kad ginčo pastatas ar patalpos būtų jam perduotos.
Apelianto įsitikinimu, apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta, galima daryti išvadą, kad lizingo sutartis, kaip ji suprantama pagal CK šeštosios knygos IV dalies XXX skyriaus nuostatas, apskritai nebuvo sudaryta, nes:
visų pirma, nei prieš sudarydamas sutartį, nei sutarties sudarymo metu UAB ,,S“ nebuvo turto (būsimo pastato) savininkas, todėl negalėjo perduoti jo valdyti ir naudotis, už tai reikalauti užmokesčio, sutarties kainos, kurią sumokėjus nuomininkas taptų turto savininku, tai yra nei vienai iš šalių objektyviai nebuvo įmanoma įgyvendinti lizingo kaip atskiros rūšies sutarties sąlygų;
antra, sutarties sudarymo metu neegzistavo sutarties dalykas, nes pastato, kuris pagal sutartį neva turėjo būti perduotas naudotis ir už naudojimąsi juo turėjo būti mokamas užmokestis, iš viso nebuvo. Šis net nebuvo pradėtas statyti. Nei UAB ,,S&R“, nei UAB ,,D“ nemokėjo mokesčio už minėtų patalpų naudojimą, nemokėjo periodinių įmokų, o lizingo bendrovė iš minėtų įmonių pirko atliktus statybos darbus (patvirtina PVM sąskaitos – faktūros). Pažymėtina, kad lizingo santykiai yra specifiniai pagal tikslus ir dalyką, o neegzistuojant lizingo prievolės dalykui, negali būti ir pačios lizingo sutarties, nes nėra įmanoma atlikti CK 6.567 straipsnio 1 dalyje apibūdintų veiksmų – lizingo sutarties esmės.
Todėl, apelianto nuomone, pripažinus, kad lizingo sutartis, kaip ji suprantama pagal CK šeštosios knygos IV dalies XXX skyriaus nuostatas, nebuvo sudaryta (buvo sudaryta kitos rūšies arba mišri, o ne lizingo sutartis), santykiams tarp šalių negalima ir taikyti lizingo teisinį santykį reglamentuojančių teisės normų.
Be to, apelianto nuomone, tai, kad UAB ,,S“ nebuvo minėto pastato savininkas įrodo ir ta aplinkybė, kad iš esančių byloje PVM sąskaitų – faktūrų matyti, kad 2008-11-27 UAB ,,S&R“ pardavė UAB ,,D“ pastatą adresu (duomenys neskelbtini) už 996 200 Lt.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, kadangi teismas neatsižvelgė į šalių sutarties sudarymo bei vykdymo aplinkybes, netinkamai taikė sutarčių teisės normas bei principus, neatribojo skirtingų sutarčių rūšių, todėl nepagrįstai konstatavo, kad pastatas priklausė UAB ,,S“ nuosavybės teise remiantis 2008-11-25 sutartimi Nr. LT064758. Esant minėtoms faktinėms aplinkybėms ir tokiam kaltinimui kaip jis pareikštas, jis pagal BK 182 straipsnio 2 dalį turi būti išteisintas.
Apelianto nuomone, tuo atveju, jeigu teismas nustatytų, kad tai buvo lizingo sutartis ir todėl pastatas nuosavybės teise priklausė UAB ,,S“, jis vis tiek turi būti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pagal formuojamą teismų praktiką sukčiavimo bylose (kasacinės nutartys Nr. 2K-851/2001, 2K-387/2008), šioje byloje svarbiausia turėjo būti nustatyta, kas buvo suklaidintas ir, ar buvo suklaidintas. Iš pateikto kaltinimo ir nuosprendyje nurodytų nusikalstamos veikos aplinkybių galima daryti išvadą, kad suklaidinti buvo Panevėžio apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas, išdavęs pažymas apie nebaigtas statybas ir VĮ Registrų centro Panevėžio filialas, minėtų pažymų bei esančiu statybos leidimo pagrindu minėtas patalpas kaip nebaigtą statybą įregistravęs UAB ,,J“ vardu. Tačiau bylos medžiaga nustatyta, kad tiek statybos leidimas, tiek minėtos pažymos nebuvo klastojamos ir yra teisėtos, jokios apgaulės ar suklaidinimo jų atžvilgiu panaudota nebuvo. Atliekant paminėtus veiksmus, UAB ,,S“ nebuvo minėtų santykių įforminimo dalyviu, tai yra jų kokio tai leidimo ar sutikimo davimo nebuvo būtinas, jis nebuvo kokiu tai klaidinančiu veiksmu verčiamas tai daryti, kas būtina apgaulei, pasireiškusiai suklaidinimu nukentėjusiojo. Tai yra šiuo konkrečiu atveju, apelianto nuomone, taip kaip jis kaltinimas ir nuosprendžiu pripažintas kaltu, nurodytose faktinėse aplinkybėse nėra sukčiavimui būtinų objektyvių ir subjektyviųjų požymių – tyčios ir apgaulės – nukentėjusiojo suklaidinimo dėl kaltininko tariamos turimos teisės į turtą. Jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme aiškino, kad registruodamas minėtas patalpas UAB ,,J“ vardu apie jokią apgaulę negalvojo. Tai buvo padaryta lizingo bendrovei vienašališkai nutraukus pastato finansavimą siekiant išvengti didžiulių nuostolių nutraukus finansavimą. ,,J“ vardu pastatas buvo registruojamas, nes statybos leidimas buvo išduotas šios bendrovės vardu. Visi aptariami su pastatu susiję sandoriai ir veiksmai UAB ,,S“ darbuotojams buvo žinomi. Tai patvirtino liudytojas S. R. (dirbęs vadybininku) ir A. G. (lizingo bendrovės Panevėžio filialo vadovas), paaiškinę, kad pastato finansavimą lizingo bendrovė nutraukė savo iniciatyva, artėjant krizei pasikeitė ir politika. A. G. taip pat parodė, kad su lizingo gavėjais buvo kalbėta apie iš bylos aptariamos lizingo sutarties kylančių teisių ir pareigų, tame tarpe ir perleidimo kitai bendrovei ar fiziniam asmeniui, siekiant apsaugoti turtą nuo kitų kreditorių, kad būtų galimybė tęsti statybas ir išvengti nuostolių. Jo vadovaujamas UAB ,,J“ neturėjo pareigos nebaigtą statybą įregistruoti UAB ,,S“ vardu. Tai turėjo būti padaryta tik užbaigus statybą. Visa tai patvirtina, kad jo veiksmuose nebuvo vieno esminio sukčiavimo požymio – apgaulės. Byloje nustatyta, kad lizingo bendrovei pareikalavus pripažinti nuosavybės teisę į minėtą pastatą, tai ir buvo padaryta, nežiūrint į tai, kad į minėto pastato statybą buvo investuota daug bendrovės lėšų. Visa tai, apelianto įsitikinimu, leidžia daryti išvadą, kad tarp šalių buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kurie ir buvo išspręsti ikiteisminio tyrimo metu. Pagal teismų praktiką, pagal kurią sprendžiama civilinio delikto atribojimo nuo baudžiamosios atsakomybės problema, laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės, kylančios iš civilinių teisinių santykių taikymo pagrįstumą rodo sąlygos, susijusios su objektyviu sudarytų civilinių sutarčių vykdymo apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningais veiksmais užkerta kelią sutarties vykdymui, sumenkina kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso tvarka (kasacinės nutartys 2K-7-388/2007, 2K-7-1198/2008). Jis neatliko jokių veiksmų, kurie sudarytų sąlygas, apsunkinančias UAB ,,S“ galimybes atkurti pažeistą jos teisę civilio proceso tvarka. Tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek bendrieji teisės principai suponuoja tai, kad negalimas tokios praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Tačiau, apelianto nuomone, pats teismas elgiasi prieštaringai. Teismas, išteisindamas jį dėl pasikėsinimo iš valstybės susigrąžinti pirkimo PVM, konstatavo, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus, taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas, nors jį nuteisdamas dėl pastato registravimo UAB ,,J“ vardu ir po to iškilusiems ginčams spręsti esant išimtinai civiliniams santykiams, prieštaraudamas savo ankstesnei išvadai, juos jau kriminalizavo. Apelianto nuomone, ir šiame epizode tarp šalių susiklostę civiliniai santykiai buvo išspręsti civilinio proceso tvarka ir be pagrindo teismo kriminalizuoti. Išsprendus minėtus santykius civilinio proceso tvarka, dėl aplinkybių pasikeitimo ši jo veika tapo nebepavojinga, todėl, vadovaujantis BK 36 straipsniu, jis turi būti nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas.
Apelianto įsitikinimu, nenustačius jo veikoje sukčiavimo požymių, negali jis atsakyti ir pagal BK 216 straipsnio 1 dalį.
Be to, jis negali būti nuteistas pagal BK 216 straipsnio 1 dalį net ir tuo atveju, jeigu teismas nustatytų, kad jo veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymiai. Vadovaujantis BK 216 straipsniu, LR pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymu ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais santykius, susijusius su pinigų plovimo ribojimu ir prevencija, tiesioginis šio nusikaltimo objektas yra valstybės finansų sistemos interesai. Nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimo subjektyviajai pusei būdinga tiesioginė tyčia. Be to, šios veikos esmė ir būtinas nusikalstamos veikos požymis yra tikslas – ketinimas nuslėpti nusikalstamu būdu įgytus pinigus ar turtą. Šiuo atveju legalizuojami nusikalstamai gauti pinigai ar turtas, nuslepiama tikroji jų kilmė, šaltinis, kurie yra neteisėti. Todėl vien formalus nusikalstamu būdu gauto turto (sukčiaujant įgyto pastato) nuosavybės perleidimas (pastato perleidimas už paskolą pagal skolos padengimo sutartį) kitiems tretiesiems asmenims nagrinėjamoje situacijoje, apelianto nuomone, negali būti vertinamas kaip nusikalstamu būdu įgyto turto, turint jį tyčia nuslėpti ar įteisinti, legalizavimas. Jis, įregistruodamas nuosavybės teisę pagal 2007-10-15 Panevėžio m. savivaldybės architektūros ir urbanistikos skyriaus UAB ,,J“ išduotą statybos leidimą pastatą UAB ,,J“ vardu, formaliai patvirtino pastato įgijimo UAB ,,J“ nuosavybės faktą, tai yra deklaravo įturto įgijimą, po to šį turtą pagal antrąjį notaro patvirtintą sandorį – skolos padengimo sutartį, kurios pagrindu skolos – 350 000 Lt padengimui pagal 2009-06-16 vekselį perleido T. M. Esant tokioms aplinkybėms, jo veikoje nebuvo nei šio nusikaltimo objekto, nei nusikaltimo subjektyviosios pusės – tyčios ketinant nuslėpti ar įteisinti nusikalstamu būdu įgytą turtą.
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat mano, kad jeigu teismas nuspręstų, kad jis pagrįstai pripažintas kaltu, jam yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Apelianto įsitikinimu, teismo jam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra akivaizdžiai neadekvati nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Vien teismo nuostata, kad BK 182 straipsnio 2 dalies, BK 216 straipsnio 1 dalies sankcijos be laisvės atėmimo nenumato alternatyvių bausmių, suponuoja išvadą, kad teismas negalėjo tinkamai taikyti BK 41 straipsnio ir paskirti teisingą bausmę. Apelianto nuomone, šioje byloje buvo visos sąlygos taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas skiriant bausmę. Visų pirma, dėl to, kad jo padaryta veika yra verslo pasekmių padarinys, tai nėra dėsningas viso jo ankstesnio elgesio padarinys. Be to, teismas, nors ir nurodė, kad skiriant bausmę atsižvelgiama į nusikaltimų pavojingumą visuomenei, sukeltas pasekmes, jo asmenybę, tai, kad yra neteistas, baustas administracine tvarka, dirba, vedęs, turėjo atkreipti dėmesį ir į tai, kad jis augina du nepilnamečius sūnus (vienam yra 5 metai, kitam – 9 metai), juos ir žmoną materialiai išlaiko, kadangi žmona nedirba (negali susirasti darbo), tai pat į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Teismas nepagrįstai nurodė, kad nėra nustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktą, atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikoma, kai kaltininkas savo noru atlygino ir pašalino žalą. Iš bylos duomenų matyti, kad dar ikiteisminio tyrimo metu buvo atlyginta žala sudarant taikos sutartį. Kadangi BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas yra nesietinas su nusikaltimu sunkumu, jo padarytų nusikaltimų sunkumas negali būti kliūtimi taikyti jam minėto straipsnio nuostatas ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis R. R. ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. R. apeliacinis skundas tenkintinas.
BK 182 straipsnyje nurodytos veikos – svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas ar jos panaikinimas panaudojant apgaulę – dažnai susijusios su sutartiniais santykiais, todėl teismų praktikoje tenka spręsti, ar tokios veikos peržengė civilinių santykių ribas ir ar kaltininkui būtina taikyti baudžiamąją atsakomybę už jų padarymą. Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis, turtas (ar turtinė teisė), gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe ir civilinių sutarčių pagrindu. Tačiau civiliniai teisiniai sandoriai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu bei iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Būtent apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio sudarymo metu turint tyčią nevykdyti savo prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Dėl to teismų praktikoje tais atvejais, kai padaryta veika susijusi su tam tikros turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis nusikalstamą padarytos veikos pobūdį, laikoma tai, kad kaltininko apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje (kasacinės nutartys Nr. 2K-133/2010, 2K-23/2004, 2K-113/2004).
Taigi, sukčiavimas nuo civilinės teisės pažeidimo teismų praktikoje paprastai atskiriamas pagal esminės apgaulės kriterijų, pagal kurį būtina nustatyti, kad naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam nenaudingame turtiniame sandoryje. Kaip papildomi argumentai atskiriant šiuos skirtingus teisės pažeidimus taip pat naudojami: kreditoriaus teisinės padėties apsunkinimo kriterijus (kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atstatyti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis esmingai apsunkintos); “vidutiniškai protingo“ nukentėjusiojo arba atidaus ir rūpestingo jo elgesio kriterijus. Vadovaujantis pastaruoju kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį. Bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius šių kriterijų, prioritetas suteiktinas civilinėms teisių atstatymo priemonėms.
Nagrinėjamoje byloje nuteistasis R. R. aiškino, jog sudarydamas sandorius ir įregistruodamas patalpas UAB „Jungtinis duonos centras“ vardu bei jas perleisdamas, apie jokią apgaulę negalvojo, nei jis, nei bendrovės neturėjo išankstinio siekio nemokėti įmokų pagal sudaromas sutartis. Pastato įregistravimas UAB „A“ vardu bei vėlesnis jo perleidimas T. M., taipogi nebuvo susijęs su noru padaryti turtinę žalą UAB „S“. Priešingai, jis bandė padengti susidariusius nuostolius ir išvengti dar didesnių, atsiskaityti su UAB „S“. Už tinkamą sutarčių, sudarytų su UAB „S“, vykdymą savo asmeniniu turtu laidavo visa eilė fizinių ir juridinių asmenų, jų tarpe ir jis. Įregistravimas patalpų buvo padarytas Lizingo bendrovei vienašališkai nutraukus pastato statybos finansavimą, siekiant išvengti didelių finansinių nuostolių. Kadangi statybos leidimas buvo išduotas UAB „J“ vardu, be to ši taip pat savo lėšomis finansavo statybą, todėl pirmiausia šios bendrovės vardu ir įregistravo. Dokumentų jis neklastojo. Visi su pastatu susiję sandoriai ir veiksmai buvo žinomi UAB „S“ darbuotojams. Tačiau pirmosios instancijos teismas, neišnagrinėjo esminių nuteistojo argumentų, juos atmetė, nuosprendyje nurodydamas apie apgaulės buvimą išvadas, kurios padarytos neįvertinus visų byloje esančių duomenų ir teismo ištirtų įrodymų. Kaltės principas reikalauja nustatyti ne tik objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, bet ir subjektyviąją asmens kaltę. Nustatant teisės pažeidimo, besireiškiančio civilinių teisinių santykių srityje, pavojingumo laipsnį (ar pakankamas kriminalizacijai), svarbiausieji požymiai, į kuriuos būtina atsižvelgti, yra: pažeidimo padarymo būdas ir aplinkybės, kuriomis jis padaromas; naudojamos priemonės ir įrankiai; kaltės forma ir rūšis, taip pat tikslas, kurio siekiama darant pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-454/2012 yra nurodęs, jog „veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka apgaulės nustatymo bei turto užvaldymo ar turtinės prievolės išvengimo fakto. Ne mažiau svarbūs nusikaltimo subjektyvieji požymiai, visų pirma, kaltė, pasireiškianti tyčios forma. Kaltininkas suvokia, kad turtas įgyjamas neteisėtai, panaudojant apgaulę, ir turto savininkas dėl to patirs turtinės žalos, numato tokius padarinius ir jų nori. Sukčiavimo sudėtis reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento. Jau lizingo sutarties sudarymo momentu asmens tyčia turi būti nukreipta į įmokų pagal sutartį mokėjimo vengimą ir žalos savininkui padarymą. Todėl ne mažiau svarbu nustatyti ne tik apgaulės faktą, bet ir apgaulės subjektyvų suvokimą. Kaltininko susiformavusią tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą, jo ketinimus turi patvirtinti bylos medžiaga. Tokie yra esminiai sukčiavimo nusikaltimo sudėties įstatymo aiškinimo aspektai“. Pažymėtina, kad nuteistojo R. R. nurodytas aplinkybes patvirtino liudytojai S. R. ir A. G. (buvęs Lizingo bendrovės Panevėžio filialo vadovas), paaiškinę, jog visą laiką iki pat krizės pradžios ir finansavimo nutraukimo, įmonės mokėjo įmokas, tinkamai vykdė kitus savo įsipareigojimus pagal sutartis, kad pastato finansavimą Lizingo bendrovė nutraukė savo iniciatyva, nes artėjant nekilnojamojo turto krizei, pasikeitė banko projektų finansavimo politika. A. G. taip pat parodė, jog su lizingo gavėjais buvo kalbėta apie iš bylos aptariamos lizingo sutarties kylančių teisių ir pareigų, tame tarpe ir perleidimo kitai bendrovei ar fiziniam asmeniui, siekiant apsaugoti turtą nuo kitų kreditorių, galimybė tęsti statybas ir išvengti nuostolių. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad UAB „J“, kuriam atstovavo R. R., pardavė žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „H“ (vėliau UAB ,,S“) (t. 1, b. l. 22-26), kuris tą patį sklypą išperkamosios nuomos sutartimi Nr. LT-047005 (t. 1, b. l. 276) pardavė bendrovei ir šalys suderino įmokų grafikus (t. 1, b. l. 28-29). 2007-11-26 buvo pasirašyta trišalė sutartis tarp UAB „S“, UAB „J“ ir UAB „S&R“. Pagal ją visos teisės ir pareigos dėl išperkamosios nuomos buvo perduotos UAB „S&R“ (t. 1, b. l. 31-32). 2008-11-25 vėl UAB „S“, UAB „S&R“ ir UAB „D“, kuriai atstovavo R. R., pasirašė sutartį Nr. LT064651 ir visos teisės dėl žemės išperkamosios nuomos buvo perduotos UAB „D“ (t. 1, b. l. 110-111). Buvo sudaryta Lizingo sutartis Nr. LT 064758 (specialiosios sąlygos) ir (bendrosios sutarties sąlygos) (t. 1, b. l. 112-127). Prie šios sutarties buvo pasirašytas priedas Nr. 1 - susitarimas dėl turto statybos darbų finansavimo ir pasirašytas priedas Nr. 2 - susitarimas dėl avanso, reikalingo turto statybos darbams atlikti, išmokėjimo. Šios visos sutartys bei priedai prie jų įrodo, kad tarp šalių buvo sandoriniai santykiai ir UAB „S“ negalėjo būti nežinoma susidariusi sunki ekonominė situacija ir verslo santykių rizika, kad kiti kreditoriai pasinaudos teise ir areštuos statinį. Siekiant išvengti finansinių nuostolių, galimo statinio arešto, visais atvejais R. R. iniciatyva ir UAB „S“ pritariant, sutartys buvo perleidžiamos minėtoms bendrovėms. Duomenų apie tai, kad sudarant sutartis buvo panaudota apgaulė ar klastojami dokumentai, byloje nėra ir jų teismas nenustatė. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, žemės sklypo išperkamosios nuomos sutarties perdavimas pagal trišalę sutartį iš vienos bendrovės kitai buvo sąlygojamas tuo, kad tos bendrovės atsidūrė sunkioje ekonominėje padėtyje ir, siekiant išvengti bankroto, kreditorių galimus reikalavimus nukreipti nuo žemės sklypo ir statinio, pritariant bankui buvo perduodama kitoms bendrovėms, o vėliau grąžinta statytojui UAB „J“, kuris tuo laiku vadinosi UAB „A“. Banko nuosavybė į statinį nebuvo registruota ir UAB „S“ nebuvo savininkas.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog sukčiavimo būdu buvo pakeistas nebaigto statinio savininkas. Tačiau 2006-11-26 susitarimo 1.3 punkte dėl turto statybos darbų finansavimo nurodyta, jog atliktus turto statybos darbus Lizingo bendrovė įsigyja iš UAB „S&R. Jų santykiams dėl turto mutatis mutandis taikomos rangos sutartį reglamentuojančios įstatymų normos (t.1, b. l. 122). Vadinasi, iki to laiko statinys faktiškai priklausė UAB „S&R“, to paties susitarimo 9 punkte nurodyta, jog užbaigus statybos darbus klientas įsipareigoja savo lėšomis teisės aktų nustatyta tvarka organizuoti baigto statyti turto pripažinimą tinkamu naudoti, o taip pat per protingą terminą įregistruoti turtą Nekilnojamojo turto registre Lizingo bendrovės vardu kaip baigtą statyti objektą ir pateikti Lizingo bendrovei registro tvarkytojo išduotą pažymėjimą apie turto įregistravimą (t. 1, b. l. 133). Turto savininku pripažįstama tik tuomet, kai turtas yra įregistruojamas Nekilnojamo turto registre ir išduodamas pažymėjimas apie turto įregistravimą. Kolegija daro išvadą, kad turtas (statinys) nebuvo registruotas Lizingo bendrovės vardu ir jis nebuvo šio statinio savininkas. Nebūnant savininku, negalima teigti, kad jis buvo apgautas. Kolegija sutinka, kad šalys nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, bet tai yra civilinės teisės reguliavimo dalykas ir kilęs ginčas spręstinas bei jis buvo išspręstas civilinėmis teisinėmis priemonėmis, kas rodo, kad sudėtingų R. R., UAB „J“ (UAB „A“) bei kitų bendrovių ir UAB „S“ civilinių teisinių santykių aspektus, tarp jų esančių ginčų ir pretenzijų turinį buvo įmanoma atskleisti taikant Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso normas.
Dėl statinio įregistravimo UAB „J“ vardu yra nustatyta, kad leidimą statybai gavo UAB „J“, sudarant perleidimo sutartis, statytojas nebuvo pakeistas, kadangi nauji leidimai statyboms nebuvo gauti, todėl pagrįstai laikyta, kad teisine prasme statytojas pakeistas nebuvo. Įforminant statinį Nekilojamojo turto registre dokumentai nebuvo klastojami. Teigiama, kad statinį įregistravus kito juridinio asmens vardu, ir jį perleidus trečiajam asmeniui, UAB „S“ galimybės atstatyti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis buvo apsunkintos ir praktiškai neįmanomos. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog už tinkamą sutarčių, sudarytų su UAB „S“, vykdymą savo asmeniniu turtu laidavo visa eilė fizinių ir juridinių asmenų, tame tarpe bendrovė „J“ ir R. R. Ši aplinkybė taip pat patvirtina tyčios sukčiauti nebuvimą. Be to minėtos įmonės yra tarpusavyje susijusios - UAB „J“ direktoriumi bei vieninteliu akcininku yra R. R. Jis yra laiduotojas, sudaręs 2009-10-19 Skolos padengimo sutartį. Jis taip pat yra ir UAB „D“ direktoriumi, o UAB „D“ vieninteliu akcininku yra T. M., kuriam buvo perleistas nebaigtas statyti pastatas. Šie duomenys buvo žinomi Lizingo bendrovei, jie nurodyti ir banko prašyme pradėti ikiteisminį tyrimą. Laikydama minėtų asmenų veiksmus nesąžiningu sutarties įvykdymu, Lizingo bendrovė turėjo šio ginčo išsprendimo būdus, kurie buvo aptarti lizingo ir laidavimo sutartyse – derybų keliu, nesusitarus, sprendžiama įstatymų nustatyta tvarka (t. 1, b. l. 120). Įstatymas taip pat numato galimybę ginčyti ir turto perleidimo sutartį fiziniam asmeniui, kaip galimai apsimestinį sandorį.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tarp nuteistųjų R. R., UAB „A“ ir statybos finansuotojo Lizingo bendrovės yra civiliniai teisiniai santykiai ir Lizingo bendrovė savo interesus galėjo apginti ir apgynė pareikšdama civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka, kuris ir buvo išspręstas derybų, abipusiu nuolaidų būdu (taikos sutartimi) civilinėje byloje. Tokiais atvejais, kai nukentėjusįjį asmenį ir kaltininką sieja sutartiniai santykiai, baudžiamosios atsakomybės taikymas turi būti pagrįstas papildomais kriterijais, rodančiais didesnį padarytos veikos pavojingumo laipsnį: apgaulės požymiu, kreditoriaus teisinės padėties apsunkinimu. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustačius šių kriterijų, prioritetas suteiktinas civilinėms teisių atstatymo priemonėms. Vadovaujantis baudžiamosios teisės kaip paskutinės priemonės (ultima ratio) principu, baudžiamosios teisės priemonės turi būti taikomos tik paskutiniu atveju, kai kitų (švelnesnių) teisės šakų priemonių nepakanka (jos yra aiškiai neadekvačios ar neveiksmingos) siekiant apsaugoti tam tikrus teisinius gėrius. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra ne kartą baudžiamosiose bylose pabrėžęs, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/201, 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012, 2K-7-251/2013, 2K-7-262/2013). Kiekvienas situacijos kriminalizavimo atvejis turi būti pagrįstas ne tik vertinamo elgesio pavojingumu, bet ir baudžiamosios atsakomybės būtinumu, efektyvumu ir ekonominiu tikslingumu. Nagrinėjamoje byloje buvo pažeistas proporcingumo reikalavimas taikyti konkrečioje situacijoje adekvačias priemones ir nevaržyti asmens teisių daugiau, nei tai yra būtina numatytiems tikslams pasiekti.
Iš nuosprendžio matyti, kad iš nepagrįstai kriminalizuotų civilinių teisinių santykių byloje kildinama R. R. baudžiamoji atsakomybė dar pagal BK 216 straipsnio 1 dalį, o tuo pačiu ir juridinio asmens UAB „A“ baudžiamoji atsakomybė.
Nuosprendžio dalis dėl R. R. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 216 straipsnio 1 dalį, panaikintina ir priimtinas naujas nuosprendis: R. R. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 216 straipsnio 1 dalį išteisintinas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir BK 216 straipsnio 1 dalyje, požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).
Vadovaujantis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrąją nuostata, kad tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas švelnina nuosprendį nuteistiesiems, kurie nuosprendį apskundė ar dėl kurių nuosprendis apskųstas, tai remdamasis pagrindais, taikytinais ir kitiems nuteistiesiems, jis gali sušvelninti nuosprendį ir pastariesiems (BPK 320 straipsnio 5 dalis), panaikintina nuosprendžio dalis ir dėl juridinio asmens UAB „A“ nuteisimo pagal BK 20 straipsnį ir BK 182 straipsnio 2, 5 dalis, BK 20 straipsnį ir BK 216 straipsnio 1, 2 dalis ir priimtinas naujas nuosprendis: juridinis asmuo UAB „A“ išteisintinas pagal BK 20 straipsnį ir BK 182 straipsnio 2, 5 dalis, BK 20 straipsnį ir BK 216 straipsnio 1, 2 dalis, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų, numatytų BK 20 straipsnyje ir BK 182 straipsnio 2, 5 dalyse, BK 20 straipsnyje ir BK 216 straipsnio 1, 2 dalyse, požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 5 dalimi, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 331 straipsnio 2 dalimi,
nusprendžia:
Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 30 d. nuosprendį pakeisti.
Panaikinti nuosprendžio dalį dėl R. R. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 216 straipsnio 1 dalį ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį: R. R. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 216 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir BK 216 straipsnio 1 dalyje, požymių.
Panaikinti R. R. skirtą kardomąją priemonę – dokumentų – paso NR. 22437950 ir asmens tapatybės kortelės Nr. 12206970 paėmimą.
Panaikinti nuosprendžio dalį dėl juridinio asmens UAB „A“ nuteisimo pagal BK 20 straipsnį ir BK 182 straipsnio 2, 5 dalis, BK 20 straipsnį ir BK 216 straipsnio 1, 2 dalis ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį: juridinį asmenį UAB „A“ pagal BK 20 straipsnį ir BK 182 straipsnio 2, 5 dalis, BK 20 straipsnį ir BK 216 straipsnio 1, 2 dalis išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų, numatytų BK 20 straipsnyje ir BK 182 straipsnio 2, 5 dalyse, BK 20 straipsnyje ir BK 216 straipsnio 1, 2 dalyse, požymių.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.