Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Dalės Burdulienės, ir Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Miglei Lukoševičiūtei, dalyvaujant ieškovui E. Č., jo atstovei advokatei Audronei Žemeckei, atsakovės V. Č. įstatyminei atstovei L. G., atsakovei L. G., jos atstovui advokatui Tomui Vildžiūnui, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo E. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-421-752/2015 pagal ieškovo E. Č. ieškinį atsakovėms L. G. ir V. Č., trečiajam asmeniui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės suformuojant du atskirus turtinius vienetus bei leidimo rekonstruoti gyvenamąjį namą be bendraturčių sutikimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaudamasis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovui ir atsakovėms bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, kiemo statiniai ir namų valdos žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini) (t. II, b. l. 110-111, 112-114). E. Č. nuosavybės teise priklauso 358/1000 gyvenamojo namo, atsakovei L. G. – 308/1000 gyvenamojo namo, atsakovei V. Č. nuosavybės teise priklauso 334/1000 gyvenamojo namo (t. II, b. l. 71). Kauno miesto apylinkės teismo 2000-02-08 nutartimi patvirtinta gyvenamojo namo ir žemės sklypo naudojimosi tvarka (t. I, b. l. 15-15).

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo ieškovui siekiant atsidalyti jam bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančią gyvenamojo namo dalį suformuojant du atskirus turtinius vienetus – butus ir atlikti rekonstrukciją.

Dėl rekonstrukcijos

CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindinis bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo reikalavimas - bendrą daiktą (žemės sklypą, pastatą ar kita) bendraturčiai valdo, naudoja ir juo disponuoja visų bendraturčių susitarimu. Bendraturčiai susitarimą pasiekia bendradarbiaudami, kooperuodamiesi, derindami savo interesus. Reikalavimas susitarti yra esminis stabiliam ir ekonomiškam bendro daikto valdymui ir naudojimui. Teismas, nagrinėdamas ginčą tarp bendraturčių, kai pastarieji nesusitaria dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdo ir sąlygų, patikrina priežastis, kodėl bendraturčiai nesutaria ir kuris iš jų pažeidžia interesų derinimo principą. Jeigu bendraturtis siekia įgyvendinti įstatymu suteiktą teisę, susijusią su bendru daiktu, konkrečiai nagrinėjamoje byloje - teisę rekonstruoti (pakelti sienas ir stogą) bendrą daiktą, kiti bendraturčiai gali ginčyti ne teisę, bet jos įgyvendinimo būdą ir įrodyti, kad pasirinktas būdas ar tokios teisės įgyvendinimo sąlygos pažeistų jų teises į bendrą daiktą ar teisėtus interesus.

Ieškovas, reikšdamas ieškinį dėl atidalijimo ir leidimo be bendraturčių sutikimo atlikti pastato rekonstrukciją, siekia virš ieškovo naudojamų patalpų pakelti mansardos sienas, rekonstruoti stogą sumažinant jo nuožulnumą, tokiu būdu praplečiant ieškovui priklausančių patalpų aukštį ir plotą mansardoje bei įsirengti laiptinę patekimui į jam priklausančias patalpas. Šiuo metu iš ieškovui priklausančių patalpų į ieškovui priklausančias patalpas mansardoje patenkama kopėčiomis. Ieškovas turi neįgalią, cerebriniu paralyžiumi sergančią dukrą (t. I, b. l. 104-106). Ieškovas paaiškino, kad šiuo metu neįgalią dukrą į antrą aukštą nešioja kopėčiomis, todėl jam yra būtina įsirengti laiptinę. Nagrinėjamu atveju namo padalinimas į du atskirtus turtinius vienetus – butus yra įmanomas tik atlikus rekonstrukciją, t. y. suformavus atskirus butus, atitinkančius jiems keliamus reikalavimus. Todėl teisėjų kolegija pirmiausiai pasisako dėl ieškovo reikalavimo leisti rekonstruoti gyvenamąjį namą be bendraturčių sutikimo. Nesutarimas tarp bendraturčių iš esmės kilęs dėl konstrukcinių erdvių (patalpų), esančių po gyvenamojo namo šlaitiniu stogu virš ir šalia mansardos patalpų.

Atsakovė nesutikimą su ieškovo reikalavimu dėl namo rekonstrukcijos atlikimo grindžia tuo, kad name virš mansardos yra pastogė, o šalia mansardos įrengtų patalpų yra palėpės, šios patalpos neįtrauktos į rekonstrukcijos projektą. Virš gyvenamosios mansardos dalies yra palėpė, kuri yra 2,22 metrų aukščio ir 12 metrų ilgio. Visa šia palėpe daugiau nei 20 metų naudojasi viena atsakovė. Ieškovui pakėlus namo sienas, sužeminus namo stogą – bus paimta palėpės dalis iš atsakovės (t. II, b. l. 115-116). Byloje nėra ginčo dėl to, kad minėtos erdvės (patalpos) egzistuoja, byloje kilo ginčas dėl šių erdvių (patalpų) teisinio statuso. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šios patalpos yra palėpės STR 2.02.09:2005 7.10 prasme, todėl sutinkamai su CK 4.82 straipsniu priklauso namo bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise, proporcingai jų turimoms nuosavybės teisės dalims. Teismas sprendė, jog šios patalpos pirmiausiai turi būti išmatuotos, nustatytos bendraturčių dalys, tada išsprendžiamas klausimas dėl patalpų perleidimo ir tik tuomet atliekama pastato rekonstrukcija. Teisėjų kolegija nepritaria šiai teismo išvadai. Siekiant palėpę – bendrojo naudojimo patalpą, valdomą bendrosios dalinės nuosavybės teise, – suformuoti atskiru nekilnojamojo turto objektu, būtina atlikti jos kadastrinius matavimus ir suformuoti kadastrinių matavimų bylą. Taigi šiuo atveju svarbu nustatyti ar ginčo patalpos (ertmės) gali būti formuojamos kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai. Žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 153 punkto pastaboje nurodyta, kad pastogės (palėpės) kadastriniai matavimai neatliekami, išskyrus tuos atvejus, kai butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios nuosavybės teise priklausanti bendrojo naudojimo patalpa – pastogė (palėpė) suformuojama atskiru nekilnojamojo turto objektu. Vienbučiame gyvenamajame name esančių pastogių (palėpių) kadastriniai matavimai nėra atliekami, kadangi nėra galimybės tokias patalpas suformuoti kaip atskirą ir savarankišką nekilnojamojo turto objektą. Aplinkybę, kad nesant name atskirai suformuotų butų, neįrengtos pastogės kadastriniai matavimai negali būti atliekami, patvirtina ir oficialus didesnę įrodomąją galią turintis rašytinis įrodymas - 2015-10-29 VĮ Registrų centro raštas Nr. (3.8.9) KAS-1568 (CPK 197 str. 2 d., t. III, b. l. 30). Šiai dienai yra akivaizdu, jog namas, dėl kurio atidalijimo kilęs ginčas, yra vienbutis. Todėl daroma vienareikšmiška išvada, jog neatidalinus ginčo gyvenamojo namo ir nesuformavus jo kaip dvibučio gyvenamojo namo, palėpės patalpos apskritai negali būti suformuojamos kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai. Todėl visiškai nepagrįsta atsakovės pozicija, jog prieš atliekant rekonstrukciją ir atidalinant gyvenamąjį namą pirmiausiai turi būti atliekami pastogėje esančių patalpų kadastriniai matavimai ir suformuojama kadastrinių matavimų byla. To neleidžia galiojantis teisinis reglamentavimas.

Atmetusi šį argumentą teisėjų kolegija taip pat aiškinosi ar palėpės (pastogės) patalpos apskritai gali būti apskaitomos kaip patalpos, turinčios žymėjimą plane. Tam, kad pastogėje esanti erdvė galėtų būti apskaitoma kaip patalpa, turi būti tenkinamos dvi sąlygos: 1) atitikti jai keliamus aukščio reikalavimus; 2) būti tinkamai įrengta. Reikalavimas dėl palėpės patalpų įrengimo yra susijęs su tuo, kad skaičiuojant užbaigto statybos statinio patalpų plotą, į šį plotą gali būti įskaičiuojamos tik įrengtos patalpos, priešingu atveju keičiasi namo baigtumo procentas. Jei nėra tenkinama bent viena iš aukščiau minėtų sąlygų – palėpės matavimai neatliekami ir ji nėra apskaitoma kaip patalpa. Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi negaliojančia teisės norma. Iš tiesų teismo cituojamas STR 2.02.09:2005 7.10 punktas neteko galios 2013 09 05 įsakymu Nr. D1-659 (nuo 2013-09-08). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teisme metu galiojanti minėto statybos techninio reglamento redakcija nereglamentuoja kas yra laikoma palėpe. Palėpės apibrėžimas įtvirtintas STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 4.26 punkte, pagal kurį pastogė (palėpė) tai erdvė tarp pastato viršutinio aukšto perdangos, išorės atitvarų ir šlaitinio stogo apačios. Pastogės išorės sienų aukštis neturi būti didesnis kaip 1,7 m., skaičiuojant nuo pastato viršutinio aukšto perdangos viršaus iki stogo apačios, ir šlaitinio stogo kampas ne mažesnis kaip 10 laipsnių. Tačiau šis reglamentas netaikytinas vienbučiams ir dvibučiams gyvenamiesiems pastatams (Reglamento 1 punktas). Šiuo atveju netaikytinas ir apelianto cituojamas STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 5.27 punktas, numatantis, kad pastogės patalpos aukštis žemiausioje dalyje turi būti ne mažesnis kaip 1,6 m, o 3,5 m² ar didesniame patalpos plote – ne mažesnis kaip 2,3 m., kadangi jis neteko galios 2009 03 26 įsakymu Nr. D1-120 (nuo 2009-04-02). Pakeistame statybos techniniame reglamente nėra pateikiama nei pastogės, nei jos patalpų sampratų ir keliamų reikalavimų; panaikintos nuostatos neperkeltos ir į kitas Statybos techninio reglamento dalis ar punktus. Pastogės ir jos patalpų samprata buvo pateikiama aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtintame organizaciniame tvarkomajame Statybos techniniame reglamente STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“, kurio 7 punkte nurodyta, kad pastogė (palėpė) – erdvė tarp pastato viršutinio aukšto perdangos, išorės atitvarų ir šlaitinio stogo; mansarda – pastogėje įrengta patalpa ar patalpos. Į mansardos plotą neįskaičiuojami patalpų plotai, kuriuose aukštis nuo grindų paviršiaus iki lubų mažesnis kaip 1,6 m. Pastogės patalpos aukštis žemiausioje dalyje turi būti ne mažesnis kaip 1,6 m, o 3,5 m² ar didesniame patalpos plote – ne mažesnis kaip 2,3 m. Tačiau šis tvarkomasis reglamentas taip pat negalioja (neteko galios 2014 07 29 įsakymu Nr. D1-620 nuo 2015-01-01). 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. D1-338 patvirtintame STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ taip pat nėra pateikiama pastogės ar palėpės apibrėžimo, tačiau šio reglamento 4 priede, nustatančiame namo patalpų mažiausius aukščius, pastogių su nuožulniomis lubomis patalpos (darbo vietoje) mažiausias leistinas aukštis nustatytas 2 metrai. Pagal Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 144.2.3 punktą skaičiuojant patalpos plotą, neįskaičiuojamos pastogėse įrengtos patalpos, kurios žemesnės kaip 1,6 m. Nurodytos nuostatos teikia pagrindą daryti išvadą, kad, remiantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, pastogė gali būti formuojama kaip patalpa, suteikiant jai numerį plane, tik tuo atveju jeigu patalpa yra įrengta ir aukščiausioje vietoje yra ne žemesnė kaip du metrai, o žemiausioje vietoje ne žemesnė kaip 1,6 metro. Atsakovės teigimu, ieškovas šalia savo kambario mansardoje išgriovė palėpės sieną, tokiu būdu bendro naudojimo patalpų sąskaita pasididino savo kambario dalį. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, kad tarp kambario mansardoje ir šalia pastogėje esančios patalpos sieną išgriauti buvo būtina tam, kad pakeisti susidėvėjusias stogo laikančias konstrukcijas. Nagrinėjamu atveju ginčo tarp šalių išsprendimui reikšmės neturi priežastys, sąlygojusios pertvaros išgriovimą. Iš pateiktų nuotraukų (t. III, b. l. 40-42) bei apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu duotų šalių paaiškinimų nustatyta, kad šalia mansardoje esančių patalpų, esanti erdvė akivaizdžiai neatitinka jai keliamų aukščio reikalavimų ir jokiu atveju negalėtų būtį laikoma pastogės patalpa STR 2.02.09:2005 prasme. Tai yra tik konstrukcinė erdvė, kuri namo su šlaitiniu stogu atveju yra konstrukciškai būtina, objektyviai esanti kaip neatskiriama statinio konstrukcijų – viršutinio aukšto perdangos, išorės sienų ir stogo – dalis. Todėl atmestini kaip nepagrįsti atsakovės argumentai dėl ieškovui priklausančių patalpų išplėtimo bendro naudojimo patalpų sąskaita.

Principinis atsakovės nesutikimo su rekonstrukcijos projektu argumentas yra tas, jog išilgai viso namo virš mansardos yra pastogės patalpa, kuria naudojasi atsakovė ir, kurios atlikus rekonstrukciją, nebeliks. Akcentuotina, jog šiuo metu šios patalpos matavimai nėra atlikti, ji nėra pažymėta plane. Kad ši patalpa (erdvė) egzistuoja byloje ginčo nėra, tą patvirtina ir atsakovės į bylą pateiktos nuotraukos (t. III, b. l. 25-27). Tačiau tai nereiškia, jog ši patalpa yra ir gali būti laikoma pastogės patalpa, ir atitinkamai bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu, kuris nagrinėjamu atveju gali būti atidalinamas. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Kiekviena šalis turi naštą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Laisva valia pasirinkusios reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą, šalys jų pasirinktomis įrodinėjimo priemonėmis pačios turi nurodytas aplinkybes įrodyti. Nagrinėjamu atveju gyvenamojo namo kadastriniuose matavimuose nesant pažymėtų (apskaitytų) pastogės patalpų, o atsakovei teigiant, jog tokios patalpos ne tik, kad egzistuoja, bet ir kad gali būti išmatuojamos, pažymimos plane ir apskaitomos kaip bendro naudojimo patalpos – atsakovei teko pareiga šias aplinkybes pagrįsti. Atsakovė šios pareigos neįvykdė. Atsakovės atsikirtimai grindžiami tik ieškovės teiginiais, jog virš mansardos esanti pastogė yra 2,22 metrų aukščio ir 12 metrų ilgio, tačiau nepateikiami jokie šiuos teiginius patvirtinantys įrodymai. Atsakovė pripažino, kad į ginčo patalpas galima patekti tik iš jos patalpų. Pati atsakovė patalpų matavimų neatliko, o ieškovo atlikti patalpos matavimus neįsileido (t. III, b. l. 115). Taigi byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad patalpa atitinka minimalius aukščio reikalavimus, jog apskritai ji galėtų būti apskaitoma kaip patalpa, o ne konstrukcinė erdvė. Iš pateiktų nuotraukų matyti, kad patalpos šiuo metu yra naudojamos sandėliavimo tikslais, tačiau tai nereiškia, jog šioms patalpoms gali būti suteikiamas numeris kadastro taisyklių nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog bendraturčiai, įgyvendindami savo teises, privalo išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro turto naudojimo, atidalijimo taip pat ir rekonstrukcijos, aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme. Bylos duomenimis, atsakovė nesiekė bendradarbiauti ir kooperuotis, kad būtų pasiektas optimalus rekonstrukcijos ir atidalijimo iš bendro turto variantas, sąmoningai trukdė atlikti ginčo patalpos matavimus. Atsakovės užimta pozicija, kuomet yra trukdoma išmatuoti patalpas ir kartu su ieškiniu nesutinkama dėl to, kad patalpos prieš atliekant rekonstrukciją turi būti išmatuojamos, yra nesuderinama su sąžininga savo galimai pažeistų teisių gynyba. Pripažintina, jog atsakovė nesutikimą su byloje pareikštais reikalavimais iš tiesų net negrindė realiu jos teisių pažeidimu, t. y. nepatogumu ir gyvenimo kokybės pablogėjimu ieškovo rekonstrukcijos projekto įgyvendinimo atveju. Aplinkybė, jog atsakovė šiuo metu viena naudojasi visa virš mansardos esančia patalpa taip pat nereiškia, jog atsakovė turi teisėtą interesą, kuris turi būti ginamas teisme, naudotis visa patalpa. Bet kuriuo atveju, atsakovei tektų tik proporcinga jos turimam plotui patalpos dalis. Svarbu paminėti ir tai, kad iš pateikto rekonstrukcijos projekto matyti, kad rekonstrukcija bus atliekama išimtinai tik virš ieškovo patalpų. Virš atsakovių naudojamų patalpų rekonstrukcija nebus atliekama, nesikeis nei šių patalpų aukščiai nei pločiai. Tiek šalia mansardos, tiek virš mansardos atsakovių pusėje esančios patalpos nebus rekonstruojamos, nesikeis nei jų aukščiai, nei plotai, nebus keliamas stogas, atsakovės ir toliau galės naudotis šalia ir virš jų naudojamų patalpų esančiomis pastogės erdvėmis (patalpomis). Jokia intervencija nei į atsakovių naudojamas patalpas, nei virš jų nebus daroma. Byloje yra pateikta kompetentingos institucijos (Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus) nuomonė, kad ieškovo projektinis pasiūlymas atitinka STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ reikalavimus (t. II, b. l. 109). Atsakovei užėmus pasyvią poziciją ir nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nepateikus įrodymų dėl jos teisių pažeidimo rekonstrukcijos atveju, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą (rekonstrukcijos projektą, nuotraukas, šalių paaiškinimus, kompetentingos institucijos nuomonę), atsižvelgus į teismo nutartimi nustatytą naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką, darytina išvada, jog atsakovė neįrodė, jog namo dalies rekonstrukcija pakeis bendraturčių gyvenimo sąlygas, buvusias iki rekonstrukcijos, kitaip nei numato statybos techniniai dokumentai, teisės normos, reguliuojančios statinio saugos ir eksploatavimo sąlygas.

Atsakovė nesutikimą su rekonstrukcija grindžia taip pat tuo, jog yra pateiktas rekonstrukcijos projektinis pasiūlymas, o ne projektas. Atsakydama į šį argumentą teisėjų kolegija pažymi, kad: 1) projektiniame pasiūlyme yra visi rekonstrukcijos pobūdį apibrėžiantys faktiniai duomenys (architektūriniai, konstrukciniai sprendiniai ir kt.), kurių pakanka tam, kad tiek teismas, tiek atsakovė galėtų pilnai įvertinti pasikeitimų pobūdį ir mastą; 2) rekonstrukcija yra atliekama Statybos įstatymo nustatyta tvarka, ir teismo leidimas atlikti rekonstrukciją be bendraturčio sutikimo, neatleidžia rekonstrukciją atliekančio bendraturčio nuo pareigos laikytis įstatymuose nustatytų reikalavimų. Kartu akcentuotina, jog nagrinėjamu atveju atsakovės užimta pozicija realiai reiškia tai, jog pastogės patalpos, kurios šiuo metu nėra įrengtos, ieškovui siekiant atlikti rekonstrukciją, pirmiausiai turėtų būti įrengiamos, tada išmatuojamos ir pažymimos plane, ir tik tada rengiamas projektas dėl rekonstrukcijos atlikimo. Teisėjų kolegijos vertinimu toks sprendimas yra visiškai neracionalus, prieštaraujantis teisingumo ir protingumo principams (CK 1.5 str.). Pagal pateiktą rekonstrukcijos projektą matyti, kad bus keliamos sienos ir keičiamas pastato stogas. Taigi nelogiška įrengti erdves (patalpas) virš mansardos vien tam, kad būtų gaunamas leidimas jas nugriauti. Be to, kaip jau buvo minėta, neįrengtų palėpės patalpų matavimai nėra atliekami, tokioms patalpos nėra suteikiamas žymėjimas plane ir jos nėra apskaitomos kaip bendro naudojimo patalpos, kurios gali būti atidalinimo objektu. Atsakovei nepateikus atsisakymą duoti sutikimą rekonstrukcijai pagrindžiančių argumentų ir įrodymų, nenustačius kitų bendraturčių teisių pažeidimo, atsisakymas duoti sutikimą statybai pripažintinas nepagrįstu ir trukdančiu bendraturčiui įgyvendinti teisę į statybą.

Dėl atidalijimo

Kiekvienas bendraturtis, be kita ko, turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 str. 1 d.) arba nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis bendrąja daline nuosavybe valdomo namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.81 str.1 d.). Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymas yra savarankiški bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai, besiskiriantys savo turiniu, tikslais, padariniais. Atsižvelgdamas į bendrosios dalinės nuosavybės valdymo, naudojimo ir disponavimo apribojimus, susijusius su kitų bendraturčių teisėmis, bei į iš to galinčias kilti problemas ir bendraturčių nesutarimus, kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad, sprendžiant bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimo klausimus, prioritetas turi būti suteikiamas visiškam daikto atidalijimui, kaip geriausiai užtikrinančiam maksimalų įstatymų nustatytą bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimą (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. J. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-459/2007; išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008; teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. S. ir kt. v. R. E. B., bylos Nr. 3K-3-482/2009). Tarp šalių dar 2000 metais teismo nutartimi buvo patvirtinta naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka. Nepaisant to, sutarimo tarp bendraturčių dėl bendro daikto naudojimo ir toliau nėra. Santykiai konfliktiški, disponavimas turtu apsunkintas. Dėl paties patalpų atidalijimo, t. y. dėl bendraturčiams tenkančių inventorizuotų atidalintinų patalpų, byloje ginčo nėra. Pagal parengtą atidalijimo projektą – inventorizuotos atidalintinos patalpos atitinka teismo nustatytą naudojimosi patalpomis tvarką ir idealiąsias dalis. Pagal parengtą projektą gyvenamajame name yra suformuojami du atskiri turtiniai vienetai – butai. Atidalijimas nepareikalaus iš atsakovių nei finansinių, nei darbo ar kokių kitų sąnaudų. Jau šiuo metu šalys turi atskirus komunalinius bei inžinerinius tinklus. Abu butai turi atskirus įėjimus į rūsio, pirmo aukšto ir mansardos patalpas. Pastato atidalijimas pagal siūlomą variantą nepadarys jokios žalos nei pastatui, nei kitiems bendraturčiams. Atsakovėms nepateikus alternatyvaus atidalinimo varianto, o teismui nenustačius ieškovo pateikto projekto esminio ydingumo yra teisinis pagrindas leisti atidalinti bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą pastatą - gyvenamąjį namą į du butus, kartu pakeičiant paskirtį iš vieno buto pastato į dviejų butų pastato, pagal ieškovo pateiktą gyvenamojo namo rekonstrukcijos projektinį pasiūlymą Nr. B-2013-06-01-PP.

Pirmosios instancijos teismui neteisingai įvertinus byloje pateiktus įrodymus ir netinkamai pritaikius materialinės teisės normas – teismo sprendimas panaikintinas (CPK 329 straipsnio 1 d., CPK 330 straipsnis) ir priimtinas naujas sprendimas, ieškovo ieškinį patenkinti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Apeliacinės instancijos teismui priėmus naują sprendimą, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Patenkinus ieškinį ieškovas įgijo teisę į patirtų išlaidų atlyginimą, nepaisant to, kad atsakovė L. G. yra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d., 98 str.). Ieškovas už ieškinį sumokėjo 144 Lt (41,70 Eur) žyminio mokesčio (t. I, b. l. 8), už apeliacinį skundą – 41 Eur (t. III, b.l. 89). Pirmosios instancijos teisme ieškovas patyrė 925,98 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, iš kurių 350,44 Eur už procesinio dokumento (patikslinto ieškinio) parengimą, 15 Eur už užklausimo VĮ Registrų centras surašymą ir 560,54 Eur už atstovavimą teismo posėdžiuose (t. III, 33-390, t. II, b. l. 133-140. Už apeliacinio skundo parengimą ieškovas sumokėjo 484 Eur (t. III, b.l. 90-91). Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, nei numatyta teisingumo ministro patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Išlaidos už procesinių dokumentų parengimą neviršija Rekomendacijose nustatyto dydžio, nėra pernelyg didelės ir neprotingos, atitinka bylos sudėtingumą, todėl turi būti atlygintos. LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų 9 punkte įtvirtinta, kad teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinimas iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda. Atstovavimo teisme laikas skaičiuojamas nuo faktinio bylos nagrinėjimo pradžios iki pabaigos, neįskaitant pertraukų, ir vienoje byloje sumuojamas (Rekomendacijų 10 p.). Taigi šioje byloje posėdžiai truko 3 val. ir 20 minutes, suapvalinus gaunamos 3 valandos. Taigi maksimali atlygintina suma yra 214,17 Eur (apskaičiuota pagal paslaugų teikimo metu buvusį darbo užmokesčio indeksą). Todėl už atstovavimą prašomos priteisti išlaidos mažintinos iki 214,17 Eur. Taigi bendra pirmosios instancijos teisme patirtų ir ieškovui atlygintinų išlaidų suma yra 579,61 Eur, o apeliacinėje instancijoje 484 Eur. Ieškinys buvo pareikštas dviem atsakovėms, tačiau įvertinus tai, kad atsakovė L. G. yra įstatyminė atsakovės V. Č. atstovė, atsikirtimai į ieškinį ir į apeliacinį skundą buvo grindžiami išimtinai tik atsakovės L. G. teisių ir interesų pažeidimais, teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 4 dalimi, sprendžia, jog visos išlaidos ieškovui priteistino iš atsakovės L. G.. Kadangi atsakovė L. G. yra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą, išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu iš jos nepriteistinos (CPK 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

nusprendžia:

ieškovo apeliacinį skundą patenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

Leisti ieškovui E. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) suformuoti pastatą - gyvenamąjį namą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) į du atskirus turtinius vienetus - gyvenamąsias patalpas (butus) pagal 2000-02-08 Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi nustatytą naudojimosi tvarką gyvenamuoju namu, pastato dalių apskaičiavimo projektą, kur L. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) priklauso 308/1000 dalys, kas sudaro 72,86 m², V. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) priklauso 334/1000 dalys, kas sudaro 78,79 m², viso 151,65 m² - atskiras turtinis vienetas - butas 1, E. Č. priklauso 358/1000 dalys, kas sudaro 84,59 m² - atskiras turtinis vienetas - butas 2, keičiant pastato - gyvenamojo namo paskirtį į dviejų butų pastatai, pagal ieškovo pateiktą vienbučio gyvenamojo namo 1A1m suformavimo į du butus remiantis teisine priklausomybe (duomenys neskelbtini), projektinį pasiūlymą, gyvenamojo namo rekonstrukcijos projektinį pasiūlymą Nr. B-2013-06-01-PP ir leisti rekonstruoti gyvenamąjį namą be bendraturčių sutikimo.

Priteisti iš atsakovės L. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui E. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1036,61 Eur (vieną tūkstantį trisdešimt šešis eurus ir 61 ct.) išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 82,70 Eur (aštuoniasdešimt du eurus ir 70 ct) už ieškinį ir apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Apeliacinės instancijos teismo sprendimas įsiteisėja nuo priėmimo dienos.