Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Rimantas Giedraitis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro, atstovaujamo advokato R. S., prašymą atsakovei R. S., trečiasis suinteresuotas asmuo Varėnos rajono savivaldybės administracija, dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Proceso šalims apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai (ABTĮ 74 str. 4 d., 7 d.; b. l. 1), pareiškėjas prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, byla nagrinėtina proceso dalyviams nedalyvaujant (ABTĮ 77 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkintinas iš dalies.

Pagal Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (LR civilinio kodekso 6.59 str.). Pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą įteisinta Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 2 punkto, Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies, Nuostatų bei Nuostatų naujos redakcijos pagrindu. Minėti teisės aktai yra galiojantys ir jais vadovaujamasi sprendžiant šią bylą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog vietinė rinkliava vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (žr., pvz., LVAT 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822‑2403/2012). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A556-334/2014) konstatavo, kad atliekų turėtojas privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Akcentuotina ir tai, kad LVAT yra išaiškinęs, jog savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar naudojimu ir šio nekilnojamojo turto bendrojo ploto dydžiu (ABTĮ 13 str., 20 str.; žr., pvz., LVAT 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010). Toks vietinės rinkliavos nustatymo būdas neprieštarauja ir Europos Teisingumo Teismo (toliau – ir ETT) išaiškinimui, kuriame imperatyviai pabrėžiama, jog rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. ETT konstatavo, jog nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (žr., pvz., ETT 2009 m. liepos 16 d. sprendimą Nr. C-254/2008 F. byloje I. srl H. F. ir kt. (48–50 p.)).

Tačiau mokesčių teisiniuose santykiuose konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančiame teisės akte arba Mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ), kuris konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančio teisės akto atžvilgiu yra bendroji teisės norma, paprastai yra nustatomi senaties terminai, per kuriuos gali būti išieškomi mokesčiai (tame tarpe rinkliavos ir kiti privalomi mokėjimai). Rinkliavų įstatyme nuostatų dėl senaties terminų nėra įtvirtinta, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi MAĮ nuostatomis. MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje (redakcija galiojanti nuo 2020 m. sausio 1 d.) įtvirtinta, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Pagal LVAT formuojamą praktiką ir įvertinus nagrinėjamo ginčo pobūdį, spręstina, kad nagrinėjamos bylos kontekste MAĮ 68 straipsnyje nustatyto termino skaičiavimo pradžia sietina su pareiškėjo kreipimosi į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo diena (žr., pvz., LVAT 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1751-261/2017; 2015 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-556/2015 ir pan.). Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti savo iniciatyva (ABTĮ 15 str. 1 d.; žr., pvz., LVAT 2017 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-731-415/2017; 2005 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-485/2005).

Iš į bylą pateiktų Vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų ir Pažymos matyti, kad pareiškėjo prašoma priteisti vietinės rinkliavos mokesčio suma susidarė iki 2020 m. birželio 30 d. Pareiškėjas prašymą teismui dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo pateikė 2020 m. spalio 27 d. Taigi, vadovaujantis nurodytomis teisės aktų nuostatomis, pareiškėjui iš atsakovės priteistina vietinė rinkliava galėjo ir turėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2020 m.) ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo 2020 m. sausio 1 d., t. y. už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. Vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimai ir Pažyma patvirtina aplinkybę, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d. pareiškėjas buvo apskaičiavęs 56,40 Eur vietinės rinkliavos sumą, kuri gali būti priteisiama iš atsakovės.

Nurodytų aplinkybių pagrindu pareiškėjo reikalavimas dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo tenkintinas iš dalies, priteisiant jam iš atsakovės R. S. 56,40 Eur vietinės rinkliavos įsiskolinimą, susidariusį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės rengiant prašymą jo patirtas 9,68 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Iš bylos duomenų matyti, kad teisines paslaugas pareiškėjui teikė advokatas R. S. (2020 m. gegužės 25 d. Atstovavimo sutartis Nr. 001/174/198).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartyje (administracinė byla Nr. AS143-375/2008) yra konstatavusi, jog atstovavimo išlaidų priteisimas viešojo administravimo subjektui iš bylą pralaimėjusios šalies yra galimas, tačiau administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti viešojo administravimo subjekto naudai, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką. Plėtodamas šią praktiką, vėlesnėse nutartyse LVAT yra pasisakęs, kad viešojo administravimo subjektas, veikdamas specifinėje srityje, privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų jam tinkamai įgyvendinti viešojo administravimo funkcijas, tuo tikslu jam skiriami atitinkami valstybės (savivaldybių) biudžeto asignavimai (žr., pvz., LVAT 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. eA-3910-662/2020, 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5449-575/2019). Nors bylinėjimasis teismuose nėra tiesioginis viešojo administravimo subjektų uždavinys, šie subjektai turi būti pajėgūs teisme atstovauti savo pozicijoms, kylančioms iš atitinkamų administracinių teisinių santykių (žr., pvz., LVAT 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-552-556/2018; 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1571-629/2018).

Vertinant pareiškėjo UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro vidinius administravimo bei teisinio atstovavimo pajėgumus, atsižvelgtina į tai, jog įmonėje veikia struktūrinis padalinys – Teisės, viešųjų pirkimų ir projektinės veiklos padalinys, kuriame dirba 4 darbuotojai, taip pat teisininkė skolų administravimui (duomenys iš UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro interneto svetainės https://www.aratc.lt/apie-aratc/kontaktai-darbo-laikas). Prašymas, kuriuo kreiptasi į teismą dėl vietinės rinkliavos išieškojimo, nėra išskirtinis, lyginant su prašymais kitose analogiško pobūdžio bylose, kuriose yra suformuota jurisprudencija, keičiasi tik proceso šalis, laikotarpis, už kurį prašoma priteisti vietinę rinkliavą, prašoma priteisti pinigų suma. Šiems duomenims surašyti kvalifikuota teisinė pagalba yra labiau perteklinis momentas, nes tokio pobūdžio darbas gali būti atliekamas ir teisinio vieneto atsakingo už vietinės rinkliavos surinkimą pajėgumais. Be to, nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 103 straipsnio ir II dalies II skyriaus pakeitimo įstatymui, Administracinių bylų teisenos įstatymas yra papildytas Penktuoju skirsniu „Pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo“, pagal kurį pareiškėjas galėjo pateikti teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, naudodamas vienodas procesinių dokumentų formas, patvirtintas LR teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 362.

Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo keliama nauja teisinė problematika, byla nėra sudėtinga dėl jos apimties, faktinių aplinkybių, įrodymų vertinimo, ginčui taikytinos teisės taikymo, pareiškėjas turėjo galimybę savo pajėgumais užtikrinti tinkamą atstovavimą jo interesams teisme, todėl prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos neatitinka būtinumo kriterijaus. Dėl nurodytų priežasčių ir išdėstytų argumentų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 41, 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Prašymą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei Alytaus regiono atliekų tvarkymo centrui iš atsakovės R. S. 56,40 Eur (penkiasdešimt šeši eurai, 40 euro centų) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.