Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Rivona“ ieškinį atsakovui D. P. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria tenkintas ieškovo UAB „Rivona“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo D. P. atžvilgiu.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, visų pirma turi patikrinti, ar iš tiesų teisėtai iškėlė civilinę bylą, ir tik įsitikinęs savo procesinio sprendimo teisingumu, spręsti kitą – su bylos esme nesusijusį – procesinį klausimą. Atsakovo įsitikinimu, byla yra neteisminga Vilniaus rajono apylinkės teismui, nes ieškinio suma yra didesnė nei 43 500 Eur. Ieškovas yra buvęs atsakovo darbdavys, tačiau iš ieškinio pagrindo ir dalyko akivaizdu, kad tai nėra darbo teisinių santykių byla;Teismas nutartyje tik deklaravo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo principus, bet pats jais nesivadovavo, taip nukrypdamas nuo kasacinio teismo suformuluotų išaiškinimų. Teismas nevertino atsakovo turtinės padėties, šios padėties pokyčio perspektyvos. Nutartyje tik neargumentuotai konstatuotina, kad atsakovas vengė bendradarbiauti;Teismas privalėjo pagrįsti išvadą, kodėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą reikia spręsti neinformavus atsakovo, tačiau to nepadarė. Tai, kad ieškinio suma yra pakankamai didelė, negalėjo būti laikoma tinkamu argumentu laikinųjų apsaugos priemonių klausimui spręsti nepranešus darbuotojui.

Ieškovui kreipusis į darbo ginčų komisiją, atsakovas nekėlė jokių abejonių dėl šalis siejančių darbo santykių, kas kelia pagrįstų abejonių pasikeitusia atsakovo pozicija dėl bylos teismingumo. Ieškovas į teismą kreipėsi, be kita ko, dėl to, kad atsakovas, būdamas ieškovo darbuotoju, tyčia šiurkščiai pažeidė savo pareiginėje instrukcijoje numatytas pareigas, padarė DK 235 str. 2 d. 4 p. numatytą darbo drausmės pažeidimą, kad patvirtina, kad tarp šalių kilo ginčas dėl darbo teisinių santykių;Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, nesprendžia ginčo iš esmės ir nesprendžia, ar ieškinys yra pagrįstas. Atsakovas atskirajame skunde deklaratyviais teiginiais abejoja skundžiamos nutarties pagrįstumu, tačiau nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo galimybė apskritai neegzistuoja;Atsakovas nepateikia duomenų apie savo pajamas, turimo turto vertę, todėl vien jau ieškinio sumos mastas leidžia preziumuoti, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas gali pasunkėti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus, taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą ateityje. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje bylos proceso stadijoje, todėl pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra faktiniai duomenys, leidžiantys teismui manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, atsiras įstatymo numatytos pasekmės (CPK 144 str.).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas UAB „Rivona“ atsakovo D. P. atžvilgiu pareiškė reikalavimą dėl 113 377,72 Eur turtinės žalos atlyginimo, prašydamas šį reikalavimą užtikrinti taikant laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad pareikšto reikalavimo suma yra didelė atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, taip pat akcentavo atsakovo, kaip darbuotojo, elgesį, t.y. kad jis siekia asmeninės naudos, nebendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, iškėlus bylą gali bandyti turimą turtą paslėpti. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016 m. balandžio 11 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino savo sprendimą motyvuodamas tuo, jog ieškovo reikalaujama priteisti suma atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, yra didelė, atsakovo reali turtinė padėtis yra nežinoma, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, apeliantas, be kita ko, ginčijo bylos teismingumo klausimą teigdamas, jog byla yra neteisminga Vilniaus rajono apylinkės teismui, nes ieškinio suma yra didesnė nei 43 500 Eur. Pasak apelianto, iš ieškinio pagrindo ir dalyko akivaizdu, kad tai nėra darbo teisinių santykių byla. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto teiginiais nesutinka.

Pažymėtina, jog vadovaujantis CPK 27 straipsnio 1 punktu, apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas, kuriose ieškinio suma didesnė kaip keturiasdešimt trys tūkstančiai penki šimtai eurų, išskyrus šeimos ir darbo teisinių santykių bylas ir bylas dėl neturtinės žalos atlyginimo. Susipažinus su ieškovo pateiktu ieškiniu matyti, jog ieškovas UAB „Rivona“ savo reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo kildina iš DK 245 ir 255 straipsnių, teigdamas, jog bendrovės vadybininku dirbęs atsakovas D. P., pasinaudodamas savo pareigomis bendrovėje, neteisėtai pasinaudojęs informacija, esančia bendrovės komercine paslaptimi, pažeisdamas pareiginius nuostatus, ieškovo vardu sudarė eilę sandorių su UAB „Rivona“ tiekėjais Kinijoje, iš kurių gauna neteisėtą atlygį už pastarųjų ieškovui nenaudingomis sąlygomis parduodamas prekes. Apeliantas neginčija, jog dirbo pas ieškovą UAB „Rivona“ ginčijamų sandorių metu, todėl yra nepagrįstas jo skundo argumentas, kad tai nėra darbo teisinių santykių byla. Be to, Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) matyti, jog Vilniaus rajono apylinkės teisme nagrinėjamoje byloje pagal UAB „Rivona“ ieškinį atsakovui D. P. dėl turtinės žalos atlyginimo, atsakovas nekėlė klausimo dėl ieškinio teismingumo ir neteikė prašymų dėl bylos perdavimo nagrinėti kitam teismui, todėl darytina išvada, jog klausimą dėl bylos teismingumo atsakovas iškėlė tik tuomet, kai teismas jo atžvilgiu pritaikė laikinąsias apsaugos priemones.

Skunde apeliantas taip pat pažymėjo, kad teismas nevertino atsakovo turtinės padėties, šios padėties pokyčio perspektyvos. Nutartyje tik neargumentuotai konstatuotina, kad atsakovas vengė bendradarbiauti.

Apeliacinės instancijos pažymi, jog didelė reikalavimo suma nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau pažymi, jog sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti atsižvelgiama ir į tai, ar reikalavimo suma yra didelė konkrečiam asmeniui, taip pat, be skolos dydžio kriterijaus, pavojus, kad būsimas teismo sprendimas gali likti priešingos šalies neįvykdytas, vertinamas individualiai kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į esamą skolininko finansinę padėtį ir kitas aplinkybes. Teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad teismui nėra žinoma, kiek ir kokio turto turi atsakovas.

Pažymėtina, jog vadovaujantis CPK 179 straipsniu, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Taigi, proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o skolininkas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Skunde teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jo finansinės padėties, apeliantas nepateikia jokių duomenų apie gerą savo turtinę padėtį, t.y. duomenų apie savo pajamas, turimo turto vertę ir kad jis būtų pajėgus įvykdyti būsimą ieškovui palankų teismo sprendimą. Dėl išdėstyto sutiktina su ieškovo atsilipime į atskirąjį skundą nurodyta aplinkybe, jog šiuo atveju vien jau ieškinio sumos mastas leidžia preziumuoti, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas gali pasunkėti. Kaip jau minėta, su atskiruoju skundu atsakovas teismui nepateikė duomenų, kad ieškovo reikalaujama priteisti 113 377,72 Eur suma jam yra nedidelė.

Skunde apeliantas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo pagrįsti išvadą, kodėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą reikia spręsti neinformavus atsakovo, tačiau to nepadarė. Tai, kad ieškinio suma yra pakankamai didelė, negalėjo būti laikoma tinkamu argumentu laikinųjų apsaugos priemonių klausimui spręsti nepranešus darbuotojui.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog paprastai klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendžiamas nepranešus apie tai atsakovui (skolininkui), todėl prašymo nagrinėjimo metu teismas neturi galimybės vertinti atsakovo (skolininko) argumentų ir vadovaujasi tik ieškovo (kreditoriaus) nurodytomis aplinkybėmis bei pateiktais įrodymais. Teisinis reguliavimas nenumato, jog nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas visais atvejais apie tokio prašymo gavimą ir nagrinėjimą privalo pranešti skolininkui, kad šiam būtų suteikta galimybė pateikti motyvuotus paaiškinimus ir leistinus rašytinius įrodymus. Kita vertus, teismui tokia galimybė nėra suvaržyta. Konstatuotina, jog šiuo atveju, pranešti ar nepranešti skolininkui apie prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, buvo pirmosios instancijos teismo diskrecijos teisė. Be to, ieškovas prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepranešus atsakovui, kadangi atsakovas gali imtis priemonių savo turtui paslėpti ar perleisti. Dėl išdėstyto ir atsižvelgdamas į didelę ieškinio reikalavimo sumą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad yra reali grėsmė, jog pranešimas apie klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą, gali sutrukdyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą.

Dėl nurodytų motyvų spręstina, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 11 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Dėl apelianto prašymo.

2016 m. gegužės 23 d. Vilniaus apygardos teisme gautas iš Vilniaus rajono apylinkės teismo persiųstas atsakovo D. P. prašymas dėl pinigų sumos, būtinos atsakovo ir jos šeimos narių elementarių poreikių patenkinimo, nustatymo, kuriuo prašoma teismo neareštuoti 1 576,79 Eur lėšų atsakovo sąskaitose, suteikiant atsakovui teisę atsiskaityti su subjektais, už kurių suteiktas paslaugas atsakovas įpareigotas kiekvieną mėnesį mokėti.

Teismas pažymi, jog vadovaujantis CPK 145 str. 6 d., areštavus lėšas, esančias kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigų sąskaitose, leidžiama su jomis atlikti tik tas operacijas, kurios nurodytos teismo nutartyje. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, jog nutartį vykdantis antstolis įpareigotinas nustatyti skolininkui konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota (leista) operacijoms atlikti, taip pat paliko skolininkui teisę areštuotomis lėšomis atsiskaityti su kreditoriumi. Apeliaciniam teismui nustačius, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė laikinąsias priemones atsakovo atžvilgiu, apeliantui su teismui pateiktu prašymu siūlytina kreiptis į Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 11 d. nutartį vykdantį antstolį, kad šis nustatytų konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota (leista) skolininko prašyme nurodytoms operacijoms atlikti.

Be to, šiuo atveju sutiktina su atsiliepimą į prašymą pateikusio ieškovo argumentu, jog atsakovas, teigdamas, kad turi tam tikrų šeimos išlaidų, privalėjo šias išlaidas pagrįsti įrodymais, tačiau jokių įrodymų kartu su prašymu nepateikė (CPK 178 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 p., teismas

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 11 d.. nutartį palikti nepakeistą.