Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Aleno Piesliako, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Š. gynėjo advokato Georgijaus Zavtrakovo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo G. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų,

- pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 199 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams,

- pagal BK 213 straipsnio 1 dalį 30 (trisdešimt) parų arešto.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 2 punktu, paskirtas bausmes subendrinus bausmių apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė G. Š. paskirta laisvės atėmimas 13 (trylikai) metų, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. liepos 31 d., 2019 m. rugsėjo 19 d., 2019 m. lapkričio 20 d. ir 2020 m. vasario 7 d. vykusiose apklausose G. Š. parodymus duoti atsisakė (t. 4, b. l. 19, 30–31, 45, 58–59). Byloje esančiame G. Š. surašytame ir pasirašytame paaiškinime nurodyta, kad jis (G. Š.) su D. važiavo į Austriją, Vieną, „su dviem merginom į Alpes“. Iš Austrijos grįžo automobiliu per Čekiją, Lenkiją, automobilis priklausė ne G. Š. (t. 4, b. l. 67). Ikiteisminio tyrimo metu, 2019 m. rugpjūčio 1 d., teismo posėdyje, kuriame buvo sprendžiamas klausimas dėl kardomosios priemonės suėmimo skyrimo, G. Š. paaiškino, kad tuo metu, kai buvo sulaikytas policijos pareigūnų, jis grįžo iš Austrijos, kur su draugu vyko pas merginas paatostogauti, buvo apsistoję Vienos senamiestyje, minėtų merginų name. Kaip automobilyje atsirado narkotinės medžiagos, G. Š. teigė nežinantis (t. 5, b. l. 17–18). Pirmosios instancijos teisme G. Š. parodė, kad susipažino su D. S. ir šis pasiūlė jam kartu važiuoti į Italiją, t. y., pavairuoti automobilį. Kadangi jokių planų neturėjo, su šiuo pasiūlymu sutiko. Su D. S. susitarė susitikti degalinėje Prienuose. Jis (G. Š.) sutartu laiku atėjo į degalinę, ten jo automobilyje „Renault Megane“ laukė D. S., su kuriuo išvyko į Italiją. Italijoje, prie viešbučio, aikštelėje juos pasitiko kažkoks vyriškis, kuris rusų kalba pasikalbėjo su D. S.. Daugiau su jokiais asmenim Italijoje nesimatė ir nesikalbėjo. Po to jie su D. S. nuėjo į viešbutį miegoti. Ryte nuvažiavo prie jūros išsimaudyti, šiek tiek pabuvo ir išvažiavo į Lietuvą. Įvažiavus į Lietuvą, juos sustabdė policijos pareigūnai, pasakė, kad reikės daryti kratą. Nuteistasis parodė, kad apie narkotines medžiagas jis nieko nežinojo, tiesiog padarė paslaugą pavairuodamas automobilį, kokiu tikslu D. S. vyko į Italiją, jis irgi nežinojo, taip pat nežinojo ir apie automobilyje įrengtą slėptuvę. Į Italiją vyko pirmą kartą, kur vykti žinojo pagal į jo telefono navigacijos programėlę suvestą adresą (t. 5, b. l. 117–122). Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis taip pat tvirtino, kad nežinojo apie automobilyje gabenamas narkotines medžiagas, nes nagrinėjamo įvykio metu jis buvo tik vairuotojas (t. 6, b. l. 152–153).

8. Nuteistojo G. Š. gynėjo advokato apeliaciniame skunde nesutinkama su liudytojo D. S., atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, parodymų vertinimu, nurodant, kad šiems parodymams nebuvo skirtas didesnis ypatingas dėmesys, kaip to reikalaujama Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje.

9. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu, parodymai turėtų būti vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau, kaip teisingai nurodoma ir nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, vis dėlto tokio asmens parodymų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys nei vertinant kitų liudytojų parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2008, 2K-340/2006, Nr. 2K-276-976/2015). Svarbu paminėti, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas atmetė kaip aiškiai nepagrįstus (nepriimtinus) daugelį skundų bylose, kuriose proceso teisingumas buvo ginčijamas atsižvelgiant pirmiausia į tai, kad pagrindžiant apkaltinamąjį nuosprendį buvo panaudoti parodymai bendrakaltinamųjų ar kitų asmenų, dėl šių parodymų galimai gavusių tam tikrų privilegijų (pvz., 2004 m. sausio 27 d. sprendimai dėl priimtinumo bylose Lorsé prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 44484/98, ir Verhoek prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 54445/00; 2004 m. gegužės 25 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Cornelis prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 994/03; 2009 m. kovo 3 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Vladislav Atanasov prieš Bulgariją, peticijos Nr. 20309/02; 2015 m. birželio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo Shiman prieš Rumuniją, peticijos Nr. 12512/07). Bendriausia prasme pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, siekiant užtikrinti baudžiamojo proceso, kuriame naudojami tokie parodymai, teisingumą, iš esmės svarbu tai, kad tiek bylą nagrinėjantys teismai, tiek gynyba turėtų tinkamas galimybes juos tirti ir vertinti jų patikimumą atsižvelgiant į, be kita ko, galinčius kilti pavojus (tokie parodymai dėl savo pobūdžio yra atviri manipuliacijoms ir gali būti duodami tik siekiant gauti mainais pasiūlytus privalumus arba dėl asmeninio keršto (Shiman prieš Rumuniją,§ 33; Cornelis prieš Nyderlandus)) ir kad gynyba turėtų veiksmingą galimybę tokius parodymus ginčyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2-699/2016).

11. Atsižvelgiant į aukščiau paminėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, atkreiptinas dėmesys, kad D. S., kaip liudytojas, dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kur visi proceso dalyviai galėjo užduoti jam klausimus ir ginčyti jo parodymus; šia teise, teisiamajame posėdyje užduodamas klausimus liudytojui D. S. pasinaudojo ir nuteistojo G. Š. gynėjas. Pirmosios instancijos teisme liudytojas D. S. taip pat nuosekliai parodė visas esmines byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes, t. y., kad apie tai, kad reikės vykti į Italiją, jam pasakė M. M., vėliau apie tai telefonu jį informavo ir S. K.; į degalinę Prienuose jį atvežė jo draugė K. L., degalinėje jis persėdo į G. Š. vairuojamą automobilį „Renault Megane Cabriolet“; kad G. Š. žinojo adresą, kur tiksliai turi vykti į Italiją; Italijoje S. pasakė, kad į Lietuvą turės parvežti kokainą ir šias narkotines medžiagas (jų kiekį) jiems parodė; G. Š. žinojo apie automobilyje įrengtą slėptuvę, pats į ją sudėjo S. perduotas narkotines medžiagas (t. 5, b. l. 122–129). Liudytojas D. S. taip pat buvo apklaustas ir apeliacinės instancijos teisme, kur parodė apie tokias pat aplinkybes ir teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme jis davė teisingus parodymus, tiesą sakė savo valia, o ne įkalbėtas pareigūnų (t. 6, b. l. 151–152).

12. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad byloje nėra aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, parodymais. Šie parodymai yra nuoseklūs ir neprieštaringi tarpusavy. Be to, būtent liudytojo D. S., o ne nuteistojo G. Š. parodymus patvirtina ir kiti byloje išnagrinėti įrodymai.

13. Be jau aptartų G. Š. ikiteisminio tyrimo metu nepagrįstai nurodytų aplinkybių, susijusių su vykimu ne į Italiją, o į Austriją, pastarojo parodymuose yra ir kitų bylos aplinkybių bei byloje esančių įrodymų neatitinkančių parodymų. G. Š., siekdamas patvirtinti savo iškeltą versiją, kad nagrinėjamo įvykio metu, paprašytas D. S., tik vairavo automobilį ir kitų asmenų nepažinojo, apie gabenamas narkotines medžiagas nieko nežinojo, pirmosios instancijos teisme parodė, jog į susitikimo vietą degalinėje Prienuose, prieš išvykstant į Italiją, jis atėjo pėsčiomis, tuo metu D. S. jo jau laukė prie automobilio (ar automobilyje) „Renault Megane Cabriolet“. Ši nuteistojo versija prieštarauja aptartiems liudytojo D. S. parodymams, kad į degalinę Prienuose jį atvežė draugė, ir G. Š. netrukus privažiavo automobiliu „Renault Megane Cabriolet“ (t. 5, b. l. 122–129; t. 6, b. l. 151–153), taip pat liudytojos K. L. parodymams, kad būtent ji atvežė D. S. į Prienus, prie degalinės, automobiliu BMW 530, ir degalinėje D. S. persėdo į automobilį „Ranault Megane Cabriolet“ (t. 1, b. l. 121–123; t. 5, b. l. 129–131). Pažymėtina ir tai, kad G. Š. ikiteisminio tyrimo metu minėtame savo paties surašytame paaiškinime taip pat nurodė, kad į Prienus, prieš išvykstant į Austriją, D. S. atvežė (nenurodė kas) (t. 4, b. l. 67). Apeliacinės instancijos teisme, paklaustas apie šiame paaiškinime nurodytas aplinkybes, jis taip pat parodė, kad „D. kažkas tikrai atvežė į Prienus, o kas jį ten atvežė, aš nesigilinau, neatsimenu“ (t. 6, b. l. 153). Apeliacinės instancijos teisme liudytojas D. S. parodė ir tai, kad, kai atvyko į Prienuose esančią degalinę, jis paskambino M. M. (t. 6, b. l. 152), ir šią jo nurodytą aplinkybę patvirtina apeliacinės instancijos teismui pateiktuose papildomuose dokumentuose, kurie ištirti teismo posėdyje (t. 8, b. l. 141), esantis tarp M. M. ir D. S. užfiksuotas telefoninis pokalbis. Iš šio pokalbio turinio matyti, kad D. S. 2019 m. liepos 26 d. 9 val. 17 min. paskambino M. M. ir šį informavo, kad jis yra degalinėje, Prienuose, į ką M. M. atsakė: „gerai, gerai, pasakysiu, kad atvarytų“ (t. 7, b. l. 215). Taigi visuma šių duomenų ne tik patvirtina liudytojo D. S. parodymų teisingumą, bet ir visiškai atitinka pirmosios instancijos teismo nustatytas nagrinėjamo įvykio aplinkybes, kad būtent nuteistasis G. Š. į degalinę atvyko automobiliu, kuriuo vėliau buvo gabenamos narkotinės medžiagos, ir tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad jis, akivaizdu, nebuvo tik šio automobilio vairuotojas. Priešingai, išdėstyti įrodymai patvirtina, kad šis automobilis G. Š. valdyti ir atlikti jam priskirtą užduotį (iš Italijos pargabenti narkotines medžiagas) buvo perduotas iki išvykimo į Italiją asmens, kurio atžvilgiu tyrimas išskirtas, kuris, kaip parodė liudytojas D. S., pastarąjį irgi informavo apie būtinybę su G. Š. vykti į Italiją, ir kuriam, informuodamas, jog jau atvyko į nurodytą vietą Prienuose, liudytojas D. S. paskambino.

14. Priešingos išvados, t. y., kad G. Š. į automobilį „Renault Megane Cabriolet“ įsėdo tik degalinėje ir ankščiau šio automobilio nebuvo matęs, niekaip nepatvirtina tai, kad minėtas automobilis buvo registruotas liudytojo D. S. vardu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nebandoma paneigti, kad liudytojas D. S. nebuvo organizuotos grupės narys ar kad jis neatliko jokių nusikalstamų veiksmų ar nebuvo susijęs su kitais byloje minimais asmenimis, dėl kurių ikiteisminis tyrimas buvo išskirtas. Kaip minėta, D. S. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnio nuostatas atleistas nustačius, kad jis prisipažino padaręs inkriminuojamas nusikalstamas veikas ir aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės narių padarytas nusikalstamas veikas. Nors byloje esantys duomenys patvirtina, kad automobilis „Renault Megane Cabriolet“ buvo registruotas D. S. vardu (t. 2, b. l. 4), to neneigė ir pastarasis, tačiau D. S. taip pat paaiškino, kodėl taip buvo padaryta: D. S. proceso metu teigė, kad automobilis „Renault Megane Cabriolet“ realiai priklauso M. M. arba S., jis tik užregistruotas jo (D. S.) vardu, tačiau automobilio jis nenaudojo ir pirmą kartą jį pamatė, kai žiemą šiuo automobiliu pas jį atvyko M. M.. Dėl byloje esančių duomenų, kad vairuodama šį automobilį jo draugė K. L. padarė administracinį teisės pažeidimą (t. 1, b. l. 126–132), D. S. paaiškino, kad M. M. paprašė, kad jis „prisiimtų“ šią baudą. Kadangi tuo metu jis neturėjo teisės vairuoti automobilio, paprašė draugės, kad ji šią baudą sumokėtų. Iš esmės tokias pat aplinkybes pirmosios instancijos teisme nurodė ir liudytoja K. L.. Ji paaiškino, kad D. S., paprašytas draugo, jos paprašė gautą baudą „prisiimti“ sau. Liudytoja parodė, kad automobilio „Renault Megane Cabriolet“ niekada nevairavo, nematė, kad šį automobilį vairuotų D. S., nesidomėjo, už kokį pažeidimą paskirta bauda, tiesiog sutiko ją sumokėti, nes ankščiau jokių pažeidimų nebuvo padariusi (t. 5, b. l. 129–131). Šiuos liudytojų parodymus patvirtina ir apeliacinės instancijos teismui pateikti ir teismo posėdyje, kaip minėta, ištirti papildomi dokumentai, t. y. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolas, iš kuriame užfiksuotų telefoninių pokalbių, vykusių tarp M. M. ir D. S. aišku, kad automobilis „Renault Megane Cabriolet“ buvo M. M. žinioje, jis iniciavo, kad D. S. pasirūpintų šio automobilio registracija, technine apžiūra. Taip pat iš šių pokalbių matyti, kad M. M. pats rūpinosi šio automobilio draudimu, o D. S., kurio vardu buvo užregistruotas automobilis, gavęs pranešimus apie padarytus pažeidimus, tarėsi su M. M., kaip jis turėtų elgtis, kam „užrašyti“ gautą baudą (t. 7, b. l. 195–215).

15. Nuteistojo G. Š. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų patvirtina ir byloje esantis kitų objektų apžiūros protokolas. Nustatyta, kad būtent G. Š. telefono „Iphone 6“ paieškos istorijoje užfiksuotas internetinis adresas su viešbučio, kuriame G. Š. ir D. S. buvo pasistoję Italijoje, adresu (t. 3, b. l. 24–26). Pirmosios instancijos teisme nuteistasis ir pats neneigė, kad minėtos kelionės metu naudojosi savo telefone esančia navigacijos programėle (t. 5, b. l. 117–122). Tuo tarpu D. S. vykimo į Italiją metu su savimi turėjo mygtukinį telefoną „Alcatel“, kuris ir buvo rastas atliekant kratą automobilyje „Renault Megane Cabriolet“ (t. 2, b. l. 5–12). Šios aplinkybės, vertinant visų byloje surinktų įrodymų kontekste, dar kartą paneigia, kad G. Š. įvykio metu buvo tik automobilio vairuotojas. Nepagrįsta, kad D. S., vykdamas į Italiją, nepasirūpintų jokia navigacijos įranga ar telefonu su tokia funkcija (tiek G. Š., tiek D. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad automobilyje buvusi navigacija neveikė), tuo tarpu G. Š. naudotame telefone ši funkcija buvo ir jis ja naudojosi, vykdamas į Italiją. Pažymėtina, kad D. S. parodė ir tai, jog G. Š. į Italiją vyko ne pirmą kartą, o kelionės metu jis telefonu bendravo su M. M., kuris taip pat teikdavo paaiškinimus, kur reikia važiuoti.

16. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, taip pat buvo nustatyta, kad surastas ir apklaustas dar vienas kaltinime nurodomas asmuo, įvardijamas kaip „asmuo, kurio atžvilgiu tyrimas išskirtas“, t. y. M. M.. Apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, dalyvaujant gynėjui, M. M. parodė, kad nusikalstamų veikų nepadarė, apie disponavimą narkotinėmis medžiagomis ir šių medžiagų kontrabandą nieko nežino, jam kaltinimai pareikšti vien tik dėl D. S. parodymų, o G. Š. iš viso nepažįsta. Šis liudytojas papildomai parodė ir tai, kad nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų nesislapstė, tuo metu, kai buvo paskelbta jo paieška, jis buvo Lietuvoje, o kai iš Lenkijos oro uosto norėjo vykti į Angliją, buvo sulaikytas.

17. Vertindama M. M. parodymus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal bylos duomenis M. M. pasislėpus nuo ikiteisminio tyrimo ir ikiteisminį tyrimą prieš jį išskyrus, kaltinimai G. Š. jo parodymais ir nebuvo grindžiami. Kolegijos nuomone, M. M. parodymais apie tai, kad jis nusikaltimų padaryme nedalyvavo, o G. Š. iš viso nepažįsta, nepaneigia ir neduoda pagrindo kitaip vertinti kitus įrodymus. Tuo tarpu paties M. M. kaltės klausimo teisėjų kolegija nesprendžia.

18. Pažymėtina ir tai, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, taip pat buvo apklausti liudytojai E. B., M. M., S. M.. Tačiau kolegijos vertinimu, šių liudytojų parodymai su G. Š. kaltės klausimo išsprendimu tiesiogiai nesusiję. Apeliacinės instancijos teismas juos apklausė ne nuteistojo G. Š., o kito įtariamojo M. M. prašymu. Išvardinti liudytojai neparodė nieko apie bylos aplinkybes, o vien tik apibūdino nuo baudžiamosios atsakomybės atleistą liudytoją D. S., kurio parodymai jau aptarti. Dėl paminėtų liudytojų parodymų kitaip vertinti D. S. parodymus pagrindo nėra.

19. Taip pat teisėjų kolegija vertina ir teismo posėdžio metu išnagrinėtus prokurorės pateiktus dokumentus (t. 7, b. l. 1–219). Šie dokumentai yra kito teismui perduoto asmens, t. y., M. M. baudžiamosios bylos dokumentų kopijos. Sprendžiant G. Š. kaltės klausimą, šie dokumentai tiesioginės reikšmės neturi. Kita vertus, jie paneigia M. M. aiškinimus, kad jis su nusikalstamomis veikomis yra niekaip nesusijęs ir G. Š. bei kitų kaltinime nurodytų asmenų nepažįsta.

20. Vertinant nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad G. Š. žinojo ir bent jau bendrais bruožais suvokė, jog disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų ir šias narkotines medžiagas kontrabandos būdu pargabena į Lietuvą. Liudytojo D. S. parodymai patvirtina, kad G. Š. matė supakuotas narkotines medžiagas prieš jas paslepiant automobilyje, taip pat matė, kai šios medžiagos automobilyje įrengtoje slėptuvėje buvo paslėptos. Be to, kratos protokole užfiksuota, kad automobilyje „Renault Megane Cabriolet“, slėptuvėje buvo rastas juodos spalvos medžiaginis maišelis, o jame – 7 baltos spalvos paketai, įvynioti į permatomą plėvelę, kurių viduje akivaizdžiai matėsi baltos spalvos milteliai (t. 2, b. l. 5–17). Specialisto išvadoje Nr. 140-(3633)ISI-4312 nustatyta, kad medžiagoje, paimtoje 2019 m. liepos 30 d. automobilyje „Renault Megane“ yra narkotinės medžiagos kokainas, kurio masė yra 498,961 g (t. 3, b. l. 134–135), ir šis kiekis beveik 5 kartus viršija rekomendacijose nustatytą labai didelį kiekį ir atitinka BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėtį. Kad G. Š. bent jau bendrais bruožais suvokė, kad gabena narkotines medžiagas ir kad gabenamų narkotinių medžiagų kiekis yra labai didelis, patvirtina ir minėtame automobilyje įrengtos slėptuvės sudėtingumas: apžiūrint automobilį „Renault Megane Cabriolet“, nustatyta, kad automobilio priekinio skydo apačioje, vairuotojo pusėje iš dešinės prie saugiklių bloko, iš išorės nematomoje vietoje yra juodas mygtukas, šalia jo iš automobilio priekinio skydo apačios pravesti mėlynos ir rudos spalvos laidai. Paspaudus šį mygtuką, automobilio salono gale atsiskiria magnetai, kurie yra įrengti už šių sėdynių apačios – po vieną už kiekvienos sėdynės bei jiems atitinkančioje vietoje ant bagažinės sienelės. Jiems atsiskyrus, atsidaro nedidelė erdvė, esanti tarp automobilio bagažinės dalies ir sėdynių, bagažinės sienos apačioje yra įrengta nenumatyta automobilio gamykliniuose parametruose bei jo konstrukcijoje stačiakampio formos 50 cm x 22 cm slėptuvė (t. 2, b. l. 112–128).

21. Skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai nustatyta, kad padarydamas BK 199 straipsnio 4 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, G. Š. veikė organizuota grupe kartu su dar 3 šios grupės dalyviais. Nuteistasis G. Š. įgyvendino bendrai suderintą nusikalstamų veikų planą, t. y. nusikaltimų organizatoriaus, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, pavedimu, kito organizuotos grupės dalyvio, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, parūpintu automobiliu su specialiai tam įrengta slėptuve, kartu su dar vienu bendrininku, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas (BK 39¹ straipsnio pagrindu), vyko į Italiją, kur veikų organizatorius parūpino ir paslėpė automobilyje narkotinę medžiagą, organizatoriaus pavedimu grįžo ir nuslėpdamas nuo muitinės parvežė į Lietuvą labai didelį kiekį narkotinės medžiagos kokaino, kur šią medžiagą pagal susitarimą turėjo perduoti organizatoriui. Iš nustatytų organizuotos grupės narių pastangų ir indėlio į bendrą nusikalstamą sumanymą, nusikalstamos veikos nebūtų padarytos, ir tai rodo, kad yra visi BK 25 straipsnio 3 dalyje nustatyti organizuotos grupės požymiai. Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, G. Š. suvokė priklausantis grupei, turinčiai tikslą daryti labai sunkų nusikaltimą, kadangi žinojo su kuo bendrauja ir kieno konspiracinius nurodymus vykdo, suvokė, kad jo pastangos reikalingos, siekiant nusikalstamų tikslų. Taip pat pažymėtina, kad šioje baudžiamojoje byloje sprendžiamas kaltės klausimas tik dėl G. Š., dėl kitų 2 organizuotos grupės narių ikiteisminis tyrimas atskirtas šiems asmenims pasislėpus (t. 1, b. l. 1).

22. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame nuosprendyje atlikta byloje surinktų įrodymų analizė, įvertinta jų visuma, o išvados grindžiamos duomenimis, kurie pripažinti nuteistojo G. Š. kaltę patvirtinančiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė nuteistojo G. Š. parodymais paremtą gynybinę versiją. Apeliaciniuose skunduose nesutinkama su teismo išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, pateikiant kitokį tų pačių įrodymų vertinimą, tačiau tai neleidžia spręsti apie neišsamų, neobjektyvų ar šališką nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių ištyrimą, o tuo pačiu ir ištirtų įrodymų įvertinimą. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad nuteistojo kaltė neįrodyta ar pagrįsta tik prielaidomis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo G. Š. nusikalstamos veikos, dėl kurių nesutinkama apeliaciniame skunde, įrodytos ir teisingai kvalifikuotos pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį ir BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 199 straipsnio 4 dalį.

23. Skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį G. Š. paskirtas laisvės atėmimas 13 metų, o pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 199 straipsnio 4 dalį - laisvės atėmimas 6 metams ir 6 mėnesiams.

24. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam G. Š. bausmes už nusikaltimus, dėl kurių nesutinkama apeliaciniame skunde, vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis. Teismas nenustatė G. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis abi nusikalstamas veikas padarė veikdamas organizuota grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Skiriant bausmes skundžiamame nuosprendyje taip pat įvertinta, kad G. Š. nusikalstamos veikos, dėl kurių nesutinkama apeliaciniame skunde, padarytos veikiant tiesiogine tyčia, vienas iš padarytų nusikaltimų yra sunkus, kitas – labai sunkus, nusikaltimai baigti. Taip pat atsižvelgta ir į G. Š. charakterizuojančius duomenis (teistumų nebuvimą, turėtas administracines nuobaudas, darbo santykių nebuvimą).

25. BK 260 straipsnio 3 dalies sankcija numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą nuo dešimties iki penkiolikos metų, o BK 199 straipsnio 4 dalies sankciją – taip pat tik laisvės atėmimo bausmę nuo trijų iki dešimties metų. Įvertinęs jau aptartas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nuteistajam G. Š. paskyrė bausmes, kurių dydis artimas minėtų sankcijų vidurkiui.

26. Pirmosios instancijos teismas taip pat svarstė ir galimybę taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau padarė išvadą, jog G. Š. skirti švelnesnės rūšies bausmes, negu numatyta BK 260 straipsnio 3 dalies ir 199 straipsnio 4 dalies sankcijose, nėra pagrindo. Su tokiu teismo sprendimu nesutinka nuteistojo gynėjas, apeliaciniame skunde nurodydamas, kad G. Š. vaidmuo, veikiant organizuota grupe, buvo minimalus, jis nebuvo šių nusikalstamų veikų organizatorius, vykdė kito asmens nurodymus, neturėjo tikslo gabenamų narkotinių medžiagų išplatinti, jis tik vairavo automobilį, gabentų narkotinių medžiagų kiekis nebuvo didelis, o nusikalstamos veikos prarado pavojingumą, nes nusikaltimai buvo užkardyti. Tai, pasak apelianto, rodo mažesnį G. Š. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

27. BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje nurodoma, kad teisingumo principas, skiriant bausmę, be kitų bausmės tikslų (bendrosios prevencijos, nubaudimo, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimo), įgauna specifinių ypatumų, kuriuos nulemia būtinybė kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę (BK 41 straipsnio 2 dalis). Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Teismų praktikoje suformuota, kad BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytas bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios išimtinės aplinkybės ar kokia reikšmingų aplinkybių visuma rodo, kad straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

28. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo G. Š. padarytų nusikaltimų pavojingumą, pastarojo asmenybę, konstatavo, kad byloje nėra jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą vertinti kaltininko veikų pavojingumą kaip daug mažesnį nei rūšinį tokių nusikalstamų veikų pavojingumą, ar pripažinti, kad kaltininko asmenybė vertintina kaip mažiau pavojinga, lyginant su kitais, ir leidžianti teismui paskirti švelnesnę, nei sankcijoje numatyta, bausmę. Šioje byloje nustatytos aplinkybės yra pakankamai įprastos ir būdingos daugeliui tokio pobūdžio bylose nustatytų situacijų. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su tokia teismo išvada ir, atmesdama apeliacinio skundo argumentus, atkreipia didesnį dėmesį į keletą aplinkybių, apibūdinančių nusikaltimo pavojingumą. Byloje nustatyta, kad G. Š. disponavo narkotinėmis medžiagomis – kokainu, kurių kiekis buvo net beveik 5 kartus didesnis nei nustatytas labai didelis kiekis (100 g) pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas. Šiomis narkotinėmis medžiagomis G. Š. disponavo bei kontrabandos būdu iš Italijos į Lietuvą pargabeno veikdamas organizuota grupe. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog nuteistasis disponavo narkotinėmis medžiagomis, kurių kiekis nedidelis, o paties G. Š. indėlis padarant nusikalstamas veikas buvo mažas. Priešingai, pagal nusikalstamų veikų schemą būtent G. Š. užduotis buvo pargabenti minėtas medžiagas, nes kitas kartu su juo į Italiją vykęs asmuo to padaryti negalėjo, nes tuo metu neturėjo teisės vairuoti automobilį. Pažymėtina, kad G. Š. padarytos veikos yra baigtos. Visos šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, parodo, kad nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos, su kuriomis nesutinkama apeliaciniame skunde, buvo pavojingos, jų pavojingumas nėra mažesnis už tokio pobūdžio nusikalstamų veikų pavojingumą. Tokia pati išvada daroma ir dėl nuteistojo asmenybės. Nors G. Š. neteistas, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina apie jo padarytus teisės pažeidimus Vokietijoje (t. 4, b. l. 6–8), taip pat jis baustas už padarytus administracinius nusižengimus, tarp kurių 4 kartus už karo prievolininkų pareigų nevykdymą (t. 4, b. l. 9), kas rodo akivaizdų nustatytų taisyklių negerbimą. Kitos apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, t. y., kad pargabentos narkotinės medžiagos nebuvo išplatintos, gabenamos medžiagos nepasiekė užsakovo ar, kad G. Š., padarydamas nusikalstamas veikas, negavo materialaus atlygio, taip pat nerodo nei paties G. Š., nei jo padarytų veikų mažesnio pavojingumo, ir šios aplinkybės negali būti vertinamos kaip išimtinės.

29. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios mažintų G. Š. padarytų nusikalstamų veikų ir jo paties pavojingumą bei patvirtintų, kad BK 199 straipsnio 4 dalies ir 260 straipsnio 3 dalies sankcijose nustatytų bausmių, šiuo atveju atitinkančių bausmių vidurkį, paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Todėl nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti G. Š. švelnesnės rūšies bausmes negu numatyta baudžiamojo įstatymo sankcijose. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės šios išvados nepaneigia. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistajam pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį ir pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 199 straipsnio 4 dalį, tinkamai jas individualizavo. G. Š. paskirtos bausmės atitinka teisingumo principą, šios bausmė atitinka tiek padarytos veikos, tiek nuteistojo asmenybės pavojingumą, jos taip pat tinkamai subendrintos apėmimo būdu pagal BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalį, 5 dalies 1 punktą.

30. Atmesdama apeliacinio skundo argumentus dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo, teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad G. Š. ne tik nebuvo jokio pagrindo skirti švelnesnę bausmę negu numatyta sankcijoje, tačiau jam nėra ir pagrindo švelninti nežymiai sankcijų vidurkį viršijančias bausmes. Kolegija dar kartą atkreipia dėmesį į nusikaltimo dalyko, t. y., narkotinės medžiagos - kokaino labai didelį kiekį, į nuteistojo asmenybę ir ypač į tai, kad nusikaltimai padaryti veikiant pavojingesne bendrininkavimo forma, t. y., organizuota grupe. Dėl viso to kolegija sprendžia, kad G. Š. paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos ir jas švelninti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo G. Š. gynėjo advokato Georgijaus Zavtrakovo apeliacinį skundą atmesti.