- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-08-10
- Bylos Nr.
- eA-3583-520/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-03418-2021-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Artūras Drigotas (pirm.), Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- (duomenys neskelbtini)
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ivetos Pelienės ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) piliečiai (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) ir (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) ministerijos 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 21M40287 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. 6K-2134 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
2. Pareiškėjai paaiškino, kad kilmės valstybėje jiems grasina (duomenys neskelbtini) (6 kartus) bei (duomenys neskelbtini) armija (2 kartus), kurie reikalauja prisijungti prie jų grupuotės.
3. Pareiškėjai teigė, kad nurodė konkrečias individualias aplinkybes, nurodė priežastį – grasinimus ir persekiojimą iš (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) armijos ir dėl to kilusį pavojų sveikatai ir gyvybei. Pareiškėjų teigimu, jų pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios seka, kad (duomenys neskelbtini) yra grasinimų ir persekiojimų iš (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) armijos ir dėl to kyla reali grėsmė pareiškėjų sveikatai ir gyvybei, o aplinkybė, kad pareiškėjai negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės.
4. Pareiškėjai pažymėjo, kad Komisija nepasisakė dėl pareiškėjų išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jų išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog pareiškėjai neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjų veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.
5. Pareiškėjai akcentavo, kad, nesurengus žodinio nagrinėjimo Komisijoje, buvo pažeista jų teisė būti išklausytiems.
Atsiliepimas
6. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
7. Departamentas paaiškino, kad jis nusprendė pareiškėjams nesuteikti pabėgėlių statuso, kadangi pareiškėjai neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlių statuso taikymo nuostatų.
8. Departamentas nurodė, kad nebuvo nustatyta, jog pareiškėjams kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, nes nei pareiškėjų pasakojimas, nei bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę nesudaro pagrindo išvadai, kad kilmės valstybėje pareiškėjams kiltų reali grėsmė jų sveikatai ir gyvybei.
9. Atsižvelgęs į pareiškėjų individualias savybes, į tai, kad jų kilmės šalyje ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mieste) beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmenų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
10. Departamentas pabrėžė, kad pareiškėjams draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę, be to, pareiškėjams nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.
11. Departamentas akcentavo, kad, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar pareiškėjams gali būti suteiktas prieglobstis (pabėgėlių statusas ar papildoma apsauga), atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjų situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjų individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl Sprendimu pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjų situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų.
II.
12. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2022 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) skundą tenkino iš dalies: 1) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; 2) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; 3) atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimą; 4) kitą skundo dalį atmetė.
13. Teismas nurodė, kad pažymos dėl prašymo suteikti prieglobstį priėmimo patvirtina, jog pareiškėjai 2021 m. rugpjūčio 31 d. pateikė prašymus suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pirminės apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad į Lietuvos Respubliką atvyko dėl Islamo valstybės atakų jo gyvenamojoje vietovėje, pareiškėjas teigė, kad bijo dėl savo saugumo ir gyvybės.
14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas apklausose Departamente nurodė, jog jis gyveno (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) regione, (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) gubernijoje, tačiau (duomenys neskelbtini) metais (duomenys neskelbtini) regioną užėmė (duomenys neskelbtini) kovotojai, todėl pareiškėjai buvo priversti pasitraukti į (duomenys neskelbtini) miestą, pabėgėlių stovyklą, kur išgyveno 7 metus. Pareiškėjas pasakojo, kad nuo 2015 metų gauna grasinimus telefonu iš kaime likusių (duomenys neskelbtini), kurie priklauso (duomenys neskelbtini) grupuotei, taip pat gauna grasinimus iš (duomenys neskelbtini), kadangi jis gerai pažįsta vietovę ir kalnus, tai grupuotės prašo, kad jis prisijungtų prie jų ir kovotų. Pareiškėjas teigė, kad į policiją dėl grasinimų nesikreipė. Pareiškėja apklausose Departamente nurodė, kad iš kilmės valstybės išvyko dėl grasinimų, kuriuos patyrė jos vyras (pareiškėjas), ji pati asmeniškai grasinimų ir persekiojimo nepatyrė.
15. Teismas, nagrinėdamas bylą, vadovavosi Konvencijos 1 straipsnio A dalimi punktu, Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, apžvelgė teismų praktiką, suformuotą prieglobsčio bylose, analizavo Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas, detalizuojančias tyrimo dėl prieglobsčio prašymo atlikimo tvarką, prašymo vertinimo kriterijus.
16. Teismas, vertindamas pareiškėjų pasakojimus, pažymėjo, kad jie nepasižymi informatyvumu, nuoseklumu, pasakojimams trūksta konkrečių detalių ir tikslumo, jie yra bendro pobūdžio. Teismas akcentavo, kad pareiškėjai nenurodė konkrečių datų, kada pareiškėjui buvo skambinama, kada paskutinį kartą jam skambino, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjui buvo grasinama, o ne siūloma prisijungti prie grupuočių, detaliai nebuvo paaiškinti tariamo persekiojimo motyvai ir tikslai bei kodėl pareiškėjai negalvojo apie telefono numerio pasikeitimą. Pareiškėjai nenurodė, kad jie buvo fiziškai susidūrę su grupuočių nariais, pati pareiškėja nurodė, kad iš kilmės valstybės išvyko dėl grasinimų, kuriuos patyrė jos vyras, ji pati asmeniškai grasinimų ir persekiojimo nepatyrė. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjų pasakojimą apie (duomenys neskelbtini) ir kitų grupuočių persekiojimą nelaikė patikimu įrodymu, pagrindžiančiu persekiojimo kilmės valstybėje tikimybę.
17. Teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, padarė išvadą, kad pareiškėjų nurodoma baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl jie neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pareiškėjų nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jų pačių subjektyviu vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais, individualių aplinkybių, padidinančių tokią grėsmės riziką, nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, todėl konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.
18. Vadovaudamasis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio nuostatomis, įvertinęs pareiškėjų atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes, pažymėjęs, kad yra pagrindas manyti, jog pareiškėjai gali pasislėpti, teismas pripažino pagrįsta Departamento Sprendimo dalį išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
19. Teismas nesutiko su Departamento išvada, jog pareiškėjams pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė jų padarytam pažeidimui. Teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 5 ir 44 punktais, vertino, kad byloje nebuvo pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjai praeityje būtų pažeidę atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekę nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padarę kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nebuvo nustatyta aplinkybių, kad pareiškėjai iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiami jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą.
20. Teismas konstatavo, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra keistina, nustatant, kad pareiškėjams uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
21. Teismas aptarė Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės), 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas) nuostatas ir pažymėjo, jog pareiškėjams taikomas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, todėl šių asmenų duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai, tačiau, pakeitus Sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką ir sumažinus terminą iki 2 metų, teismo vertinimu, yra pagrindas keisti ir kitą Departamento Sprendimo dalį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
III.
22. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) piliečiai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. birželio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.
23. Pareiškėjų teigimu, teismas netinkamai vertino jų (pareiškėjų) pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad jie neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų dėl pabėgėlių statuso ir papildomos apsaugos.
24. Pareiškėjai, apžvelgdami situaciją (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) metais, pažymi, kad pareiškėjų gyvenamojoje vietovėje vyksta ginkluotas konfliktas, sukeliantis didelę žalą, taip pat gresiantis asmenų gyvybei ir sveikatai. Nors asmeniškai pareiškėjai iki šiol nėra susidūrę su konfliktu, tačiau, pareiškėjų įsitikinimu, tai nereiškia, kad tokia grėsmė jiems nekyla, todėl atsakovas turėjo įvertinti realią grėsmę pareiškėjams.
25. Pareiškėjai akcentuoja, kad jų gyvenamoji vieta yra karo zona, yra verbuojami jaunuoliai į (duomenys neskelbtini) gretas, todėl ir dėl šios priežasties pareiškėjai negali grįžti į kilmės šalį, nes tiesiogiai būtų įtraukti į karo veiksmus.
Šalies argumentai
26. Pareiškėjai nurodo, kad Departamentas, spręsdamas dėl pareiškėjams kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą, turėjo ne formaliai atkartoti Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) duomenis ir bendrą informaciją, bet kruopščiai įvertinti asmeniškai pareiškėjams galinčius kilti pavojus, vadovautis logika ir žmogišku supratimu, kad vos už kelių kilometrų vykstantys ginkluoti susirėmimai, šalia esančių kaimų bombardavimas išties yra grėsmingi pareiškėjų saugumui, sveikatai. Atsižvelgus į tai, pareiškėjų teigimu, jiems turėjo būti suteikta papildoma apsauga.
27. Pareiškėjai pažymi, kad Sprendime nėra surinkta jokios naujausios informacijos apie beatodairiško smurto padėtį (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gubernijoje, kur beatodairiško smurto lygis aukštesnis.
28. Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad jiems prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikti nepagrįstai, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, taip pat visapusiškos ir naujausios informacijos. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją sutrinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo Sprendimu išsiųsti pareiškėjus jiems neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlių statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintinas ir išvestinis atsakovo sprendimas išsiųsti pareiškėjus į o (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimas
29. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
30. Departamentas, pakartodamas atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, pažymi, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjų pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.
31. Departamentas taip pat nurodo, kad pareiškėjai pasišalino iš apgyvendinimo vietos ir į ją nebegrįžo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
32. Bylos esminis dalykas – atsakovo Departamento 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 21M40287, kuriuo nesuteiktas pareiškėjams (duomenys neskelbtini) piliečiams (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) prieglobstis (pabėgėlių statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėjus į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jų išsiuntimo dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo jiems atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pagrįstumas ir teisėtumas. Pareiškėjai skunde taip pat prašo panaikinti Komisijos 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. 6K-2134 ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
Žemesnės instancijos teismas
33. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pritarė atsakovo ir Komisijos pozicijai, kad pareiškėjai neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Departamento Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėjus į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjams nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė Departamento Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjams uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat įvedamas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
34. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).
35. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).
36. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).
37. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).
38. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.
39. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai (sutuoktiniai), kurie yra (duomenys neskelbtini), gyvenę (duomenys neskelbtini) mieste ((duomenys neskelbtini) gubernija), prieglobsčio prašymą motyvavo tuo, kad pareiškėjui grasina (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), taip pat grasina ir (duomenys neskelbtini), prašoma, jog pareiškėjas prisijungtų prie grupuočių ir kovotų, taip pat tuo, kad nesaugu gyventi (duomenys neskelbtini) gubernijoje. Pareiškėjai apeliaciniame skunde akcentuoja, jog pareiškėjų gyvenamojoje vietovėje iš tiesų vyksta rimtas ginkluotas konfliktas, sukeliantis didelę žalą ir keliantis pavojų pareiškėjų gyvybei ir sveikatai.
40. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjų išsakytą baimę dėl jų persekiojimo kilmės šalyje, pirmiausia pažymi, jog iš Departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjų kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjų išsakytos baimės būti persekiojamiems pagrįstumą. Departamento Sprendime nustatyta, kad pareiškėjų pasakojimas apie įvykius, paskatinusius juos išvykti iš (duomenys neskelbtini) dėl (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), kitų grupuočių grasinimo, nėra detalus ir nuoseklus, jų pasakojimas abejotinas bei nepaaiškina tariamo persekiotojo motyvų ir tikslų.
41. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų pasakojimus apie jiems gresiantį persekiojimą, dėl kurio jiems turi būti suteikta tarptautinė apsauga, pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad iš tiesų pareiškėjų pasakojimai nepasižymi informatyvumu, nuoseklumu, pasakojimams trūksta konkrečių detalių ir tikslumo, jie yra bendro pobūdžio.
42. Akcentuotina, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta, jog pareiškėjai patyrė persekiojimą dėl savo individualių savybių, kurioms apsaugoti skirti Konvencija ir Įstatymas, arba pagrįstai bijo patirti tokį persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju.
43. Įvertinusi Departamento Sprendimo turinį, teisėjų kolegija sutinka su Departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjų kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, pareiškėjai grėsmę sieja su bendra situacija jų gyvenamojoje vietovėje, o ne su savo individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems negali būti suteiktas pabėgėlių statusas Lietuvos Respublikoje.
44. Atsižvelgus į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, prieglobsčio prašytojų pasakojimo formos ir turinio trūkumus bei į surinktą kilmės valstybės informaciją, nėra pagrindo nustatyti individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojų suteikimo poreikį. Departamentas tyrimo metu pagrįstai nenustatė pareiškėjų persekiojimo, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios lemtų prielaidą, jog prieglobsčio prašytojams jų gyvenamojoje vietoje grėstų ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Šiuo aspektu konstatuotina, kad pareiškėjų baimė grindžiama išimtinai jų pačių subjektyviu situacijos suvokimu, o jų baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina realia, pareiškėjų nurodyta grėsmė yra hipotetinio pobūdžio ir grindžiama neapibrėžta tikimybe.
45. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).
46. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjų paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Departamento Sprendimo argumentai, dėl kurių pareiškėjams nesuteiktas pabėgėlių statusas, yra nepagrįsti.
47. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl papildomos apsaugos pareiškėjams suteikimo, pažymi, jog 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) V skyriuje, skirtame reikalavimams, taikomiems priskyrimui prie papildomą apsaugą galinčių gauti asmenų, reglamentuoti, 15 straipsnis apibrėžia didelės žalos kategoriją. Pagal šio straipsnio c punktą didele žala laikytina rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui, kylanti dėl nesirenkamojo smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Aiškindamas šią nuostatą, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra nurodęs, kad kiek tai susiję su pagal Direktyvos 2011/95 15 straipsnio c punktą pateiktu tarptautinės apsaugos prašymu, net jei šiame prašyme nesiremiama konkrečiai su prašytojo situacija susijusiomis aplinkybėmis, iš šios direktyvos 4 straipsnio 3 dalies matyti, jog toks prašymas turi būti vertinamas individualiai, todėl reikia atsižvelgti į įvairias aplinkybes. Tarp šių aplinkybių, be kita ko, šios direktyvos 4 straipsnio 3 dalies a punkte yra nurodyti „visi vertintini faktai, susiję su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu“. Konkrečiau kalbant, be kita ko, galima atsižvelgti į ginkluotų susirėmimų intensyvumą, dalyvaujančių ginkluotųjų pajėgų organizuotumo lygį ir konflikto trukmę kaip į veiksnius, į kuriuos atsižvelgiama vertinant realų didelės žalos pavojų, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 15 straipsnio c punktą; taip pat galima atsižvelgti į kitus veiksnius, pavyzdžiui, nesirenkamojo smurto geografinį paplitimą, konkrečią vietovę, į kurią prašytojas patektų, jeigu būtų grąžintas į atitinkamą šalį ar regioną, ir galimai tyčinę agresiją, kurią prieš civilius vykdo kariaujančios šalys (ESTT 2021 m. birželio 10 d. sprendimo CF, DN, byloje C?901/19, 41–43 p.).
48. Teismų praktikoje nurodoma, kad Departamentas, kuriam pateiktas prašymas ir dėl papildomos apsaugos, turi surinkti ir įvertinti informaciją tiek apie bendrą vyraujančią padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje, tiek pareiškėjo gyvenamosios vietos informaciją, surinktą informaciją analizuoti, ar atsižvelgus į pareiškėjo gyvenamosios vietos regioną ir bendrą kilmės valstybės situaciją, yra saugu pareiškėją gražinti į kilmės valstybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2213-881/2022; kt.).
49. Iš Sprendimo turinio matyti, jog Departamentas surinko informaciją ir įvertino tiek padėtį, susiklosčiusią bendrai (duomenys neskelbtini), tiek ir pareiškėjų gyvenamojoje vietovėje. Atsakovo surinkta aktuali informacija Sprendimui priimti nepagrindžia, kad yra rimta ir asmeninė grėsmė pareiškėjų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
50. Teisėjų kolegija iš viešai skelbiamos informacijos ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) nustatė, kad jau po Sprendimo priėmimo, (duomenys neskelbtini) mieste 2022 m. gegužės mėnesį vyko ginkluotas konfliktas tarp (duomenys neskelbtini) pajėgų ir (duomenys neskelbtini), susijusių su (duomenys neskelbtini), dėl ko virš 10 000 (duomenys neskelbtini) turėjo palikti savo namus. 2020 m. spalio 1 d. (duomenys neskelbtini) Vyriausybė ir (duomenys neskelbtini) vyriausybė pasirašė (duomenys neskelbtini) (anglų kalba – (duomenys neskelbtini)), kuria, be kita ko, susitarta organizuoti saugumo sistemą (duomenys neskelbtini), minėtas ginkluotas konfliktas (duomenys neskelbtini) vyko trumpą laikotarpį, nuo 2022 m. gegužės 2 d. nebuvo užfiksuoti nauji susirėmimai ((duomenys neskelbtini)).
51. Įvertinus, kad pareiškėjai yra iš (duomenys neskelbtini) miesto (duomenys neskelbtini) gubernijoje, (duomenys neskelbtini) miestas yra (duomenys neskelbtini) gubernijoje, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų gyvenamojoje vietoje negresia pavojus jų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų dėl vidaus ginkluoto konflikto.
52. Byloje nenustatyta ir pareiškėjai apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio aplinkybių, kuriomis remiantis turėtų būti daroma išvada, kad jie (pareiškėjai) kilmės šalyje patirs elgesį, kuris prilyginamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui, nes tokios aplinkybės konstatacijai nepateikti įrodymai, atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją.
53. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
54. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
55. Pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat yra suformulavę prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
56. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.
57. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių dėl žodinio proceso būtinumo apeliacinės instancijos teisme. Proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjai dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, teikė paaiškinimus. Pareiškėjai kitų motyvų, dėl kurių ši byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nenurodė, todėl pareiškėjų prašymas netenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.