- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-23
- Bylos Nr.
- 2A-1356-253/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-02461-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Maškevičienė, Albina Pupeikienė, Irma Čuchraj
- Ieškovas
- A. Č.
- Atsakovas
- AB SEB bankui
Pranešėja Albina Pupeikienė Civilinė byla Nr. 2A-1356-253/2013
2013 m. spalio 23 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albinos Pupeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irmos Čuchraj, Aušros Maškevičienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės A. Č. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-04-24 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. Č. ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl sprendimo pripažinimo negaliojančiu ir neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė ieškiniu prašė pripažinti AB SEB banko (toliau – Bankas) 2013-01-04 sprendimą nustatyti pagal Kredito sutartį Nr. 0460618011472-56 (toliau – Kredito sutartis) fiksuotą palūkanų normą 3,15906 proc. nuo 2012-12-27 iki 2017-12-27 negaliojančiu ir įpareigoti atsakovą vykdyti Kredito sutarties Nr. 0460618011472-56 Specialiosios dalies sąlygas dėl kintamų palūkanų taikymo pagal sutartą maržą 0,9 procento plius LIBOR eurais nuo 2012-12-27, taip pat priteisti iš atsakovo 3 500 Lt neturtinei žalai atlyginti ir visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2006-08-25 su AB SEB banku sudarė Kredito sutartį, ieškovei buvo suteiktas kreditas, nustatant grąžinimo laikotarpį 40 metų. Sutartyje numatyta, jog pritaikyta banko marža procentais yra 0,90 procento, palūkanų keitimo laikotarpis 6 mėnesiai, o palūkanų kintama dalis VILIBOR. 2007-12-12 Susitarimu (toliau – Susitarimas Nr. 1) pakeistos 2006-08-25 Kredito sutarties sąlygos, suteiktos papildomos kredito lėšos, pakeista kredito valiuta, o kredito palūkanos penkerių metų terminui pakeistos iš kintamų į fiksuotas. Aptariant šio susitarimo sąlygas individualiai, banke buvo paaiškinta, jog pasibaigus fiksuotų palūkanų nustatymo periodui – penkeriems metams, ieškovė galės pakeisti fiksuotų palūkanų rūšį atgal į kintamas, o šis susitarimas yra tik laikinas ir galioja penkerius metus. 2012-11-14 iš atsakovo gavo siūlymą dėl teisės tartis su Banku dėl fiksuotų palūkanų keitimo į kintamąsias, tačiau nuvykus į banką buvo pateiktas naujas susitarimas, kuriame nustatoma nauja 2,2 procento marža. 2012-12-20 ieškovė kreipėsi į Banką raštu prašydama pasibaigus fiksuotų palūkanų nustatymo terminui pakeisti fiksuotas palūkanas į kintamas. 2013-01-05 ieškovė gavo AB SEB banko sprendimą, kuriame nurodyta, jog Bankas vienašališkai pritaikė fiksuotas palūkanas, kurių norma yra 3,15906 proc., nuo 2012-12-27 penkeriems metams iki 2017-12-27. Sprendimą taikyti fiksuotas palūkanas Bankas priėmė vienašališkai ir nepaisydamas prašymų. Nei sudarytoje kredito sutartyje, nei papildomame susitarime dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo nėra numatyta nuostatų, iš kurių galėtų suprasti ar numatyti, jog Bankas vienašališkai, praėjus susitarimo laikui, iš naujo keis pagrindinės kredito sutarties nuostatas ir bus sprendžiamas klausimas dėl naujo kintamų palūkanų dydžio. Teigia, kad pakeitus palūkanas į kintamas, atsakovas turėtų vadovautis Kredito sutarties Specialiosios dalies 6.2 papunkčio nuostatomis, kurios nebuvo nei pakeistos, nei panaikintos ir yra galiojančios abiems sutarties šalims. 2007-12-12 Susitarimu Nr. 1 Kredito sutarties Specialiosios dalies 6 punktas nebuvo pakeistas visa jo apimtimi, buvo pakeistas Kredito sutarties 6.3 punktas, o sutarties 6.2 punkto tekstas pakeistas nebuvo, todėl liko galioti tokia redakcija, kokia buvo išdėstyta pirminėje Kredito sutartyje. Palūkanų norma yra esminė kredito sutarties sąlyga, apie kurią buvo paaiškinta taip, kaip įrašyta pagrindinės kredito sutarties tekste. Sudarius kreditavimo sutartį su komerciniu banku tarp ieškovės, kaip kredito gavėjos, ir Banko susiklostė vartojimo teisiniai santykiai, todėl ji yra ekonomiškai silpnesnė sutarties šalis – vartotojas ir turi būti taikomos CK 6.188 str. nuostatos. Taip pat nurodo, kad dėl atsakovo kaltės susiklosčiusios situacijos ir patiriamų emocinių išgyvenimų, psichologinio spaudimo ir įtampos buvo sunku susikaupti darbe, atlikti savo kasdienius darbus, vadovauti kolektyvui, prasidėjo nemiga, todėl buvo priversta kreiptis į šeimos gydytoją, kad būtų paskirti vaistai nuo nerimo ir nemigos. Prašoma 3 500 Lt suma neturtinei žalai atlyginti yra protinga ir gali būti priteista.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-04-24 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas Banko kredito sutartį, dėl kurios vykdymo yra kilęs ginčas, kvalifikavo kaip vartojimo sutartį. Teismas nustatė, kad vienašališkas naujos fiksuotų palūkanų normos nustatymas susijęs su šalių sudaryta kredito sutartimi bei jos sąlygų vykdymu. Atsakovas vedė derybas su ieškove dėl kintamų palūkanų normos nustatymo naujam laikotarpiui, tačiau šalims nepavykus susitarti, priimtos naujos fiksuotų palūkanų normos pagal kredito sutarties sąlygas, kadangi viena iš esminių kredito sutarties sąlygų yra palūkanos. Šalims nesusitarus dėl naujų palūkanų dydžio ir formos ieškovė turėjo teisę šią sutartį nutraukti, tačiau tokia teise nepasinaudojo, todėl turi vykdyti sutartį pagal jos sąlygas. Ieškovės sudarytos pradinės Kredito Sutarties Specialios dalies 6.1 punkte buvo aiškiai įvardinta palūkanų rūšis – kintamos palūkanos, kurios vėliau Susitarimu Nr. 1 laisva ieškovės valia buvo pakeistos į fiksuotas palūkanas, nustatant jų konkretų dydį pirmiems penkeriems metams ir nurodant konkrečią datą, kada fiksuotų palūkanų norma bus nustatoma iš naujo (šiuo atveju 2012-12-27). Teismas vertino, kad kaip 2007 m. Susitarimu Nr. 1 keisdama Kredito sutartį ir pereidama nuo kintamų palūkanų prie fiksuotų, taip ir 2012 m., atsakovui informavus ieškovę apie artėjančią fiksuotų palūkanų keitimo datą, ieškovė turėjo galimybę susitarti su atsakovu dėl Kredito sutarties pakeitimo abiem šalims priimtinu būdu, tačiau šia galimybe nepasinaudojo, todėl Kredito sutartis liko galioti toliau tomis pačiomis sąlygomis, numatyta palūkanų rūšimi (fiksuotomis palūkanomis). Kredito sutarties ir Susitarimo Nr. 1 sąlygos šalių buvo individualiai aptartos. Kredito sutartis, 2012-12-27 nustatant naują fiksuotų palūkanų normą, nebuvo keičiama. Teismas darė išvadą, kad atsakovas vykdė Kredito sutartį ir, nepavykus rasti susitarimo su ieškove, vienašališkai nustatė naują fiksuotą palūkanų normą pagal šalių pasirašytą kredito sutartį, nes kredito sutartis negali galioti be palūkanų. Teismas vertino, kad ieškovė neginčijo sutarties ar jos pakeitimo, t. y. nėra nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, nėra nustatyta tų veiksmų pasėkoje atsiradusi žala, atitinkamai nenustatytas ir priežastinis ryšys tarp Banko veiklos nustatant palūkanų normą ir ieškovės sveikatos būklės, todėl reikalavimą dėl neturtinės žalos atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė A. Č. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-04-24 sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti negaliojančiu AB SEB banko 2013-01-04 sprendimą nustatyti fiksuotą palūkanų normą 3,15906 proc. nuo 2012-12-27 iki 2017-12-27 ir įpareigoti atsakovą vykdyti Kredito sutarties Nr. 0460618011472-56 Specialiosios dalies sąlygas dėl kintamų palūkanų taikymo pagal sutartą maržą 0,9 proc. plius LIBOR eurais nuo 2012-12-27; priteisti iš atsakovo 3 500 Lt neturtinei žalai atlyginti bei visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismo sprendimas buvo priimtas netinkamai kvalifikavus ginčo teisinius santykius, jame nebuvo pasisakyta dėl visų ieškovės reikalavimų, priimant sprendimą buvo pažeistos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, sprendime yra prieštaravimų, fakto klaidų, be to, sprendimas yra be motyvų ir be nuorodų į CK straipsnius (teisinio pagrindo), kuriais remiantis teismas turėtų jį pagrįsti. Ieškovė pažymi, kad tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė kreditavimo ir hipotekos vartojimo teisiniai santykiai, pagrįsti tarpusavio sudaryta kreditavimo sutartimi. Nurodo, kad įrodinėjimo pareiga tokio pobūdžio ginčuose tenka ne silpnesniajai šaliai – vartotojui, o verslininkui, todėl būtent atsakovas turėjo pateikti atitinkamus įrodymus ir paaiškinimus, kuriais turėjo būti paneigti visi ieškinyje nurodyti argumentai. Teigia, kad atsakovas netinkamai vertina ir aiškina pasirašytą Kredito sutartį ir jos papildomą susitarimą, nepagrįstai nurodo, jog 2007-12-12 Susitarimas pakeisti 2006-08-25 Kredito sutarties sąlygas nebuvo terminuotas ir kad juo buvo iš esmės pakeistos visos pagrindinės Kredito sutarties nuostatos. Teismas visų pirma turėjo išnagrinėti ginčą dėl Kredito sutarties sąlygų galiojimo ir aiškinimo, vadovaudamasis CK 6.193–6.195 straipsniuose įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Nurodo, kad 2007-12-12 susitarimu nebuvo iš esmės atsisakyta kintamų palūkanų. Šią aplinkybę patvirtina ne tik 2012-11-14 atsakovo pateiktas siūlymas su galimybe grįžti prie kintamų palūkanų, bet ir paties 2007-12-12 susitarimo tekstas, iš kurio matyti, kad pagrindinės Kredito sutarties Specialiosios dalies 6 punktas nebuvo pakeistas visa jo apimtimi. Nepaneigti ieškinio argumentai, kad sutartyje nustatyta 0,9 proc. marža po kredito sutarties sudarymo ir pasirašymo nebuvo nei atskirai aptarta, nei pakeista. Bankas, praėjus fiksuotų palūkanų galiojimo terminui, primygtinai reikalaudamas, jog būtų pasirašytas naujas susitarimas dėl kintamų palūkanų tik su dvigubai didesne nei ieškovei buvo žinoma ir sutartyje numatyta marža, iš esmės pažeidė Bankų įstatymo 56 str. 2 d. Šiuo atveju palūkanų norma, o ir jos sudedamoji dalis – marža, yra viena esminių kredito sutarties sąlygų – sutarties kaina. Tuo tarpu iš atsakovo veiksmų matyti, jog banko marža ieškovei, kaip vartotojai, yra paslaptis ir šiai dienai ieškovei neaišku ir nežinoma, kokia marža gali būti pasiūlyta dar po penkerių metų. Nurodo, kad skundžiamame sprendime yra prieštaravimas faktinėms bylos aplinkybėms ir fakto klaida, o teismas neištyrė ir neįvertino visų į bylą pateiktų įrodymų. 2013-01-05 sprendimu atsakovas vienašališkai pritaikė fiksuotas palūkanas atgaline data – jau nuo 2012-12-27 iki 2017-12-27. Mano, kad teismo išvada, jog pagal pasirašytą kredito sutartį ši negalėjo galioti be palūkanų, yra nemotyvuota ir nepagrįsta. Nei pasirašytos Kredito sutarties, nei papildomo susitarimo tekste nėra numatyta atvejų, kada Bankas gali imtis vienašališkų veiksmų prieš kredito gavėją, vienašališkai nustatydamas fiksuotas palūkanas. Išimtinių kredito davėjo teisių elgtis vienašališkai imperatyviai nenumato ir CK 6.881 – 6.885 str. nuostatos. Atsakovui buvo galimybė taikyti sutartyje aptartą ir ieškovei nustatytą kintamų palūkanų normą su 0,9 procento marža, kuri nebuvo nei panaikinta, nei pakeista ir yra galiojanti bei vienintelė ieškovei žinoma pagal sutartį marža. Teismas neatsižvelgė į analogišką bylą, išnagrinėtą 2012-12-19 Vilniaus miesto apylinkės teisme, taip pat netinkamai taikė CK normas, reglamentuojančias sutartinę atsakomybę ir neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas AB SEB bankas prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-04-24 sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Teigia, kad niekada neginčijo ir neneigė, jog apeliantė turi teisę fiksuotas palūkanas pakeisti į kintamas, tačiau ieškovė tokia galimybe nepasinaudojo. Kadangi šalių susitarimas dėl fiksuotų palūkanų taikymo nebuvo pakeistas, panaikintas ar pripažintas negaliojančiu, jis turi būti vykdomas – už atsakovo suteiktą kreditą turi būti mokamos fiksuotos palūkanos, nes būtent tokias jas nustato galiojantis šalių susitarimas. Pažymi, kad kintamos arba fiksuotos palūkanų normos alternatyvų buvimas, sudarant Kredito sutartį ar ją keičiant, savaime nereiškia, kad tuo pačiu metu kredito gavėjui galioja abi palūkanų rūšys. Kintama palūkanų dalis ir marža yra sudedamosios kintamų palūkanų, tačiau ne fiksuotų palūkanų, dalys. Skirtingai nei kintamų palūkanų atveju, susitarimo dėl fiksuotų palūkanų esmė yra bendras jų dydis. Taigi, Kredito sutarties Specialiosios dalies 6.1 punkte nustačius, kad palūkanų rūšis – fiksuotos palūkanos, Kredito sutarties Specialiosios dalies 6.2 punktas apskritai nėra taikomas, įskaitant visus jo papunkčius, o ankstesni šalių susitarimai dėl kintamų palūkanų, įskaitant ir maržos dydį, nebetenka galios. Susitarime Nr. 1 pažymėta, kad „šalys susitarė pakeisti Sutarties Specialiosios dalies 2, 3, 4, 6 punktus ir išdėstyti juos taip <...>“. Tokia formuluotė traktuotina kaip minėtų punktų (įskaitant ir jų papunkčius) dėstymas nauja redakcija, keičiant juos kompleksiškai – visa apimtimi. Kredito sutarties kainos apskaičiavimo formulė sudaro Banko komercinę paslaptį. Kita vertus, iš bylos medžiagos matyti, kokiais metodais ir principais vadovaujantis nustatoma Kredito sutarties kaina. Šalys tiek sudarant pradinę Kredito sutartį, tiek ir Susitarimą Nr. 1 susitarė dėl palūkanų dydžio. Atsakovas atgaline data jokių sprendimų nepriėmė, fiksuotų palūkanų normos keitimo data apeliantei buvo žinoma nuo pat Susitarimo Nr. 1 pasirašymo dienos. Apeliantė neginčijo šalių sudaryto Susitarimo Nr. 1 nuostatų dėl kintamų palūkanų pakeitimo fiksuotomis bei fiksuotų palūkanų nustatymo periodiškumo, nereiškė reikalavimo pripažinti šį Susitarimą Nr. 1 (ar atitinkamas jo nuostatas) neteisėtu, nesąžiningu ar negaliojančiu, taigi privalo vadovautis bendru civilinės teisės principu – pacta sunt servanda. Mano, kad teismas pagrįstai atmetė apeliantės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nenustatyta absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d. Byloje ginčas kilo dėl kreditavimo sutarties sąlygų galiojimo ir vykdymo.
Iš rašytinių įrodymų byloje nustatyta, kad 2006-08-25 A. Č. ir AB SEB bankas sudarė Kredito sutartį Nr. 0460618011472-56 (toliau – Kredito sutartis). Šia sutartimi atsakovas įsipareigojo suteikti ieškovei 150 000 Lt kreditą būsto įsigijimui, o ieškovė įsipareigojo Kredito sutartyje nustatytomis sąlygomis paimti kreditą, jį grąžinti, sumokėti palūkanas ir įvykdyti kitas Kredito sutartyje nustatytas prievoles (b. l. 47–57). Kredito sutarties 6 punkte šalys susitarė dėl kintamų palūkanų, susidedančių iš VILIBOR ir 0,90 procentų maržos, ir jų keitimo laikotarpio kas 6 mėnesius. 2007-12-12 šalys sudarė susitarimą dėl Kredito sutarties sąlygų pakeitimo (Susitarimas Nr. 1). Minėtu dokumentu šalys susitarė pakeisti Kredito sutarties Specialiosios dalies 2, 3, 4 ir 6 punktus: ieškovei suteiktas papildomas 5 806,87 EUR kreditas, nustatyta nauja kredito valiuta – litai pakeisti į eurus, negrąžinta pradinė kredito suma konvertuota, nustatyta bendra kredito suma eurais – 46 769,17 EUR, palūkanos pakeistos iš kintamų į fiksuotas, nustatant 5,4937 proc. fiksuotų palūkanų normą penkeriems metams ir numatant kitą fiksuotų palūkanų nustatymo dieną – 2012-12-27 (b. l. 56). Pasibaigus fiksuotų palūkanų laikotarpiui atsakovas nustatė 3,15906 proc. fiksuotų palūkanų normą ateinančiam penkerių metų laikotarpiui nuo 2012-12-27 iki 2017-12-27 (b. l. 27, 63, 68).
Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir pagrįstai ginčo Kredito sutartį kvalifikavo kaip vartojimo sutartį. Apeliantė teigia, kad ginčas kilo dėl pačios Kredito sutarties galiojimo ir aiškinimo, o pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į sutarčių aiškinimo taisykles ir neįvertino esminių sutarties šalių ketinimų visos Kredito sutarties prasme, visam sutarties galiojimo laikui. Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarčių aiškinimo taisyklės numato, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai ir aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 str. 1 d.). Kilus abejonėms dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šios sąvokos aiškinamos priskiriant priimtiniausią, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmę (CK 6.193 str. 3 d.).
Teisėjų kolegija, ištyrusi ir įvertinusi bylos medžiagą ir šalių paaiškinimus, nesutinka su apeliacinio skundo motyvais, kad po 2007-12-12 Susitarimo Nr. 1 sudarymo 2006-08-25 Kredito sutarties 6 punktas nebuvo pakeistas visa apimtimi, o Kredito sutarties 6.2 punkte numatytos pradinės kintamos palūkanos liko kaip alternatyva. Nustatyta, kad Susitarimu Nr. 1 šalys susitarė pakeisti Kredito sutarties Specialiosios dalies 2, 3, 4, 6 punktus ir išdėstyti juos taip, kaip nurodyta Susitarime Nr. 1 (1 punktas). Susitarime Nr. 1 numatyta, kad kitos sutarties sąlygos nekeičiamos ir galioja, jei neprieštarauja šiam susitarimui (4 punktas). Taigi matyti, kad sudarydamos Susitarimą Nr. 1 dėl Kredito sutarties sąlygų pakeitimo, sutarties šalys siekė kompleksiškai pakeisti nurodytų Kredito sutarties sąlygų turinį, išdėstant jas nauja redakcija.
Kredito sutarties 6 punkte aptartos Kredito sutarčiai nustatytinos palūkanos. Iš Kredito sutarties Bendrosios dalies 1 punkte pateiktų sąvokų apibrėžimų matyti, kad palūkanos yra už naudojimąsi kreditu kredito gavėjo bankui mokamas atlyginimas, išreikštas procentais. Kredito sutarties kontekste vartojama sąvoka kintamos palūkanos yra apibrėžiama kaip Specialiosios dalies 6.2 punkte nustatytos palūkanos, jei Specialiosios dalies 6.1 punkte nustatyta, kad palūkanos yra kintamos; tuo tarpu fiksuotos palūkanos – Specialiosios dalies 6.3 punkte nustatytos palūkanos, jei Specialiosios dalies 6.1 punkte nustatyta, kad palūkanos yra fiksuotos. Taigi, Kredito sutarčiai taikomos palūkanos apibrėžiamos šios sutarties 6.1 punkte. Sudarydamos Susitarimą Nr. 1 šalys susitarė pakeisti Kredito sutarties 6 punktą ir pakeitė Kredito sutarties 6.1 punkte nustatytą palūkanų rūšį, t. y. vietoj kintamų palūkanų nustatė kitokį už naudojimąsi kreditu kredito gavėjo Bankui mokamą atlyginimą – fiksuotas palūkanas.
Kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 8 punkte numatyta, kad sutartis gali būti pakeista ir/arba papildyta tik raštišku abiejų šalių susitarimu. Susitarime Nr. 1 sutarties šalys nenumatė šio susitarimo galiojimo termino, taip pat nenumatė, kad praėjus 5 metų laikotarpiui, kurį bus taikomos fiksuotos palūkanos, už kreditą mokamų palūkanų rūšis bus pakeista ir bus grąžintos pradinėje Kredito sutarties 6 punkto redakcijoje numatytos kintamos palūkanos ir buvę jų dydžiai. Priešingai, Susitarime Nr. 1 (6.3 punkte) šalys nustatė fiksuotų palūkanų normą, fiksuotų palūkanų nustatymo periodiškumą – 5 metai, ir kitą fiksuotų palūkanų nustatymo datą – 2012-12-27. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir sistemiškai aiškinant Kredito sutarties ir Susitarimo Nr. 1 sąlygas, darytina išvada, kad sutarties šalys Susitarimu Nr. 1 Kredito sutarties 6 punktą pakeitė visa apimtimi ir ankstesnė keičiamos Kredito sutarties 6 punkto redakcija neteko galios. Tokiu minėtoms Kredito sutarties ir Susitarimo Nr. 1 nuostatoms suteiktos prasmės aiškinimu nėra pagrindo abejoti net ir įvertinus vartotojo, kaip silpnesnės santykių šalies, padėtį. Be to, priešingas aiškinimas reikštų, kad Kredito sutartyje vienu metu būtų nustatytos tiek kintamos, tiek fiksuotos palūkanos, o tai neatitiktų paties Susitarimo Nr. 1 tikslo, esmės bei šio susitarimo 4 p.
Apeliantė nurodo, kad Kredito sutartyje nustatyta 0,9 procento marža po Kredito sutarties sudarymo ir pasirašymo, vėliau nebuvo nei atskirai patarta, nei pakeista. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais argumentais. Kredito sutarties Bendrosios dalies 1 punkte numatyta, kad marža yra Specialiosios dalies 6.2.1 punkte nurodyta visam kredito laikotarpiui banko nustatyta marža, išreikšta procentais. Iš Kredito sutarties Bendrosios dalies 1 punkte pateiktos kintamų palūkanų sąvokos turinio matyti, kad kintamas palūkanas sudaro kintama palūkanų dalis ir marža. Kadangi Kredito sutarties 6.1 punkte iki pakeitimo buvo numatytos kintamos palūkanos, šių palūkanų dalys buvo nustatytos Kredito sutarties 6.2.1 bei 6.2.2 papunkčiuose. Tuo tarpu iš Kredito sutarties Bendrosios dalies 1 punkto matyti, kad fiskuotos palūkanos išreškiamos bendru dydžiu ir nekinta iki kitos fiksuotų palūkanų nustatymo dienos. Kaip minėta, šalims sudarius Susitarimą Nr. 1 ir pakeitus Kredito sutarties Specialiosios dalies 6 punktą, įskaitant 6.1 punktą, kuriame nustatyta nauja taikytinų palūkanų rūšis – fiksuotos palūkanos, nustojo galioti iki pakeitimo galiojusios Kredito sutarties 6.2 punkto nuostatos, numačiusios kintamas palūkanas ir bet kurias jų sudedamąsias dalis, įskaitant konkrečią maržą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovą vykdyti Kredito sutarties Nr. 0460618011472-56 Specialiosios dalies sąlygas dėl kintamų palūkanų taikymo pagal sutartą maržą 0,9 procento plius LIBOR eurais nuo 2012-12-27 yra nepagrįstas.
Nesutiktina, kad skundžiamame sprendime nustatytos aplinkybės neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2012-11-14 atsakovas raštu informavo ieškovę, jog remiantis ieškovės su Banku sudaryta Kredito sutartimi, 2012-12-27 baigia galioti ieškovei nustatyta fiksuotų palūkanų norma bei pakvietė likus ne mažiau kaip 15 dienų iki minėto termino pabaigos kreiptis į atsakovą dėl galimo Kredito sutarties pakeitimo (b. l. 21). Minėtame rašte ieškovei priminta, kad ji turi galimybę tartis su Banku dėl naujo laikotarpio naujos fiksuotų palūkanų normos nustatymo, fiksuotų palūkanų keitimo į kintamas palūkanas palūkanų keitimo dieną arba kredito grąžinimo iš anksto. Taigi, kaip viena iš galimų alternatyvų, ieškovei buvo suteikta ir jos minima galimybė tartis su atsakovu ir palūkanų keitimo dieną pakeisti fiksuotas palūkanas į kintamas palūkanas. 2012-12-20 ieškovė raštu kreipėsi į atsakovą ir pateikė prašymą taikyti jai kintamą palūkanų normą, kurią sudaro marža, nurodyta 2006-08-25 pasirašytos Kredito sutarties Specialiosios dalies 6.2.1 papunktyje, ir EURIBOR (b. l. 22). Nustatyta, kad Bankas ieškovei pateikė individualų kintamų palūkanų pasiūlymą, kuriame nurodyta 2,2 procento marža (b. l. 58–59). 2012-12-27 raštu atsakovas informavo ieškovę, kad pasibaigus fiksuotų palūkanų laikotarpiui ir ieškovei neatvykus į Banką pasirašyti kredito sutarties pakeitimo, buvo nustatyta nauja fiksuota palūkanų norma (3,15906 procento) (b. l. 23–24). Ieškovė 2013-01-03 atsakovui pateikė pakartotinį prašymą dėl kintamų palūkanų taikymo, į šį prašymą atsakovas atsakė 2013-01-29 (b. l. 25–26, 28). Įvertinus skundžiamo sprendimo turinį, atmestini argumentai, kad pirmosios instancijos teismas šių įrodymų netyrė ir nevertino. Rašytiniai įrodymai byloje patvirtina, kad jau 2012-12-27 raštu atsakovas ieškovę informavo apie užfiksuotą naują fiksuotų palūkanų normą. Todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad 2013-01-04 sprendimu Bankas vienašališkai pritaikė fiksuotas palūkanas laikotarpiui nuo 2012-12-27 iki 2017-12-27 atgaline data. Nustatyta, kad 2013-01-04 atsakovo raštas yra informacinio pobūdžio, jame nurodyta fiksuotų palūkanų norma atitinka atsakovo 2012-12-27 rašte ieškovei nurodytą fiksuotų palūkanų normą (b. l. 27).
Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad prievolių teisėje įtvirtintas sutarties laisvės principas, kuris reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 str.). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 str. 1 d., 6.200 str.). Sutartis įpareigoja šalis atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Kredito sutartis gali būti keičiama rašytiniu abiejų šalių sutarimu (Kredito sutarties Bendrosios dalies 8 p., CK 6.192 str. 4 d., 6.882 str.). Atsižvelgiant į kreditavimo sutarties esmę, kredito sutartyje turi būti nustatytos palūkanos, kurios yra viena iš esminių kredito sutarties sąlygų (CK 6.881 str. 1 d.). Į tai atsižvelgė ir pirmosios instancijos teismas, todėl argumentai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra teisiškai nemotyvuota, atmestini. Kaip minėta, Susitarimu Nr. 1 buvo nustatyta nauja Kredito sutarčiai taikomų palūkanų rūšis – fiksuotos palūkanos, nustatytas palūkanų normos nustatymo periodiškumas – 5 metai, bei kita fiksuotų palūkanų nustatymo data – 2012-12-27. Ieškovė Susitarimo Nr. 1 sąlygų neginčijo. Taigi, ieškovei buvo žinoma, kad šalims nesusitarus dėl kitokios palūkanų rūšies, 2012-12-27 bus nustatoma fiksuotų palūkanų norma naujam laikotarpiui. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad tarp šalių vyko derybos dėl kintamų palūkanų normos nustatymo naujam laikotarpiui, tačiau šalims nepavyko pasiekti bendro susitarimo. Kadangi Kredito sutartis (su vėlesniais pakeitimais) nebuvo šalių suderinta valia pakeista, ji liko galioti toliau. Darytina išvada, kad pagal galiojančias Kredito sutarties (su vėlesniais pakeitimais) sąlygas fiksuotų palūkanų nustatymo dieną atsakovas, nesant kitokio šalių susitarimo dėl palūkanų (fiksuotos ar kintamos) ar jų dydžio, turėjo pagrindą užfiksuoti naują fiksuotų palūkanų normą (Susitarimo Nr. 1 6.3.3 papunktis).
Vadovaujantis CK 188 str. 2 d. 10 p., nesąžiningomis laikomos tos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai be sutartyje numatyto ar pakankamo pagrindo keisti sutarties sąlygas. Kredito sutarties bei Susitarimo Nr. 1 sąlygos buvo šalių individualiai aptartos ir išaiškintos, ieškovė patvirtinto, kad jas suprato, su jomis susipažino ir sutiko bei tai, kad jos išreiškia tikrąją ieškovės valią (Kredito sutarties Bendrosios dalies 20 punktas, Susitarimo Nr. 1 7 ir 8 punktai). 2012-12-27 nustatant naują fiksuotų palūkanų normą Kredito sutartis keičiama nebuvo. Pagrindas atsakovui periodiškai nustatyti fiksuotų palūkanų normą numatytas Kredito sutartyje (su vėlesniais pakeitimais), nustatant fiksuotas palūkanas už naudojimąsi kredito suma, palūkanų fiksavimo periodiškumą, bei vėlesnę fiksavimo datą. Atsižvelgiant kreditavimo sutarties esmę, šalių susitarimą bei tai, kad dėl kito palūkanų apskaičiavimo būdo ar dydžio šalys nesusitarė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė CK 6.188 str. 2 d. 10 p. ar kitų minėtos nuostatos pažeidimų.
Apeliantė taip pat teigia, kad atsakovas, baigiantis fiksuotos palūkanų normos galiojimo terminui reikalaudamas, kad būtų pasirašytas naujas susitarimas dėl kintamų palūkanų su dvigubai didesne nei ieškovei buvo žinoma ir sutartyje numatyta marža, iš esmės pažeidė Bankų įstatymo 56 str. 2 d. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių aplinkybes, kad atsakovas reikalavo, jog būtų sudarytas Kredito sutarties pakeitimas dėl kintamų palūkanų. Nors ieškovė ieškinyje nurodė, kad apie palūkanų normą jai buvo paaiškinta taip, kaip įrašyta pagrindinės kredito sutarties tekste, tačiau sutarčių laisvės principas leidžia šalims ne tik sudaryti sutartį, bet ir pakeisti jau sudarytos sutarties sąlygas (CK 6.223 str. 1 d.). Kaip nustatyta anksčiau, šalių sutarimu Kredito sutarties sąlygos dėl kredito sumai taikomų palūkanų buvo pakeistos iš kintamų į fiksuotas, taigi nustojo galioti ir pradinėje Kredito sutarties redakcijoje nustatytos kintamų palūkanų sudėtinių dalių išraiškos. Baigiantis Susitarime Nr. 1 numatytam fiksuotų palūkanų normos fiksavimo periodui, informacija apie alternatyvias galimybes, fiksuotos palūkanų normos nustatymą bei preliminarų naujai siūlomų fiksuotų palūkanų dydį ieškovei buvo pateikta 2012-11-14 atsakovo rašte, o apie atsakovo siūlomą kintamų palūkanų normą – ieškovei atvykus į banką. Taigi ieškovė iš anksto buvo informuota apie numatomą Kredito sutarties palūkanų (kintamų ir fiksuotų) dydį bei turėjo galimybę tartis su atsakovu dėl Kredito sutarties (su vėlesniais pakeitimais) sąlygų pakeitimo ar kredito grąžinimo iš anksto (refinansavimo) ir taip pasirinkti jai priimtiniausią alternatyvą. Atsižvelgiant į tai, atmestini argumentai dėl Bankų įstatymo 56 str. 2 d. nuostatų pažeidimo.
Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo, sprendžiant ieškinio reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumo klausimą. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 str. 2 d.). Vartotojams teisė į neturtinės žalos atlyginimą numatyta Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 str. 5 d. 1 p. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad sprendžiant klausimą dėl vartotojo teisės į neturtinės žalos atlyginimą įgyvendinimo taikytinos bendrosios CK normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. Ieškovė teigia, kad dėl atsakovo kaltės susiklosčiusios situacijos ir patirtų emocinių išgyvenimų, psichologinio spaudimo ir įtampos buvo sunku susikaupti darbe, atlikti savo kasdienius darbus, prasidėjo nemiga, todėl ji buvo priversta kreiptis į gydytoją, jai paskirti vaistai. Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, nenustatyta, kad atsakovas nevykdė ar netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus t. y. atliko neteisėtus veiksmus CK 6.246 str. 1 d. prasme. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas nenustatė ir priežastinio ryšio tarp atsakovo veiklos nustatant palūkanų normą ir ieškovės sveikatos būklės. Kadangi nenustatytos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, ieškinio reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestas pagrįstai.
Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos pirmosios instancijos teismo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl atmestini.
Teisėjų kolegija, ištyrusi ir įvertinusi bylos medžiagą ir šalių paaiškinimus, išdėstytų motyvų pagrindu konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, įrodymus byloje ištyrė ir įvertino laikydamasis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių CPK nuostatų, tinkamai taikė sutarčių aiškinimą reglamentuojančias ir kitas ginčo santykiui taikytinas materialinės teisės normas ir pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus. Teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos sprendimo apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-04-24 sprendimą palikti nepakeistą.