- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-25
- Bylos Nr.
- 2A-1742-392/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Kutrienė, Loreta Lipnickienė, Virginijus Kairevičius
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybė, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
- 128.15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, teisėjų Danutės Kutrienės ir Loretos Lipnickienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo 73-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos „Viršuliškės“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-10 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-27234-608/2013 pagal pareiškėjo 73-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos „Viršuliškės“ pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, suinteresuoti asmenys Vilniaus miesto savivaldybė ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas 73-oji daugiabučių namų savininkų bendrija „Viršuliškės“ pareikštu prašymu teismo prašė nustatyti faktą, kad pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas – 77,53 m². Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus miesto (rajono) Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo Nr. 134 lėšomis buvo pastatyti gyvenamieji namai (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini). Butai šiuose namuose buvo padalinti tarp visų tuo metu kooperatyve dalyvavusių asmenų, išduodant jiems buto orderius pagal vykdomojo komiteto sprendimus. Butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo skirtas kooperatyvo administracijai įsikurti, jis buvo apmokėtas iš visų kooperatyvo narių statybai sukauptų lėšų. Nuo 1977 m. veikiantis kooperatyvas 1993-09-30 buvo reorganizuotas į 73-iąją Gyvenamųjų namų eksploatavimo bendriją, o 2000-03-20 ši bendrija perorganizuota į 73-iąją daugiabučių namų savininkų bendriją „Viršuliškės“. Butas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriame nuo 1983 m. pabaigos įsikūrė ir veikė bendrijos administracija, nėra įregistruotas bendrijos vardu. Šio buto pripažinimas bešeimininkiu pažeistų bendrijos ir visų bendrijos narių teises bei teisėtus interesus, nes visi bendrijos nariai šį butą buvo įgiję dar dalyvaudami kooperatyvo veikloje ir jo vertę apmokėjo savo lėšomis, tokiu būdu įgydami jį kaip bendrą nuosavybę, taip pat butą išlaikė, gerino, jo remontui išleista nemaža lėšų. Bendrija šiame bute esančiomis administracijos patalpomis naudojasi iki pat šios dienos. Bendrija valdė ir tebevaldo nurodytą butą sąžiningai, teisėtai ir nepertraukiamai kaip savą daugiau kaip dešimt metų, šio fakto neslėpdama nuo kitų asmenų, jokie kiti asmenys valdymui neprieštaravo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teigimu, yra visos sąlygos nustatyti faktą, kad pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nurodytą butą pagal įgyjamąją senatį (t. I, b.l. 170-174, t. II, b.l. 28-29).
Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė su pareiškėjo 73-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos „Viršuliškės“ prašymu nesutiko. Nurodė, kad pats pareiškėjas teigia, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įgytas visų bendrijos narių bendrosios dalinės nuosavybės teise iš jų visų statyboms sukauptų lėšų, taigi, laikytina, kad toks turtas negali būti įgyjamas pareiškėjo įgyjamosios senaties būdu, nes priklauso bendrijos nariams. Be to, pareiškėjas nepateikia jokių dokumentų, jog šis butas buvo skirtas gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo administracijai įsikurti, nėra aišku, kokiu pagrindu ir kieno sprendimu šis butas buvo perduotas pareiškėjui, todėl nėra aišku, kokiu pagrindu šis turtas valdomas. Tuo atveju, jeigu nurodytas butas nebuvo privatizuotas ir netapo visų bendrijos narių bendrąja daline nuosavybe, jis laikytinas valstybiniu turtu, kurio taip pat negalima įgyti įgyjamosios senaties būdu (t. II, b.l. 6-9, 29-30).
Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija su pareiškėjo 73-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos „Viršuliškės“ prašymu sutiko, tačiau prašė teismo sprendimą priimti savo nuožiūra (t. II, b.l. 1).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjo 73-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos „Viršuliškės“ prašymą atmetė (t. II, b.l. 32-35). Teismas, įvertinęs byloje esantį orderį dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), suteikimo A.V. M. šeimai, nustatė, kad šis butas buvo suteiktas Vykdomojo komiteto sprendimu. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad namo (duomenys neskelbtini) statybos kooperatyvas buvo įsteigtas Vykdomojo komiteto, šio kooperatyvo pastatyti namai nuosavybės teise priklausė valstybei, kurios nuosavybės teisę į juos įgyvendino valstybinė institucija – Vykdomasis komitetas arba jo įsteigtas gyvenamųjų namų statybos kooperatyvas. Teismas taip pat nurodė, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), suteikimo A.V. M. šeimai metu galiojantys teisės aktai, reglamentuojantys gyvenamųjų patalpų suteikimą, nenumatė privačių asmenų nuosavybės teisės į butus, visi butai sudarė valstybinį arba visuomeninį butų fondą ir nuosavybės teise priklausė valstybei. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų nariai, net ir išmokėję pajų, neįgydavo nuosavybės teisės į butą, jų nuosavybės teisė buvo įgyta tik į išmokėtą pajų. Toks teisinis reglamentavimas, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo valstybės nuosavybė ir privačion nuosavybėn galėjo būti įgytas tik po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės paskelbimo pagal galiojančius valstybės ir savivaldybės turto privatizavimą reglamentuojančius teisės aktus. Teismas taip pat pažymėjo, kad Įstatymo „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ 1 straipsnį papildžius Butų kodekso 117 straipsnio 3 dalimi, buvo numatyta, kad gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų už butą, tampa buto savininku ir nustoja būti kooperatyvo nariu. Taigi, butas, esantis (duomenys neskelbtini), privačion nuosavybėn galėjo būti įgytas ne kooperatyvo, o kooperatyvo nario, visiškai išmokėjusio pajų už butą. Patuštinus nurodytą butą A.V. M., pastarojo šeimai suteikus kitą adekvačią gyvenamąją patalpą, nurodytas butas nebuvo suteiktas kitam gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo nariui, o buvo naudojamas kaip pareiškėjo buveinė. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad pajus už šį butą nebuvo sumokėtas ir butas liko valstybės nuosavybe. Kadangi byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad nurodytas butas buvo privatizuotas teisės aktų nustatyta tvarka, jis išliko valstybės nuosavybe ir pareiškėjo nuosavybės teisė į šį butą įgyjamosios senaties pagrindu negali būti įgyjama. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Daugiabučių savininkų bendrijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalį bendrosios dalinės nuosavybės objektams nepriskirtinos gyvenamosios patalpos. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), gyvenamoji paskirtis nebuvo pakeista, kas paneigia pareiškėjo argumentą, jog šis butas buvo suteiktas pareiškėjui kaip administracinės patalpos jo buveinei įkurti. Net ir tuo atveju, jeigu šis butas ir būtų suteiktas pareiškėjui naudoti jo buveinei, pareiškėjo teigimu, tai įvyko 1983 m., suteikiant butą gyvenamųjų namų statybos kooperatyvui, kuris tuo metu buvo viešas subjektas, o kooperatyvams priklausantys butai buvo priskiriami visuomeniniam butų fondui, todėl bet kokio turto suteikimas kooperatyvo reikmėms negali būti traktuojamas kaip jo perdavimas privačion nuosavybėn. Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo pastatytas kaip valstybės nuosavybė, jis nebuvo privatizuotas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl išliko valstybės nuosavybe ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį negali būti pareiškėjo įgyjamas nuosavybėn įgyjamąja senatimi.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu pareiškėjas 73-oji daugiabučių namų savininkų bendrija „Viršuliškės“ teismo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-10 sprendimą ir priimti naują sprendimą – nustatyti faktą, kad pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o bendras plotas – 77,53 m², priimti naujus įrodymus, apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, apklausti liudytoju V.A. M. (t. II, b.l. 39-46). Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo samprotavimai, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), nebuvo apmokėtas iš visų Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo Nr. 134 narių statybai sukauptų lėšų, yra neteisingi. Byloje ši aplinkybė yra nustatyta – V.A. M. įsigijo šį butą 1977-04-08 ir tik 1983-02-25 jį pakeitė į kitą butą. Vien todėl yra nelogiška teigti, kad gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys V.A. M. apsigyveno šio kooperatyvo pastatytame bute už jį neįnešęs pradinio įnašo, o vėliau – nesumokėjęs pinigų. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikia įrodymus, kurie patvirtina, jog pinigai (pajus) už nurodytą butą buvo sumokėti. Pareiškėjas sutiko su teismo teiginiu, kad Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1967-04-01 nutarimu Nr. 150 „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pavyzdinių įstatų“ buvo draudžiama vienam kooperatyvo nariui statyti daugiau negu vieną butą, tačiau tai nepaneigia pareiškėjo argumento, jog pajų už butą, esantį (duomenys neskelbtini), V.A. M. šį butą iškeitus į kitą, sumokėjo visi kooperatyvo nariai ir tokiu būdu jį įgijo nuosavybėn. Kooperatyvo narių sąrašas nuo gyvenamųjų namų statybos pradžios iki pabaigos nuolat kito, todėl butų galėjo būti pastatyta daugiau, nei kooperatyvui priklausė narių. Taigi, pajų už papildomai likusius butus ne tik galėjo sumokėti visi kooperatyvo nariai ir tokiu būdu juos įgyti nuosavybėn, bet ir privalėjo, kas šiuo atveju realiai ir įvyko. Pareiškėjo teigimu, teismas neteisingai nurodė, kad namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybos kooperatyvas buvo įsteigtas vykdomojo komiteto, todėl šio kooperatyvo pastatyti namai nuosavybės teise priklausė valstybei, taip pat neteisingai nurodė, jog buto, esančio (duomenys neskelbtini), suteikimo V.A. M. šeimai metu galiojantys teisės aktai, reglamentuojantys gyvenamųjų patalpų suteikimą, nenumatė privačių asmenų nuosavybės teisės į butus, visi butai sudarė valstybinį arba visuomeninį butų fondą. Butų kodekso 5 straipsnyje buvo nustatyta, kad be valstybinio ir visuomeninio butų fondo dar egzistavo atskiras gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų fondas, taip pat individualinis butų fondas. Atkurtoje Lietuvos Respublikoje priimto Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad šis įstatymas nustato valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo-pardavimo tvarką nuomininkams, iki 1991-12-31 pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. Taigi, butų, esančių tiek gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų fonde, tiek individualiniame butų fonde nereikėjo privatizuoti pagal šį įstatymą. Tarybiniu laikotarpiu valstybė gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų būdu namų nestatė. Todėl darytina išvada, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), niekada nepriklausė valstybei, ką patvirtina ir kiti pareiškėjo su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai, iš kurių matyti, kad kooperatiniai gyvenamieji namai nepriklausė valstybiniam gyvenamajam fondui. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad teismas iš orderio dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), suteikimo V.A. M. šeimai padarė neteisingą išvadą, kad „statybos kooperatyvas buvo įsteigtas Vykdomojo komiteto“, dėl ko iš šios išvados sekusi kita išvada, jog „kooperatyvo pastatyti namai nuosavybės teise priklausė valstybei“, taip pat yra neteisinga. Apie tai, kas įsteigė Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą Nr. 134, galima spręsti tik iš jo steigimo dokumentų, kurių byloje nėra. Tuo tarpu pareiškėjo su apeliaciniu skundu teikiami įrodymai patvirtina, kad joks vykdomasis komitetas gyventojams butų neskirdavo, kad gyvenamųjų namų statybos kooperatyvas galėjo būti steigiamas prie daugelio subjektų, kad Lietuvos TSR laikais kooperatyvo nuosavybė skyrėsi nuo valstybės ar visuomeninės nuosavybės, todėl net ir tuo atveju, jei Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą Nr. 134 įsteigė vykdomasis komitetas, teismas neturėjo pagrindo padaryti išvados, jog kooperatyvo nuosavybė nesiskyrė nuo valstybinės ar visuomeninės. Pareiškėjo pateikti įrodymai patvirtina, kad Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvas Nr. 134 tvarkėsi savarankiškai, pats disponavo gautomis pajų dalimis, spręsdavo, kaip jas paskirstyti. Nei buto suteikimo V.A. M. šeimai metu galiojantys teisės aktai, nei ankstesni, nei vėlesni Lietuvos TSR teisės aktai, reglamentuojantys gyvenamųjų patalpų suteikimą, nenumatė galimybės valstybei tapti gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo nariu. Tokio kooperatyvo nariu galėjo būti tik konkretus fizinis asmuo, siekiantis įsigyti butą. Atsižvelgiant į tai, nelogiška teigti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), kada nors priklausė kokiai nors valstybei ir todėl pareiškėjui atsirado prievolė šį butą iš valstybės išsipirkti, t. y. dar kartą privatizuoti. Dėl visų aukščiau išvardintų priežasčių teismas iš neteisingo teiginio, kad „kooperatyvams priklausantys butai buvo priskiriami visuomeniniam butų fondui“, padarė neteisingą išvadą, jog „bet kokio turto suteikimas kooperatyvo reikmėms negali būti traktuojamas kaip jo perdavimas privačion nuosavybėn“. Pareiškėjas sutiko su teismo teiginiu, kad pagal Įstatymo „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ 1 straipsnį gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų už butą, tampa buto savininku ir nustoja būti kooperatyvo nariu. Tačiau teismas be jokio pagrindo taikė vien gramatinį nurodytos teisės normos aiškinimo metodą darydamas išvadą, jog butas privačion nuosavybėn galėjo būti įgytas tik kooperatyvo nario, bet ne kooperatyvo. Pareiškėjas mano, kad įstatymų leidėjas šia norma siekė kiekvieną subjektą, visiškai išmokėjusį pajų už butą, padaryti to buto savininku, neatsižvelgiant į tai, ar jis buvo ar nebuvo kooperatyvo nariu. Pagal bendrą taisyklę kooperatyvų nariais būdavo gyventojai, fiziniai asmenys. Tačiau kooperatyvo nariai tai įstodavo į kooperatyvą, tai iš jo išstodavo, dėl ko kooperatyvo narių skaičius nuolat kito ir galiausiai butų buvo pastatyta daugiau, nei buvo kooperatyvo narių. Todėl, nustačius pajaus išmokėjimo faktą, butą, už kurį šis pajus buvo išmokėtas, reikia priskirti savininkui, kuris jį išmokėjo. Tuo atveju, jei butą išmokėjo visi kiti namo butų savininkai, jis priskirtinas jiems proporcingai sumokėtoms dalims. Teismas taip pat be jokio pagrindo taikė negaliojantį Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymą, kuris nuo 2012-07-01 yra pakeistas Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymu. Be to, teismas, taikydamas gramatinį vienos teisės normos aiškinimo metodą, priėjo neteisingos išvados, jog tai, kas laikoma daugiabučių gyvenamųjų namų butų ir kitų patalpų savininkų bendra daline nuosavybe, numatyta vien negaliojančio Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje. Šioje teisės normoje nėra nustatyta, jog visi vieno namo butų, išskyrus vieną, savininkai kartu negali turėti įsigiję to vieno buto. Akivaizdu, kad tokia nuosavybė, kai visi vieno namo butų, išskyrus vieną, savininkai kartu yra įsigiję tą vieną likusį butą, bus laikoma jų bendrąja daline ar jungtine nuosavybe pagal CK 4.73–4.92 straipsnių nuostatas. Kadangi šiuo atveju kiekvienas Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo Nr. 134 narys mokėjo pajaus dalį už butą, esantį (duomenys neskelbtini), iš asmeninių lėšų, negali būti daroma išvada, kad butas priklausė ar vis dar priklauso valstybei. Pareiškėjas prašo apeliacinės instancijos teismo prijungti prie bylos su apeliaciniu skundu teikiamus rašytinius įrodymus, nes pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė tomis aplinkybėmis bei teisės normomis, dėl kurių nebuvo suteikta galimybė pasisakyti bylos dalyviams.
Atsiliepimas
Atsiliepimu suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė teismo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-10 sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo 73-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos „Viršuliškės“ apeliacinį skundą atmesti (t. II, b.l. 122-127). Suinteresuotas asmuo nurodo, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas pateikia naujus rašytinius įrodymus, kurie galėjo būti pateikti jau bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu pateikiami nauji įrodymai yra datuojami 1976, 1978, 1982-1986 m., taigi, buvo žinomi pareiškėjui nuo bylos nagrinėjimo pradžios ir nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės, galėjusios turėti reikšmės bylos išnagrinėjimui. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, turėjo pakankamai laiko suformuluoti savo reikalavimus ir tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, todėl prašymas priimti naujus įrodymus į bylą yra nepagrįstas ir turėtų būti atmestas. Atitinkamai nėra būtinybės bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pareiškėjo prašymas apklausti liudytoju V.A. M. teismo nebuvo tenkintas, nes pareiškėjas ne tik nepagrindė šio prašymo ir nenurodė, kokias svarbias bylai aplinkybes galėtų nurodyti apklausiamas asmuo, bet ir negalėjo nurodyti šio asmens kontaktinių duomenų. Be to, ginčijamame sprendime teismas analizavo į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, kuriuose matyti duomenys apie buto, esančio (duomenys neskelbtini), suteikimą V.A. M., todėl, remiantis tuo, jog byloje pateikti rašytiniai įrodymai, manytina, jog nėra pagrindo dėl duomenų, esančių rašytiniuose įrodymuose, apklausti liudytoją. Suinteresuotas asmuo taip pat nurodo, kad iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė nėra įregistruota. Tuo tarpu pareiškėjas teigia, kad daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), kooperatyvas yra sumokėjęs pajų už nurodytą butą, taip pat, jog „tokia nuosavybė, kai visi vieno namo butų, išskyrus vieną, savininkai yra įsigiję tą vieną likusį butą, bus laikoma jų bendrąja daline ar jungtine nuosavybe pagal CK 4.73-4.92 straipsnius“. Taigi, jei teismas laikytų, kad pareiškėjo teiginiai apie tai, jog kooperatyvas yra sumokėjęs pajų bei įgijęs butą bendrosios nuosavybės teise, yra pagrįsti, laikytinas nepagrįstu pareiškėjo prašymas įgyti butą įgyjamosios senaties būdu pagal CK 4.68 – 4.71 straipsnius, nes tokiu atveju nuosavybė jau būtų laikoma įgyta kitu nei įgyjamosios senaties būdu. Suinteresuotas asmuo taip pat nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), vadovaujantis Butų kodekso 5 straipsniu, priklausė gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų fondui ir kad tokių butų nereikėjo privatizuoti bei „butas niekada nepriklausė jokiai valstybei“. Suinteresuoto asmens teigimu, tokie butai nebūdavo įgyjami nuosavybės teise, priešingai, vadovaujantis Butų kodekso 109 straipsniu, teisę gauti gyvenamąją patalpą gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų namuose turėjo piliečiai, kuriems reikia gerinti buto sąlygas. Tokie asmenys turėjo teisę įstoti į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą ir gauti jame butą. Butų kodekso 10 straipsnis numatė, kad „valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose, taip pat gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų namuose gyvenamosios patalpos piliečiams suteikiamos neterminuotai naudotis“, t. y. ne nuosavybės, o tik panaudos pagrindu, nes tokios patalpos priklausė valstybei. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė logišką ir pagrįstą išvadą, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo pastatytas kaip valstybės nuosavybė, nebuvo privatizuotas, todėl išliko valstybės nuosavybe ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį negali būti įgyjamas nuosavybėn įgyjamąja senatimi.
Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija teismo prašo pareiškėjo 73-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos „Viršuliškės“ apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra bei nurodė, kad skundui neprieštarauja (t. II, b.l. 119).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
Bylos medžiaga patvirtina, kad Vilniaus miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvas Nr. 134 pastatė daugiabutį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio butai nuosavybės teise buvo perleidžiami kooperatyvo nariams, dalyvavusiems kooperatyvo veikloje ir savo lėšomis apmokėjusiems butų vertę. Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad nuosavybės teisė į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), iki šiol neįregistruota (t. I, b.l. 49), tačiau buto vertė padengta kooperatyvo narių lėšomis (t. II, b.l. 50-65). Butas naudojamas kaip pareiškėjo 73-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos „Viršuliškės“, kuri perėmė kooperatyvo teises ir pareigas, buveinė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas kreipėsi į teismą su prašymu nustatyti faktą, kad pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į nurodytą butą (t. I, b.l. 170-174, t. II, b.l. 28-29). Pirmosios instancijos teismas tokį pareiškėjo prašymą atmetė, nes nustatė, kad nurodytas butas buvo pastatytas kaip valstybės nuosavybė, jis nebuvo privatizuotas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl išliko valstybės nuosavybe ir negali būti pareiškėjo įgyjamas nuosavybėn įgyjamąja senatimi.
Teisėjų kolegija pažymi, kad įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) yra visos CK 4.68-4.71 straipsnyje nustatytos sąlygos, t. y. daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai, atvirai, nepertraukiamai (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys, 4.68 straipsnis); visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Teisme nustačius visas pirmiau nurodytas nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygas, valdymo teisės pagrindu teismo sprendimu pareiškėjui gali būti pripažinta nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi į daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2008; 2011-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).
Kaip patvirtina aukščiau aptartos faktinės aplinkybės ir bylos medžiaga, butas, esantis (duomenys neskelbtini), į kurį pareiškėjas siekia įgyti nuosavybės teisę įgyjamosios senaties būdu, buvo pastatytas Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo Nr. 134 narių lėšomis ir tokiu būdu buvo sukurtas kaip bendras nuosavybės teisės objektas, ir nors teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo viešuose registruose įregistruota nuosavybės teisė į jį, nėra pagrindo teigti, kad šis butas nuosavybės teise niekam nepriklauso ar kad priklauso valstybei. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nuosavybės teisė į nurodytą butą atsirado kooperatyvo nariams, todėl šis butas laikytinas kooperatyvo narių, sumokėjusių įnašus, bendrąja nuosavybe, ką pripažįsta ir pats pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose. Tokia išvada seka iš 1990-10-16 Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ Nr. I-680 1 straipsnio turinio: „Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų už (gyvenamąją patalpą), tampa buto (gyvenamosios patalpos) savininku ir nustoja būti kooperatyvo nariu.“. Atitinkama nuostata buvo įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos butų kodekso 117 straipsnio 3 dalyje. Teisės aktuose nebuvo nustatyta draudimo kooperatyvo nariams įgyti atlikusius butus kaip bendrąją nuosavybę greta kiekvienam iš jų asmeninės nuosavybės teise priklausančių butų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas, kuris perėmė kooperatyvo teises ir pareigas, butą, esantį (duomenys neskelbtini), naudoja ir eksploatuoja ne kaip savo turtą, o kaip buto bendraturčių turtą jiems atstovaudamas. Vien to, kad bendrijos nariai, būdami nurodyto buto bendraturčiais, leido pareiškėjui eksploatuoti šį butą ir neprieštaravo faktiniam jo naudojimui, nenaudoja ir nepageidauja šio buto naudoti patys, nepakanka daryti išvadą, jog pareiškėjas atvirai butą valdo kaip savą ar kad buto savininkai pareiškėjui perleido ir nuosavybės teisę į šį turtą. Todėl toks pareiškėjo buto ilgalaikis valdymas negali sukurti nuosavybės teisės į jo valdomą butą ir negali būti pripažintas pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti. Pareiškėjas žinojo, kad nurodytas butas statytas iš kooperatyvo narių lėšų ir jis jiems priklauso bendrosios nuosavybės teise, kad butą pareiškėjas valdo kaip bendraturčių atstovas, o ne kaip savo.
Visuma aukščiau išdėstytų aplinkybių patvirtina, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo pripažinti, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), į kurį pareiškėjas siekia įgyti nuosavybės teisę įgyjamosios senaties būdu, priklauso valstybei. Tačiau ši klaidinga teismo išvada nesudaro pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo, nes, kaip nurodyta aukščiau, minėtas butas yra buvusio Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo Nr. 134, kurio teises ir pareigas perėmė pareiškėjas, narių bendroji nuosavybė, todėl negali būti pareiškėjo įgyjamas įgyjamosios senaties būdu. Tokios praktikos laikosi ir kiti analogiškas bylas nagrinėjantys teismai (Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 4 d. sprendimas byloje 2A-332-163/2014).
Ieškovas pateikė prašymą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, pagal kurias apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė pagrįstų motyvų, o teisėjų kolegija nenustatė pagrindų pripažinti, jog būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, todėl byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d., 322 str.).
Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį pareiškėjo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl kitų ginčo šalių nurodytų argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie ginčijamo teismo sprendimo pagrįstumo neįtakoja.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.